A-556-2236-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2236/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00402-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Audriui Vaičiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Palink“) skundu (b. l. 6–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. AD1-2055 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. AD1-1173 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ pripažinimo netekusiu galios“.

Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamas įsakymas yra neteisėtas, nes prieštarauja objektyvumo, proporcingumo, pagrįstumo principams. Teigė, jog siekdamas pakeisti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, kuri 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. AD1-1173 UAB „Palink“ perdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei įsipareigojo sudaryti detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Atsakovas, vienašališkai panaikindamas 2010 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. AD1-1173, nesirėmė jokiais objektyviais duomenimis ar teisiniais motyvais, atsižvelgė tik į Tauralaukio gyventojų neigiamą nuomonę. Nors Klaipėdos miesto savivaldybės bendrajame plane žemės sklypas, kuriam ketinama rengti detalų planą, yra pažymėtas kaip žemės ūkio paskirties žemė, pareiškėjo manymu, tiek bendrojo plano, tiek detaliojo plano organizavimo procedūros gali vykti vienu metu.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 24–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas įsakymas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepriklauso nuo viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio akto priėmimo, nes detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos UAB „Palink“ perėjo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties pagrindu, todėl ginčijamas įsakymas pareiškėjo teisių nepažeidė. Pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį, detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose. Kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės bendrajame plane ginčo žemės sklypas yra pažymėtas kaip žemės ūkio paskirties žemė, detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (b. l. 52– 55) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad iš Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatų matyti, kad savivaldybei, atstovaujamai savivaldybės administracijos direktoriaus, nurodytas elgesio modelis sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui nėra imperatyvus, o yra pateiktas kaip galimas, kai prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad savivaldybės administracijai įstatymo suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose, o nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių, minėta sutartis turi būti sudaroma. Žemės sklypo valdytojo ar naudotojo prašymas bei teisės aktuose įtvirtintų sąlygų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms perduoti buvimas sukuria savivaldybės administracijos direktoriui pareigą sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1, 4 dalimis, 22 straipsnio 6 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, kurioje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas nedraudžia rengti detaliųjų planų, keičiančių pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, net jei toks keitimas nėra numatytas bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose, tačiau tokiu atveju planavimo organizatoriumi turi būti savivaldybės administracijos direktorius.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamu 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. A01-1173 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius perdavė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas UAB „Palink“, tikslu pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus, numatant komercinio ir prekybos pastato statybą bei reikalingos inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų įrengimą. 2010 m. birželio 30 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavėja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus A.

K., ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmėja UAB „Palink“, vykdydami Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. AD1-1173 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo sudarė ir pasirašė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pažymėta, kad detaliojo planavimo tikslai - pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus, numatant komercinio ir prekybos pastato statybą bei reikalingos inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų įrengimą.

Byloje neginčijama, jog detaliojo planavimo tikslai prieštarauja Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, sprendiniams. Nors Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. (6.5)-2D-9803 pažymėta, kad bendrojo plano sprendinys, kada ginčo žemės plotelis yra įsiterpęs į urbanizuotą gyvenamosios paskirties teritoriją, neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose nustatytų bendrojo teritorijų planavimo uždavinių ir galėtų būti laikytinas technine klaida, kurią įvertinti ir priimti sprendimą turėtų Klaipėdos miesto savivaldybė, teisminio nagrinėjimo metu atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovas patvirtino, jog ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimui ir bendrojo plano dalies ginčo žemės sklypo dalyje pakeitimo projektui nepritarta.

Kadangi nenustatyta, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjui metu egzistavo bendrasis planas, kuris ginčo žemės sklypo teritorijoje numatė kitos paskirties pastatų bei statinių statybą, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas pareiškėjui laikytinas neteisėtu. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti.

Kadangi byloje ginčijamas įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies reikalavimus, atsakovas pagrįstai pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise neteisėtą administracinį aktą panaikinti. Ginčijamame įsakyme yra nurodyti juridiniai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. AD1-1173 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“) panaikinimo pagrindai.

Byloje pateiktas įrodymas (b. l. 17), patvirtinantis, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. (4.39)-R2-2758 pareiškėjas buvo informuotas apie detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. J9-31 sudarymą pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Teismas konstatavo, kad susipažinęs su ginčijamo įsakymo turiniu pareiškėjas galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti viešojo administravimo subjekto požiūriu teisiškai galimos veiklos vykdymo draudimo priežastis, esančias kliūtimi tai veiklai, todėl skundo teiginys, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 11 d.

įsakymas „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. AD1-1173 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ pripažinimo netekusiu galios“ yra nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, pripažintinas nepagrįstu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 58–59) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje negalima vadovautis LVAT išplėstinės kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje A146-335/2008, nes pastarojoje byloje LVAT sprendė ginčą, kuris egzistavo 2005 metais. 2010 m. birželio 22 d., kuomet buvo priimtas įsakymas Nr. AD1-1173 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo, teisinis reglamentavimas (Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 6 d. nuostata) buvo pasikeitęs. Nors abiem atvejais (tiek LVAT nagrinėtoje byloje, tiek ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje) detaliuoju planu siekiama pakeisti žemės paskirtį iš žemės ūkio į kitą, bylose skiriasi ne tik teisinis reglamentavimas, bet ir bylų faktinės aplinkybės. LVAT administracinėje byloje A146-335/2008 sprendžiamas ginčas, kuomet detalusis planas yra rengiamas ir detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos yra perduodamos esant neparengtam nei bendrajam, nei specialiajam planui. Tuo tarpu šioje byloje detalusis planas pradedamas rengti ir detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos yra perduodamos esant parengtam Klaipėdos miesto bendrajam planui.

2. Negalima sutikti su teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjui metu egzistavo bendrasis planas, kuris ginčo žemės sklypo teritorijoje numatė kitos paskirties pastatų ir statinių statybą. Teismas netinkamai sutapatino dvi skirtingas situacijas: a) kuomet bendrasis ir/ar specialusis planas yra neparengti apskritai (jų nėra), ir b) kuomet bendrasis ir/ar specialusis planas yra parengti, tačiau konkrečioje teritorijoje numatyta kitokia paskirtis nei norėtų ūkio subjektas.

3. 2010 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. AD1-1173 nepažeidė nei tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-619 įstatymo redakcija), nei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti sistemiškai kartu su to paties įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostata. Vadovaujantis šia nuostata tokia situacija, kuomet rengiamas detalusis planas ir greta rengiamas bendrasis planas, yra galima - tai pripažino ir teismas. Todėl nebuvo jokio objektyvaus pagrindo ir motyvo priimti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. AD1-2055 ir panaikinti 2010 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. AD1-1173 kaip neteisėtą.

4. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas 2011 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. AD1-2055, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytų objektyvumo, proporcingumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Teismas priimdamas sprendimą nesilaikė Administracinių bylų įstatymo 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija Tauralaukio gyventojų nepasitenkinimą priešpastatydama pareiškėjo teisėtiems interesams (priimdama ginčytiną įsakymą) nesugebėjo susidariusios situacijos įvertinti objektyviai ir nešališkai. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius ignoravo proporcingumo principą ir taikė kraštutinę priemonę - ankstesnio įsakymo panaikinimą bei vienašalį sutarties nutraukimą. Tokiam Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmui nebuvo nei poreikio, nei būtinybės. Nepaisant to fakto, jog buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, jokių realių detaliojo planavimo darbų nevyko. Detaliojo planavimo procesui prasidėti buvo reikalingas Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimas dėl detaliojo plano projekto rengimo - tokio sprendimo taryba nebuvo priėmusi. Ginčijamu įsakymu siekta išspręsti atskiros gyventojų grupės nepasitenkinimą, tačiau tokio tikslo nėra tarp įstatymų ar kitų norminių aktų saugomų interesų. Individualus administracinis aktas, kuriuo siekiama vienašališko sutarties nutraukimo nesilaikant įstatymuose numatytos tvarkos, rodo piktnaudžiavimą turimomis teisėmis - toks individualus administracinis aktas yra neteisėtas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66 – 68) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalis nuo 2006-06-08 nebuvo keičiama, o Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis buvo pakeista 2009-12-22 įstatymu Nr. XI-619 (įsigaliojo nuo 2010-10-01), kuriuo atsisakyta reglamentavimo esant neparengtiems bendriesiems ar specialiesiems planams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuo 2006-06-08 reglamentavimas šioje byloje taikytiniems santykiams nesikeitė ir todėl taikytina LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartyje suformuota doktrina. Aiškinant Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies ir Teritorijų planavime įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatų santykį pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostata yra lex specialis Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatos atžvilgiu, taikoma tais atvejais, kai žemės ūkio paskirtis keičiama į kitą paskirtį. Priešingas aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimams. Įstatymų leidėjo ketinimai nustatyti griežtesnę tikslinės žemės naudojime paskirties keitimo iš žemės ūkio į kitą paskirtį išplaukia ir iš kitų Teritorijų planavimo įstatyme normų. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama sistemiškai ir su įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi. Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčijamas įsakymas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pažymi, kad pagrindinis ginčas, nuo kurio priklauso pareiškėjo subjektyvių teisių gynyba, turėtų būti susijęs su sutarties galiojimo klausimu, tačiau pareiškėjas pateiktame skunde neginčija atsakovo sprendimo laikyti sutartį negaliojančia ir tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.

Tokia sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjo ir atsakovo. Tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. AD1-2055 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. AD1-1173 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ pripažinimo netekusiu galios“ buvo paneigtos pareiškėjui pirmiau suteiktos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės bei pareigos. Sprendimą atsakovas grindė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, susijusia su teise būti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi.

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Tačiau jei minėti teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai vertindama Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatą, išaiškino, jog įstatymų leidėjas nedraudžia rengti detaliųjų planų, keičiančių pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, net jei toks keitimas nėra numatytas bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose, bet tokiu atveju planavimo organizatoriumi turi būti savivaldybės administracijos direktorius (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), 2008, p. 184–228).

Pareiškėjas (apeliantas) pagrįstai tvirtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje paskutiniame sakinyje įtvirtinta taisyklė, jei teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, nebegaliojo 2010-06-30, t.y. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo metu. Tokiu atveju tiesioginio draudimo, nesant parengtų savivaldybės ar jos dalies bendrųjų planų, taip pat specialiųjų planų, būti detaliojo planavimo organizatoriumi nebeliko, kas lyg ir suponuotų teisę į ginčo teisinį statusą, kurį vis dėl to paneigia viešojoje teisėje galiojantis principas, jog yra leidžiama tik tai, kas numatyta. Pagal naujai įsigaliojusią Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies esmę detaliųjų planų rengimas galimas tik esant atitinkamiems teritorijų planavimo dokumentams - detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose. Pirminio įsakymo priėmimo metu nebuvo patikslintas savivaldybės bendrasis planas, suteikiantis galimybę keisti žemės ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę. Pastaroji išvada darytina remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais inter alia apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautais paaiškinimais, kur pripažįstama nebuvus bendrojo plano pakeitimo ta apimtimi, kuri liečia pareiškėją, o tai vienareikšmiškai prasilenkia su Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagrįstai suponavusiomis skundžiamo įsakymo naikinimą.

Pareiškėjo (apelianto) tvirtinimas apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies nepaisymą, nagrinėjant bylą pirmos pakopos teisme, niekuo neparemtas, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nurodė, kokie teisės aktai taikytini nagrinėjamoje administracinėje byloje, sprendimą grindė formuojama administracinių teismų praktika ir atsakė į visus pareiškėjo iškeltus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Klaipėdos apygardos administracinis teismas neprivalėjo atsakyti absoliučiai į kiekvieną pareiškėjo pateiktą argumentą dėl skundžiamo įsakymo neteisėtumo bei nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo pareiga -teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, atsakymas į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kas ir buvo padaryta, todėl atmestina apeliacija ir dėl nepateikimo atsakymo į visus pareiškėjo išvardytus argumentus, jo nuomone, turėjusius lemti skundžiamo įsakymo naikinimą.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti ir kaip pasireiškia jo teisių ar interesų pažeidimas priėmus skundžiamą įsakymą, o tai taip pat byloja ne pareiškėjo naudai ir lemia atsisakymą tenkinti apeliaciją.

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius