2016-10-06 Nr. AB-19089-3-61-3-02233-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1642-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02233-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Lina“ (toliau – ir pareiškėjas, BUAB PN „Lina“) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. kovo 10 d. sprendimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra ginčijamame privalomajame nurodyme nurodė pareiškėjui iki 2014 m. gegužės 16 d. mišrias statybines ir griovimo atliekas, priklausančias pareiškėjui ir esančias aikštelėje, adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aikštelė), perduoti atliekų tvarkytojams. Atsakovas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė, privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą. Pareiškėjas nurodė, kad prieš bankroto bylos iškėlimą Aikštelės dalyje vykdė statybinių medžiagų priėmimo-perdirbimo veiklą.

Tačiau, iškėlus bankroto bylą, priimtos ir nespėtos perdirbti statybinės medžiagos liko Aikštelės dalyje, kuria naudojosi pareiškėjas. Pabrėžė, kad pareiškėjo balanse, sudarytame nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ginčijamos mišrios statybinės medžiagos buvo apskaitytos kaip trumpalaikis pareiškėjo turtas, įvertintas 1 696 768,10 Lt. Nors skundžiamuose privalomajame nurodyme ir sprendime Aikštelės dalyje esančios mišrios statybinės medžiagos laikomos bevertėmis tvarkytinomis (utilizuotinomis) atliekomis, tačiau iš tiesų šios pareiškėjo veikloje dar prieš bankroto bylos iškėlimą priimtos statybinės medžiagos yra vertingas turtas, realizuotinas bankroto byloje laikantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) imperatyvių nuostatų.

Pareiškėjo nuomone, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad yra ir buvo organizuojamas minėto pareiškėjo turto pardavimas, tačiau ne tvarkymas, nes ginčijamos statybinės medžiagos yra paklausą rinkoje turintis turtas. Taigi pareiškėjo bankroto byloje šios statybinės medžiagos negali būti tvarkomos (perduodamos atliekų tvarkytojams) ir šiam pareiškėjo turtui negali būti taikomos atliekų tvarkymą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Pareiškėjo nuomone, privalomasis nurodymas ir ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikinti kaip paneigiantys ĮBĮ nustatytas bankrutavusios įmonės turto realizavimo procedūras.

Atkreipė dėmesį, kad privalomojo nurodymo turinys neatitinka teisės aktuose keliamų reikalavimų. Priimdama skundžiamą privalomąjį nurodymą, Agentūra rėmėsi 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-78 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame buvo užfiksuotos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjui tariamai priklausančių statybinių atliekų, tačiau, pareiškėjo nuomone, Agentūra visiškai nenustatinėjo, kurios statybinės atliekos yra pareiškėjo, o kurios galbūt kitų trečiųjų asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas atliekų tvarkymo veiklai vykdyti turi iki 2018 m. rugsėjo 12 d. galiojantį taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. VR-4.7-V-02-196, iš kurio matyti, jog pareiškėjas statybinių atliekų priėmimo-perdirbimo veiklą vykdė vadovaudamasis Atliekų laikymo ir tvarkymo planu, kuriame aiškiai apibrėžta pareiškėjo statybinių atliekų saugojimo ir perdirbimo zona, kuri yra Aikštelės dalyje ir neužeina už Aikštelės ribų.

Tačiau Patikrinimo akte pareiškėjui be šioje zonoje laikomų statybinių atliekų (Patikrinimo akte minimo kaupo Nr.

1) dėl nepaaiškinamų ir privalomame nurodyme nepagrįstų priežasčių priskiriamos ir už Aikštelės teritorijos esančios statybinės atliekos (Patikrinimo akte minimi kaupai Nr. 2, 3, 4). Paaiškino, kad nei privalomajame nurodyme, nei skundžiamame sprendime nenurodytos aplinkybės ir motyvai, dėl kurių Patikrinimo akte minimi už Aikštelės ribų esantys kaupai Nr. 2, 3, 4 priskirti pareiškėjo nuosavybėn. Abejoja, ar atlikdama patikrinimą ir priimdama Patikrinimo aktą, Agentūra objektyviai nustatė faktines aplinkybes dėl pareiškėjui priklausančių statybinių atliekų, taip pat ar Patikrinimo aktu paremtas privalomasis nurodymas yra tinkamai motyvuotas. Pareiškėjo manymu, privalomasis nurodymas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir nėra tinkamai motyvuotas, t. y. viešojo administravimo procedūra buvo atlikta nesilaikant VAĮ ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatų.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 52–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamo privalomojo nurodymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.

Nurodė, kad pagal išduotą TIPK leidimą BUAB PN „Lina“ užsiėmė statybinių atliekų priėmimu, rūšiavimu ir perdirbimu į skaldą. Informavo, kad paraiškoje TIPK leidimui gauti veiklos vykdytojas BUAB PN „Lina“ nurodė, jog, nutraukus veiklą, teritorija sutvarkoma. Pagal Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano (2009 m. liepos 9 d. pateikto Departamentui ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. suderinto su Departamentu) 7 punktą, pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti šio plano 4–6 punktuose numatytas priemones per 3 mėnesius nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d.

įsakymo Nr. 469 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 1, 3 punktuose, pradžios. Pagal Tvarkos aprašo 3 punktą, Tvarkos aprašas reglamentuoja plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą. Privalomasis nurodymas pateiktas pareiškėjo bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei Bankroto administratorių biurui (toliau – ir UAB Bankroto administratorių biuras), kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartimi paliko nepakeistą, iškėlė pareiškėjui bankroto bylą.

Atkreipė dėmesį, kad nei pareiškėjas, nei jos bankroto administratorius, nesiėmė jokių veiksmų, jog sukauptos atliekos būtų išvežtos ir Aikštelė būtų atlaisvinta nuo susikaupusių atliekų. Akcentavo, jog bankroto bylą nagrinėsiančiam teismui bus privaloma pateikti ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytą atsakovo išduotą pažymą apie bankrutuojančios įmonės veikloje susidariusių ir jai priklausiančių atliekų, užteršto dirvožemio sutvarkymą, tačiau ginčijamame žemės sklype pareiškėjo sukauptos atliekos iki šiol yra nesutvarkytos.

Atsakovo nuomone, toks bankroto administratoriaus neveikimas ne tik pažeidžia atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, bet ir kelia pavojų aplinkai. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laikotarpį vengė ir toliau vengia tvarkyti sukauptas atliekas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai paaiškino, kad ginčijamos statybinės atliekos yra parduotos, t. y. privalomasis nurodymas yra iš esmės įvykdytas. Tačiau už privalomojo nurodymo vykdymą atsakingas asmuo yra gavęs baudą dėl privalomojo nurodymo nevykdymo. Skundo argumentai dėl atliekų kiekio (kaupų) nebėra aktualūs, nes pareiškėjas pardavė visus kaupus, kurie nurodyti Patikrinimo akte.

Atsakovo atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad atliekos ginčijamoje teritorijoje yra iki šiol, nes jos fiziškai nebuvo perduotos atliekų tvarkytojams, t. y. privalomasis nurodymas nėra įvykdytas. Pabrėžė, kad atliekų perleidimo sandoris nelaikytinas tinkamu privalomojo nurodymo įvykdymu, nes teritorija nėra išvalyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 126–130) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 ir Departamento 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-1133 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas ir UAB „VSA Holding“ 2006 m. rugpjūčio 28 d. sudarė Aikštelės nuomos sutartį Nr. GDI-6-5-02/1. Pareiškėjas pateikė atsakovui paraišką TIPK leidimui gauti, kurios 47 punkte nurodė, kad nutraukus veiklą teritorija sutvarkoma. 2007 m. sausio 12 d. pareiškėjui išduotas (2007 m. spalio 9 d. ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. koreguotas) TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-196, iš kurio matyti, kad BUAB PN „Lina“ Aikštelėje užsiėmė statybinių atliekų priėmimu, rūšiavimu ir perdirbimu į skaldą.

BUAB PN „Lina“ direktorius 2009 m. liepos 9 d., o Departamento direktorius 2009 m. rugpjūčio 4 d. patvirtino Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, kuriame buvo nustatyta, kad: atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju, Aikštelėje sukauptos atliekos būtų priduotos atliekų tvarkytojams, o į plytų ir betono skaldą perdirbtos statybinės atliekos parduodamos šią žaliavą naudojančioms įmonėms (4 p.); atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju, Aikštelėje sukauptos atliekos būtų pakraunamos į autotransporto priemones ir išvežamos į atliekas tvarkančias įmones, įmonės teritorija iššluojama, pastatai ir įranga demontuojami (5 p.); pareiškėjas įsipareigoja įgyvendinti minėto plano 4–6 punktuose numatytas priemones per 3 mėnesius nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto Tvarkos aprašo 3 punkte, pradžios (7 p.).

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui bankroto bylą ir įmonės administratoriumi paskyrė UAB Bankroto administratorių biurą. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. liepos 2 d. pareiškėjo balanse buvo apskaitytas trumpalaikis turtas – atsargos, kurios įvertintos 1 696 768 Lt. BUAB PN „Lina“ kreditorių komitetas 2014 m. sausio 6 d. nutarė viešai paskelbti apie bendrovės balanse apskaitytų mišrių statybinių atliekų pardavimą ir 30 dienų rinkti suinteresuotų asmenų pasiūlymus. 2014 m. sausio 8 d. leidinyje „Lietuvos žinios“ buvo patalpintas skelbimas, kad pareiškėjas iki 2013 m. vasario 7 d. priima pasiūlymus dėl galimo bendrovės statybinių atliekų (betono skaldos, pamatų blokų, perdengimo plokščių, plytų, trinkelių ir kt.) įsigijimo už didžiausią pasiūlytą kainą.

UAB „Eviteks“ pateikė pareiškėjui 2014 m. vasario 7 d. komercinį pasiūlymą, kuriame už parduodamas statybines atliekas pasiūlė 6 400 Lt + PVM. Agentūra 2014 m. vasario 6 d. atliko patikrinimą ginčo teritorijoje ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad (duomenys neskelbtini), yra sukaupti 4 kaupai mišrių statybinių ir griovimo atliekų. Patikrinimo metu atlikti minėtų atliekų kaupų matavimai ir pagal matavimo duomenis apskaičiuoti atliekų kiekiai. Agentūra, vadovaudamasi Patikrinimo aktu, 2014 m. vasario 17 d. priėmė skundžiamą privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2014 m. gegužės 16 d. mišrias statybines ir griovimo atliekas (atliekų kodas 17 09 04), priklausančias pareiškėjui ir esančias (duomenys neskelbtini), perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Agentūrai dokumentus, įrodančius atliekų perdavimą atliekų tvarkytojams.

Departamentas, išnagrinėjęs BUAB PN „Lina“ bankroto administratoriaus UAB Bankroto administratorių biuro 2014 m. vasario 27 d. skundą dėl ginčijamo privalomojo nurodymo panaikinimo, Departamente gautą 2014 m. kovo 3 d., priėmė skundžiamą 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 palikti nepakeistą. 2014 m. balandžio 23 d. internete paskelbti duomenys apie pareiškėjo parduodamą iš varžytinių turtą, įskaitant 67 430 t mišrių statybinių atliekų. BUAB PN „Lina“ kreditorių komitetas 2014 m. spalio 14 d. nutarė įpareigoti bankroto administratorių visas bendrovės veikloje susidariusias ir balanse apskaitytas statybines atliekas, kurių kiekis ir buvimo vieta nustatyta remiantis 2014 m. vasario 6 d.

Agentūros parengtu pareiškėjo sukauptų atliekų kiekių skaičiavimu, parduoti komercinį pasiūlymą įsigyti šias atliekas pateikusiai UAB „Eviteks“. Iš tarp pareiškėjo ir UAB „Eviteks“ 2014 m. spalio 21 d. sudarytos mišrių statybinių ir griovimo atliekų pardavimo sutarties išrašo matyti, kad BUAB PN „Lina“ perleido nuosavybės teises pirkėjui į Patikrinimo akte aprašytus 4 kaupus ginčijamų atliekų.

Teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) ir Tvarkos aprašas. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir pareiškėjo atstovų paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog BUAB PN „Lina“ ginčijamus kaupus laiko statybinėmis medžiagomis, o ne atliekomis, todėl mano, kad bankroto byloje šios statybinės medžiagos negali būti tvarkomos (perduodamos atliekų tvarkytojams) ir šiam pareiškėjo turtui negali būti taikomos atliekų tvarkymą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas iš esmės abejoja, ar Aikštelėje esantys kaupai laikytini atliekomis, ir jiems apibūdinti vartoja ne atliekų, o statybinių medžiagų terminą. Taigi spręstinas klausimas, ar Agentūra tiksliai nustatė, kad atliekų tvarkytojams perduotini kaupai yra mišrios statybinės ir griovimo atliekos (atliekų kodas 17 09 04). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje nustatyta, kad tam tikros konkrečios atliekos tampa nebe atliekomis jas panaudojus, įskaitant, kai jos perdirbamos, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjui išduoto TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-196 matyti, kad BUAB PN „Lina“ Aikštelėje užsiėmė statybinių atliekų priėmimu, rūšiavimu ir perdirbimu į skaldą, o ne statybinių medžiagų priėmimo-perdirbimo veikla, kaip nurodyta skunde. Byloje nėra duomenų, kad priimtas statybines atliekas pareiškėjas būtų spėjęs iki veiklos nutraukimo perdirbti į skaldą, t. y. jog priimtos atliekos, jas perdirbus, būtų tapusios nebe atliekomis. Priešingai, pareiškėjo pateiktų dokumentų turinys rodo, kad pareiškėjas Aikštelėje esančius kaupus laikė būtent atliekomis:

BUAB PN „Lina“ kreditorių komitetas 2014 m. sausio 6 d. nutarė viešai paskelbti apie bendrovės balanse apskaitytų mišrių statybinių atliekų pardavimą, 2014 m. sausio 8 d. leidinyje „Lietuvos žinios“ buvo patalpintas skelbimas, jog pareiškėjas priima pasiūlymus dėl galimo bendrovės statybinių atliekų įsigijimo, UAB „Eviteks“ pateikė pareiškėjui 2014 m. vasario 7 d. komercinį pasiūlymą įsigyti parduodamas statybines atliekas, 2014 m. balandžio 23 d. internete paskelbti duomenys apie pareiškėjo parduodamą iš varžytinių turtą, įskaitant 67 430 t mišrių statybinių atliekų, BUAB PN „Lina“ kreditorių komitetas 2014 m. spalio 14 d. nutarė įpareigoti bankroto administratorių visas bendrovės veikloje susidariusias ir balanse apskaitytas statybines atliekas parduoti, be to, 2014 m. spalio 21 d. buvo sudaryta būtent mišrių statybinių ir griovimo atliekų pardavimo sutartis.

Taigi pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad ginčijamuose kaupuose yra priimtos statybinės atliekos, kurios turi tam tikrą vertę. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir byloje esančią medžiagą, priėjo išvadą, kad pareiškėjas Aikštelėje sukaupė ne statybines medžiagas, o mišrias statybines ir griovimo atliekas (atliekų kodas 17 09 04). Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad šiuo atveju negali būti taikomos atliekų tvarkymą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai suteikia prioritetą ĮBĮ imperatyvioms turto realizavimo nuostatoms ir kreditorių interesams, nes atliekos turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į bendruosius aplinkos apsaugos principus.

Atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats (Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas paraiškoje TIPK leidimui gauti, kuris jam buvo išduotas, ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane įsipareigojo per 3 mėnesius nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo sutvarkyti teritoriją. Minėtuose dokumentuose yra detalizuoti po atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atliktini veiksmai, nurodant, kad Aikštelėje sukauptos atliekos būtų priduotos atliekų tvarkytojams, Aikštelėje sukauptos atliekos būtų pakraunamos į autotransporto priemones ir išvežamos į atliekas tvarkančias įmones, įmonės teritorija iššluojama, pastatai ir įranga demontuojami.

Iš Tvarkos apraše įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad įmonė įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, privalo taikyti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytas priemones, o už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas. Kadangi pareiškėjas nutraukė atliekų perdirbimo veiklą, remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjo prisiimtais įsipareigojimais veiklos nutraukimo atveju imtis aktyvių veiksmų, Agentūra pagrįstai pareiškėjui nurodė Aikštelėje sukauptas mišrias statybines ir griovimo atliekas perduoti atliekų tvarkytojams.

Remiantis privalomojo nurodymo priėmimo metu galiojusia Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcija, šiuo atveju buvo nustatytas maksimalus 3 mėnesių privalomojo nurodymo įvykdymo terminas. Be to, pačiame privalomajame nurodyme išaiškinta, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs jį pratęsti. Pareiškėjas neneigia, kad ginčijamos atliekos privalomajame nurodyme nustatytu terminu nebuvo fiziškai perduotos atliekų tvarkytojams, kaip to reikalauta privalomajame nurodyme, atliekos buvo parduotos.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad egzistavo visos būtinos sąlygos priimti ginčijamą privalomąjį nurodymą, privalomojo nurodymo turinys neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl nėra teisinio pagrindo jo ir skundžiamo Departamento 2014 m. kovo 10 d. sprendimo, kuriuo Agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 paliktas nepakeistas, panaikinti. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 135–136) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neteisingą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės lėmė netinkamas ĮBĮ nuostatų taikymas, o tiksliau – visiškas jų netaikymas nagrinėjamoje byloje.

2. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas davė privalomąjį nurodymą pareiškėjui sutvarkyti pareiškėjo veikloje prieš bankroto bylos iškėlimą susidariusias atliekas, nors pareiškėjo kreditoriai bankroto byloje buvo priėmę sprendimą šias atliekas pardavinėti ĮBĮ nustatyta tvarka. Dar daugiau, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atliekos galiausiai buvo realizuotos ĮBĮ ir kreditorių komiteto nustatyta tvarka, o už jas gautos lėšos, kurios galės būti naudojamos tenkinant pareiškėjo kreditorių finansinius reikalavimus. Taigi susidariusi faktinė situacija faktiškai lėmė, kad pareiškėjo bankroto administratorius, vykdydamas pareiškėjo kreditorių valią, pasiekė, jog realizuojant atliekas buvo gauta nauda kreditoriams. Įvykdęs privalomąjį nurodymą, pareiškėjo bankroto administratorius būtų ne tik pažeidęs kreditorių komiteto sprendimą, ĮBĮ nuostatas, negavęs jokios naudos kreditoriams, tačiau taip pat padaręs pareiškėjui nuostolius už pareiškėjo turto sunaikinimą. Teismas visiškai nevertino šių aplinkybių, neanalizavo privalomojo nurodymo atitikimo ĮBĮ nuostatoms ir pareiškėjo bankroto proceso tikslams. Sprendime teismas iš esmės apsiribojo atliekų kvalifikavimo klausimu, tačiau toks siauras nagrinėjamo ginčo sprendimas lėmė ne tik neefektyvią pareiškėjo teisių gynybą, pareiškėjo kreditorių autonomijos principo pažeidimą, tačiau ir nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą.

3. Šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, privalo būti atsižvelgta į tai, kad atliekos pareiškėjo bankroto byloje buvo apskaitytos kaip itin vertingas pareiškėjo turtas, kuris pareiškėjo bankroto byloje privalėjo būti (ir buvo) pardavinėjamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Dar kartą pabrėžtina, kad sprendimą atliekas realizuoti kaip turtą pareiškėjo bankroto byloje buvo priėmęs kreditorių komitetas, o bankroto bylose vyraujantis kreditorių autonomijos principas lemia, jog pareiškėjo bankroto administratorius privalo vykdyti pareiškėjo kreditorių sprendimus (ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p.). Dėl to akivaizdu, kad privalomasis nurodymas, kuris prieštarauja pareiškėjo bankroto procese teisėtai priimtiems kreditorių sprendimams, negali būti laikomas teisėtu, kadangi tokio privalomojo nurodymo vykdymas tiesiogiai pažeis kreditorių teises ir interesus.

4. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, suabsoliutino atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus, juos taikė visiškai neatsižvelgdamas į bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta ne tik išimtinai į Atliekų tvarkymo įstatymo, tačiau ir ĮBĮ nuostatas, kadangi tiek Atliekų tvarkymo įstatymu, tiek ĮBĮ siekiama užtikrinti viešojo intereso gynimą. Pirmosios instancijos teismas, išimtinai suabsoliutindamas vieną viešąją vertybę (tinkamą atliekų tvarkymą), neužtikrino kitos viešosios vertybės (bankrutavusios įmonės kreditorių interesų apsaugos) gynimo. Tokia teismo pozicija nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142–143) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai įvertino esmines faktines šios bylos aplinkybes ir tinkamai ginčo teisiniam santykiui taikydamas norminius teisės aktus priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas pritaria teismo išvadai, jog pareiškėjas nepagrįstai suteikia prioritetą ĮBĮ imperatyvioms turto realizavimo nuostatoms ir kreditorių interesams, nes atliekos turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į bendruosius aplinkos apsaugos principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo nagrinėjimo dalykas – Agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomojo nurodymo teisėtumas bei pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismui teko pareiga nustatyti, ar priimant Privalomąjį nurodymą nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (Privalomas nurodymas) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus - ir ši užduotis buvo įvykdyta, nenustačius ką tik paminėtų pažeidimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Taigi, surašant Privalomąjį nurodymą buvo būtina laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-450-556/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011).

2014 m. vasario 17 d. privalomajame nurodyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų asmenį, tačiau teisiškai nebuvo pagrįsti.

Priimant Privalomąjį nurodymą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (privalomas nurodymas gali būti duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti – redakcija, galiojusi 2014 m. vasario 17 d.), kuris apsprendžia, kada gali būti duodamas privalomas nurodymas, bet neatleidžia viešojo administravimo sistemos subjekto nuo pareigos individualiame teisės akte aiškiai įvardyti, kokia teisei priešinga veika pažeista ar gali būti pažeista ir, kodėl turi būti imamasi būtent tų veiksmų, kurie nurodomi 2014 m. vasario 17 d. dokumente, kas nepadaryta.

Privalomame nurodyme minimas ir 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-78, kuriame nurodoma, koks objektas buvo tikrinamas bei, kas patikrinimo metu nustatyta – sukauptos mišrios statybinės ir griovimo atliekos (4 kaupai), bet kaip tai prasilenkia ar gali ateityje prasilenkti su konkrečiu teisiniu reguliavimu taip pat neįvardijama.

Departamento 2014 m. kovo 10 d. surašytu dokumentu bandoma taisyti padėtį, bet, pirma, pabrėžtina, jog teisines pasekmes (nurodoma konkreti prievolė) sukelia būtent Privalomas nurodymas, kurį ir nurodyta įvykdyti, antra, įvardijamas teisinis reguliavimas bendro pobūdžio, su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis siejamas gana abstrakčiai, todėl tenka daryti prielaidas, kuriomis negali būti grindžiamas teismo priimtinas sprendimas, nes bet kokia abejonė gali lemti neteisėto bei neteisingo sprendimo priėmimą.

Visa tai lemia, kad priimant Privalomąjį nurodymą buvo iš esmės nukrypta nuo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. O esant Privalomojo nurodymo trūkumams, pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga pačiam apibrėžti teisinio reguliavimo bei teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – tai viešojo administravimo sistemos subjekto teisė ir pareiga. Būtent administracines funkcijas vykdantis teisinis vienetas, priimdamas individualų teisės aktą, kuriuo keičiasi konkretaus asmens teisių bei pareigų apimtis, privalo jį pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pritaikytas poveikio priemones motyvuoti. Taip yra užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, reiškiantis, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienam valdžios organui suteikiama jo paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo to organo vietos tarp kitų valdžios organų, jo įgaliojimų santykio su kitų organų įgaliojimais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimą).

Nekyla abejonių, kad tikrinamoje administracinėje byloje esantis ir apskųstas 2014 m. vasario 17 d. privalomas nurodymas yra su esminiu trūkumu – neaišku, kokia teisei priešinga veika buvo padaryta ar galėjo būti padaryta, dėl ko ir priimtas skundžiamas sprendimas (Privalomas nurodymas). Tik pašalinus minimą trūkumą taptų aiški bylos nagrinėjimo apimtis, o pirmosios instancijos teismui liktų tik patikrinti, ar teisėtas ir pagrįstas skundžiamas teisės aktas, t. y. įvykdyti teisingumą.

Dėl išdėstytų aplinkybių ir siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius (valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga), skundžiamas sprendimas negali būti paliktas galioti – atsakovas turi iš naujo išspręsti klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo, dėl ko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1133 bei perduoti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius