2022-03-02 Nr. AB-5794-3-61-3-04504-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1442-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04504-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33946 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento antrosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1566 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog emigracijos priežastis yra ekonominė. Pareiškėjas patyrė labai daug vargo, šalyje nėra darbo, nėra pinigų nes nemokami atlyginimai, neįmanoma išsinuomoti buto. Pareiškėjas neturi savo namų, taip pat dėl vykstančių kovų tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ginkluotų grupuočių yra labai nesaugu, nuolat vyksta bombardavimai.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nevertino pareikėjo ekonominių motyvų pagrįstumo ir jų nelaikė faktu, taip pat objektyviai nevertino kovų tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių pavojingumo asmeniui.

4. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas, priimdamas sprendimus, nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

5. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – ekonomines aplinkybes – ir galimą pavojų gyvybei dėl vykstančių šalyje kovų. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl politinių motyvų arba vykstančių kovų ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti.

6. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė tai, kad (duomenys neskelbtini) ekonominė situacija yra prasta, nėra darbo, nemokami atlyginimai ir tai, kad pareiškėjas bijo (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių bei (duomenys neskelbtini) armijos vykdomų kovinių veiksmų regione, dėl ko jam kyla grėsmė. Tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pats nurodė, kad nepriklauso jokiai partijai ar judėjimui, nedalyvavo jokiose akcijose. Jo teiginiai apie kylančią grėsmę yra abstraktūs, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas apklausos metu pats teigė, kad nei dėl tautybės, nei dėl išpažįstamos religijos problemų savo šalyje neturėjo. Paklaustas apie išvykimo iš šalies priežastis, jis paminėjo, kad (duomenys neskelbtini) nėra gyvenimo, nėra darbo, taip pat patvirtino, jog emigraciją lėmė daugiau ekonominės priežastys, o ne reali grėsmė saugumui.

8. Atsakovas pažymėjo, kad nors siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja nei prieglobsčio, nei tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Atsižvelgus į tai buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Atsakovas akcentavo, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), o tyrimo metu taip pat nenustatyta (tą patvirtino ir pats pareiškėjas) nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgiant į tai, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo ekonominės būklės ar priežasčių bei motyvų, dėl kurių pareiškėjo finansinė padėtis yra bloga. Abstrakti pareiškėjo istorija apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kariuomenės kovas savaime neleidžia nei nustatyti potencialų persekiotoją ir identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją.

10. Dėl skundo argumentų, kad pareiškėjas nebuvo tiesiogiai išklausytas, atsakovas nurodė, jog žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

11. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių, todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies kriterijų. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, o pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

12. Dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, atsakovas nurodė, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, buvo nuspręsta, jog atsisakius suteikti prieglobstį, pareiškėjas gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad gyvena pasienyje su (duomenys neskelbtini), ten vyksta pastovūs kariniai veiksmai, gresia pavojus gyvybei, pareiškėjas siekia saugumo. Apklausos, vykusios 2021 m. rugpjūčio 18 d., metu pareiškėjas papasakojo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tautybės (duomenys neskelbtini) pilietis, išpažįstantis (duomenys neskelbtini) tikėjimą, (duomenys neskelbtini); gimė (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) provincijoje; į Lietuvą atvyko kartu su motina, broliu ir seserimi. Prieš išvykstant gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Apklausos metu nurodė, kad patyrė labai daug vargo, šalyje nėra darbo, nemokami atlyginimai. Pareiškėjo šeima buvo priversta gyventi tetos namuose. Dėl šalyje vykstančių kovų yra nesaugu, vyksta bombardavimas. Pareiškėjas patvirtino, kad jo prieglobsčio prašymo motyvai yra ekonominio pobūdžio.

15. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Įrako Respubliką; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tokias išvadas Departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu nustytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose bei pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Teismas taip pat analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

17. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

18. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo esminiai prieglobsčio prašymo motyvai buvo ekonominiai. Pareiškėjas baiminosi, kad grįžęs į kilmės valstybę neturės darbo, bus socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamas. Buvo pažymėta, kad pareiškėjas nėra nurodęs, jog dėl kokių nors priežasčių asmeniškai yra patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad jam asmeniškai niekas negrasino, nepersekiojo.

19. Atsižvelgdamas į Aprašo 99 punkte nustatytas taisykles, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad kilmės valstybės pareiškėjas, kaip jis pats nurodė, išvyko ieškodamas geresnių gyvenimo sąlygų (kilmės šalyje nėra darbo, nemokami atlyginimai, nėra galimybės išsinuomoti buto ir pan.). Taigi, iš paties pareiškėjo paaiškinimų neginčytinai buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę išskirtinai grindžiama ekonominėmis priežastimis, tačiau jos negali būti pagrindu svarstyti (suteikti) pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme. Teismas pabrėžė, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį. Teismas konstatavo, jog nenustatyta, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas orumas ar jis bus kokiu kitu būdu baudžiamas, t. y., kad pareiškėjui dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodytos ekonominės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytais pagrindais, kurių pagrindu gali būti suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga, todėl darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo nurodytų ekonomių priežasčių pabėgėlio statuso suteikimo kontekste.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vykstančiomis kovomis tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių, teismas nurodė, kad šie teiginiai yra daugiau abstraktūs, juose nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui dėl šių priežasčių jo kilmės valstybėje (gyvenamojoje teritorijoje) gresia realus pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Tokią išvadą, be kita ko, teismas darė atsižvelgęs į tai, kad, kaip nustatyta iš Departamento surinktos medžiagos, remiantis naujausiais 2021 metų Europos prieglobsčio pagalbos biuro (toliau – ir EPPB) surinktais duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes Departamentas pagrįstai įvertino, kad vien prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) miestas, esantis (duomenys neskelbtini) pasienyje) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

21. Teismas konstatavo, kad nebuvo Įstatymo 87 straipsnyje nustatyto pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą. Į. D. surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis (priežastys ekonominės), šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko per (duomenys neskelbtini), taigi pirmoji saugi šalis dėl, anot pareiškėjo, jam kylančios grėsmės (nedarbo ir kovų tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) buvo (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas prieglobsčio (duomenys neskelbtini) neprašė. Toks elgesys taip pat patvirtino, kad pareiškėjo siekis buvo ne bėgti nuo persekiojimo, o dėl ekonominių priežasčių patekti į Europos Sąjungą.

22. Buvo kritiškai vertintini ir pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, nes Departamentas nevertino pareiškėjo ekonominių motyvų pagrįstumo ir jų nelaikė faktu, taip pat objektyviai nevertino kovų tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių pavojingumo asmeniui. Šiuo aspektu buvo nustatyta, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausiomis 2021 metų EPPB ir kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Teismas darė išvadą, jog Departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar / ir įrodymais nepaneigė.

23. Vadovaudamasis Aprašo 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Atsižvelgęs į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, teismas nenustatė, kad Departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžta, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjas teisme nurodė, kad viską pasakė per apklausas, papildomai nieko nenori pasakyti.

24. Teismo vertinimu, buvo pagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos – pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę

25. Į. Į. 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, pareiškėjo individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, vilkinęs ar klaidinęs tyrimą ir pan.

26. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad taikytina Tvarkos 44.3.1 punkte nustatyta taisyklė it sprendimo dalis dėl uždraudimo atvyktu į Lietuvos Respubliką termino nustatymo keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjų išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą jų prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

32. Nesutiktina su atsakovu, kad pareiškėjo gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste beatodairiškas smurtas nesiekia aukšto lygio, nes kilmės šalies informacija patvirtina priešingai. (duomenys neskelbtini) yra miestas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, įsikūręs už kelių kilometrų nuo (duomenys neskelbtini) sienos. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gubernija yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dalis bei šiauriausia (duomenys neskelbtini) gubernija.

Ji ribojasi su (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gubernijomis ir dalijasi tarptautinėmis sienomis su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pagrindinė (duomenys neskelbtini) gubernijos gyventojų etninė grupė yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) guberniją kontroliuoja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Nuo 2014 metų konflikto su (duomenys neskelbtini) pradžios saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) regione buvo „stabili“, tačiau 2019–2020 metais saugumo padėtis šiauriniuose (duomenys neskelbtini) pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklos. (duomenys neskelbtini) vykdo ir kontroliuoja (duomenys neskelbtini) kalnuotas vietoves, įskaitant (duomenys neskelbtini) kalnus (duomenys neskelbtini) gubernijoje, iš kurių vykdo atakas prieš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gubernijoje įkūrė karines bazes, skirtas (duomenys neskelbtini) bazių puolimui.

Pranešama apie oro smūgius, antžeminius išpuolius ir šaudymą (duomenys neskelbtini) kaimuose ir pasienio rajonuose, kuriuose, kaip įtariama, buvo (duomenys neskelbtini) elementų. Šie išpuoliai paveikė civilių apgyvendintas teritorijas ir paskatino kaimų evakuaciją. (duomenys neskelbtini) sienos apsaugos pajėgos įsteigė bazes konfliktui tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontroliuoti ir civilių gyvybėms išsaugoti. (duomenys neskelbtini) oro smūgiai prieš (duomenys neskelbtini) paveikė (duomenys neskelbtini) gubernijos kaimų gyventojų gyvenimą.

Bombardavimas padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai. (duomenys neskelbtini) generalinis sekretorius 2020 m. birželio 8 d. pranešė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose buvo evakuota 100 kaimų. Taip pat pranešama apie užminuotas vietoves (duomenys neskelbtini) gubernijoje.

33. Taigi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių pasekmių dėl karo veiksmų.

34. Atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB yra akcentavęs, kad bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

35. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai.

36. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime ir pabrėžia, kad apeliacinio skundo argumentai neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, nenustatyta, kad jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Akcentuojama, kad pareiškėjas apklausos metu pats nurodė, jog jo išvykimo iš kilmės valstybės buvo daugiau ekonominės nei grėsmė saugumui.

39. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Departamentas vadovavosi rekomendacinio pobūdžio, nenaujausia ir neaktualia Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (buvęs EPPB) (toliau – ir ESPA) informacija apie kilmės valstybę, atsakovas pažymi, jog teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Manytina, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla. ESPA 2021 metų gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis Departamentas ir pirmosios instancijos teismas, be to, atsakovas rėmėsi ir iš kitų šaltinių surinkta informacija, o pareiškėjas jokios naujesnės patikimo informacijos skunde nenurodė, taip pat nenurodė jokių jam individualiai kylančių grėsmių. pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta.

40. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nesuteiktina papildoma apsauga. Taigi ir Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33946 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1566 teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

43. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

44. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, vietovėje, kur pareiškėjas gyvena, jam gresia nuolatinis pavojus dėl karinio konflikto. Be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

47. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

49. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

50. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

51. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jo šalyje nėra darbo, nemokami atlyginimai, daug vargo, dėl vykstančių antskrydžių nesaugu gyventi. Pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad prieglobsčio prašymo motyvai daugiau ekonominiai.

53. Atsižvelgiant į užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjas persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu iš esmės pripažino, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastys buvo ekonominio pobūdžio ir nenurodė jokių individualių aplinkybių, neteigė, kad yra persekiojamas, diskriminuojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Taigi nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais (Įstatymo 86 str. 1 d.).

54. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Nors apeliaciniame skunde, pakartojant Sprendime nurodytas aplinkybes, susijusias su kariniu konfliktu pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, akcentuojama, kad aktualiame regione gresia pavojus pareiškėjo gyvybei, tačiau šiuo atveju Departamentas vertino ir beatodairiško smurto lygį, nustatė, kad jis aukštas, tačiau, remdamasis, be kitų šaltinių, ir ESPA duomenimis, nurodė, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė, kokios esminės naujausios informacijos nesurinko ir neanalizavo departamentas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas teigė nukentėjęs nuo vykstančio karinio konflikto, kaip ir nėra pagrindo spręsti, kad apsauga pareiškėjui kilmės šalyje nėra prieinama.

55. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

56. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius