2017-07-04 Nr. AB-13234-3-61-3-01345-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-574-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01345-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 22 d. pateikė skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034; 2) pranešti prokurorui dėl G. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus nusikalstamos veikos; 3) pripažinti pareiškėjui teisę 15 000 Eur piniginei kompensacijai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimui gauti ir ją jam priteisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034. Priėmė A. B. skundą dalyje dėl reikalavimo pripažinti pareiškėjui teisę 15 000 Eur piniginei kompensacijai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimui gauti ir ją jam priteisti.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2417-189/2017 pagal 2017 m. vasario 6 d. pateiktą pareiškėjo skundą dėl VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-407. Minėtu 2017 m. sausio 3 d. sprendimu buvo pakeistas šioje byloje ginčijamas VMI 2013 balandžio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-25034. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, laikyta, kad apie ginčijamą 2013 balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034 pareiškėjas žinojo ne vėliau nei 2017 m. vasario 6 d. paduodamas skundą administracinėje byloje Nr. I-2417-189/2017. Tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad apie ginčijamą sprendimą jis sužinojo 2017 m. kovo 28 d.

Vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas skundą teismui turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 6 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. balandžio 26 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl sunkios ligos jis negali dirbti su elektroninėmis sistemomis, nelaikytina objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui suteikti įgaliojimus kitam asmeniui parengti ir paduoti skundą teismui laiku.

Kadangi pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pateisinamos, svarbios, objektyviai atėmusios iš jo galimybę kreiptis į teismą įstatyme nustatytais terminais, jo prašymas atnaujinti terminą netenkintas ir skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034 atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pareiškėjo reikalavimas pranešti prokurorui dėl G. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus nusikalstamos veikos laikytas procesiniu prašymu priimti atskirąją nutartį (ABTĮ 110 straipsnis), kuris spręstinas bylos nagrinėjimo metu.

Prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo nenagrinėtas, nes žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.).

Pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo pripažinti pareiškėjui teisę 15 000 Eur piniginei kompensacijai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimui gauti ir ją jam priteisti, iš esmės atitinka ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių nuostatas, todėl priimtas.

Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalimi. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.29.1 punktu, atsakovu laikyta Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. teismo nutartį ir klausimą gražinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad skundžiama nutartimi teismas užkirto kelią pareiškėjui ginti pažeistas teises, kurios yra pažeistos atsakovo. Teigia, kad teismui skunde nurodoma ir pateikiami įrodymai, kad dėl socialinio skurdo, pareiškėjas neturi galimybės įsigyti kompiuterį, o jeigu jį ir galėtų įsigyti, negali jo naudoti dėl sunkios (duomenys neskelbtini) ligos.

Teigia, kad dėl G. K. dokumentų klastojimo nuo 2005 m. lapkričio 15 d. iki šios bylos nagrinėjimo teisme patirtas psichologinis smurtas pakenkė pareiškėjo sveikatai, advokato profesinei veiklai. Todėl, pareiškėjo manymu, G. K. psichologinio smurto mastą piktnaudžiaujant tarnyba būtina įvertinti priimant procesinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas apie VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą sužinojo ne vėliau nei 2017 m. vasario 6 d., todėl skundą teismui turėjo pateikti ne vėliau nei iki 2017 m. kovo 6 d. Pareiškėjas yra advokatas, taigi, būdamas kvalifikuotu teisės specialistu, pareiškėjas turėjo visas galimybes, sužinojęs apie jo atžvilgiu priimtą nepalankų sprendimą, imtis visų priemonių realizuoti savo teises tinkamai ir laiku. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ligos negali dirbti su elektroninėmis sistemomis, yra ne objektyvaus, bet subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo A. B. prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jei skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. B. 2017 m. balandžio 22 d. (pagal spaudą ant voko) teismui pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034. Pareiškėjas skunde prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, jog apie tai, kad VMI 2013 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą, pareiškėjas sužinojo tik 2017 m. kovo 28 d., nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1451-821/2017 Vilniaus apygardos administraciniame teisme, be to, dėl sunkios ligos negali dirbti su elektroninėmis sistemomis, nemoka naudotis kompiuteriu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015).

Pažymėtina, jog įrodymus, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui turi pateikti asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą, o visi prašymo atnaujinti praleistą terminą teiginiai dėl termino praleidimo priežasčių privalo būti pagrįsti įrodymais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011).

Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių skundo padavimo termino praleidimo svarbą, nėra: nors pareiškėjas teigia, kad apie VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto jis sužinojo tik 2017 m. kovo 28 d., pažymėtina, kad šis VMI sprendimas buvo pakeistas VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-407 (b. l. 27), dėl kurio panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi su 2017 m. vasario 4 d. skundu (Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2017 m. vasario 6 d., b. l. 26), t. y. pareiškėjui, skundusiam VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimą, turėjo būti žinoma ir apie šiuo sprendimu pakeistą 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą. Taigi, bent jau 2017 m. vasario 4 d. pareiškėjas jau turėjo žinoti ir apie VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą, tačiau į teismą dėl pastarojo sprendimo kreipėsi tik 2017 m. balandžio 22 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą.

Kita pareiškėjo nurodyta skundo padavimo termino praleidimo priežastis, t. y. kad negali dirbti su elektroninėmis sistemomis, nėra svarbi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi pareiškėjas galėjo pavesti savo interesus atstovauti kitiems asmenims. Be to, pareiškėjas šio teiginio nepagrindė jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė nepakankami atidžiai ir rūpestingai, skundo padavimo terminas praleistas dėl nepagrįsto delsimo kreiptis į teismą, todėl nenustačius objektyvių, nuo asmens valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių paduoti skundą teismui įstatymo nustatytu terminu, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti pagrįstai netenkintas.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdamas atskirąjį skundą pagrindo atlikti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus teismas nustatė, o pareiškėjo teiginiai ir prašymai dėl eutanazijos nėra susiję su šio proceso dalyku, todėl dėl jų nepasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė