2013-03-21 Nr. AB-744-3-61-3-01468-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-443/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01468-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija 12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, I. K. (I. K.) ir M. K. (M. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Masada“ (toliau – ir UAB „Masada“, pareiškėjas (šioje administracinėje byloje) Vilniaus rajono apylinkės teisme pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovams I. K., M. K., trečiajam asmeniui I. K. PĮ dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Vilniaus rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2009 m. liepos 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009 patenkino ieškovo UAB „Masada“ ieškinį ir nusprendė pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartį, registro Nr. JŠ-11840, pagal kurią I. K. padovanojo savo tėvui M. K. 0,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei taikyti restituciją – grąžinti I. K. žemės sklypą.

Pareiškėjas atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui (toliau – ir atsakovas) pateikė įsiteisėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir prašė vykdant restituciją padaryti atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, įregistruojant I. K. daiktines teises į ginčo žemės sklypą, tačiau atsakovas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1N(5.1.15)-24410 atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad kartu su prašymu bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimu nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo teisę atstovauti trečiąjį suinteresuotą asmenį I. K..

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teritorinio registratoriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 390 pareiškėjo skundą dėl 2009 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 1N(5.1.15)-24410 atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-821-281/2010 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi Nr. A-442-1348-11 minėtus teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimus paliko galioti.

Pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas įregistruoti I. K. daiktines teises į ginčo žemės sklypą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. RS-346 (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas) jo prašymą atmetė tokiais pat motyvais, kokie buvo nurodyti ir atsakovo 2009 m. spalio 19 d. sprendime Nr. 1N(5.1.15)-24410.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 138 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti atsakovo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346.

II. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 138 bei įpareigoti VĮ Registrų centras Vilniaus filialą įregistruoti I. K., daiktines teises į 0,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei už teismo sprendimo nevykdymą už kiekvieną dieną atsakovui skirti 250 Lt baudą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde išdėstė ginčo su teritoriniu ir centriniu registratoriumi eigą bei akcentavo, jog atsakovas ginčijamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismui patenkinus actio Pauliana ieškinį, vienintelis subjektas, nuo kurio valios priklauso įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas, yra nesąžiningas skolininkas I. K., t. y. asmuo, kuriam buvo reiškiamas actio Pauliana. Tikino, jog vadovaujantis atsakovo logika, įsiteisėjęs teismo sprendimas niekada nebus įvykdytas, kadangi sprendimo įvykdymas siejamas su skolininko gera valia, tuo tarpu nesąžiningas skolininkas nėra suinteresuotas vykdyti jam nepalankų teismo sprendimą ir niekada prašymo vykdyti jam nepalankų teismo sprendimą nepateiks.

Pažymėjo, jog Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojas ir pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi. Nurodė, jog atsakovas nėra institucija, kuri turi teisę spręsti, ar vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir turi įsiteisėjusį teismo sprendimą vykdyti besąlygiškai. Taip pat pažymėjo, jog daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimai.

Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, ir išsprendžiama dėl sandorio negaliojimo pasekmių, ar pripažįstama nuosavybės teisė į turtą, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo. Akcentavo, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu.

Išdėstė, jog jis kaip ieškovas civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas, neabejotinai laikytinas asmeniu, suinteresuotu daiktinių teisių įregistravimu. Tikino, jog vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi, 2012 m. sausio 17 d. pateikė prašymą teritoriniam registratoriui, prašydamas įregistruoti I. K. daiktines teises į ginčo žemės sklypą. Pridūrė, jog ginčijamame sprendime Nr. 138 dar nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.75 straipsnį nuosavybės teisių registracija Nekilnojamojo turto registre nėra privaloma, todėl nuosavybės teisių registravimas yra asmens, įgijusio nuosavybę, teisė, bet ne pareiga, tačiau šiuo atveju atitinkamų įrašų registre pagrindas turėtų būti įsiteisėjęs teismo sprendimas, o ne sandoris, administracinis aktas ar kitas daiktinių teisių įgijimo pagrindas.

Be to, M. K. daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotos, o tai reiškia, kad kol yra toks įrašas, nėra galimos priverstinės sprendimo vykdymo priemonės ir išieškojimo nukreipimas į I. K. turtą. Pridūrė, jog atsakovas įpareigotinas įregistruoti I. K. daiktines teises į žemė sklypą per penkias dienas, o už teismo sprendimo nevykdymą už kiekvieną dieną atsakovui skirtina 250 Lt bauda.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre į ginčo sklypą 2007 m. liepos 30 d. dovanojimo sutarties Nr. JŠ-11840 pagrindu įregistruotos M. K. nuosavybės teisės. Pažymėjo, jog UAB „Masada“ 2012 m. sausio 17 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą I. K. vardu įregistruoti ginčo žemės sklypą. Kartu su prašymu buvo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties kopija. Tikino, jog nors UAB „Masada“ nesilaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, dviem egzemplioriais, iš kurių vienas turi būti dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas, atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346 atsisakyti registruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22, 23, 26 ir 29 straipsnių pagrindu, kurį Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu paliko galioti.

Išdėstė, jog, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, ar pripažįstama nuosavybės teisė į turtą, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atitinkamai keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre. Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi galimybę pateikti tik jį įgijęs asmuo, t.y. tik nekilnojamojo daikto savininkas pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

Teigė, jog plečiamai aiškinti šias teisės normas nesuteikta teisė nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, nei kitiems subjektams, nei teismui. Suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis tik dėl kitų daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų įregistravimo ar išregistravimo. Nekilnojamojo turto registre juridinis faktas apie įsiteisėjusį teismo sprendimą UAB „Masada“ kaip tinkamo pareiškėjo – suinteresuoto asmens – prašymo pagrindu yra įregistruotas, o nuosavybės teisė minėto sprendimo pagrindu gali būti įregistruota tik savininko prašymu, todėl jei savininkas nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo bei tokiais savo veiksmais ar neveikimu pažeidžia kieno nors teises ar teisėtus interesus, asmuo gali ginti savo teises reikšdamas ieškinį teisme nesąžiningo pažeidėjo atžvilgiu, o ne su pažeidimu nesusijusio Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atžvilgiu.

Pažymėjo, jog nei VĮ Registrų centras, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nebuvo įtraukti į Vilniaus rajono apylinkės teisme 2009 m. liepos 27 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-542-341/2009 nagrinėjimą, tad atitinkamai nebuvo pareikšti ir reikalavimai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Todėl pareiškėjo argumentai, kad minėtas sprendimas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui yra privalomai vykdytinas, nepagrįsti. Tikino, jog pats pareiškėjas vengia pasinaudoti įstatymų normomis, reglamentuojančiomis įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo procesą, numatančiomis priverstinį įsiteisėjusių sprendimų pateikimo vykdyti ir jų vykdymo mechanizmą tais atvejais, kai skolininkas gera valia atsisako tai padaryti.

Manė, jog pareiškėjas nepagrįstai įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo sprendimo įvykdymo naštą siekia perkelti atsakovui, kuriam įstatymai nesuteikia tokios kompetencijos.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei panaikino VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346 ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 138, įpareigojo VĮ Registrų centras Vilniaus filialą iš naujo nagrinėti UAB „Masada“ 2012 m. sausio 17 d. prašymą Nr. 12/03-M „Dėl daiktinių teisių į nekilnojamus daiktus registravimo“ ir priteisė UAB „Masada“ naudai iš VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 50 Lt (penkiasdešimt Lt) bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu likusioje dalyje pareiškėjo UAB „Masada“ skundą atmetė.

Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: 2009 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-542-341/2009 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartis, registro Nr. JŠ-11840, pagal kurią I. K. padovanojo M. K. 0,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pripažinta negaliojančia. Tuo pačiu teismo sprendimu buvo pritaikyta restitucija – 0,06 ha žemės sklypas grąžintas I. K.. 2009 m. rugsėjo 25 d. UAB „Masada“ raštu kreipėsi į VĮ Registrų centras Vilniaus filialą su prašymu įvykdyti teismo sprendimą. Prie prašymo UAB „Masada“ pateikė 2009 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą. 2009 m. spalio 19 d. VĮ Registrų centras Vilniaus filialo sprendimu Nr. IN(5.1.15)-34410 (b.l.

26) buvo atsisakyta tenkinti UAB „Masada“ prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą I. K. vardu, kadangi nepateiktas dokumentas, patvirtinantis UAB „Masada“ teisę atstovauti I. K.. 2009 m. gruodžio 1 d. VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. 390 paliktas galioti 2009 m. spalio 19 d. VĮ Registrų centras Vilniaus filialo sprendimas Nr. IN(5.1.15)-34410. 2010 m. birželio 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. I-821-281/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi Nr. A-442-1348-11 paminėti VĮ Registrų centras Vilniaus filialo ir VĮ registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimai buvo palikti galioti. 2012 m. sauso 17 d.

UAB „Masada“ raštu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl daiktinių teisių į nekilnojamus daiktus registravimo prašydamas vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą I. K. vardu įregistruoti jo savo tėvui M. K. neteisėtai padovanotą žemė sklypą. 2012 m. vasario 14 d. VĮ Registrų centras Vilniaus filialas sprendimu Nr. RS-346 pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. prašymą atsisakyta tenkinti, kadangi nebuvo pateiktas nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis UAB „Masada“ teisę atstovauti I.

K.. 2012 m. balandžio 10 d. UAB „Masada“ kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. RS-346 panaikinimo ir jo prašymo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti I. K. daiktines teises į ginčo žemės sklypą tenkinimo. 2012 m. gegužės 17 d. VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. 138 UAB „Masada“ skundas atmestas ir paliktas galioti 2012 m. vasario 14 d. VĮ Registrų centras Vilniaus filialas sprendimas Nr. RS-346.

Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemė sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutarties Nr. JŠ-11840 (b.l. 57-60, 61) pagrindu priklauso M. K.. Prieš tai žemės sklypo savininkas buvo I. K.. Nekilnojamojo turto registre taip pat įregistruoti tokie juridiniai faktai: įsiteisėjęs 2009 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-542-341/2009, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, ir kuriuo pripažinta negaliojančia 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartis, registracijos Nr. JŠ-1840 bei Vilniaus rajono apylinkės teismo paskirtas areštas, kuriuo apribota disponavimo teisė.

Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 4 straipsniu, 22 straipsniu, 23 straipsniu, 29 straipsnio 2, 7 ir 9 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai) 2 ir 11 punktais bei išdėstė, jog vertindamas paminėtus teisės aktus sistemiškai, nesutinka su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju registruoti savo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą turi tik sklypo savininkas I. K.. Nurodė, jog tiek Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 punkto, tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad prašymą registruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą gali paduoti tik jį įgijęs asmuo, taikytinos tuo atveju, kai nuosavybės teises asmuo įgyja savo valia, t. y. Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje numatytais būdais. Tik tokiais būdais įgijęs nuosavybės teises asmuo gali naudotis ir CK 1.75 straipsnyje numatyta teise neregistruoti savo nuosavybės teisių, su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis, t. y. negalėjimu panaudoti nuosavybės teisės įgijimo sandorio prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasis kitais įrodymais. Pažymėjo, kad nuosavybės teises į ginčo sklypą pareiškėjas šiuo atveju įgijo ne savo valia, o teismo sprendimu tenkinant jo pareikštą actio Pauliana. Teismas rėmėsi CK 6.66 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 2-542-341/2009 pripažino, kad sudarydamas dovanojimo sandorį su M. K., I. K. buvo nesąžiningas. Pabrėžė, jog sandoris pripažintas neteisėtu, todėl nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie 2007 m. liepos 30 d. neteisėtos dovanojimo sutarties pagrindu pasikeitusį ginčo žemė sklypo savininką negali būti laikomi teisingais ir išsamiais Registro įstatymo 4 straipsnio prasme. Pridūrė, jog pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 9 punktą atsakovas turėdamas pareigą tinkamai ir teisingai tvarkyti registro duomenis privalo priimti sprendimą dėl daiktinių teisių į ginčo objektą pakeitimo (Nuostatų 9.4 p.).

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi Nr. 3K-3-617/2008 bei pažymėjo, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo ir pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. prašymo Nr. 12/03-M7 akivaizdu, kad pareiškėjas siekia, jog Nekilnojamojo turto registre būtų nurodyti teisingi ir išsamūs duomenys apie ginčo sklypo savininką, t. y. savininku būtų nurodytas I. K., todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad neaišku, kokias daiktines teises pareiškėjas siekia įregistruoti. Pažymėjo, jog atsakovo argumentai, kad pareiškėjas turėtų dar kartą kreiptis į teismą pagal CK 6.393 straipsnį, vertintini kaip prieštaraujantys atsakingo valdymo principui ir atitikties įstatymo tikslams principui. Išdėstė, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, negali siekti netinkamų tikslų, o VĮ Registrų centras jokiais teisės aktais nėra pavesta nuosavybės teisių apsaugos funkcija, kurios šiuo atveju ėmėsi atsakovas. Be to, viešojo administravimo subjektai turi veikti taip, kad būtų užtikrinta tinkama viešųjų ir privačių interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta bereikalingo privačių asmenų teisių ir interesų apribojimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus įrodymus ir paminėtąsias teisės normas, teismas atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346 panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pridūrė ir tai, jog VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 138 grindė tokiu pačiu teisės normų aiškinimu, kaip ir atsakovas bei paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346. Todėl konstatavo, jog teismui pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu teritorinio registratoriaus sprendimą, iš esmės taip pačiais motyvais naikintinas ir centrinio registratoriaus sprendimas. Taip pat pažymėjo, jog atsiliepime atsakovas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nustatytos tvarkos pateikti dokumentus, patvirtinančius prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą dviem egzemplioriais, iš kurių vienas turi būti dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas.

Išdėstė, jog iš UAB „Masada“ 2012 m. sausio 17 d. rašto Nr. 12/03-M7 matyti, kad pareiškėjas teritoriniam registratoriui kartu su prašymu dėl daiktinių teisių į nekilnojamus daiktus registravimo pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties kopiją. Dokumentu, patvirtinančiu prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą Registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 2-542-341/2009. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad paminėtas sprendimas pareiškėjui atsakovo buvo grąžintas dar 2009 m. spalio 19 d. raštu Nr. IN(5.1.15)-24410.

Todėl, byloje nesant duomenų, kad atsakovui būtų pateikti duomenys, kurie pareiškėją įpareigoja pateikti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą įregistruoti I. K. daiktines teises į 0,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pridūrė, jog panaikinus ginčijamus VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 138 atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. prašymą Nr. 12/03-M7.

Pažymėjo ir tai, jog pagal gero administravimo principą kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, todėl atsakovas, prieš taikydamas pareiškėjo atžvilgiu Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktą, privalo pasiūlyti pareiškėjui ištaisyti prašymo formai keliamų reikalavimų trūkumus. Taip pat nurodė, jog nors pareiškėjas ir prašė nustatyti, kad už teismo sprendimo nevykdymą už kiekvieną dieną atsakovui skiriama 250 Lt bauda, šio reikalavimo jis nepagrindė nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, be to, nepatikslino, už kurio teismo sprendimo nevykdymą prašoma skirti atsakovui baudą, todėl šį reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas taipogi priteisė pareiškėjui iš atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120 – 123), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo UAB „Masada“ skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, kai nuosavybės teises asmuo įgyja savo valia. Remiasi Registro įstatymo 22 straipsniu ir teigia, jog šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies norma, įvardijanti prašymų dėl daiktinių teisių registravimo pateikimo subjektus, juos skirsto tik pagal įgytos daiktinės teisės rūšis (nuosavybės, patikėjimo, valdymo, nuomos ir t. t., kurios išvardintos Registro įstatymo 11 straipsnyje), bet ne pagal daiktinės teisės įgijimo valios egzistavimą arba jos nebuvimą.

Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai išskiria, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teises gali pateikti tik jį įgijęs asmuo, nepriklausomai nuo to, kuris iš Registro įstatymo 22 straipsnyje išvardintųjų dokumentų bus šių jo teisių – nuosavybės teisių – įgijimo pagrindas, kai tuo tarpu kitų daiktinių teisių bei šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymų registravimui prašymus teikti gali tiek teisių turėtojas, tiek jų įregistravimu suinteresuotas asmuo, vėlgi esant bet kuriam iš Registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų tų teisių ar juridinių faktų atsiradimo pagrindų.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A63-1512/2008 ir Nr. A502-170/2012 bei teigia, jog pagal šio teismo praktiką, be kita ko, aišku, jog suinteresuotiems asmenims teisė paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į kitų asmenų nekilnojamąjį turtą išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, nesuteikta. Pažymi ir tai, jog jis privalo laikyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų imperatyvų, inter alia – įstatymų viršenybės principo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino pareiškėjo tikslus, nes faktiškai jis siekia savo kaip kreditoriaus teisių realizavimo skolininko I.

K. atžvilgiu. Tačiau ši teisė turi būti realizuojama galiojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka ir už jos realizavimą atsakovas nėra atsakingas. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009 bei Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaro šeštąja knyga ir teigia, jog nukreipti išieškojimą į actio Pauliana skolininkui priteistą turtą galima nepriklausomai nuo to, ar skolininkas įsiregistravo savo nuosavybės teises, ar ne, ir tik patenkinus kreditoriaus reikalavimą likęs turtas grąžinamas skolininkui.

Taip pat pažymi, jog LVAT 2011m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-l348/2011 išaiškinta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo UAB „Masada“ skundo reikalavimą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo įpareigojimo įvykdyti įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009 dalį dėl restitucijos taikymo. Taip pat nurodo manąs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesusiejo jo veiklos su registrą tvarkančiai institucijai įstatymais suteiktos kompetencijos ribomis.

Nurodo, jog būtent laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos bei siekdamas Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo ir išsamumo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įregistruotų nuosavybės teisių atžvilgiu suinteresuoto asmens UAB „Masada“ prašymo bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistravo juridinį faktą apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, turintį įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (Registro įstatymo 15 str. 2 d. 11 p., 22 str. 2 p., 23 str. 1 d.), bet atsisakė išregistruoti M.

K. ir įregistruoti I. K. nuosavybės teises (NTR įstatymo 23 str. 1 d., 26 str. 3 d. 2 p., 29 str.). Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino, kad ginčo teisiniam santykiui negali būti taikomas CK 1.75 straipsnis, nes jau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A63-l512/2008 buvo išaiškinta, kad pagal minėtąjį CK straipsnį nuosavybės teisių registracija Nekilnojamojo turto registre nėra privaloma. Priešingai – tai yra asmens, įgijusio nuosavybės teises teisė, bet ne pareiga <...>.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 130 – 134) prašo minėtąjį apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime išdėsto ginčo su teritoriniu ir centriniu registratoriumi eigą bei nurodo manąs, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčytus sprendimus. Šiai pozicijai pagrįsti iš esmės nurodo tapačius argumentus, kuriuos jau buvo išsakęs savo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Papildomai akcentuoja, jog apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1512/2008 remtis nėra pagrindo, kadangi bylų ratio decidendi skiriasi. Būtent – nurodytoje byloje, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra duomenų apie restituciją, t. y. patalpų grąžinimą ankstesniam savininkui. Tuo tarpu šioje byloje Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 27 d. sprendimu ne tik nusprendė pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartį, bet ir nusprendė taikyti restituciją – grąžinti trečiajam suinteresuotam asmeniui I. K. žemės sklypą. Priduria, jog apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-170/2012 remtis taip pat nėra pagrindo, kadangi ir šių bylų ratio decidendi skiriasi, t. y. nurodytoje byloje daiktinių teisių modifikavimas (išregistravimas) nebuvo susijęs su įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymu.

Pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. (pagal gavimo paštu datą) taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašo jo naudai iš atsakovo priteisti 1500 Lt išlaidų teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Prašyme nurodo, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Lt išlaidas už teisinę pagalbą, t. y. už bylos dokumentų analizę, susipažinimą su apeliaciniu skundu – 247,93 Lt ir 300 Lt už teismų praktikos analizavimą, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu – 247,93 Lt ir 300 Lt, už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą – 743,81 Lt ir 900 Lt (tai patvirtina PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderio kvitas, kurių kopijas pareiškėjas prideda). Pažymi, jog UAB „Masada“ teisinė pagalba buvo suteikta pagal ieškovo ir VšĮ „Kultūros vizija“ 2012 m. vasario 14 d. teisinių paslaugų sutartis. Nurodo, jog pagal CK 2.74 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys gali teikti bet kokią veiklą, įskaitant teisines konsultacijas, dokumentų ruošimą ir minėtoji veikla buvo numatyta VšĮ „Kultūros vizija“ įstatuose. Pažymi, jog ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 2 d. konsultacijoje buvo patvirtinta, jog kai procesiniu dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą (individualią veiklą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnį; juridinis asmuo, vykdantis įstatuose ar kituose dokumentuose numatytą veiklą (CK 2.47 straipsnis), šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Remiantis tuo bei principu „teisingumas kainuoja“ nurodo manąs, jog išlaidas jam konkrečiu atveju turėtų atlyginti atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti trečiųjų asmenų nuosavybes teises.

Iš bylos reikšmingų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas kreipdamasis siekė, kad 0,06 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), savininku būtų nurodytas I. K.. Tam tikslui jis atsakovui pateikė įsiteisėjusį Vilniaus rajono apylinkės 2009 m. liepos 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009, kuriuo buvo patenkintas jo teismui teiktas actio Pauliana ir 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartis, registro Nr. JŠ-11840, pagal kurią I. K. padovanojo savo tėvui M. K. ginčo žemės sklypą pripažinta negaliojančia bei taikyta restitucija – I. K. grąžintas žemės sklypas.

Atsakovas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1N(5.1.15)-24410 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas atsisakymą tuo, kad kartu su prašymu bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimu nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo teisę atstovauti trečiąjį suinteresuotą asmenį I. K.. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi teritorinio registratoriaus sprendimo teisėtumą, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 390 pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo atmetė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-821-281/2010 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi Nr. A-442-1348-11 minėtus teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimus paliko galioti.

Pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. inicijavo pakartotinį kreipimąsi į atsakovą (b. l. 39), prašydamas įregistruoti I. K. daiktines teises į ginčo žemės sklypą. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. RS-346 (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas) jo prašymą atmetė tokiais pat motyvais, kokie buvo nurodyti ir atsakovo 2009 m. spalio 19 d. sprendime Nr. 1N(5.1.15)-24410. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 138 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti atsakovo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl pastarųjų registratorių sprendimų bei įpareigojimo atsakovui įregistruoti I. K. daiktines teises į žemės sklypą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikindamas VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. RS-346 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 138 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. teiktą prašymą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 23 straipsnio 1 dalis nuostata taikytina tik tuo atveju, kai nuosavybes teises asmuo įgyja savo valia, nes teisėkūros subjektas expressis verbis yra numatęs, jog nuosavybės teises įregistruoti prašymą gali paduoti tik jas įgijęs asmuo. Atsakovas taip pat mano, jog nėra atsakingas už pareiškėjo, kaip kreditoriaus teisių realizavimą, todėl atsisakydamas registruoti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą pagal prašymą asmens, kuris nėra šio žemės sklypo savininkas, vadovavosi viešojo administravimo subjektui privalomu įstatymų viršenybės

principu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, sistemiškai vertindamas teisės aktus, iš esmės teisingai sprendė, kad registratorių sprendimai yra naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas reglamentuoja Registro įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu patvirtinti Nuostatai, šios funkcijos yra formalizuotos nustatant, kas gali kreiptis su prašymu bei kokie dokumentai sudaro pagrindą pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas savo kompetenciją turi teisę tik atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, t. y. minėtų teisių paviešinimą registre, kuriame kaupiami duomenys bei gali būti naudojami prieš trečiuosius asmenis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, jog Registro įstatyme bei Nuostatuose yra įgyvendintas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas, užtikrinantis, kad asmens įregistruotos daiktinės teisės – nuosavybės teisė nebus kitų asmenų (ne daikto savininko ar jo įgalioto atstovo) prašymu išregistruota ar nebus pakeista jos apimtis. Šios garantijos yra konkretizuojamos taip pat ir Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią daiktinė teisė negali būti išregistruota, kol ji nepasibaigė vienu iš įstatyme nustatytų būdų.

Konkrečiu atveju iš ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo (b. l. 40) matyti, jog jis savo sprendimą atsisakyti registruoti I. K. nuosavybės teises registre, grindė Registro įstatymo 22 straipsniu, 23 straipsniu, 26 straipsnio 3 dalimi, 29 straipsnio 2, 7 ir 9 punktais. Tuo tarpu kertine teisės norma, kuria remtasi, buvo įvardinta Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, kuri, atsakovo manymu, nenumatė jokių išimčių kitiems (ne nuosavybės teisės turėtojams) teikti prašymą dėl nuosavybės teisės įregistravimo į nekilnojamąjį daiktą. Analogiškais pagrindais rėmėsi ir centrinis registratorius, priimdamas savo sprendimą (b. l. 42 – 43).

Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, inter alia, įtvirtina, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Registro įstatymo 22 straipsnis savo ruožtu, be kita ko, įtvirtina, jog daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtąsias nuostatas bei Registro įstatymo 2 ir 4 straipsnius, suponuojančius, jog registro paskirtis yra skelbti teisingus ir išsamius, vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai interpretavo, jog Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos yra sietinos su nuosavybės įgijimo būdais, kurie susiję su asmens valia, kaip tai įtvirtinta Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje. Tuo tarpu konkrečiu atveju nuosavybės teisė I. K. perėjo bendrosios kompetencijos teismui patenkinus pareiškėjo actio Pauliana, tokiu būdu apginant jo, kaip kreditoriaus, interesus ir pritaikius restituciją. Atsižvelgiant į tai, aiškinti Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, kaip užkertančią kelią, pareiškėjui, kuris nėra nekilnojamojo daikto savininkas, tačiau kuris, kaip kreditorius apgynęs savo interesus, nepaisant to, jog nukreipti išieškojimą į actio Pauliana priteistą turtą galima nepriklausomai nuo nuosavybės teisių registracijos, turi aiškiai išreikštą suinteresuotumą, kad registre būtų išviešinti teisingi duomenys. Todėl pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas ratione personae atžvilgiu buvo tinkamas subjektas prašymui dėl M. K. nuosavybės teisės išregistravimo ir I. K. nuosavybės teisės įregistravimo paduoti.

Teisėjų kolegija, nepaneigdama Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto įstatymų viršenybės principo, pastebi ir tai, jog viešojo administravimo subjektai, taikydami teisę, neabejotinai susiduria ir su teisės interpretavimu. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog įgyvendinant teisės normas, teisė turi būti aiškinama sistemiškai. Jeigu tai nėra daroma, iškyla teisinių klaidų darymo galimybė. Kaip žinia, vienas iš teismų sprendimų, kaip teisingumo vykdymo aktų, požymių yra jo privalomumas. Tai eksplicitiškai įtvirtina tiek ABTĮ 14 straipsnis, tiek Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis, numatantys, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisės teorija teismo sprendimo teisinę galią savo ruožtu netgi tapatina su ypatinga teisės normos veikimo forma, nes juk teismo sprendimas yra ir teisės normų taikymo aktas, ir valstybės valdžios aktas, bei postuluoja, jog teisinė galia susieja teismo sprendimo turinį su materialiuoju jo įgyvendinimu (žr. Irma Randakevičienė. Kai kurie teismo nuosprendžio sampratos probleminiai aspektai. Socialinių mokslų studijos. 2009, p. 267). Todėl pagrįsta teigti, jog atsakovas, savo dispozicijoje turėdamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą ir sistemiškai aiškindamas Registro įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatas, Civilinio kodekso 4.47, 4.49, 4.256 straipsnio 3 dalies ir 6.66 straipsnio nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju registruoti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ratione personae atžvilgiu turėjo tik I. K..

Pažymėtina, jog tokią teisėjų kolegijos poziciją iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kurioje išaiškinta, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo pagrindu panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, ir išsprendžiama dėl sandorio negaliojimo pasekmių, ar pripažįstama nuosavybės teisė į turtą, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (žr. LAT 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008). Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią bendrosios kompetencijos teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Registrų centrui nėra reiškiami reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t.y. dėl įpareigojimo padaryti atitinkamus įrašus nekilnojamojo turto registre, tokie įrašai turi būti daromi nepriklausomai nuo to, ar registrų centras dalyvavo civilinėje byloje, ar jam buvo pareikšti reikalavimai civilinėje byloje.

Atsakovas nepagrįstai teigia, jog minėto bendrosios kompetencijos teismo sprendimo įgyvendinimas reikalavo papildomo sprendimo priėmimo. Nekilnojamojo turto registro įstaigai buvo pateiktas teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškinys dėl pripažinimo – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka (lot. actiones sine condemnatione) (Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė, I tomas, Vilnius, 2003, p. 369). Ne visi teismo, panašiai kaip ir administraciniai, sprendimai, turi ir gali būti vykdomi naudojant priverstinio vykdymo priemones, nes jų privalomumas ir efektyvumas atsiranda jiems įsiteisėjus. Nagrinėjamu atveju buvo patenkintas negatyvus ieškinys. Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiama konstatuoti teisių ar pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą. Minėta, kad teismo sprendimo byloje, kurioje patenkintas ieškinys dėl pripažinimo, paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka arba jis vykdomas specifiniu būdu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, registro tvarkytojas turėtų anuliuoti įrašus, kurie buvo padaryti sandorio, vėliau pripažinto teismo sprendimu negaliojančiu, pagrindu.

Pareiškėjas civilinėje byloje apgynė savo teises specifine kreditoriaus interesų gynybos priemone, nustatyta Civilinio kodekso 6.66 – 6.67 straipsniuose (pranc. action Paulian). Patenkinus pareiškėjo reikalavimą, neabejotinai buvo konstatuotas pareiškėjo suinteresuotumas ginant savo teises ginče su fiziniu asmeniu I. K., todėl ši gynyba turėtų būti įgyvendinta visiškai, pripažįstant pareiškėjo teisę teikti nekilnojamojo registro tvarkytojui sprendimą, kuris turi būti įvykdytas specifiniu būdu – anuliuojant įrašus, kurie buvo padaryti sandorio, pripažinto negaliojančiu, pagrindu. Toks pareiškėjo teisių gynimo būdas neprieštarauja minėtoms Registrų įstatymo nuostatoms, kuriomis įgyvendintas konstitucinis nuosavybės teisių neliečiamybės principas, nes vieno iš fizinių asmenų nuosavybės teisė yra paneigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo taip pat atkurta buvusi iki sandorio sudarymo padėtis, dėl ko turtas nuosavybės teise perėjo iki sandorio sudarymo buvusiam savininkui. Registrų tvarkytojo yra prašoma atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus minėto teismo sprendimo pagrindu, todėl toks prašymas negali būti vertinamas kaip prašymas kokiu nors būdu pažeidžiantis asmenų nuosavybės teises, kurios yra saugomos, be kita ko, nustatant asmenis, kurie turi teisę kreiptis į nekilnojamojo turto registro įstaigą su prašymais padaryti atitinkamus įrašus registre. Pareiškėjas, kreipdamasis į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, pateikia įsiteisėjusį teismo sprendimą – dokumentą, kurio pagrindu turi būti atlikti teisinę reikšmę turintys veiksmai, registro tvarkytojo veiksmai, kuriais jis atsisako vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, negali būti pripažįstami teisėtais (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

Iš dalies tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (ABTĮ 44 str. 1, 2 d.). Bylinėjimosi išlaidos pagrįstos UAB „Masada“ ir VšĮ „Kultūros vizija“ 2012 m. vasario 14 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartimi nėra pripažįstamos atstovavimo išlaidomis pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį, nes jos gali būti atlyginamos advokatams arba advokato padėjėjams (Civilinio proceso kodeksas 98 str.), be to, apeliantas neturėjo atstovo apeliacinės instancijos teisme, taigi neatsirado ir atstovavimo santykiai šiame teismo procese. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos gali būti vertinamos tik kaip kitos protingos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Protingų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu dydis nėra reglamentuotas, todėl dėl jų dydžio yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, atsižvelgiant tai, kad pareiškėjui parengtas vienas procesinis dokumentas, dokumentą parengė įstaiga, o ne advokatas ar advokato padėjėjas, kuriems taikytini jų veiklai tam tikri standartai, teismas daro išvada, kad pareiškėjui turėtų būti priteista 500 Lt suma (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Masada“ iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kitoje dalyje prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius