2019-12-18 Nr. AB-24183-3-61-3-00488-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2300-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00488-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailė Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), 8 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas. Kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai (tualetai), kuriais naudojantis buvo pažeidžiamas privatumas. Be to, kamerose netinkamai atliktas remontas ir nepašalinti grybeliai, neįrengtas pareigūnų iškvietimo skambutis, todėl norėdamas iškviesti prižiūrėtoją pareiškėjas buvo priverstas belsti į duris su valgomuoju šaukštu. Pareiškėjas po šiltu dušu galėjo praustis tik kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos tinkamos ugdymo ir užimtumo sąlygos, buvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose laikoma uždrausta civilinėje apyvartoje naudoti asbesto medžiaga, kuri yra nuodinga.

2.2. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė kankinimą, žiaurų elgesį, jam buvo sudaryti dideli nepatogumai, jautėsi pažemintas, sutrikdyta sveikata ir galimos sveikatos sutrikdymo pasekmės ateityje.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė:

3.1. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

3.2. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, kadangi reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą kameroje neįtvirtina nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Asmenų privatumui užtikrinti dalyje gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios artimiausiu metu bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Esant finansinėms galimybėms Lukiškių TI-K remontuoja prižiūrėtojų iškvietimo sistemą, 2016–2017 m. buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose. Gyvenamąsias kameras kasdien aplanko Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai, budintis prižiūrėtojas nuolat jas prižiūri, o aliarminiai mygtukai yra sugadinami pačių kamerose laikomų asmenų. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, todėl vėdinimas natūraliu būdu atitinka higienos normos reikalavimus ir tie asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko kameras, problemų dėl pelėsių ir drėgmės neturi. Lukiškių TI-K, kur yra apgyvendinti visi laikomi suimtieji ir nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau jie nėra laužomi, asbesto plaušeliai yra tvirtai surišti su užpildu, į aplinką neišsiskiria. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nėra pavojingi.

3.3. Su suimtaisiais ir nuteistaisiais Lukiškių TI-K pareigūnai bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigūnų etikos principais, išklauso ir pagal kompetenciją bei turimus įgaliojimus suteikia asmenims informaciją, kuri yra būtina jų teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neatliko, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie laikotarpius, kameras ir kamerose buvusių asmenų skaičių nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. vasario 5 d. buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus (kameroje Nr. 280 teko apie 2,6 kv. m). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui 3 paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleido 350 parų, iš jų 110 parų kamerose buvo vienas. Teismas akcentavo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tuo atveju, kai kalinys kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina kaliniams reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kadangi pareiškėjas vienas buvo laikomas 110 parų, o su kitais asmenimis – 240 parų, pareiškėjui ginčo laikotarpiu 110 parų buvo užtikrintas reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau 240 parų, kai pareiškėjas praleido kamerose su kitais asmenimis, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrino reikiamo privatumo, ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

7. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas, teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas dušinėse įrengti sieneles. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 23 d. pranešime taip pat pažymėta, kad asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista.

8. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose buvusio asbesto sukeltos jam žalos, pažymėdamas, jog byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Teismas vertino, kad net ir darant prielaidą, jog Lukiškių TI-K konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo kamerose ir dėl to jam sukeltos žalos, taip pat neužtikrintos galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę maudytis duše. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie jam ir jo sveikatai pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punkto nuostatas. Teismas dėl šių pareiškėjo teiginių neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus.

10. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismas sprendė, kad nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 500 Eur.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, neišsireikalavo papildomų įrodymų, dėl ko nebuvo pakankamai aktyvus.

11.2. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas, nustatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., neteko galios. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, kuris galiojo kartu su Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, taip pat nebegalioja. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 7 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameros yra iš esmės vienodos, todėl šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 58 punktu, kuriame nustatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, prieš skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą turi būti iš bendro ploto atimamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, o tinkamas gyvenamasis plotas turėtų atitikti laisvą grindų plotą.

11.3. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kiek nuteistųjų kamerose kalėjo kartu su pareiškėju, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo duomenimis, neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus. Tikslus kalinamųjų skaičius kamerose galimas tik pagal miegamųjų vietų skaičių toje kameroje atitinkamu laikotarpiu.

11.4. Byloje nėra duomenų, ar teismo nustatytas 110 parų pareiškėjas kamerose buvo vienas visą dieną, todėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas turėtų būti nustatytas už visą ginčo laikotarpį. Sprendžiant dėl galimybės nusiprausti duše dažniau nei kartą per savaitę turėtų būti atsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijas Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių išvadas. Pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, patalpos (kameros), kuriose jis buvo patalpintas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema neveikė, nes jos visai nebuvo, todėl yra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, todėl yra didelė tikimybė būti susargdintam onkologinėmis ligomis po inkubacinio periodo po apsinuodijimo asbestu.

12. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus įrodymus-paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisinė sistema laikinai apgyvendindama užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje, suteikia 7 kv. m gyvenamąjį plotą. Minėtus duomenis patvirtina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnis 4 dalies nuostatos. Taigi pareiškėjui kalinimo laikotarpiu turėjo būti suteiktas 7 kv. m kameros plotas.

13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

13.2. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas atsiliepimuose iš esmės palaikė savo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs minimalios gyvenamojo ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimus, priteisė pareiškėjui 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

17. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo atstovo išreikalauti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas.

18. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomus duomenis, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, o būtinumas juos pateikti (išreikalauti) iškilo apeliacinės instancijos teisme.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo ir atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinių skundų argumentus. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

22. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai taikytų teisės aktų ir asmeniui turinčio tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas inventoriaus užimamas plotas, o gyvenamasis plotas turėtų atitikti laisvą grindų plotą, pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. vasario 5 d., iš viso 3 paras, kameroje Nr. 280 teko apie 2,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog 240 parų, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

26. Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Apeliaciniame skunde teigdamas, kad neegzistuoja neteisėti veiksmai, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, nepateikė jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų, o pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, jie nėra atskirti nuo kameros gyvenamosios patalpos, todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus per visą ginčo laikotarpį (350 parų).

27. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Ginčui aktualiuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

28. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala. Vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo.

29. Pažymėtina, jog atsakovo atstovas analizuojamu atveju pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas.

30. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio (CK 6. 250 str.) nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl atmestini pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentai dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio.

32. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kaip naujus įrodymus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog jam gyvenamosios patalpos ploto norma turėtų būti skaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnis 4 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis paaiškinimas neturi esminės reikšmės šios bylos baigčiai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija nepriima pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų ir jų nevertina.

33. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė