2013-06-18 Nr. AB-2734-3-61-3-01173-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-523/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01173-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo pateikti informaciją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti visą 2012 m. kovo 12 d. rašte Nr. 3-132 „Dėl viešosios įstaigos „Start Vilnius“ steigimo“ prašomą informaciją, t. y. pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas; informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas).

Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad atlikdamas išankstinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ priežiūrą bei nagrinėdamas asmenų skundus, susijusius su minėtos įmonės steigimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, SAPĮ) 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. 3-132 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas; informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas). Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 14 straipsnio reikalavimus prašoma informacija turėjo būti pateikta iki 2012 m. balandžio 10 d. Savivaldybės merui nepateikus prašomos informacijos, Vyriausybės atstovas negali tinkamai įgyvendinti savo funkcijų.

Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikė teismui raštą dėl reikalavimų patikslinimo (b. l. 21-22), kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) pateikė dalį Vyriausybės atstovo 2012 m. kovo 12 d. rašte Nr. 3-132 prašomos informacijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas), todėl jis atsisako 2012 m. balandžio 24 d. prašyme teismui suformuluoto pirmojo reikalavimo pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 18 d. rašte Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) nėra konkrečiai nurodyta, kaip buvo nustatyta, kad esami taksi paslaugų teikėjai negali teikti šių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, tik pateikta informacija, kad mero pasitarime dėl Vilniaus miesto taksi buvo pristatyta ir aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, tačiau tai nėra pagrįsta jokiais tyrimais ir dokumentais. Prašyme teismui keliamas reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtu nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas), nėra įvykdytas, pareiškėjas jį palaiko.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija) atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą (b. l. 8-9) prašė prašymą atmesti.

Nurodė, kad pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatas pareiškėjas nėra subjektas, kuriam informacija turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakė 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) „Dėl informacijos pateikimo“ ir su juo pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštą „Dėl savivaldybės turto investavimo pagrįstumo“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos verslo planą „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“, taip pat pareiškėją informavo, kad rengiant raštą dėl investavimo pagrįstumo ir verslo planą 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarimo metu dėl Vilniaus miesto taksi buvo pristatyta ir aptarta susidariusi situacija rinkoje bei padarytas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas. Pažymėta, kad tiriant rinką ir 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikimo su taksi asociacijų vadovais metu buvo bendraujama ir konsultuojamasi su taksi asociacijų vadovais.

Paaiškino, kad pareiškėjas teisme reikšdamas reikalavimą įpareigoti pateikti informaciją kaip atsakovą nepagrįstai nurodė Vilniaus miesto savivaldybės merą. Savivaldybės mero kompetencija yra nustatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 20 straipsnyje ir į ją neįeina pareiga teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu (b. l. 30-34) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, dalį bylos dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas nutraukė, likusią pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo dalį tenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kuriuos įvertinus buvo nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. 3-132 „Dėl viešosios įstaigos „Start Vilnius“ steigimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas bei informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kuriomis būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) pareiškėjui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštą „Dėl Savivaldybės turto investavimo pagrįstumo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos verslo planą „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 18 d. rašte taip pat nurodė, kad rengiant raštą dėl investavimo pagrįstumo ir verslo planą 2011 m. gruodžio 13 d.

Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarime buvo pristatyta ir aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, pristatytos Vilniaus miesto taksi perspektyvos, pateiktos skirtingų modelių alternatyvos ir jų sąnaudų palyginimas. Pasitarime kalbėta apie miesto taksi automobiliams privalomuosius parametrus bei papildomas paslaugas, aptarti finansavimo klausimai. Tiriant rinką 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikime su taksi asociacijų vadovais buvo bendraujama ir konsultuojamasi su jais, supažindinta su taksi darbo oro uoste problemomis bei pasiūlyta remtis Europos miestų patirtimi organizuojant taksi automobilių įvažiavimą ir aptarnavimą jame, pabrėžta, kad dėl susidariusios situacijos yra formuojama neigiama nuomonė apie taksi verslą.

Pareiškėjas, gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 18 d. raštą Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) bei prie jo pridėtus dokumentus, pateikė teismui raštą dėl reikalavimų patikslinimo, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 18 d. su raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) pateikė dalį prašomos informacijos, todėl atsisako 2012 m. balandžio 24 d. prašyme teismui Nr. 3-224 suformuluoto reikalavimo pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas atsisakė reikalavimo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas, kadangi šis reikalavimas buvo patenkintas geruoju, bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas nutraukė, o pareiškėjui išaiškino, kad, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas).

Pasisakydamas dėl šio reikalavimo teismas pažymėjo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto įstatymas) 19 straipsnio 2 dalies nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Prieš priimant atitinkamą sprendimą, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 patvirtinto sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą pasiūlymus savivaldybės tarybai dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo teikia savivaldybės vykdomoji institucija. Aprašo 10.1 punkte nurodoma, kad pasiūlyme dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą priėmimo nurodomi poreikio investuoti turtą motyvai, taip pat ekonomiškai ir socialiai pagrįstas laukiamas rezultatas (apibendrinta sprendimą grindžianti informacija, sąnaudų bei naudos analizė ar kitais visuotinai pripažintais projektų vertinimo metodais atliktas tyrimas projekto ekonominiam ir socialiniam tikslingumui nustatyti).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, įgyvendindamas įpareigojimą prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, turėjo teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas pateikti informaciją ir patvirtinančius dokumentus, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

Nurodė, jog į pareiškėjo 2012 m. kovo 12 d. raštą Nr. 3-132 Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakė 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4), kuriame pateikė informaciją, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarime buvo pristatyta aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, pristatytos Vilniaus miesto taksi perspektyvos, pateiktos skirtingų modelių alternatyvos ir jų sąnaudų palyginimas. Pasitarime kalbėta apie privalomuosius parametrus miesto taksi automobiliams bei papildomas paslaugas, aptarti finansavimo klausimai. Tiriant rinką 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikime su taksi asociacijų vadovais buvo bendraujama ir konsultuojamasi su jais, supažindinta su taksi darbo oro uoste problemomis bei pasiūlyta remtis Europos miestų patirtimi organizuojant taksi automobilių įvažiavimą ir aptarnavimą oro uoste, pabrėžta, kad dėl susidariusios situacijos yra formuojama neigiama nuomonė apie taksi verslą. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 18 d. rašte Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) nurodė, kad, rengiant administracijos direktoriaus raštą dėl investavimo pagrįstumo ir verslo planą, 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarime buvo pristatyta aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, tačiau šių teiginių įrodymais nepagrindė. Prie nurodyto rašto pridėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtas verslo planas „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštas taip pat nepatvirtino aplinkybės, kad esami taksi paslaugų teikėjai negali teikti paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Vyriausybės atstovo reikalavimą informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, bei pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas, įvykdė nevisiškai, t. y. atsakovas informavo, kad buvo pristatyta aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, kad, tiriant rinką, 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikime su taksi asociacijų vadovais buvo bendraujama ir konsultuojamasi su jais, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių nurodytą informaciją, atsakovas nepateikė. Nurodė, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas įpareigoti atsakovą informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, bei pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas, tenkintinas iš dalies, t. y. atsakovas buvo įpareigotas pateikti dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad taksi paslaugų teikėjai negali teikti keleivių vežimo taksi automobiliais paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 37-42) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo prašymas buvo tenkintas iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas byloje nurodė netinkamą atsakovą. Teigia, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis dėl informacijos tik į tuos savivaldybės administravimo subjektus, kurie turi tam teisės aktų suteiktus įgaliojimus arba atlieka jiems pavestas administravimo funkcijas. VSĮ nenumato mero teisės ar pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms, taigi Vilniaus miesto savivaldybės meras nėra savivaldybės administravimo subjektas, į kurį informacijos pateikimo klausimu gali kreiptis pareiškėjas.

Pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad pasiūlymus savivaldybės tarybai dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo teikia savivaldybės vykdomoji institucija, t. y. savivaldybės administracijos direktorius, o Vilniaus miesto savivaldybės meras negali būti tinkamas subjektas reikalaujamai informacija suteikti, nes vienasmeniškai nepriima sprendimo investuoti savivaldybės turtą, todėl procesuose nedalyvaujantis ir sprendimo nepriimantis subjektas negali teikti su jo kompetencija ir funkcijomis nesusijusios informacijos, priešingu atveju gali būti viršyti įgaliojimai, o viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įgaliojimus yra pagrindu tokius veiksmus laikyti neteisėtais.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pareiškėjui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, o tokios pareigos, numatytos ABTĮ 10 straipsnyje, neįvykdymas turėjo įtakos bylos baigčiai, todėl teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas, turėtų būti panaikinta.

Paaiškina, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, inter alia 9 straipsnio 1 ir 2 dalys, nei poįstatyminiai teisės aktai nedetalizuoja, kaip ir kokiais būdais turėtų būti pagrįsti atvejai, kada kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas negali pagrįsti tokio reikalavimo teisės aktais bei daro išvadą, kad atsakovas pats turi teisę pasirinkti būdus ir priemones, pagal kuriuos nusprendžia, ar tiekėjų rinkoje teikiamos paslaugos yra teikiamos, o jei teikiamos – ar ekonomiškai ir geros kokybės. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė, kokiais teisės aktais rėmėsi reiškiant reikalavimą pateikti būtent keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimus, studijas, analizes, gyventojų nuomonių apklausas ir panašiai.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ir panašiai yra būtini priimant sprendimą steigti naujus viešuosius juridinius asmenis ir nurodo, kad yra daug socialinių mokslinių tyrimų metodų, kuriais remiantis galima daryti tas pačias išvadas. Mano, kad pareiškėjas nėra įgaliotas spręsti VSĮ 9 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo priemonių parinkimo ir reikalauti jų įvykdymo.

Pažymi, jog Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Prieš priimant atitinkamą sprendimą būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu tenkinami ne mažiau kaip trys investavimo kriterijai. Šios teisės normos įgyvendinimą reglamentuoja Aprašas, kurio 10 punkte nustatyta, kad pasiūlyme dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą priėmimo, be kita ko, nurodomi poreikio investuoti turtą motyvai, taip pat ekonomiškai ir socialiai pagrįstas laukiamas rezultatas ir nurodoma, kurie investavimo kriterijai tenkinami.

Mano, kad VSĮ 9 straipsnio 2 dalies reikalavimas steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus, tik tais atvejais, kai kiti paslaugų teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės savo turiniu iš esmės atitinka Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą investavimo vertinimo kriterijų. Tai, jog šiuo metu rinkoje nėra paslaugų teikėjų arba esantys paslaugų teikėjai negali šių paslaugų teikti ekonomiškai ir geros kokybės ir yra priežastis to, kad buvo priimtas ekonomiškai ir socialiai pagrįstas sprendimas investuoti savivaldybės turtą.

Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rašte „Dėl savivaldybės turto investavimo pagrįstumo“ yra išdėstyti argumentai, kodėl siūlomas sprendimas atitinka net penkis iš devynių Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytus investavimo kriterijus.

Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui reikalavimų patikslinimą, kuriuo atsisakė reikalavimo „pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas“, tai reiškė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas, ir nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų, tyrimų, studijų, analizių, gyventojų nuomonių apklausų ar panašiai, ir kad atsakovas tinkamai ir pakankamomis priemonėmis įgyvendino pareigą ekonomiškai ir socialiai pagrįsti savivaldybės turto investavimą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas papildomai pateikti paslaugų kokybės tyrimus, studijas, analizes, gyventojų nuomonių apklausas yra nepagrįstas ir perteklinis. Pripažinus tinkamais ekonominiam ir socialiniam investavimo pagrįstumui įrodyti pateiktus dokumentus, pareiškėjas kartu pripažino tai, kad tai yra tinkami dokumentai pagrindimui, kad kiti paslaugų teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (b. l. 46-50) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Vyriausybės atstovas nurodo, kad savivaldybės meras šioje byloje yra tinkamas atsakovas. Meras yra viešojo administravimo subjektas tiek pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatas, tiek pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1492/2012, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, publikuota „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 18). Taigi merui be kitų teisės aktų, reglamentuojančių mero veiklą, yra taikomos ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos. SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis Vyriausybės atstovui suteikta teisė kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo, o savivaldybės administravimo subjektui (įskaitant ir merą) numatyta pareiga tokią informaciją pateikti.

Nesutinka su atsakovo argumentu, jog teisės aktai detaliai nereglamentuoja VSĮ 9 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo. Pažymi, kad VSĮ 9 straipsnio 2 dalimi imperatyviai nustatomos sąlygos, kada gali būti steigiami nauji viešųjų paslaugų teikėjai – tik tais atvejais, kai kiti viešųjų paslaugų teikėjai jų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. VSĮ 4 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas veiklos skaidrumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma. VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, o nepiktnaudžiavimo valdžia principu draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Iš to daro išvadą, kad savivaldybės sprendimas, kuriuo yra steigiamas naujas viešųjų paslaugų teikėjas privalo būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir įrodymais. Paaiškina, kad nors teisės aktai ir nenumato, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis tai turi būti nustatyta, tačiau tai neatleidžia savivaldybių administravimo subjektų nuo pareigos įrodyti, kad egzistuoja VSĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o veiklos skaidrumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia bei gero administravimo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti savo sprendimus įrodymais, duomenimis, kuriuos būtų galima įvertinti, patikrinti. Pabrėžia, kad atsakovo teiginiai dėl to, kad rinka buvo tiriama, nepagrįsti įrodymais, t. y. nenurodyta, ar teiginiai užfiksuoti, kokiomis nors priemonėmis, taip pat nenurodyta, kad teiginius pagrindžiančių įrodymų nėra. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Vyriausybės atstovui buvo pateikta ne visa jo prašoma informacija (dokumentai).

Nurodo, kad atsakovui pateikus Vyriausybės atstovo raštu reikalautų dokumentų kopijas nebeliko vieno iš ginčo dalykų, tačiau vien tai, kad Vyriausybės atstovas atsisakė vieno iš savo prašyme teismui suformuluotų reikalavimų, savaime nereiškia, kad buvo pateikta informacija ir dokumentai, nurodyti likusioje Vyriausybės atstovo prašymo dalyje, o pateiktų dokumentų turinys atitinka jam teisės aktų keliamus reikalavimus ir yra teisėtas.

Mano, kad Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalis ir VSĮ 9 straipsnio 2 dalis reguliuoja skirtingus teisinius santykius, nes pateikus Valstybės ir savivaldybių turto įstatyme numatytą informaciją išliko pareiga pagrįsti VSĮ nurodytas sąlygas. Minimoje Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo normoje nėra kriterijaus, kuris būtų analogiškas minimoje VSĮ nuostatoje nurodytai sąlygai – paslaugų neteikia ekonomiškai ir geros kokybės.

Pažymi, kad Vilniuje yra išduotos 1544 licencijos lengviesiems automobiliams taksi, taigi atsakovo argumentas, kad tokių paslaugų teikėjų nėra ar beveik nėra, yra nepagrįstas. Vertindamas kriterijų „ekonomiškai ir geros kokybės“ (VSĮ 9 str. 2 d.) atsakovas paaiškina, jog pagal loginę teisės normos formuluotę galima suprasti, kad įstatymų leidėjas numatė ne dvi alternatyvias, o dvi būtinas sąlygas, kurioms esant gali būti steigiami nauji paslaugų teikėjai, t. y. esami paslaugų teikėjai negali teikti paslaugų nei ekonomiškai, nei geros kokybės. Pastebi, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengto verslo plano nuostatas naujai įsteigta įstaiga bus pranašesnė prieš konkurentus dėl teikiamų paslaugų kokybės, tačiau nenurodoma, jog šiuo metu teikiamų paslaugų kokybė nėra gera ir netenkina paslaugos gavėjų poreikių, taip pat nebuvo įvertinta, ar paslaugos teikiamos ekonomiškai, nebuvo analizuojamas teikiamų paslaugų kokybės ir ekonomiškumo santykis.

Pareiškėjas sprendžia, kad gautame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte bei prie jo pridėtuose dokumentuose nėra pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad buvo analizuojama, vertinama, ar esami taksi paslaugų teikėjai gali šias paslaugas teikti ekonomiškai ir geros kokybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vyriausybės atstovo prašymą.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pareigos pateikti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašomą informaciją, t. y. pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas ir informuoti, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, taip pat pateikti nurodytą informaciją patvirtinančių dokumentų kopijas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymo dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo bei prie jo būtinų dokumentų kopijas nutraukė. Teismas likusią pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo dalį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kuriuos įvertinus buvo nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, kopijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo pateikto apeliacinio skundo turinį, pažymi, jog administracinėje byloje ginčo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo dalies, kuria teismas administracinės bylos dalį nutraukė, nekyla, todėl šiuo aspektu atskirai nepasisakytina. Iš esmės nagrinėjamu atveju proceso šalys nesutaria dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero pareigos informuoti pareiškėją, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės ir pareigos pateikti nurodytą informaciją patvirtinančias dokumentų kopijas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, visų pirma pažymi, jog vietos savivalda suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Kita vertus, vietos savivalda yra saistoma atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės ir valstybės interesų derinimo principų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą, Konstitucijos 119–120 str.). Taigi savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis taip pat prižiūri savivaldybių veiklą ir viena iš tokių formų yra Vyriausybės atstovo institutas, kurį konstituciškai įtvirtina Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis expressis verbis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui, kuris šioje srityje turi plačią diskreciją ir gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus, kita vertus, turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą).

Įgyvendinamas nurodytą konstitucinį įpareigojimą įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, jų įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtino ir apibrėžė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2010 m. balandžio 10 d. redakcija) (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas), kurio 1 straipsnis nustato šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Pastebėtina, jog Konstitucijoje nustatytos Vyriausybės atstovo funkcijos yra įtvirtintos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 55 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tuo tarpu konkretūs Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų vykdymo tvarka reglamentuojami Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje, šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka – nurodyto įstatymo 5 straipsnyje, o 6 straipsnyje yra nustatytos Vyriausybės atstovo teisės.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnyje įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovui expressis verbis suteikė atitinkamas teises inter alia reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžių protokolų kopijų, kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 str. 1 d. 2–3 p.). Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipėsi į atsakovą dėl atitinkamos informacijos pateikimo, todėl nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra aktualus nurodytos teisės normos aiškinimas ir taikymas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nustato tik Vyriausybės atstovo teisę su prašymu kreiptis į savivaldybės administravimo subjektą dėl informacijos pateikimo, tačiau plačiau šios Vyriausybės atstovo teisės įgyvendinimo šis įstatymas nereglamentuoja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2697/2012). Tačiau atsižvelgiant į savivaldybių administracinės priežiūros instituto tikslus ir paskirtį, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos normos prasmę ir turinį, darytina išvada, jog ši teisė yra būtina Vyriausybės atstovui siekiant vykdyti jam Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytus įgaliojimus. Vyriausybės atstovui yra suteikiama teisė kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 str. 1 d. 3 p.), nes tik gautos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų pagrindu Vyriausybės atstovas gali surinkti reikšmingą informaciją, kuri leistų jam atlikti gautų duomenų įvertinimą, priimamų ar priimtų teisės aktų vertinimą savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolės kontekste, taip pat tinkamai įgyvendinti jam numatytas pareigas, suteiktus įgaliojimus (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str.). Taigi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnyje numatytų Vyriausybės atstovo teisių įtvirtinimas, inter alia teisės numatytos nurodyto straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra betikslis, nes tik disponuodamas atitinkama informacija, būtina jo įgaliojimams įgyvendinti, Vyriausybės atstovas gali tinkamai vykdyti savo pagrindinę funkciją – savivaldybių administracinę priežiūrą (Konstitucijos 123 str., Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 str., 4 str.). Manytina, jog priešingas aiškinimas bei Vyriausybės atstovui Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų ribojimas, vykdant savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolę, iškreiptų savivaldybių administracinės priežiūros instituto konstitucinę paskirtį ir esmę.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto, numatančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo, to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad gali būti prašoma tik tos informacijos, kuri yra susijusi su atitinkamo subjekto veikla, jeigu jis tam tikra prašoma pateikti informacija disponuoja pagal jam suteiktą kompetenciją, t. y. prašoma pateikti informacija turi atitikti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto dispoziciją. Tokiu būdu aiškinant nurodytas teisės normas yra išlaikoma pusiausvyra tarp vietos savivaldos laisvės ir savarankiškumo ir savivaldybių administracinės priežiūros.

Pasisakydama dėl atsakovo nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad jis nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 22 punktas įtvirtina, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl viešųjų ir privačių juridinių asmenų (kurių dalininkė yra savivaldybė) steigimo, reorganizavimo, likvidavimo priėmimas. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto įstatymas) 19 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba. Tačiau prieš priimant atitinkamą sprendimą būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Nurodytą nuostatą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 patvirtintas Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos aprašas (2009 m. lapkričio 6 d.) (toliau – ir Aprašas).

Pagal Aprašo 9 punktą pasiūlymus savivaldybės tarybai dėl sprendimo investuoti savivaldybės turtą priėmimo teikia savivaldybės vykdomoji institucija. Aprašo 10 punkte numatyta, kad pasiūlyme dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą priėmimo: 10.1 nurodomi poreikio investuoti turtą motyvai, taip pat ekonomiškai ir socialiai pagrįstas laukiamas rezultatas (apibendrinta sprendimą grindžianti informacija, sąnaudų bei naudos analizė ar kitais visuotinai pripažintais projektų vertinimo metodais atliktas tyrimas projekto ekonominiam ir socialiniam tikslingumui nustatyti); 10.2 pateikiamas investuojamo turto (perduodamo nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo) aprašymas (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esanti informacija ir kiti duomenys, pagal kuriuos galima tokį turtą identifikuoti), jeigu įnašas yra ne pinigai. Jeigu įnašas yra pinigai, nurodoma jų suma ir finansavimo šaltinis; 10.3 jeigu investuojamas nekilnojamasis turtas, paaiškinama, kodėl tikslinga tokį turtą investuoti, o ne perduoti pagal turto patikėjimo sutartį ar panaudos pagrindais; 10.4 nurodoma, kurie investavimo kriterijai, nustatyti Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, tenkinami, ir pateikiama šių kriterijų vertinė ir kokybinė išraiška. Aprašo 11 punktas eksplicitiškai įvardija dokumentus, pridedamus prie pasiūlymo dėl sprendimo investuoti valstybės ar savivaldybės turtą priėmimo.

Kaip minėta, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnis 1 dalies 3 punktu įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovui expressis verbis suteikė teisę kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo (6 str. 1 d. 3 p.). Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, jog meras yra savivaldybės vadovas. Merui atitinkamai yra suteikti įgaliojimai planuoti savivaldybės tarybos veiklą, nustatyti ir sudaryti savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukti savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauti, koordinuoti savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašyti savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.). Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1-2070 (toliau – ir Reglamentas), 17 straipsnio 1.1 dalyje.

Pastebėtina, jog nurodytas nuostatas iš dalies detalizuoja ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnis. Nurodyto straipsnio 4 dalis numato, jog savivaldybės tarybos posėdžiams pirmininkauja meras, o kai jo nėra (reglamento nustatytais atvejais), – mero pavaduotojas. Savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. Pateikti sprendimų projektai yra registruojami reglamento nustatyta tvarka ir ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną po registracijos paskelbiami savivaldybės interneto tinklalapyje. Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki savivaldybės tarybos posėdžio svarstytinus klausimus kartu su įregistruotais sprendimų projektais meras privalo įtraukti į posėdžio darbotvarkę. Jei meras svarstytinų klausimų į posėdžio darbotvarkę neįtraukia, dėl jų įtraukimo į darbotvarkę sprendžia savivaldybės taryba. To paties straipsnio 8 dalis nustato, jog apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais meras, o kai jo nėra (reglamento nustatytais atvejais), – mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša visiems tarybos nariams, gyventojams ir gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovui – seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene.

Atsižvelgus į nurodytas nuostatas matyti, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas mero kompetenciją, jo teisinį statusą, buvo pakankamai nuoseklus ir nedviprasmiškas skirdamas šiam asmeniui vadovaujančio (tiek kiek numatyta teisės aktais) savivaldybės tarybai asmens vaidmenį, taip pat, be kita ko, teikiančio savivaldybės tarybos sprendimų projektus savivaldybės tarybai.

Nagrinėjamu atveju iš Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje esančių duomenų nustatyta, kad 2012 m. kovo 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstyta dėl Vilniaus miesto savivaldybės dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius”. Pranešėjas Vilniaus miesto mero pavaduotojas R. A. pristatė sprendimo projektą ir šiame posėdyje buvo nuspręsta pradėti sprendimo projekto „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ svarstymo procedūrą, projektą svarstyti pagrindiniame – Paslaugų ir miesto ūkio komitete ir visuose kituose komitetuose (žr. http://www.vilnius.lt/index.php?1557904938). Šiuo atveju remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Vyriausybės atstovo paklausimas Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl šioje nutartyje nurodytos informacijos pateikimo buvo pateiktas 2012 m. kovo 12 d., atliekant išankstinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ priežiūrą ir nagrinėjant asmenų pateiktus skundus, susijusius su nurodytos įmonės steigimu (b. l. 1-2), t. y. tada, kai buvo tik parengtas sprendimo „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ projektas, bet Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ nebuvo priimtas (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo paklausimo pateikimo momentą, į tai, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo klausimai yra savivaldybių administravimo subjektų veiklos dalis, o Vyriausybės atstovas yra įgaliotas būtent prižiūrėti, kaip savivaldybių administravimo subjektai įgyvendina šias įstatyme numatytas funkcijas, įvertinusi tai, kad mero įgaliojimams yra priskirta planuoti savivaldybės tarybos veiklą, nustatyti ir sudaryti savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šios konkrečios administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste vertina, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje turėjo jam įstatymu numatytą teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės merą dėl informacijos, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės pateikimo, taip pat prašyti pateikti nurodytą informaciją patvirtinančių dokumentų kopijas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš esmės tokį aiškinimą pagrindžia ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodyta informacija, kad rengiant verslo planą 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarimo metu dėl Vilniaus miesto taksi buvo pristatyta ir aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, pristatytos Vilniaus miesto taksi perspektyvos, pateiktos skirtingų modelių alternatyvos ir jų kaštų palyginimas. Tiriant rinką ir 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikimo su taksi asociacijų vadovais metu buvo bendraujama ir konsultuojamasi su taksi asociacijų vadovais, supažindinta su taksi darbo oro uoste problemomis (b. l. 10). Nurodyta informacija pagrindžia faktinę aplinkybę, kad pareiškėjo prašyta pateikti informacija ir ją galimai patvirtinančiais dokumentais disponavo Vilniaus miesto savivaldybės meras, ji buvo susijusi su jo veikla, be to, kaip minėta, jo kompetencijai yra priskirta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektų teikimas.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras vienasmeniškai nepriima sprendimo investuoti Vilniaus miesto savivaldybės turto, tačiau, kita vertus, nurodytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras nurodytuose procesuose nedalyvavo ir negali teikti su jo kompetencija ir funkcijomis nesusijusios informacijos.

Teisėjų kolegija taip pat pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad Vietos savivaldos įstatymas nenumato mero teisės ar pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms, nurodo, jog meras, veikdamas, kaip savivaldybės vadovas, o kartu ir kaip savivaldybės tarybai vadovaujantis asmuo, turi paisyti jam suteiktų įgalinimų, reglamentuotų Vietos savivaldos įstatyme, tačiau taip pat negali neigti ir kitų teisės aktų nuostatų. Šiuo atveju, kaip minėta, atsakovo pareiga dėl pareiškėjo nurodytos informacijos pateikimo kilo iš Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos Vyriausybės atstovo teisės, kuriame nėra nurodyta baigtinio sąrašo atitinkamos informacijos, kurios prašyti turi teisę Vyriausybės atstovas.

Vertindama pareiškėjo prašytos informacijos pateikimą, teisėjų kolegija nurodo, jog į pareiškėjo 2012 m. kovo 12 d. raštą Nr. 3-132 (b. l. 3-4) Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakė 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. A51-31073(3.3.2.3-EM4) (b. l. 10), kuriame pateikė informaciją, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarime buvo pristatyta aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, pristatytos Vilniaus miesto taksi perspektyvos, pateiktos skirtingų modelių alternatyvos ir jų sąnaudų palyginimas. Pasitarime kalbėta apie privalomuosius parametrus miesto taksi automobiliams bei papildomas paslaugas, aptarti finansavimo klausimai. Tiriant rinką 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikime su taksi asociacijų vadovais buvo bendraujama ir konsultuojamasi su jais, supažindinta su taksi darbo oro uoste problemomis bei pasiūlyta remtis Europos miestų patirtimi organizuojant taksi automobilių įvažiavimą ir aptarnavimą oro uoste, pabrėžta, kad dėl susidariusios situacijos yra formuojama neigiama nuomonė apie taksi verslą.

Šiuo atveju vertinant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą verslo planą „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą „Start Vilnius“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštą, negalima daryti išvados, jog Vyriausybės atstovui buvo pateikta visa jo prašoma informacija, t. y. nors atsakovas informavo, kad buvo pristatyta aptarta susidariusi situacija rinkoje bei atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, kad tiriant rinką 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero susitikime su taksi asociacijų vadovais buvo bendraujama ir konsultuojamasi su jais, tačiau dokumentų, patvirtinančių nurodytą informaciją, nebuvo pateikta. Nebuvo pateiktas nurodytas atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pateikti dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad taksi paslaugų teikėjai negali teikti keleivių vežimo taksi automobiliais paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Vyriausybės atstovas siekia nurodytos informacijos, ją pagrindžiančių dokumentų pateikimo, kad galėtų iš esmės įvertinti Vietos savivaldos 9 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų laikymąsi.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia atsakovo dėmesį, jog nagrinėjamu atveju yra vertinamas reikalavimo įpareigoti atsakovą informuoti pareiškėją, ar buvo atlikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi teikiamų paslaugų kokybės tyrimai, studijos, analizės, gyventojų nuomonių apklausos ar panašiai, kurių metu būtų nustatyta, kad šių paslaugų teikėjai negali teikti tokių paslaugų gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, taip pat pateikti nurodytą informaciją patvirtinančių dokumentų kopijas pagrįstumas, t. y. ginčas yra nagrinėjamas dėl atitinkamos informacijos pateikimo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra vertinama ir pasisakoma, ar tokių nurodytų tyrimų, apklausų atlikimas yra būtinas priimant sprendimą pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu numatytas įpareigojimas atsakovui yra vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui buvo pateikta informacija, kad yra atliktas keleivių vežimo taksi automobiliais teikiamų paslaugų kokybės vertinimas, tačiau jis jam nebuvo pateiktas (b. l. 10).

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taip pat išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan