2019-12-18 Nr. AB-23897-3-63-3-00217-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2514-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00217-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. T. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. T. (toliau – ir atsakovas) 232,16 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Prašyme nurodė, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148 patvirtintais Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, pakeistais 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, bei 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtintais Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Nustatytą įmoką kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti minėtuose nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas yra Tauragės regiono savivaldybių (taip pat ir Pagėgių savivaldybės) įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo ir organizavimo funkcijas Pagėgių savivaldybės teritorijoje.

3. Atsakovas nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. už nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovui buvo siunčiami pranešimai bei įspėjimai, tačiau jis vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl už minėtą laikotarpį susidarė prašomos priteisti ginčo sumos dydžio įsiskolinimas.

4. Atsakovas A. T. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo A. T. 232,16 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 4,79 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtintų Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų, Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtintų Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2000 m. kovo 20 d. yra nekilnojamojo turto objekto – pirties, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl pagal Nuostatų 5 punktą, ginčo laikotarpiu jis buvo vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

8. Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą pirties, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), paskirtis – paslaugų, todėl atsakovą apmokestinant vietine rinkliava, pritaikytas paslaugų paskirties pastatams taikomas tarifas. Pažymoje apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pirtis, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), apmokestinta 232,16 Eur vietine rinkliava. Duomenų, kad atsakovas nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo, byloje nėra. Teismas nustatė, kad atsakovas prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra įvykdęs, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 232,16 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

9. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4,79 Eur bylinėjimosi išlaidų už prašymo teismui parengimą.

III. 10. Atsakovas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti. Taip pat prašo spręsti klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir pripažinti, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigalioję Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims.

11. Atsakovas nurodo, kad komunalinės atliekos objekte negalėjo susidaryti ir nesusidarė, nes pirtimi jau keletą metų nei atsakovas, nei kiti asmenys nesinaudojo, joje nesilankė, pirtis iki šiol stovi nenaudojama, todėl jokių šiukšlių neatsirado. Elektros energijos tiekėjas AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. 53512 patvirtino, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiam objektui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. elektros energija tiekiama nebuvo, nes Elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovas teigia, kad gyvena Šilutės mieste, ginčo laikotarpiu minėtame pirties pastate nesilankė, juo nesinaudojo, todėl jokių atliekų nei jis, nei kiti asmenys sukurti negalėjo.

12. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra objektyvus ir pakankamas pagrindas vertinti, kad iš jo prašomos priteisti vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal faktinį atliekų kiekį, būtent spręsti, ar konkrečiu atveju komunalinės atliekos galėjo susidaryti ir susidarė. Faktą, kad nagrinėjamu atveju komunalinės atliekos negalėjo susidaryti ir nesusidarė, patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai, t. y., kad minėta pirtimi jau keletą metų nei atsakovas, nei kiti asmenys nesinaudojo, elektros energija pastatui nebuvo tiekiama. Pažymi, kad pirties patalpos be elektros energijos negalėtų būti naudojamos pagal paskirtį, todėl minėti įrodymai patvirtina, jog Šilutės m. gyvenantis atsakovas ginčo laikotarpiu minėtame pirties pastate nesilankė, juo nesinaudojo, todėl jokių atliekų sukurti negalėjo. Objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui nuosavybės teise valdant minėtą pirtį, jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė, todėl jis negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ teisės aktų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme. Taigi visą ginčo laikotarpį yra paneigta atsakovo prievolė mokėti vietinę rinkliavą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ši rinkliava priteista, turi būti panaikintas.

13. Atsakovas taip pat nurodo, kad šiuo atveju kyla abejonių, ar nustatydama vietinę rinkliavą vien tik pagal formalius kriterijus, pagal kuriuos visiškai nekreipiamas dėmesys į realų turimų atliekų kiekį, Pagėgių savivaldybės taryba užtikrino Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinto principo įgyvendinimą. Teikiant išaiškinimus per Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintą Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika), yra reikalaujama nustatant rinkliavos dydį įvertinti ne tik statinio užimamą plotą, bet kitus kriterijus, kurie turi įtakos atliekų tvarkymo kainai, o tai rodo, jog teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti tokias taisykles, kad atliekų tvarkymo rinkliavos dydis būtų susietas su ją mokančio asmens pareigos apmokėti už atliekų tvarkymą įvykdymą.

14. Pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pagal Rinkliavų įstatymo, reglamentuojančio rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę, 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, be kita ko, už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktus, savivaldybės taryba sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, o pagal 13 straipsnio 1 dalį - vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose.

15. Pagėgių savivaldybė turi diskrecijos teisę nustatyti vietines rinkliavas, tvirtinti rinkliavos nuostatus, tačiau diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pagėgių savivaldybės taryba 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T- 148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtino Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai. Iš Nuostatuose įtvirtintų normų matyti, jog konkrečiam mokėtojui (komunalinių atliekų turėtojui) tenkančios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis buvo susietas tik su atitinkamo nekilnojamojo turto paskirtimi ir šio turto bendruoju naudingu plotu, plotą iš esmės laikant pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu mokėtinos metinės vietinės rinkliavos dydį. Nėra nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį ar kitus kriterijus.

16. Atsakovas nurodo, kad abejonę dėl aptariamų norminių teisės aktų teisėtumo sieja su galimu jų neatitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems reikalavimams tuo aspektu, kad Pagėgių savivaldybės nuostatai nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“. Principas „teršėjas moka“ įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Kiti atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai, išvardinti Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnyje, įstatymų leidėjo yra įvardinti kaip papildomi. Vietos savivaldybės tarybos nustatomas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėtų finansavimo tikslų. Aiškindamas principo „teršėjas moka“ atitiktį proporcingumo principui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

17. Atsakovas nurodo, kad abejones dėl minėtų aktų teisėtumo grindžia ne vien tuo, jog juose principas „teršėjas moka“ gali būti įtvirtintas ne tik nustatant mokėjimo pagal deklaruotų atliekų kiekį galimybę, bet ir kitais būdais, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais. Atitinkamai rinkliavos dydį siejant tik su nekilnojamojo turto paskirtimi ir plotu, tačiau nevertinant kitų sąlygų, pavyzdžiui vykdomos veiklos pobūdžio, dėl kurios specifiškumo tikėtina susidaro ženkliai skirtingas komunalinių atliekų kiekis lyginat su kitais jų turėtojais, negali būti laikoma tinkamu principo „teršėjas moka“ užtikrinimu.

18. Atsakovas teigia, kad 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2012 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. XI-1981 papildytas Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“ (1 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme, taip pat mažinti aplinkos taršą (2 dalis); nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti atsižvelgiama į Vyriausybės patvirtintą metodiką (3 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytais principais (4 dalis). 2015 m. kovo 26 d.

įstatymu Nr. XII-1590 nuo 2015 m. balandžio 1 d. pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalies pakeitimas nurodytu būdu iš esmės reiškia, kad įstatymų leidėjas sugriežtino komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarai keliamus reikalavimus, imperatyviai nurodydamas savivaldybėms pareigą vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

Pagal 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-78 7 3 02 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnį savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.

19. Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintoje Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos, įsigaliojusios nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d., 4 punkte nustatyta, kad būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos - tiesiogiai su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios pagrįstos sąnaudos, reikalingos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugai suteikti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimui, jos atnaujinimui užtikrinti ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą.

Pagal Metodikos 11 punktą būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos nustatomos pagal atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviąsias sąnaudas ir atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos kintamąsias sąnaudas. Metodikos III skyriuje, reglamentuojančiame rinkliavos dydžio nustatymą, įtvirtinta, kad nustatant rinkliavos dydį, kiekvienai nekilnojamojo turto objekto rūšiai atskirai įvertinamas galintis susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų kiekis (19 punktas); rinkliavos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos; taikoma dvinarė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų; pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (21-23 punktai); pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų/darbuotojų skaičius, konteinerių skaičius ir tūris (dydis) (25 punktas); kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas; kintamąją rinkliavos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga.

Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas, kai konteineris pastatytas ne didesniu kaip 300 metrų atstumu nuo savininkui priklausančio nekilnojamojo turto objekto; kintamosios rinkliavos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikru laikotarpiu (ne trumpesnis kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnis kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus imamos; kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius ir tūris (dydis), naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnumas, atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svoris (26-29 punktai).

20. Atliekų tvarkymo įstatymo papildymas 302 straipsniu, Metodikos priėmimas rodo įstatymų leidėjo poziciją siaurinti savivaldybių diskreciją nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį bei siekį įtvirtinti tokį reguliavimą, kuris kiek įmanoma labiau užtikrintų proporciją tarp mokamos rinkliavos dydžio ir faktinio komunalinių atliekų surinkimo. Tokiu būdu siekiama paslaugų kainą griežčiau susieti su būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Įvertinus Nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste, rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų, negali būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu. Pagėgių savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nėra įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, nėra tinkamai užtikrinantis principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymą papildžius 302 straipsniu, Pagėgių savivaldybė nekoregavo savo priimtų poįstatyminių teisės aktų, nėra pateisinama. Todėl minėtuose Pagėgių savivaldybės nuostatuose nustatyta tvarka negali užtikrinti pakankamai tikslaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, teismo spendimą palikti nepakeistą.

22. Atsiliepime nurodo, kad Pagėgių savivaldybės taryba 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtino Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai - komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Pagėgių savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog nuo 2000 m. kovo 20 d. atsakovas yra nekilnojamojo turto objekto - pirties, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), savininku, todėl pagal Nuostatų 5 punktą ginčo laikotarpiu jis buvo vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

23. Pažymi, kad atsakovas nustatyta tvarka nesikreipė į pareiškėją dėl lengvatos suteikimo, todėl nebuvo teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

24. Pareiškėjas dėl apeliacinio skundo teiginių, kad Pagėgių savivaldybės taryba, įtvirtinusi mokėjimą už atliekų tvarkymą pagal nekilnojamojo turto valdymą ir naudojimą (turto paskirtį ir plotą), nekreipdama dėmesio į realų turimą atliekų kiekį, nenustačiusi kitų būdų, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais, neįgyvendino Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, kad būtų užtikrinta tinkama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara, vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, taip pat komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu). Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik atsako į atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

28. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 39 d.).

29. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

30. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

31. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

32. Byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad atsakovas nuo 2000 m. kovo 20 d. yra nekilnojamojo turto objekto – pirties, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas. Tai reiškia, jog atsakovas atitiko vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovui nekilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą Nuostatų nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra Šilutėje, sprendžiant šį ginčą teisiškai nereikšminga.

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad komunalinės atliekos objekte negalėjo susidaryti ir nesusidarė, nes pirtimi jau keletą metų nei atsakovas, nei kiti asmenys nesinaudojo, joje nesilankė, pirtis iki šiol stovi nenaudojama, todėl jokių šiukšlių neatsirado, ir šias aplinkybes patvirtina AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymos, pažymi, jog atsakovo pateikti AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2018 m. liepos 16 d. raštai Nr. 53512 yra informacinio pobūdžio ir savaime neįrodo aplinkybės, kad pirtimi visiškai nesinaudojama. Pažymėtina, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2018 m. liepos 16 d. raštuose nurodyta, kad objektui (duomenys neskelbtini), A. T. vardu, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. su AB „Elektros skirstymo operatorius“ nebuvo sudaryta elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis. Akcentuotina, kad be minėtų informacinio pobūdžio raštų, atsakovas byloje nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodomą aplinkybę, kad jis ginčo laikotarpiu nesinaudojo pirtimi (ABTĮ 56 str. 4 d.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

35. Atkreiptinas dėmesys, kad Pagėgių savivaldybės taryba 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtino Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai.

36. Nuostatų 5 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai – visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Pagėgių savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas), kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinės rinkliavos mokesčiu neapmokestinami fiziniai asmenys, savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdantys nekilnojamojo turto objektą, jeigu: nekilnojamasis turtas sudegęs, netinkamas gyventi ar fiziškai sunaikintas; nekilnojamasis turtas neišlikęs, tačiau apskaitomas turto registre; fizinis asmuo, turintis nekilnojamojo gyvenamosios paskirties turto, pateikia pažymą iš akcinės bendrovės LESTO, kad mokestiniais metais sunaudotos elektros energijos kiekis neviršija 180 kWh.

Savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija patvirtina, kad nekilnojamojo turto objektas yra neįrengtas ir (ar) negyvenamas, tačiau jo šildymui, remontui ar statybai reikalinga elektros energija. Nustatyti, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata galioja nuo suteikimo dienos iki sutarties su statybines atliekas tvarkančia įmone galiojimo dienos (Nuostatų 26-26.3.1 punktai, redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Taip pat Nuostatų 26.4 punkte numatyta, kad asmenys, norintys, kad jiems būtų taikomi šių nuostatų 26.1, 26.2, 26.3, 26.3.1 punktai, Pagėgių savivaldybės administracijai, be kitų dokumentų, turi pateikti ir prašymą.

Nuostatų 66 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato ir taiko Pagėgių savivaldybės taryba atskiru sprendimu. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Nuostatų, patvirtintų Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83, 28 punkte numatyta, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, gyvenantys arba kitu pagrindu teisėtai valdantys nekilnojamojo turto objektus Savivaldybės teritorijoje. Nuostatų 44 punkte numatyta, kad nuo kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios mokėjimo atleidžiami nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys deklaravę, kad ne mažiau kaip 3 mėnesius nekilnojamojo turto objekte nebus gyvenama arba jame nebus vykdoma ūkinė veikla.

Asmenys, siekiantys, kad jiems Savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto objektai šių Nuostatų 44 punkte nurodytomis aplinkybėmis būtų tam tikram laikui atleisti nuo kintamos vietinės rinkliavos dedamosios mokėjimo, administratoriui turi pateikti prašymą atleisti nuo kintamos vietinės rinkliavos dedamosios ir prašymo formoje nurodytą papildomą informaciją apie nekilnojamojo turto naudojimą (Nuostatų 45 – 45.2 p.). Nuostatų 63 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba atskiru sprendimu.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje duomenų, jog atsakovas nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją su prašymu dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėjimo ar kitų lengvatų taikymo, nėra.

38. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas neprivalo mokėti vietinės rinkliavos dėl jo nurodomos aplinkybės, jog jis faktiškai pirtimi nesinaudojo, nes atsakovas byloje nepateikė įtikinamų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovui valdant, naudojant ar disponuojant pirtimi, jokios atliekos nesusidarė.

39. Teisėjų kolegija dėl atsakovo prašymo spręsti klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir pripažinimo, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T-103, patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigalioję Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-83 patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims, pažymi, kad šis klausimas galėtų būti sprendžiamas tuo atveju, jeigu nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas būtų atsisakymas vietinę rinkliavą už turto objektą – pirtį – mokėti pagal faktiškai susidariusį (deklaruojamą) komunalinių atliekų kiekį, tačiau nagrinėjamos administracinės bylos ginčo objektas yra nesumokėtos vietinės rinkliavos priskaičiavimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi prašymas spręsti klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo atsakovo nurodyta apimtimi netenkinamas.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė