2017-10-31 Nr. AB-19641-3-61-3-00498-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1624-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00498-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų. Pažymėjo, kad ploto trūkumas kamerose lėmė ir kitus nepatogumus: kamerose būdavo tik dvi kėdės, nedidelis stalas, skirtas tik dviems asmenims, o suimtųjų kamerose būdavo trys ar keturi, todėl nuolatos kildavo nepatogumų. Be to, teigė, kad perkėlimas į kitas kameras trukdė pareiškėjui adaptuotis, apsiprasti, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog kamerose buvo pilna tarakonų, langai nevalomi, sanitariniai mazgai įrengti kameros patalpoje ir atskirti tik neaukšta tvorele, nebuvo normalios vėdinimo sistemos, oro judėjimo greitis kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerų sienos, lubos pasidengusios grybeliu, pelėsiu, nuo sienų luposi kalkės, grindų plytelės buvo atšokusios, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, žiemos metu neužtikrintas tinkamas šilumos kiekis, o vasaros metu kamerose per karšta. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad pasivaikščiojimui buvo suteikta tik 1 val. per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, nebuvo užtikrinta teisė praustis visą kūną šiltu vandeniu vieną kartą per savaitę, tokia galimybė buvo sudaryta tik vieną kartą per dvi savaites, maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o tai neužtikrina normalaus maisto kiekio ir kokybės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė emocinius ir psichologinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, sutriko jo sveikata, nervai, jis jautė orumo pažeminimą ir pan., t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 1,08 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą susijęs su konfliktinių situacijų užkardymu ir autoagresijos atvejų mažinimu bei vykdomas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis.

Pasivaikščiojimas organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, pasivaikščiojimų kiemeliai yra nuolat valomi, esant būtinumui barstomi. Dėl maisto kokybės nurodė, kad Lukiškių TI-K išduodamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 1,08 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 65–70) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pagal Įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atitinkamai bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 103 paras, iš jų visą laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo aspektu viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl pareiškėjo argumentus dėl perpildytų kamerų teismas vertino kaip nepagrįstus. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo teiginiai, kad suimtųjų kamerose būdavo trys, keturi, todėl nuolat kildavo nepatogumų, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms: kaip nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, su pareiškėju kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip dar vienas asmuo, o dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl minėti pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Atitinkamai teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai dėl valgymo prie stalo taip pat vertintini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameros patalpoje (bendroje erdvėje), jo (sanitarinio mazgo) atskyrimas 1,5 m aukščio tvorele Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimams neprieštarauja. Be to, nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore atitinka teisės aktų reikalavimus (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d.), o atsakovo atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, prižiūrimi. Kartu pabrėžė, kad patalpų vėdinimas per langus irgi neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

8. Dėl prausimosi po šiltu dušu teismas akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės neneigia, jog jam buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu, tačiau tvirtina, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta tik vieną kartą per dvi savaites. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas pabrėžė, kad pareiškėjui yra žinomas teisinis reglamentavimas, nustatantys nusiprausimo po dušu tvarką, t. y. tai, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl tokios tvarkos pažeidimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Tuo tarpu vien tik iš pareiškėjo teiginio teismas neturi pagrindo šiuos argumentus vertinti kaip pagrįstus ir abejoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmais nesilaikant teisės aktais nustatytos pareigos organizuoti nusiprausimą vieną kartą per savaitę. Nors pareiškėjas prausimosi po dušu ribojimą vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą bei rėmėsi Europos kalėjimų taisyklių nuostatomis, kurios reglamentuoja nuteistojo galimybę nusiprausti po dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę, šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Vadinasi, pirmiausia, kiekviena institucija savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nacionaliniai teisės aktai numato galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

9. Pasisakydamas dėl maitinimo, teismas nurodė, jog pagal Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę turi sudaryti ne mažiau kaip 2 298 kcal. Tuo tarpu, kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę sudaro apie 2 856 kcal, o pareiškėjas, prieštaraudamas šiuo aspektu, tik nurodė, kad maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes yra neskanus ir sudaro iki 1 500 kcal. Tačiau byloje atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pagal 2015 m. gruodžio 22 d. cheminių tyrimų protokolą vien pietų davinio energetinė vertė nedirbančiam vyrui sudaro 1 332,4 kcal. Taigi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejonei, jog paros maisto energetinė vertė yra mažesnė nei numatyta reikalavimuose, o pareiškėjo argumentus dėl neskanaus maisto teismas vertintino kaip subjektyvaus pobūdžio.

10. Teismas pabrėžė, kad byloje pateikta tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnybos“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K teikti dezinfekcijos, graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo paslaugas. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmais, siekiant užtikrinti graužikų ir kitų buitinių kenkėjų naikinimo tvarką.

11. Dėl kitų pareiškėjo teiginių dėl kamerų neatitikimo kitiems higienos reikalavimams (teiginių, jog kamerų sienos, lubos buvo padengtos grybeliu, pelėsiu, nuo sienų luposi kalkės, buvo atšokusios grindų plytelės, kamerose oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, žiemos metu neužtikrintas tinkamas šilumos kiekis, o vasaros metu kamerose būdavo per karšta) teismas atkreipė dėmesį, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, šiuo atveju tenka atsakovui. Tačiau atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju pateikė įrodymus tik apie tai, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centrui 2015 m. gruodžio 16 d. atlikus kameros Nr. 140 patikrinimą (pareiškėjas šioje kameroje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d.) buvo nustatyta, kad kamera per langą vėdinama nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu įrodymų dėl kitų kamerų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas, atitiko higienos reikalavimus (temperatūra, oro drėgnumas, apšvietimas), atsakovo atstovas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos ir dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, dalyje dėl kitų kamerų vertino pareiškėjo naudai.

12. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš dalies yra pagrįstas. Tačiau pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti. Kita vertus, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas kamerose, kurios galbūt neatitiko tam tikrų higienos reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, teismas sprendė, jog tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis būtų padaręs negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas taip pat įvertino Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, rėmėsi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistina 100 Eur kompensacija jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74–77), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Lukiškių TI-K pažymi, kad, patikrinus įstaigoje turimus Vilniaus visuomenes sveikatos centro patikrinimo aktus, buvo nustatyta, jog dėl kitų gyvenamųjų kamerų (išskyrus kamerą Nr. 140), kuriose teko būti pareiškėjui ginčo laikotarpiu, Visuomenės sveikatos centras nebuvo gavęs jokių nusiskundimų, todėl jose nebuvo atlikti patikrinimai. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K negalėjo pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kitose kamerose. Be to, akcentuoja, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tuo tarpu Lukiškių TI-K pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą, todėl įstaiga neturi teisinio pagrindo savavališkai rekonstruoti pastatą. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžia, kad tam tikras suimtų (nuteistų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K kartu pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė, taip pat šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašė atlyginti. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

15. Pareiškėjas M. M. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

18. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

19. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad teismas, Lukiškių TI-K nepateikus patikrinimo aktų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kitose kamerose (išskyrus kamerą Nr. 140), nepagrįstai pareiškėjo teiginius, jog kitose jo laikymo kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos, vertino pareiškėjo naudai, kadangi ginčo laikotarpiu kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenes sveikatos centras patikrinimų neatliko, todėl Lukiškių TI-K negalėjo pateikti patikrinimo aktų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų šiose kamerose (išskyrus kamerą Nr. 140). Taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Kartu nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, kadangi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

20. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

21. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo teiginius, jog jo laikymo kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos, dalyje dėl kitų kamerų (išskyrus kamerą Nr. 140) vertino pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui pakankamai detaliai ir aiškiai išdėstė jo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K apibūdinančias aplinkybes, iš kurių jis kildino prašomą atlyginti neturtinę žalą. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sienos, lubos buvo padengtos grybeliu, pelėsiu, nuo sienų luposi kalkės, buvo atšokusios grindų plytelės, kamerose oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, žiemos metu neužtikrintas tinkamas šilumos kiekis, o vasaros metu kamerose būdavo per karšta, teismui iš esmės pateikė tik įrodymus apie tai, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centrui 2015 m. gruodžio 16 d. atlikus kameros Nr. 140, kurioje pareiškėjas buvo laikomas tik nuo 2015 m. lapkričio 11 d., patikrinimą, buvo nustatyta, kad ši kamera vėdinama per langą, t. y. nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Tačiau jokių kitų įrodymų, paneigiančių minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Taigi, siekdamas paneigti pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, atsakovas turėjo galimybę teismui pateikti ne tik Vilniaus visuomenes sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau galėjo naudotis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pateikti minėtų kamerų nuotraukas, atsakingų pareigūnų paaiškinimus, tarnybinius pranešimus, duomenis apie kamerose atliktus remonto darbus, jeigu tokie darbai buvo atlikti, ir pan. Tačiau, kaip minėta, šia galimybe atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesinaudojo. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje kilusias abejones vertino pareiškėjo naudai, o atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog Lukiškių TI-K negalėjo pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kitose kamerose (išskyrus kamerą Nr. 140), šios išvados nepaneigia, todėl atmestinas.

Kartu akcentuotina, kad atsakovas, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šio savo teiginio nedetalizuoja, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo konstatuoti pažeidimai būtų susiję su šiais darbais.

22. Pasisakydamas, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

24. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan