2016-03-29 Nr. AB-7711-3-61-3-04541-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-375-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04541-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimų, jis buvo priverstas daugiau gulėti, o mažas aktyvumas neigiamai veikia sveikatą, buvo sumažėjusi kubinė oro talpa, todėl buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, oro trūkdavo ir dėl blogos ventiliacijos. Pareiškėjo teigimu, šiems kilusiems neigiamiems padariniams daugiausia įtakos turėjo kamerų perpildymas. Dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija. Nurodė, kad pareiškėjas daug kartų kreipėsi į gydytojus, jam buvo skirtas gydymas. Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą) vertino kaip sąmoningus, suprantant savo veiksmų neteisėtumą. Atkreipė dėmesį, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik simboline sienele, dėl ko kalinčio asmens privatumas buvo pažeistas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsakovas neneigia aplinkybių, susijusių su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Atitinkamai, pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas inventorius. Nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus, kamerose esantys sanitariniai mazgai, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 137-140) pareiškėjo S. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administracinėje byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2014 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo administracinėje byloje pateiktą reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kameros, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų.

Pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Administracinės bylos medžiaga patvirtino, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2014 m. birželio 12 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 804 paras. Iš jų 767 parų pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Įsakyme nustatytą minimalų kameros gyvenamąjį plotą, turintį tekti vienam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros gyvenamojo ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam diskomfortą kėlė ir tai, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo užtvertas tik simboline sienele, nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atitinkamai, teismo vertinimu, minėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, oro kameroje trūkumui, judėjimo laisvės apribojimui ir kitiems nepatogumams didžiausią įtaką turėjo kamerų perpildymas, t. y. 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto neužtikrinimas vienam asmeniui kameroje.

Teismas, atsižvelgęs į administracinės bylos aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš esmės yra pagrįstas, tačiau pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (pareiškėjas skunde nurodė, kad daug kartų yra kreipęsis į gydytojus, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė). Vis dėlto pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas gana ilgą laiką kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas gyvenamasis plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sprendė, kad pareiškėjui buvo padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tačiau jo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, skunde teismui būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais. Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 500 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas S. D. apeliaciniu skundu (b. l. 150-154) prašo pakeisti ar panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjo pateikto skundo, visų jo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovo veiksmai jo atžvilgiu buvo piktavališki, nes esant kamerų perpildymui asmenis, kalinčius ilgiau perpildytose patalpose, perkeldavo į laisvesnes kameras, tuo tarpu pareiškėjas perkeltas nebuvo, nors ir prašė. Be to, pareiškėjo kamera buvo apstatyta baldais. Pastebi, jog Europos teisė draudžia laikyti asmenį, kad jam tenkantis kalinimo plotas būtų mažesnis nei 3,7 kv. m. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neatlygina jo patirtos žalos. Teismų priimami sprendimai nedaro atsakovui atgrasomojo poveikio, be to, nepagrįsta priteisiant žalą atsižvelgti į Lietuvos valstybės ekonominę padėtį. Prašydamas priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimo sumą pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5414-790/2014, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-233-257/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylos Nr. A-442-464/2014, Nr. A-575-458/2014, Nr. A-756-1012/2011. Akcentavo, jog pareiškėjui be neigiamo poveikio sveikatos būklei buvo daroma žala ir psichinei sveikatai.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo argumentų dėl tualeto įrengimo, šiuo aspektu jo įvardintos teismų praktikos, teismas nevertino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto pažeidimo. Pažymi, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam atsirasdavo žaizdos nuo pragulų, jį kamuodavo raumenų skausmai.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl kamerose nebuvo reikalingų baldų kiekio ir dėl šios aplinkybės kildavo ginčai tarp kalinčių asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. D. prašomos priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų veiksmų, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, be to, teismas neįvertino jo argumentų dėl tualeto įrengimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir kalbant plačiau apie sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo civilinė atsakomybė, pažymėtina, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų, kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą), tačiau neturtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas, paaiškinti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas.

Pirmiau minėtos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos lemia, kad prašoma atlyginti neturtinė žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš įvardintų civilinės atsakomybės sąlygų matyti, kad vienas iš atsakomybės elementų yra neteisėtumas, kuris pasireiškia tik tada, kai nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-499/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašomą priteisti neturtinę žalą, kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, todėl jis buvo priverstas daugiau gulėti, o mažas aktyvumas neigiamai veikė sveikatą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose buvo sumažėjusi kubinė oro talpa, todėl buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, oro trūkdavo ir dėl blogos ventiliacijos, be to, sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik simboline sienele, dėl ko kalinčio asmens privatumas buvo pažeistas. Dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime pareiškėjui sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija, jis buvo priverstas kreiptis į gydytojus (b. l. 1-2).

Teisėjų kolegija pastebi, jog teismas, vertindamas, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, turi atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Be to, atsižvelgus į tai, kad žala yra kildinama iš keleto neteisėtų veiksmų buvimo, turi būti įvertinama, ar tokie atskiri neteisėti veiksmai buvo atlikti, kaip jie kumuliatyviai veikė pareiškėją ir tokio vertinimo kontekste turi būti sprendžiama dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pirmiau pateiktus vertinimus, pažymi, jog teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo galimų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, susijusių su oro kamerose trūkumu, t. y. ar kamerose ginčui spręsti aktualiu metu buvo užtikrinti santykinės drėgmės reikalavimai, kaip tai numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 26 punktas (b. l. 1-2, 121-124), dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos numatytų reikalavimų, nes nuo sienų, lubų lupdavosi dažai, byrėdavo tinkas, smėlis (b. l. 121-124). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino jo nurodytų aplinkybių, kad nei vienoje kameroje, kurioje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), veidrodis (b. l. 150-154), kad kamerose nebuvo tinkamo baldų kiekio ir tai skatindavo ginčų tarp kalinčių asmenų kilimą (b. l. 1-2).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam diskomfortą kėlė ir tai, jog kameroje sanitarinis mazgas buvo užtvertas tik simboline sienele, pagrįstai nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Vertindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, jog tualeto įregimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šiuo atveju pareiškėjas buvo nurodęs, jog tualeto atitvara retai kur siekia 1,5 m., tačiau sienelės plotas nėra pakankamas, atitveriantis tik dalį tualeto, todėl, asmeniui naudojantis tualetu, jis gali būti stebimas ir matomas pareigūnų (b. l. 121-124). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų dėl tualeto įrengimo taip pat neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pateiktame skunde, grįsdamas dėl neteisėtų veiksmų jam sukeltą žalą, jos pobūdį, buvo nurodęs, kad dėl sukeltos žalos jis daug kartų kreipėsi į gydytojus, jam buvo skirtas gydymas (b. l. 1-2).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus, pabrėžė, jog nors pareiškėjas nurodė, jog daug kartų kreipėsi į gydytojus, tačiau nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, ir į tai atsižvelgęs sprendė dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo dydžio (b. l. 137-140).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo, kaip asmens, esančio įkalinimo įstaigoje, padėtį, pirmiau nurodytą EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akcentuojančią būtinybę atsižvelgti į įkalinto asmens sunkumus pateikti įrodymus, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Šiuo atveju vertintina, jog būtent pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, turėjo išreikalauti pareiškėjo sveikatos duomenis ir juos įvertinti.

Nurodyti pareiškėjo sveikatos duomenys yra reikšmingi sprendžiant pareiškėjui sukeltos ir priteistinos žalos klausimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Taigi asmens sveikatos istorijos išreikalavimas ir įvertinimas yra, be kita ko, reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, sprendžiant, ar pareiškėjas dėl savo būsenos, sveikatos sutrikimų galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus, ar konstatuotais neteisėtais veiksmais buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas administracinėje byloje buvo nurodęs, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo veiksmai jo atžvilgiu buvo piktavališki, nes esant kamerų perpildymui asmenis, kalinčius ilgiau perpildytose patalpose, perkeldavo į laisvesnes kameras, tuo tarpu pareiškėjas perkeltas nebuvo, nors ir prašė, be to, pareiškėjo teigimu, įkalinimo įstaigoje buvo laisvų kamerų, tačiau jis į jas keliamas nebuvo. Tačiau šio aspekto pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir dėl jo nepasisakė (b. l. 1-2, 121-124, 150-154), o tai gali būti reikšminga sprendžiant pareiškėjui atlygintinos žalos (jos dydžio) klausimą.

Atsižvelgusi į nurodytus aspektus, kurių neįvertino ir dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino, neišsireikalavo visų ginčui spręsti reikšmingų duomenų, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti (b. l. 1-2, 121-124).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jo nurodytų aplinkybių, tam tikras aplinkybes įvertino atsakovo naudai, priimtas teismo sprendimas nedera su kitų teismų priimamais sprendimais, su jų priteisiama žala ir tai kelia abejones dėl teismo nešališkumo (b. l. 150-154). Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo (b. l. 146). Be to, pažymėtina, jog vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Pareiškėjas konkrečių argumentų, aplinkybių, leidžiantį vertinti, ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės nurodytų aspektu, nenurodė (b. l. 150-154).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas