2018-02-21 Nr. AB-3593-3-61-3-05837-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-333-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05837-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi (b. l. 72–73) buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo O. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundo (b. l. 1–11) reikalavimas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus ir neveikimą, nagrinėjant jo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmų grubiai pažeidžiant keturių mažamečių vaikų teises bei teisėtus interesus“ (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 29 d. skundas) bei atsisakymą vykdyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliu – ir VAĮ) įtvirtintą administracinę procedūrą; Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius, VTAS) veiksmus ir neveikimą, atstovaujant mažamečių vaikų (t. y.

E. Š., gim. (duomenys neskelbtini), G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir S. Š., gim. (duomenys neskelbtini)) teises ir teisėtus interesus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. skundas buvo pateiktas, vadovaujantis VAĮ 3 skirsnio nuostatomis, jame pareiškėjas prašė Administracijos pradėti VAĮ 19 straipsnyje nustatytą administracinę procedūrą dėl Skyriaus veiksmų, kuriais buvo pažeistos pareiškėjo ir jo vaikų teisės bei teisėti interesai.

Tačiau Administracija atsisakė pradėti VAĮ įtvirtintą administracinę procedūrą, o Administracijos Personalo departamento 2015 m. spalio 28 d. raštu Nr. A51-103029/15(3.3.2.4-EM4) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo pagrindu atliekamas tarnybinis patikrinimas. Gavęs minėtą raštą, pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Administraciją su 2015 m. lapkričio 10 d. raštu „Dėl administracinės procedūros 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo pagrindu“ (toliau – ir 2015 m. lapkričio 10 d. raštas), prašydamas informuoti apie 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo pagrindu privalomos atlikti VAĮ nustatytos administracinės procedūros eigą, taip pat sudaryti sąlygas susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija.

Administracija, atsakydama į pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą ir 2015 m. lapkričio 10 d. raštą, pateikė 2015 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. A63-1189/15(3.2.1-EM4) „Dėl 2015 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. lapkričio 11 d. skundų dėl savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų veiksmų išnagrinėjimo“, kuriame pateikta informacija apie tarnybinio patikrinimo metu analizuotus dokumentus, pasisakyta apie Skyriaus pateiktas žodines išvadas, apie objektyvumo ir nešališkumo principų laikymąsi, tačiau nepateikta jokia informacija apie VAĮ nustatytos administracinės procedūros atlikimą ir (ar) atliktos administracinės procedūros rezultatus, o iš šio rašto turinio galima suprasti, kad Administracija nesiėmė bei nesiims jokių priemonių, kuriomis būtų apgintos Skyriaus veiksmais pažeistos mažamečių vaikų teisės ir teisėti interesai.

Remdamasis VAĮ 19 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas teigė, kad Administracija, gavusi 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą, neturėjo teisinio pagrindo neatlikti administracinės procedūros ir savo neveikimu pažeidė VAĮ reikalavimus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

1.2. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Skyriaus veiksmai ir neveikimas, atstovaujant jo vaikų teises ir teisėtus interesus civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015, prasidėjo Skyriui gavus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. raštą ir baigėsi Skyriaus atstovo (S. S.) dalyvavimu bei pasisakymu bylos baigiamajame posėdyje 2015 m. rugsėjo 16 d. Pareiškėjas pabrėžė, kad nurodytame Vilniaus apygardos teismo rašte prašyta Skyriaus per 14 dienų nuo teismo pranešimo gavimo dienos pateikti savo išvadą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.

Skyrius 2014 m. birželio 27 d. rašte Nr. A104-2648/14(2.13.2.6-AD15) Vilniaus apygardos teismui, galbūt nesilaikydamas teismo nustatytų terminų, pateikė išvadą (toliau – ir Skyriaus išvada), kurioje konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. posėdyje po įrodymų ištyrimo duota Skyriaus išvada, jog nepilnamečiai vaikai neturi būti išskirti (teismo posėdyje abu tėvai taip pat pasisakė, kad vaikai neturėtų būti išskirti), vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina ieškove V. Š. labiau atitiktų jų interesus;

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2014 m. vasario 12 d. posėdyje duota išvada dėl vaikų nesikeičia. Taigi, Skyrius savo veiksmais ir neveikimu iki pat civilinės bylos nagrinėjimo pabaigos pritarė Skyriaus išvadai, kad visų keturių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina ieškove V. Š. labiau atitiktų jų interesus. Tuo tarpu Skyriaus išvada, taip pat tolesniais Skyriaus veiksmais bei neveikimu, dalyvaujant civilinėje byloje, buvo pažeisti vaikų teises ginančių nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų reikalavimai, Skyriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikos.

Pareiškėjas akcentavo, kad Skyriaus išvada grindžiama melagingais teiginiais, be to, joje nepateikti jokie motyvai, nepateiktas joks pagrindimas ir nenurodyti jokie argumentai, konstatuojant, kad visų vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiau atitiktų jų interesus, visiškai neargumentuota, kodėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu mažiau atitiktų jų interesus. Pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju buvo rekomenduota teismui vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su fizinį ir psichologinį smurtą vykdančiu asmeniu, t. y. vaikų motina V.

Š.. Todėl tokiais veiksmais Skyrius pažeidė Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 punktus, 8 straipsnio 1 punktą, 10 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 4 dalį. Pasak pareiškėjo, V. Š. smurtinį elgesį prieš vaikus patvirtina duomenys, užfiksuoti garso įrašuose, kurie pateikiami su skundu, vaikų pasisakymai apklausų metu, taip pat Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro 2015 m. balandžio 17 d. parengta vaikų psichologinės ekspertizės išvada.

Tačiau Skyrius, turėdamas šiuos duomenis, ne tik nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas apsaugoti mažamečius vaikus nuo motinos smurto, bet net rekomendavo teismui vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su fizinį ir psichologinį smurtą prieš mažamečius vaikus vykdančiu asmeniu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad Skyrius savo veiksmais ne tik neužtikrino mažamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų, tačiau veikė priešingai mažamečių vaikų interesams. Kartu akcentavo, kad Skyriui gaunant papildomus duomenis, buvo galimybė pakartotinai įvertinti Skyriaus 2014 m. birželio 27 d. rašte Nr. A104-2648/14(2.13.2.6-AD15) Vilniaus apygardos teismui pateiktos išvados dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstumą ir patikslinti šią išvadą.

Administracija ir Skyrius, susipažinę su pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundu, taip pat galėjo priimti atitinkamus sprendimus ir imtis priemonių, užtikrinant mažamečių vaikų teises, tačiau veikė pasyviai ir nesiėmė jokių priemonių, net turėdami duomenų apie galbūt nusikalstamą Skyriaus atstovo veiką, kuria buvo pažeidžiamos mažamečių vaikų teisės.

1.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju dėl Administracijos ir Skyriaus neteisėtos veikos jam ir jo mažamečiams vaikams buvo padaryta žala, kuri jau negali būti ištaisyta. Šiuo aspektu nurodė, kad buvo pažeista mažamečių vaikų teisė į gyvenimą be smurto, nebuvo atsižvelgiama į atskirų vaikų išsakytą nuomonę, jog jie nori gyventi su tėčiu, nenori gyventi su motina, pateikta Skyriaus išvada, rekomenduojant visų vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina, buvo sukelta grėsmė pareiškėjo dukros E. Š. gyvybei, kadangi dukra bijo motinos ir ne kartą pasisakė, jog teismui nustačius jos gyvenamąją vietą su motina ji nusižudytų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Savivaldybei kyla civilinė atsakomybė už padarytą žalą, kurią pareiškėjas vertina 10 000 Eur.

2. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 79–83) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala, taip pat neįrodė ir pačios žalos fakto, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų Savivaldybės veiksmų bei žalos. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, deklaratyvūs ir neįrodantys Savivaldybės veiksmų neteisėtumo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų, siekdama apginti pareiškėjo ir jo vaikų teises, kad gavusi pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą neatliko VAĮ nustatytų procedūrų, nepriėmė jokio sprendimo.

Akcentavo, kad pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Savivaldybės 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. A63-1189/15(3.2.1-EM4) „Dėl 2015 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. lapkričio 11 d. skundų dėl savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų veiksmų išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas). Savivaldybė visapusiškai ištyrė su skundžiama situacija susijusias aplinkybes bei surinktą medžiagą ir nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti Skyriaus išvadą, pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. posėdyje, neteisėta, taip pat nenustatė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad Skyriaus specialistai kokiu nors būdu pažeidė pareiškėjo ar jo mažamečių vaikų teises ir teisėtus interesus.

Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant VAĮ nuostatų, įstatymuose nustatyta tvarka ir laiku pareiškėjas jo neginčijo, todėl jo teisėtumu ir išvadų pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Atsakovas kartu akcentavo, kad Skyrius nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo dalyvavo kaip išvadą teikianti institucija bei teikė teismui visą su šeima susijusią informaciją. Tuo tarpu būtent teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, taip pat pareiškėjo skunde dėstomas faktines aplinkybes dėl galimo motinos smurto ir kt., priėmė atitinkamą sprendimą, o vien tik Skyriaus teikiama išvada nenulemia galutinio teismo sprendimo, ji yra vertinama visų įrodymų kontekste.

Šiuo aspektu pabrėžė, kad Skyrius vykdo įstatyme paskirtas funkcijas, t. y. teikia išvadą dėl ginčo, ir vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas nesutinka su Skyriaus pateiktomis išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti Skyriaus veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjo ir Skyriaus specialistų nuomonių nesutapimas savaime nereiškia Savivaldybės tarnautojų suinteresuotumo, nusistatymo prieš pareiškėją ar V. Š. palaikymo. Vykdydami savo funkcijas Skyriaus specialistai, visų pirma, gina vaikų interesus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų Savivaldybės veiksmų, todėl jokia žala CK 6.271 straipsnio pagrindu nekilo ir Savivaldybė neturi pareigos ją atlyginti pareiškėjui.

2.2. Atsakovas teigė, kad šiuo atveju pareiškėjas niekaip nepagrindė objektyviais įrodymais neva patirtos neturtinės žalos fakto, nenurodė, kaip ir kokiu būdu žala pasireiškė tiek jam, tiek jo mažamečiams vaikams. Tuo tarpu vien pareiškėjo skunde pateiktų aplinkybių ir subjektyvia pareiškėjo nuomone paremtų paaiškinimų nepakanka nustatyti žalos kilimo faktą, t. y. tokie teiginiai neįrodo, kad būtent dėl Savivaldybės kaltės pareiškėjas ir jo mažamečiai vaikai patyrė neturtinę žalą ir ta žala vertintina 10 000 Eur suma.

2.3. Apibendrindamas, atsakovas pabrėžė, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau nagrinėjamu atveju Savivaldybės veiksmai buvo teisėti, visos procedūros buvo atliktos išimtinai pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, Savivaldybės veiksmų pareiškėjas neginčijo ir neįrodė bei jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė žalos fakto / patirtų neigiamų padarinių, be to, šiuo atveju nenustatytas priežastinis ryšys. Taigi, atsakovo manymu, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė nė vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl Savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu (b. l. 133–149) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3.1. Teismas nurodė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nors pareiškėjas nurodė, jog neturtinė žala jam kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmų ir neveikimo, nes, pareiškėjo teigimu, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje netinkamai atstovavo jo mažamečių vaikų interesus, teismas pabrėžė, kad neturi galimybių revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015, taip pat šioje civilinėje byloje vertintų įrodymų teisėtumą bei pagrįstumą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Skyrius netinkamai atstovavo mažamečių vaikų interesus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra atsakovo ir jo pareigūnų veikų neteisėtumo fakto.

3.2. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas mano, jog neturtinė žala kilo dėl netinkamo jo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo nagrinėjimo. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo turinį, teismas nurodė, kad juo iš esmės prašoma persvarstyti Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015 vertintų įrodymų teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. A63-1189/15(3.2.1-EM4) pagrįstai nurodė, jog įrodymus vertina teismas (ne šalys), priimdamas sprendimą; jog įstatymuose nenustatyta, kad teismo posėdyje pateikta Skyriaus išvada dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo gali būti pripažinta neteisėta. Be to, minėtame Sprendime nurodyta, jog Skyriaus atstovė paaiškino, kad atstovaudama teisme buvo nešališka ir vykdydama savo funkcijas ji, visų pirma, vadovavosi vaikų interesais, savo pareigas atliko neturėdama nei asmeninio suinteresuotumo, nei neigiamos nuostatos dėl pareiškėjo, dėl nepilnamečių vaikų ar jo sutuoktinės. Taigi, teismas vertino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. A63-1189/15(3.2.1-EM4) pagrįstai ir tinkamai atsakė į pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą, todėl ir šiuo aspektu negalima teigti, jog Vilniaus miesto savivaldybė ar jos pareigūnai padarė kokį nors teisės aktų pažeidimą.

3.3. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios viešosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismas akcentavo, kad, netenkinus jo skundo, šis prašymas taip pat atmestinas (rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi).

III. 4. Pareiškėjas O. Š. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 153–160), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl žalos, kurią lėmė Skyriaus veika, ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir padarytos žalos. Tačiau, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė tinkamai neištyręs įrodymų, nenustatęs ir visapusiškai bei objektyviai neištyręs bylai svarbių aplinkybių, todėl šiuo atveju buvo pažeisti ABTĮ 81 straipsnio reikalavimai. Be to, pareiškėjas teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ir ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimų, nes yra nepagrįstas. Šiuo aspektu pabrėžia, kad teismas net nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų įrodymų dėl Administracijos ir Skyriaus neteisėtų veiksmų bei nenurodė, kodėl atmetė šiuos įrodymus, o rėmėsi tik nuostata, kad neturi galimybių revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015, taip pat šioje civilinėje byloje vertintų įrodymų teisėtumą bei pagrįstumą. Tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad neprašė teismo revizuoti minėtą teismo nutartį ir civilinėje byloje vertintų įrodymų teisėtumą bei pagrįstumą, o į teismą kreipėsi dėl neteisėtų Administracijos ir Skyriaus veiksmų bei priimtų aktų viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju teismas nenustatė, ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tuo tarpu bylos dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos yra susijusios su viešojo intereso apsauga ir tokiose bylose teismas privalo būti aktyvus.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 170–174) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą nepakeistą.

7. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus ir visapusiškai juos įvertinus, teismas tinkamai įvertino ir išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus bei pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nėra būtinosios viešosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (jos darbuotojų) veiksmų ir neveikimo, atlyginimo.

9. Pareiškėjas, manydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai atstovavo jo mažamečių vaikų interesus Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015, taip pat netinkamai išnagrinėjo jo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą ir tokiais veiksmais padarė jam neturtinę žalą, kreipėsi į teismą.

10. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

11. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartodamas pirminio skundo argumentus, akcentuodamas tai, kad teismas nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai nepasisakė dėl jų selektyvaus vertinimo, nebuvo aktyvus.

12. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492-2015). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

13. Pareiškėjas jam ir jo mažamečiams vaikams galimai padarytą neturtinę žalą, visų pirma, kildina iš Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų 2014 m. birželio 27 d. raštu duotos išvados Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-231-577/2015 bei šios institucijos atstovės pasisakymo 2015 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje.

14. Pažymėtina, kad Administracijos darbuotojų veiksmai (tarp jų ir ankstesnė 2014 m. vasario 12 d. teismo posėdyje duota išvada), atlikti toje pačioje civilinėje byloje, tik tuo metu nagrinėtoje pirmosios instancijos teisme, jau buvo vertinami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-623-662/2016. Teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad CK 3.178 straipsnis numato būtiną valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimą, nagrinėjant ginčus dėl vaikų. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčijami Skyriaus raštai buvo pateikti bendrosios kompetencijos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui), kaip rašytinis įrodymas civilinėje byloje Nr. N2-1257-127/2014 dėl O. Š. ir V. Š. santuokos nutraukimo. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su VTAS pozicija, kurią šis viešojo administravimo subjekto padalinys išreiškė mažamečių vaikų atžvilgiu minėtoje civilinėje byloje. Bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys bylas dėl santuokų nutraukimo, ištyrę įrodymų visumą ir įvertinę visas bylos aplinkybes (pvz., išklausę vaiko nuomonės, įvertinę ekspertizės aktą, vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą ir pan.), priima atitinkamus sprendimus. Tai reiškia, jog byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir vaiko teisių apsaugos padalinių (tarnybų, skyrių) išvada, nėra privalomi bylą nagrinėjančiam teismui, o jie vertinami kartu su kitais įrodymais, t. y. kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą. Pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, jis visus argumentus dėl VTAS raštų (išvados, psichologinės ekspertizės skyrimo ir kt.) bei juose išdėstytos pozicijos galėjo išsakyti bei pagrįsti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, todėl vėl iš naujo ir atskirai vertinti šiuos įrodymus administracinėje byloje nėra jokio pagrindo.

15. Byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kad Administracijos darbuotojai veikė šališkai ar priešingai vaikų interesams. Vien subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie jam nenaudingą Skyriaus išvadą ir tolesnius Administracijos darbuotojų veiksmus civilinėje byloje nelaikytina tokiu įrodymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VTAS atstovė, vykdydama Skyriui teisės aktais pavestas funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje, teismo posėdyje išsakė savo nuomonę, kurią vėliau civilinėje byloje priimtu procesiniu dokumentu įvertino Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą. Taigi, nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad neteisėti atsakovo veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

16. Kiti, pareiškėjo manymu, neteisėti atsakovo veiksmai yra netinkamas jo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundo nagrinėjimas Administracijoje. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas neteisėtai nepradėjo administracinės procedūros pagal jo skundą ir tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnį.

17. Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galbūt padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gavusi pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. skundą Administracija pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl VTAS darbuotojų veiksmų, pavesdama tai atlikti Administracijos Personalo departamentui. Toks veiksmas laikytinas administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas veikė neteisėtai ir nepradėjo administracinės procedūros, nepagrįsti. Atlikus tarnybinį patikrinimą teisės aktų nustatyta tvarka, apie skundo nagrinėjimo rezultatus buvo išsamiai informuotas pareiškėjas. Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės laikydamasis nustatytos tvarkos ir veikė tinkamai. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatai, nereiškia, jog Administracija veikė neteisėtai. Formalūs pareiškėjo skundo tyrimo procedūros neatitikimai Viešojo administravimo įstatyme numatytai administracinės procedūros detaliai eigai šios išvados nenuneigia.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje) įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šių taisyklių buvo laikytasi tinkamai, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 81 ir 86 straipsniuose (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 80 ir 86 straipsniuose) jam keliamus reikalavimus.

20. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Tuo tarpu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y., nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad dėl Administracijos ir Skyriaus veikų jam ir jo mažamečiams vaikams buvo padaryta žala, kuri jau negali būti ištaisyta, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl žalos, kurią lėmė Skyriaus veika, bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir padarytos žalos, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pareiškėjui neįrodžius privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas