2018-03-21 Nr. AB-5745-3-61-3-03102-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1246-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03102-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. T. W (R. T. W), K. W. (K. W.), P. J. S. (P. J. S.), T. S. S. (T. S. S.), K. L. S. (K. L. S.), M. P. W. (M. P. W.), J. K. S. (J. K. S.), K. A. W. (K. A. W.), S. D. K. (S. D. K.), K. E. S. (K. E. S.), K. P. C. (K. P.C.), K. D. (K. D.), A. B. C. (A. B. C.), B. M. T. (B. M. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. T. W. (R. T. W.), K. W. (K. W.), P. J. S. (P. J. S.), T. S. S. (T. S. S.), K. L. S. (K. L. S.), M. P. W. (M. P. W.), J. K. S. (J. K. S.), K. A. W. (K. A. W.), S. D. K. (S. D. K.), K. E. S. (K. E. S.), K. P. C. (K. P.C.), K. D. (K. D.), A. B. C (A. B. C), B. M. T. (B. M. T.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždarajai akcinei bendrovei „Darbo ekspresas“ dėl sprendimų panaikinimų ir įpareigojimų atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. T. W. (R. T. W.), K. W. (K. W.), P. J. S. (P. J. S.), T. S. S. (T. S. S.), K. L. S. (K. L. S.), M. P. W. (M. P. W.), J. K. S. (J. K. S.), K. A. W. (K. A. W.), S. D. K. (S. D. K.), K. E. S. (K. E. S.), K. P. C. (K. P.C.), K. D. (K. D.), A. B. C. (A. B. C.) ir B. M. T. (B. M. T.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. SPRE-513, 2016 m. balandžio 21 d. sprendimus Nr. SPRE 524, Nr. SPRE-523, Nr. SPRE-526, Nr. SPRE-529, Nr. SPRE-528, , Nr. SPRE-530, Nr. SPRE-531, Nr. SPRE-514, Nr. SPRE-532, Nr. SPRE-534, Nr. SPRE-533, Nr. SPRE-535, Nr. SPRE-525; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. birželio 29 d. sprendimus Nr. (1.45) I-3906, Nr. (1.45) I-3937, Nr. (1.45) I-3920, Nr. (1.45) I-3921, Nr. (1.45) I-3922, Nr. (1.45) I-3917, Nr. (1.45) I-3924, Nr. (1.45) I-3923, Nr. (1.45) I-3907, Nr. (1.45) I-3914, Nr. (1.45) I-3916, Nr. (1.45) I-3913, Nr. (1.45) I-3911, Nr. (1.45) I-3912; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjams socialinio draudimo A1 pažymėjimus; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos piliečiai, Lenkijoje besiverčiantys individualia veikla. Tarp pareiškėjų ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ buvo pasirašytos darbo sutartys, kurių pagrindu pareiškėjai pradėjo dirbi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai buvo registruoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu bei valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registre ir tuo pačiu metu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje, kas, pareiškėjų vertinimu, sudaro pagrindą išduoti jiems A1 pažymėjimą.

1.2. Teigė, kad Tarnyba ir Valdyba skundžiamais sprendimais nepagristai atsisakė išduoti jiems socialinio draudimo Al pažymėjimus, nes neobjektyviai įvertino pateiktus duomenis, faktinę situaciją ir aplinkybes, neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį.

1.3. Pareiškėjų vertinimu, Tarnyba nepagrįstai savo sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. atliktais trimis patikrinimais dėl UAB „Darbo ekspresas“ veiklos Lietuvoje, kurių metu nustatyta, kad faktiškai darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdė – įmonės darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) buvo formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatliko (jų darbinės veiklos įforminimas buvo fiktyvus), pati įmonė Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdė.

1.4. Akcentavo, kad UAB „Darbo ekspresas” paskutinis patikrinimas vyko 2015 m. gruodžio mėnesį, kuomet visi darbuotojai iš Lenkijos atostogavo, o tik 2016 sausio 9 d. turėjo grįžti dirbti į Lietuvą. Pareiškėjų manymu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Darbo ekspresas“ Lietuvoje veiklos nevykdė, kadangi 2014 metais vykusių VDI patikrinimų metu šis faktas nebuvo nustatytas, įmonė turi sąskaitą banke, savo internetinį puslapį, apyvartą.

1.5. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė patikslino trečiąjį skundo reikalavimą ir prašė teismo įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjams A1 pažymėjimus už skunde nurodytus laikotarpius arba perduoti Tarnybai iš naujo spręsti klausimą dėl A1 pažymėjimų pareiškėjams išdavimo. Atstovė pažymėjo, kad Tarnyba vadovavosi trimis VDI atliktais patikrinimais, tačiau nepateikė informacijos apie 2015 m. vasario mėnesį atliktą patikrinimą, kuriame nurodyta, kad pagrindų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl UAB „Darbo ekspresas“ bei jos darbuotojų fiktyvios veiklos, nenustatyta. Teigė, jog Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga yra konstatavusi, kad pareiškėjams turi būti taikytini Lietuvos Respublikos teisės aktai, o Tarnyba nepateikė jokio Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos rašto, kuriame būtų nurodyta kitaip.

2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas nurodė, kad VDI, atlikusi UAB „Darbo ekspresas“ veiklos patikrinimus, nustatė, jog UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai faktiškai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, jie formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus).

2.2. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes Tarnyba sprendė, kad pareiškėjai taip pat yra sudarę fiktyvias darbo sutartis, kuriomis siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos.

2.3. Pažymėjo, kad VDI 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. SD-25-6918 informavo Tarnybą, jog atliko pakartotinį UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimą, kurio metu UAB „Darbo ekspresas“ buveinės adresu ir žinomos veiklos vykdymo adresu bei įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei elektroniniu paštu buvo išsiųstas nurodymas pateikti paaiškinimus dėl UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojų darbo funkcijų, sąlygų, grafikų bei darbo užmokesčio, tačiau nurodymų, siųstų UAB „Darbo ekspresas“ registruotu paštu, įteikti nepavyko, o buhalterinę apskaitą tvarkanti M. L. 2016 m. gegužės 18 d. elektroniniu paštu pateikė tik darbo užmokesčio paskaičiavimo žiniaraščius, atsiskaitymo lapelius, darbo grafikus, vieno darbuotojo darbo sutartį ir nuotraukas, kuriose užfiksuoti neidentifikuoti asmenys.

2.4. Vadovaudamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Tarnyba priėmė ginčo sprendimą, kuriame sprendė, jog pareiškėjams darbo sutarčių su UAB „Darbo ekspresas“ galiojimo laikotarpiu turėtų būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Trečiasis asmuo atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas. Papildomai nurodė, kad VDI, nenustačiusi, jog UAB „Darbo ekspresas“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, UAB „Darbo ekspresas“ darbo sutartis su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikė apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo, dėl ko negali būti taikomos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004), 13 straipsnio 3 dalies nuostatos.

4. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Darbo ekspresas“ atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad įmonės veiklos tikslas nebuvo apgauti Lietuvos Respublikos valstybines institucijas ir pažymėjo, kad įmonės darbuotojai turėjo draudimą Lenkijos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad be Lenkijos Respublikos piliečių įmonėje dirbo ir Lietuvos Respublikos piliečiai, dėl kurių Tarnyba neturėjo jokių priekaištų, iki šiol viena iš merginų gauna motinystės išmokas. Teigė, kad nelogiška, jog vienos įmonės darbuotojų iš Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos veikla būtų traktuojama skirtingai. Pažymėjo, kad nei VDI, nei Tarnyba neturi objektyvių įrodymų, kad įmonė veiklos nevykdė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.1. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

5.2. Pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas, ką patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, jog siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

5.3. Pirmos instancijos teismas, vertindamas Tarnybos ir Valdybos priimtuose ginčo sprendimuose padarytas išvadas dėl pareiškėjų darbinės veiklos Lietuvos Respublikoje apimties, atsižvelgė į VDI 2015 m. atliktus tris patikrinimus dėl UAB „Darbo ekspresas“ veiklos Lietuvoje, kurių pagrindu buvo konstatuota, kad UAB „Darbo ekspresas“ bei jos darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, darbuotojai yra formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvoje, tačiau jokių funkcijų neatlieka. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad Tarnyba ir Valdyba savo sprendimuose teisingai pareiškėjų darbinę veiklą Lietuvoje įvertino kaip nedidelės apimties.

5.4. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien byloje esančios foto nuotraukos nepatvirtina, jog pareiškėjai realiai atliko savo darbo funkcijas Lietuvos Respublikoje, nes minėtos nuotraukos pateiktos be datų ir dalyje iš jų esantys asmenys buvo neidentifikuoti.

III. 6. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

6.1. Pareiškėjai nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas 2017 m. sausio 19 d. sprendimą, išėjo už skundo ribų ir pasisakė tik dėl dvylikos Valdybos sprendimų, nors iš viso skundas buvo paduotas dėl keturiolikos. Akcentuoja, kad sprendimas yra nemotyvuotas, neatliktas išsamus ir visapusiškas įrodymų tyrimas, todėl padarytos išvados pagrįstos subjektyviomis prielaidomis.

6.2. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi VDI 2015 m. atliktų patikrinimų duomenimis, kadangi UAB „Darbo ekspresas“ buvo tikrinta ir 2014 m., tačiau išvados apie realios veiklos nevykdymą Lietuvoje nebuvo padarytos, todėl nėra pagrindo už 2014 m. laikotarpį neišduoti pareiškėjams A1 pažymėjimų. Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. gruodžio mėnesį vykusio patikrinimo metu pareiškėjai atostogavo, nes vienuolika mėnesių dirbo, apie ką VDI buvo informuota. Pažymi, kad UAB „Darbo ekspresas“ turi sąskaitą banką, internetinį puslapį, apyvartą, tvarkingai moka mokesčius ir skolų neturi.

6.3. Pareiškėjai teigia, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsireikalavo įrodymų, kurie teismo manymu buvo būtini, siekiant patenkinti pareiškėjų skundą, o pačių pareiškėjų pateiktų įrodymų, kuriais jie įrodinėjo darbinės veiklos faktą Lietuvos Respublikoje, nevertino.

7. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

7.1. Atsakovas nurodo, kad VDI 2015 m. atliktais patikrinimai nustačiusi, jog UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai faktiškai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, jie formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka, sprendė, kad teisinio pagrindo taikyti Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas taisykles ir išduoti A1 pažymėjimus, nėra.

7.2. Pažymi, kad pareiškėjai savo teiginius grindžia jiems naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdami į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį bei nepaisydami sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9. Trečiasis asmuo atsiliepimą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir atsakovas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir taikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

10. Trečiasis asmuo UAB „Darbo ekspresas“ 2018 m. kovo 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad Tarybos sprendimas buvo priimtas, pažeidžiant Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio reikalavimus. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados, padarytos administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SPRE-513, 2016 m. balandžio 21 d. sprendimų Nr. SPRE-524, Nr. SPRE-523, Nr. SPRE-526, Nr. SPRE-529, Nr. SPRE-528, , Nr. SPRE-530, Nr. SPRE-531, Nr. SPRE-514, Nr. SPRE-532, Nr. SPRE-534, Nr. SPRE-533, Nr. SPRE-535, Nr. SPRE-525, kuriais Tarnyba nustatė, kad pareiškėjų darbo sutarčių su UAB „Darbo ekspresas“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjai prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. birželio 29 d. sprendimus Nr. (1.45) I-3906, Nr. (1.45) I-3937, Nr. (1.45) I-3920, Nr. (1.45) I-3921, Nr. (1.45) I-3922, Nr. (1.45) I-3917, Nr. (1.45) I-3924, Nr. (1.45) I-3923, Nr. (1.45) I-3907, Nr. (1.45) I-3914, Nr. (1.45) I-3916, Nr. (1.45) I-3913, Nr. (1.45) I-3911, Nr. (1.45) I-3912, kuriais buvo išnagrinėti jų skundai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, bei įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjams socialinio draudimo A1 pažymėjimus.

12. Valdyba (Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Aprašą, taip pat tam tikrų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų skundą, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjų veiklos apimtys darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdomomis veiklomis jų vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyse nurodytas apimtis netaikytinas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami Tarnybas sprendimai, t. y. 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. SPRE-513, 2016 m. balandžio 21 d. sprendimai Nr. SPRE -524, Nr. SPRE-523, Nr. SPRE-526, Nr. SPRE-529, Nr. SPRE-528, , Nr. SPRE-530, Nr. SPRE-531, Nr. SPRE-514, Nr. SPRE-532, Nr. SPRE-534, Nr. SPRE-533, Nr. SPRE-535, Nr. SPRE-525 yra teisėti ir pagrįsti.

14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodami tuo, kad pareiškėjų darbas Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartis, sudarytas su UAB „Darbo ekspresas“, lyginant su Lenkijos Respublikoje vykdytos savarankiškos veiklos apimtimi, negali būti vertinamas kaip nedidelės apimties veikla. Pareiškėjai taip pat teigia, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, nebuvo pakankamai aktyvus ir nepasisakė dėl visų pareiškėjų atžvilgiu priimtų Valdybos sprendimų, t. y. pasisakė tik dėl dvylikos sprendimų.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

16. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendime byloje Nr. C-89/16, kurioje buvo nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą sprendžiant ginčą, kilusį tarp Lenkijos piliečio R. S., kuris savarankiškai dirba Lenkijos Respublikos teritorijoje, o pagal darbo sutartį – Slovakijos Respublikos teritorijoje, ir Sociálna poisťovňa (Slovakijos socialinio draudimo įstaiga) dėl to, kad minėtam asmeniui netaikyta Slovakijos sveikatos, pensijos ir nedarbo draudimų sistema, nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 14 straipsnio 5 b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. sprendimo van Delft ir kt., C‑345/09, EU:C:2010:610, 52 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-624/2017).

17. Atsižvelgdama į suformuotą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, vertindama ir spręsdama pareiškėjų prašymų pagrįstumo klausimą, teisėtai ir pagrįstai nustatinėjo, ar pareiškėjų veiklos apimtys Lietuvos Respublikoje (dirbant pagal darbo sutartį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties.

18. Nagrinėjamoje byloje Tarnyba, vertindama pareiškėjų veiklą pagal darbo sutartis su UAB „Darbo ekspresas“ ir savarankišką veiklą Lenkijoje, padarė išvadą, kad pareiškėjų veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties. Tarnyba minėtą išvadą darė, atsižvelgdama į VDI 2015 m. atliktus tris patikrinimus dėl UAB „Darbo ekspresas“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimų metu UAB „Darbo ekspresas“ registracijos adresu rasti nepavyko, kitu žinomu įmonės veiklos vykdymo adresu UAB „Darbo ekspresas“ patalpų durys buvo užrakintos. Iš byloje pateiktų darbo sutarčių matyti, kad darbuotojai dirbo 16 val. per mėnesį: 2015 m. rugsėjo mėn. darbuotojai dirbo 12 ir 19 dienomis po 8 darbo valandas; 2015 m. spalio mėnesį dirbo 3 ir 10 dienomis po 8 darbo valandas; 2015 m. lapkričio mėn. darbuotojai dirbo 7 ir 14 dienomis po 8 darbo valandas; 2015 m. gruodžio mėnesio darbo grafike nurodyta, jog darbuotojai atostogaus. Pakartotinai atliekant UAB „Darbo ekspresas“ veiklos patikrinimą 2016 m. gegužės 23 d. buhalterė M. L. elektroniniu paštu informavo VDI, kad UAB „Darbo ekspresas“ nuo 2016 m. kovo mėn. jokios veiklos nevykdo (2 t., b. l. 133–134).

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais pakankamais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Be to, Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimo nenustatė.

21. Dėl pareiškėjų argumentų, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsireikalavo įrodymų, reikalingų pareiškėjų skundo patenkinimui, pažymėtina, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylai teisingai išspręsti šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje esančiais įrodymais. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjai tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-857-1062/2017 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra analogiškas, todėl nėra pagrindo vadovautis minėtoje byloje teismo padarytomis išvadomis. Be to, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjų atžvilgiu priimtų Valdybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. įvertino tik dvylika iš keturiolikos Valdybos priimtų sprendimų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valdybos priimti ginčo sprendimai yra išvestinis skundo dalykas. Pareiškėjų skundo pagrindą sudaro Tarybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. SPRE -513 ir 2016 m. balandžio 21 d. sprendimai Nr. SPRE-524, Nr. SPRE-523, Nr. SPRE-526, Nr. SPRE-529, Nr. SPRE-528, , Nr. SPRE-530, Nr. SPRE-531, Nr. SPRE-514, Nr. SPRE-532, Nr. SPRE-534, Nr. SPRE-533, Nr. SPRE-535, Nr. SPRE-525, kuriuos pareiškėjai prašo panaikinti. Pareiškėjai nekelia klausimo dėl skundžiamų sprendimų priėmimo procedūrinių pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, 2017 m. sausio 19 d. sprendimo aprašomojoje dalyje nenurodydamas dviejų Valdybos priimtų sprendimų, t. y. Nr. (1.45) I-3911 ir Nr. (1.45) I-3912, padarė rašymo apsirikimą, kas nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas ginčo sprendimu nevertino minėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas pirmos instancijos teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo turinį, sprendžia, kad minėtame sprendime teismas pasisakė dėl visų pareiškėjų ginčijamų Valdybos sprendimų.

25. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. T. W. (R. T. W.), K. W. (K. W.), P. J. S. (P. J. S.), T. S. S. (T. S. S.), K. L. S. (K. L. S.), M. P. W. (M. P. W.), J. K. S. (J. K. S.), K. A. W. (K. A. W.), S. D. K. (S. D. K.), K. E. S. (K. E. S.), K. P. C. (K. P.C.), K. D. (K. D.), A. B. C. (A. B. C.), B. M. T. (B. M. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė