A-662-2785-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2785/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02482-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Adminsta“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1-4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakyme Nr. 30-788 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 30-378 „Dėl UAB „Adminsta“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Nurodė, kad, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija, atsakovas) direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, kadangi jų prieduose nurodytuose įsakymuose nebuvo nustatyti konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčiai administruojamiems namams. Administracijos direktorius tik įpareigojo atitinkamus administratorius neviršyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintos Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Pareiškėjo teigimu, taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 603) 2.2 punktas. Nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusiu Nutarimo Nr. 603 2.2. punktu nustatyta, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Analogiška šio punkto nuostata galioja ir nuo 2011 m. spalio 19 d. Tvirtino, kad, nenustačius priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, buvo pažeistos Nutarimo Nr. 603 2.2. punkto nuostatos, todėl teikimų prieduose nurodyti Administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinti su minima Nutarimo Nr. 603 nuostata ir nustatytas bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Apie priimtą sprendimą pareiškėjui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo jo priėmimo. Per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą terminą Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą, todėl pareiškėjas įgijo teisę kreiptis į teismą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą (b. l. 22-28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, ir įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 1 d. 42 p.).

Nurodė CK 4.84 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Pabrėžė, kad pagal Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą paskirtas administratorius mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą apskaičiuoja vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad savivaldybė perdavė jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį. Be to, vykdant pareiškėjo reikalavimą, ginčijamas Įsakymas būtų papildytas ir jame būtų nurodytas konkretus mokestis, tačiau administratorius turėtų skaičiuoti mokestį vadovaudamasis Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, todėl galimos situacijos, kad įsakymu nustatytas mokestis ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis skirtųsi, būtų neaišku, kurį iš jų taikyti. Todėl pareiškėjo prašymas, nenuginčijus 2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas ginčijamo Įsakymo vykdymas. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, kadangi tokių nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir CK. Atsakovui kilo abejonių, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsakovo teigimu, teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja nurodytoms teisės aktų nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas byloje kilęs dėl to, ar atsakovas, skirdamas daugiabučio namo administratorių, įsakyme dėl administratoriaus skyrimo privalo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaujantis Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo reikalavime neteisingai nurodytas Administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 18 d. įsakymo numeris, t. y. vietoj Nr. 30-375 nurodyta Nr. 30-378. Teismas šį netikslumą laikė rašymo apsirikimu.

Atlikęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, CK 4.84 straipsnio bei Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto sisteminę analizę bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, teismas padarė išvadą, kad teisės aktai numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui, įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi nuo 2010 m. kovo 19 d. galiojančiomis Nutarimo Nr. 603 2.2. punkto nuostatomis ir nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsakovo argumentą, jog Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą laikėsi teisės aktų reikalavimų, nes vadovavosi Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktais, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, teismas pripažino nepagrįstais. Nurodė, kad tiek Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, tiek ir Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte nustatyta, jog administravimo mokestis apskaičiuotinas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nurodytas konkretus administravimo mokestis negali skirtis nuo mokesčio, apskaičiuojamo vadovaujantis Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu.

Teismas konstatavo, kad atsakovo teiginiai, jog nei CK, nei Nutarime Nr. 603 nenumatyta Vyriausybės teisė įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį, Vyriausybės patvirtinti pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės priimamus teisės aktus, todėl Vyriausybės patvirtinti nuostatai gali būti laikomi tik rekomendacinio pobūdžio, ne tik neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateikto aiškinimo, bet ir prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neįpareigoja Administracijos direktoriaus įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nustatyti tokį mokestį, kuris prieštarautų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimui.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 62-71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog nustatant, ar Administracijos direktorius, pareiškėjo kreipimosi metu, Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal minėtus Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, t. y. teisėtai, todėl turėjo pareigą nevykdyti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T-36 ir 1T-39.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Įsakymo atitikimą Nutarimui Nr. 603. Pirmosios instancijos teismas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I4-19/2001.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą ir, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-2361/2012, kurioje pareiškėjas prašo ištirti Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, priėmė ginčijamą sprendimą. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. bendrųjų patalpų savininkų, teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui.

Teigia, kad teismas ginčijamu sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė, t. y. ne tik nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus. Daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti, kadangi Įsakyme ir Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Nurodo, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Nutarimo 603 2.1 p.). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, atmesdamas atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Nurodo, kad CK 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą, o ir įvertinus pačią funkciją, matyti, kad administratorių paskyrimas daugiau susijęs su savivaldybių, o ne valstybės funkcijomis. CK 4.238 straipsnio 1 dalies prasme administravimą nustatančiu aktu galima laikyti tiek sprendimą dėl administratoriaus skyrimo, tiek administravimo nuostatus, todėl CK 4.238 straipsnį laikyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto teisiniu pagrindu negalima.

Todėl, atsakovo vertinimu, atmestini pirmosios instancijos teismo sprendimo ir pareiškėjo argumentai, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas priimtas vadovaujantis CK nuostatomis. Teigia, kad Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Teigia, kad teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 84-92).

Paaiškina, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą, nesulaukus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas.

Mano, kad Nutarimas Nr. 603 ir Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Mano, kad atsakovo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas. Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Nurodo, kad skundžiamas Įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų. Pažymi, jog atsakovas neteisingai teigia, kad pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas.

Teigia, kad atsakovui pačiam kyla pareiga pašalinti savo priimtų teisės aktų prieštaravimus aukštesnės galios teisėms aktams. Mano, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pabrėžia, jog atsakovo teiginiai, esą pirmosios instancijos teismo sprendimo neįmanoma įgyvendinti, yra nepagrįsti. Tiek nustatytas pagal Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką.

Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. papildomai priskirtiems administruoti namams nustatydamas administravimo mokestį per mėnesį 0,12 Lt/kv. m., de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2010 m. balandžio 9 d. įsakyme Nr. 30-788 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 30-375 „Dėl UAB „Adminsta“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-39) pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo Nr. 1T-39 priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr. 30-788, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime Nr. 1T-39 išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p.), pasinaudojo SAPĮ 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Esant minėtoms aplinkybėms apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p., 5 str. 2 d. 2 p.).

Vyriausybės atstovas Teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai – Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimas Nr. 603 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 30-788 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika < ... >“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovo kompetencija paskirti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, esant įstatymu nustatytoms sąlygoms, nustatyta specialioje šiuos teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje – CK 4.84 straipsnyje – ir su šios įstatymo normos įgyvendinimu susijusio poįstatyminio teisės akto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, kuris, be kita ko, nustato ir sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio būtinuosius elementus. Pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, vienas iš tokių elementų – mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, nurodymas. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ar perteklinė.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Įsakymu paskirdamas atitinkamų bendrosios nuosavybės objektų (daugiabučių namų bendro naudojimo patalpų) administratorių UAB „Adminsta“, šiame administraciniame akte nenurodė mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, kaip to reikalauja Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, o tik patvirtintą UAB „Adminsta“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą papildė 29-83 eilutėmis pagal priedą ir įpareigojo UAB „Adminsta“ valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą (b. l. 29–32). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai analogiškos arba labai panašios, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma). Pirmosios instancijos teismo nurodyta administracinė byla Nr. A248-916/2007 tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytas teisės normas nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl įpareigojimų nustatymo savivaldybės tarybai patvirtinti komunalinių atliekų tvarkymo tarifą, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu, Atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 9 punktu. Minėtoje nutartyje dėl Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų yra pažymėta, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Pavyzdiniams nuostatams, tačiau šioje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs ne su Pavyzdinių nuostatų, o su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai teisingai rėmėsi teismų praktika, nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui esminės įtakos neturėjo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą vadovavosi Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu (2005 m. gruodžio 19 d. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų Nr. 30-2050 8.1 punkto redakcijoje nustatyta, jog „administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (butų ir kitų patalpų naudingajam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesinius mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika“; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 pakeistame Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte buvo nustatyta iš esmės analogiška nuostata: „administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika“), teisėjų kolegija pažymi, kad šis pagal teisės aktų hierarchiją žemiausios teisinės galios norminis aktas negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603, įgyvendinančio CK 4.84 straipsnio nuostatas, 2 punktas nustato savivaldybės administratoriaus atitinkamas teises bei pareigas, skiriant bendrosios nuosavybės administratorių. Be to, pagal šiuo Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2 punktą atitinkamos savivaldybės administratorius turi patvirtinti tos savivaldybės Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Pagal Pavyzdinius nuostatus, šiame norminiame teisės akte savivaldybės administracijos direktorius turi nustatyti nuosavybės administratoriaus uždavinius ir funkcijas (II skyrius), teises ir pareigas (III skyrius), patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimo tvarką (IV skyrius) ir kt. Pagal Pavyzdinių nuostatų IV skyriaus 8.1 punktą administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas nustato atitinkamas pareigas nuosavybės administratoriui, tačiau jis yra susijęs su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu ta prasme, kad tiek vienoje, tiek kitoje teisės normoje įtvirtinta ta pati nuostata – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto atstovo) sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų yra pažymėjusi, kad savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad apelianto nurodyta administracinė byla Nr. I-2361-171/2012, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto atitiktį Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi nutraukta, kadangi ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Taigi atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nesustabdė bylos, kol Vilniaus apygardos administracinio teismas priims sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2361-171/2012 dėl Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumo, šiuo atveju nėra reikšminga ir nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui esminės įtakos neturi.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įsakymo priėmimo metu (2010 m. balandžio 9 d.) galiojo 2005 m. gruodžio 19 d. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų Nr. 30-2050 8.1 punkto redakcija (Administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (butų ir kitų patalpų naudingajam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesinius mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika). Atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas iš esmės panašiai:

„administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika“. Administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 yra pakeitęs 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637 (žr. www.vilnius.lt)) 8.1 punktą. 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas nukreipia į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (žr. www.vilnius.lt).

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“.

Nors Įsakymo priėmimo metu galiojusius Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2005 m. gruodžio 19 d. nuostatų Nr. 30-2050 redakcija) atsakovas pakeitė vėliau (2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) nei priėmė skundžiamus administracinius aktus, tačiau šis pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (tiek Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 2005 m. gruodžio 19 d. redakcijos 8.1 punktas, tiek atsakovo 2011 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr. 30-637 pakeistų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pagal Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.3 punktą bendrosios nuosavybės administratorius turi teisę dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu. UAB „Adminsta“ į nagrinėjamą bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.), atmeta kaip nepagrįstus.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 ar 2 dalies bei 143 straipsnio nuostatas byloje nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės akto normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2010 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. 30-788, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. 30-788 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 30-375 „Dėl UAB „Adminsta“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė