2016-07-05 Nr. AB-13909-3-61-3-04790-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1402-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04790-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. (S. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 11SP-4690 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo S. V.“; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 1D-6842(11) „Dėl Teisės ir vidaus tyrimų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 11SP-4690“; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-4690 perskaičiavo jam pagal šios ministerijos 1999 m. balandžio 27 d. išvadą Nr. 15260 paskirtos valstybinės pensijos už tarnybą dydį, jį sumažindama. Pareiškėjo teigimu, be teisinio ir faktinio pagrindo iš jo buvo atimta tam tikra piniginių lėšų suma. Nesutikęs su šiuo sprendimu, pareiškėjas su 2014 m. rugsėjo 15 d. skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1D-6842(11) nepatenkino skundo. Prieštaraudamas priimtų sprendimų teisėtumui, pareiškėjas nurodė, kad tokie sprendimai pažeidžia asmens teisinius lūkesčius bei teisinio stabilumo principus. Pažymėjo, jog į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaitytu laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. jis tarnavo TSRS VRM 42 konvojavimo divizijos 358 konvojavimo pirmo bataliono 5 kuopos vyresniuoju kontrolieriumi ir TSRS VRM 42 konvojavimo divizijos 132 konvojavimo pulko 3 kuopos vyresniuoju kontrolieriumi. Skiriant pensiją tarnybos stažas buvo apskaičiuotas kaip sudarantis 20 metų ir 23 dienas. Nurodytu laikotarpiu dirbtas darbas einant paminėtas pareigas skiriant valstybinę pensiją buvo laikomas tarnyba ir visas ištarnautas laikas buvo pakankamas ir tinkamas valstybinei pensijai gauti. Pažymėjo, kad jam nėra aiškus naujo sprendimo teisinis pagrindas, nes nauju sprendimu iš esmės buvo paneigtas 1999 m. balandžio 27 d. sprendimas, kurio pagrindu jam 14 metų buvo mokama valstybinė pensija. Be to, pareiškėjui nebuvo išaiškintas toks institucijos valinių veiksmų pagrindas, o teisės aktų pakeitimai, kaip šiuo atveju, neturi atgalinės veikimo galios ir taikomi tik į ateitį. Skundą pareiškėjas taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei teigė, kad tokiais Vidaus reikalų ministerijos sprendimais buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 11–12, 20–21) nesutiko su skundu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo, jog jo tarnybos laikotarpis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto, todėl pareiškėjo lūkestis nėra teisėtas, nes neatitiko įstatymų. Nurodė, kad pagal įstatymą laikas už tarnybą įskaitytinas tik iki 1990 m. kovo 11 d., jei tai nebuvo faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos laikas. Pažymėjo, kad pareiškėjo tarnyba po 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. nebuvo priverstinė karinė tarnyba, o buvo savanoriška karinė tarnyba už atlyginimą, todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutarimu, šis laikotarpis nėra įtraukiamas į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (b. l. 46–50) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 11SP-4690, kuriuo pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 1 d. iki neterminuotai paskirta perskaičiuota valstybinė pensija, t. y. į laikotarpį pensijai skirti neįskaitant laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d., kuomet pareiškėjas ėjo TSRS VRM 42 konvojavimo divizijos 358 konvojavimo pulko pirmo bataliono 5 kuopos vyresniojo kontrolieriaus pareigas ir TSRS VRM 42 konvojavimo divizijos 132 konvojavimo pulko 3 kuopos vyresniojo kontrolieriaus pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1D-6842(11), kuriuo buvo patvirtintas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 11SP-4690 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, remdamasis Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-4690 ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1D-6842(11), nustatė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Teismas vadovavosi Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. balandžio 27 d. išvados Nr. 15260, kurios pagrindu pareiškėjui buvo paskirta valstybinė pensija, priėmimo metu galiojusiu Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 1 d.), taip pat Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. iki dabar). Teismas vadovavosi ir Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. balandžio 27 d. išvados Nr. 15260 priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.1 punktu (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. sausio 1 d.), Nuostatų 6.1 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. vasario 14 d.), šiuo metu galiojančių Nuostatų 6.1 punktu.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punkto atitiktį Konstitucijai, šiame nutarime pripažino, kad ši įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principams. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymas privalo įtraukti tų buvusių pareigūnų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo priverstinai tarnavo SSRS ginkluotosiose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti. Tačiau tarnybos kitos valstybės ginkluotosiose pajėgose laikas po 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikomas tarnyba Lietuvos valstybei ir įskaitomas į stažą valstybinei pensijai skirti. Subjektų, savanoriškai stojusių SSRS karinėn tarnybon, Konstitucinis Teismas neįtraukė į asmenų, kuriems tarnybos laikas įskaitomas į stažą valstybinei pensijai skirti, sąrašą. Atsižvelgęs į tai, šią bylą nagrinėjantis teismas padarė išvadą, kad tiek Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. balandžio 27 d. išvados, tiek skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojo teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti buvo prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, tačiau tik iki 1990 m. kovo 11 d. Remdamasis byloje pateikta medžiaga, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. buvo savanoriška karinė tarnyba, todėl skundžiami atsakovo sprendimai buvo priimti teisėtai ir atitinkant galiojusius įstatymus, pagal kuriuos pareiškėjo tarnybos laikotarpis nėra ir neturi būti priskiriamas paminėtos kategorijos tarnybos stažo laikui į valstybinę pensiją įskaičiuoti.

Teismas pažymėjo, jog nuostata, kurioje nustatyta, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas tik iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. buvęs faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, jau buvo įtvirtinta pareiškėjui apskaičiuojant ir skiriant pensiją (1999 m. balandžio 27 d. išvados priėmimo metu, Nuostatų 6.1 p.), todėl nesutiko su pareiškėjo skundo prieštaravimais dėl teisėtų lūkesčių bei teisinio stabilumo principų pažeidimo. Akcentavo, kad aptarta nuostata galiojo išvados priėmimo metu, todėl nepagrįstais vertino pareiškėjo argumentus dėl teisės aktų pakeitimų (bloginančių asmens teisinę padėtį) ir kurie taikytini tik į ateitį. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimant išvadą į stažą buvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d., o skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu valstybinė pensija buvo perskaičiuota, nereiškia, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes, priešingu atveju, į valstybinės pensijos stažą įskaičius ginčo laikotarpį (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d.), kaip reikalauja pareiškėjas, prieš tai nustačius, kad pareiškėjo tarnyba paminėtu laikotarpiu (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d.) nebuvo priskirta privalomajai karo tarnybai, tokia teisinė situacija iš esmės prieštarautų esminiam teisėtumo principui, nagrinėjamu atveju reiškiančiam, kad institucija, apskaičiuodama ir mokėdama valstybines pensijas, griežtai laikosi Konstitucijos, įstatymų ir juos vykdo.

Teismas nurodė, kad, nustačius, jog Vidaus reikalų ministerija 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-4690 sumažindama pareiškėjo pensijos dydį vadovavosi galiojančiais teisės aktais, o 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1D-6842(11), kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, darytina išvada, kad Vidaus reikalų ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime pripažinta, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijai, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principams bei jog savanoriška karinė tarnyba nėra pagrindas įskaityti asmens tarnybos laiką į stažą valstybinei pensijai skirti, teismo nuomone, pareiškėjo pensija pagal paminėtas Pensijų įstatymo nuostatas galėjo ir turėjo būti sumažinta, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 11SP-4690 ir 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 1D-6842(11).

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad patenkinti pareiškėjo reikalavimų skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinęs skundo, teismas nepatenkino ir prašymo priteisti atstovavimo išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 54–59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad retroaktyvus įstatymų taikymas įmanomas tik tokiu atveju, kai asmens padėtis yra pagerinama, pvz., perskaičiuojant pensiją, jos dydis yra padidinamas, tačiau jokiu būdu nesumažinamas, kaip buvo pasielgta jo atžvilgiu. Vidaus reikalų ministerijos sprendimas sumažinti pensiją po daugiau kaip 14 metų mokėjimo yra nesuprantamas. Taip pat nėra aišku, kodėl apskritai pensija buvo sumažinta, jeigu Nuostatai galiojo jau pensijos apskaičiavimo laikotarpiu, tačiau, nepaisant jų galiojimo, 1999 m. balandžio 27 d. pensija buvo apskaičiuota už 20 metų ir 23 dienų laikotarpį, o 2014 m. rugpjūčio 20 d., esant iš esmės tapačiam teisiniam reguliavimui, pensija dėl nesuprantamų priežasčių buvo perskaičiuota ir sumažinta. Toks atsakovo elgesys yra nesuvokiamas ir neabejotinai prieštaraujantis patiems bendriausiems teisės principams, tokiems kaip teisingumas, sąžiningumas ir humaniškumas. Pažymi, jog teisės norma, nustatanti apribojimą dėl tarnybos laiko, atsirado tik 2005 m. liepos 1 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 metams po išėjimo į pensiją. Nuostatai įteisino pensijų perskaičiavimą atgaline data. Šis teisės aktas yra neteisėtas ir negali būti taikomas atgal, nes, būdamas įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu, įsiterpia į įstatymo lygmens reguliavimą. Kitaip tariant, atsižvelgti į Nuostatų normas perskaičiuojant pensiją nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Įstatymo lygmens norma, įtvirtinanti, kad tarnybos laikas įskaitomas tik iki 1990 m. kovo 11 d., atsirado tik 2005 m. liepos 1 d. Naujai pensija jam nėra paskirta. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-834/2006). Pareiškėjo tvirtinimu, neegzistuoja joks teisinis pagrindas iš naujo apskaičiuoti ir sumažinti iki šiol gautą pensiją, paskirtą pagal 1999 m. balandžio 27 d. išvadą Nr. 15260. Iš tarnybos išėjo savo noru, sąžiningai tikėdamasis, kad ištarnautas laikotarpis yra pakankamas gauti visą pareigūno pensiją. Nuo 1992 m. sausio 1 d. iki pat išėjimo į pensiją 1999 m. sausio 11 d. tarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje – buvo policijos pareigūnas, t. y. buvo lojalus Lietuvos Respublikai. Teismo argumentai, kad neįrodė, jog jo padėtis buvo nepagrįstai pabloginta, nepagrįsti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63) nesutinka su apeliaciniu skundu.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neginčija, jog jo tarnybos laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. neatitinka Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto. Susiaurinti šio įstatymo galiojimą santykiams gali tik Konstitucinis Teismas. Ginčo dalyko teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo. 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo, kad įstatymas privalo įtraukti tų buvusių pareigūnų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo priverstinai tarnavo SSRS ginkluotosiose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti. Kitokių subjektų (savanoriškai stojusių SSRS karinėn tarnybon) Konstitucinis Teismas nenurodė. Pareiškėjo tarnyba po 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. buvo savanoriška karinė tarnyba už tarnybinį atlyginimą, iš kurios galėjo pasitraukti. Iki 2005 m. liepos 1 d. redakcijos Pensijų įstatymas nustatė, kad laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kartu su Nuostatų 6.1 punktu (į tarnybos laiką, nurodytą įstatymo 16 straipsnyje, iki 1995 m. sausio 1 d. taip pat įskaitomas faktinis tarnybos laikas visų valstybių įvairių rūšių ginkluotosiose pajėgose, TSRS valstybės saugumo sistemoje iki 1990 m. kovo 11 d.) skiriant pareiškėjo pensiją buvo sureguliuota įskaityti tarnybą kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose tik iki 1990 m. kovo 11 d. Jei būtų remiamasi apelianto argumentais, tai kiltų abejonė, ar Pensijų įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 1 punktas (redakcija nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d.), tariamai įskaitanti visą tarnybą kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra klausimas dėl pareiškėjo faktinės tarnybos TSRS VRM 42 konvojavimo divizijos konvojavimo pulke laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 12 d. (šios tarnybos trukmė - 1 m., 9 mėn. ir 1 d – byloje nėra kvestionuojama) įskaitymo į jo tarnybos stažą nuo 1999 m. balandžio 27 d. jam paskirtos ir nuo to laiko mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžiui apskaičiuoti. Iš pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamų atsakovo sprendimų matyti, kad paminėtas pareiškėjo tarnybos laikotarpis (kuris nuo paminėto pensijos paskyrimo buvo įskaičiuotas į pareiškėjo tarnybos stažą nurodytai pensijai gauti) buvo pašalintas iš pareiškėjo tarnybos stažo, vadovaujantis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636 redakcija) nuostata, pagal kurią asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje, tarnybos laikui paminėtai pensijai skirti prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d.

Pagal atsakovo nurodytuose sprendimuose išdėstytą poziciją, pareiškėjo tarnyba ginčo laikotarpiu (nuo 1990-03-11 iki 1991-12-12) nebuvo susieta su aptariamo punkto (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636 redakcija) dalyje nurodytu priverstinumu, todėl šios redakcijos Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo požiūriu pareiškėjo tarnybos ginčo laikotarpis negali būti įskaitytas į jo tarnybos stažą paminėtai pensijai gauti. Atsižvelgdama į tokią atsakovo poziciją, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir yra spręstinas teisės taikymo klausimas, be kita ko, ir Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636 redakcija) taikymo laike klausimas.

Pasisakydama nurodytu klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad paminėto pensijos pareiškėjui paskyrimo metu galiojusiame Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (1998-07-01 įstatymo Nr. VIII-828 redakcija) nebuvo numatyti nei aptariamai pensijai gauti reikšmingo faktinio tarnybos (kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose)) laiko ribojimas 1990 m. kovo 11 d. data, nei su vėlesne tarnyba siejamo tarnybos priverstinumo reikšmė. Toks tarnybos laiko ribojimas (iki 1990-03-11) įstatymo lygmeniu buvo nustatytas tik nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2005-05-19 įstatymo Nr. X-212 redakcija). O paminėtos sąsajos su paminėtu priverstinumu reikšmė tarnybos stažo apskaičiavimui buvo nustatyta tik nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636 redakcija). Išvardytos Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcijų keitimo laike aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, (pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose) pritaikydamas pareiškėjui vėliau (po pensijos paskyrimo 1999 m.) atsiradusias nuostatas, įstatymo taikymo lygmeniu pažeidė vieną iš pagrindinių teisės taikymo laike – lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) - principą. Todėl šiuo požiūriu pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai, kolegijos manymu, negali būti pripažinti teisėtais.

Antra vertus, kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimu (byloje Nr. 6/2015) atsakovo pareiškėjui pritaikytas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636) tiek, kiek pagal jį faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika nebuvo (nėra) prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, yra pripažintas prieštaravusiu (prieštaraujančiu) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl jau vien dėl to pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai teisės taikymo prasme negali būti pripažinti pagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikto prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kolegija pažymi, kad šio prašymo turinys neatitinka specialiųjų tokiems prašymams paduoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (šiame prašyme nėra pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas). Todėl šiame sprendime nurodytas pareiškėjo prašymas kolegijos nesvarstytinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 11SP-4690 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo S. V.“ ir 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 1D-6842(11) „Dėl Teisės ir vidaus tyrimų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 11SP-4690“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė