2015-12-15 Nr. BB-5146-1-52-1-00208-2014-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-414-303/2015

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00208-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1;

1.1.4.4;

2.1.7.4;

2.1.16.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

nuteistojo V. K. gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 2 dalį, 225 straipsnio 2 dalį 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2014 m. vasario 28 d., šią vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė paskirta 58 MGL (7540 Lt, t. y. 2183 Eur) dydžio bauda.

Šiuo teismo nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. K. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliu, veikdamas bendrininkų grupe su A. B., 2014 m. vasario 27 d., apie 20.55 val., tarnybos metu vykdydamas įgaliojimus, (duomenys neskelbtini), patikrinimui sustabdė automobilį „Peugeot Expert“ ((duomenys neskelbtini)), vairuojamą R. S. (R. S.), kuris pagal Kauno apygardos prokuratūros sankcionuotą 2013 m. lapkričio 27 d. teikimą vykdė sankcionuotus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV, NVI veiksmus), t. y. tariamai neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 500 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis; pamatęs, kad R. S. automobiliu gabena minėtas prekes, t. y. nustatęs tariamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163 2 straipsnyje, už šio pažeidimo nefiksavimą pareikalavo duoti kyšį ir ten pat už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tiesiogiai savo naudai iš R. S. priėmė iš anksto pažymėtus 450 Lt bei 40 pakelių cigarečių, tačiau nusikaltimo nebaigė ir realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems objektams nepadarė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes visą šį jo elgesį kontroliavo teisėsaugos institucijos pareigūnai.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti arba 2) pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba 3) sušvelninti jam paskirtą baudą. Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 14 straipsnį, 225 straipsnio 2 dalį) ir nepagrįstai nustatė, jog jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis. Be to, teismai nesilaikė baudžiamojo proceso nuostatų pašalinti visus prieštaravimus, o nesant tokios galimybės – juos aiškinti nuteistojo naudai, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, jų leistinumo ir liečiamumo principus, priimtus sprendimus grindė samprotavimais ir prielaidomis, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų pažeidimus.

Aptardamas BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėtį, jos baigtumo momentą ir būtinuosius požymius, kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra šių požymių visumos. Kasatorius, pažymėdamas, kad visi faktiniai duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė kaltinimą dėl kyšio priėmimo, buvo renkami NVIV, teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai patikrinti gynybos argumentus dėl provokacijos, nustatyti priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją, pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir jam (kasatoriui) taikyto provokavimo (spaudimo) pobūdį. Tačiau pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su provokavimo versijos patikrinimu, t. y. neaptarė ir nepašalino prieštaravimų, esančių nuteistojo A. B. parodymuose, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme; tarp šio nuteistojo ir kasatoriaus parodymų; tarp kasatoriaus ir liudytojo R. S. parodymų. Taip pat neatskleidė techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo protokole užfiksuoto visų trijų asmenų (kasatoriaus, A. B. ir R. S.) pokalbio turinio prasmės, neįvertino pokalbio dalyvių aktyvumo ir elgesio pokalbio metu. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta kasatoriaus veikos apimtis, aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kiti nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingi faktai bei aplinkybės. Be to, skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertinta aplinkybė, kad pareigūnai iki pat įvykio dienos neturėjo jokių teisėtais būdais ir priemonėmis surinktų duomenų apie kasatoriaus kokius nors nusikalstamus veiksmus (reikalaujamą ar rengimąsi reikalauti kyšį už teisės pažeidimų nefiksavimą). Tokias aplinkybes, t. y. kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo prieš kasatorių atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros teikimo (duomenys neskelbtini) turinys. Kasatoriaus nuomone, šių visų aplinkybių teismas neišsiaiškino, neišnagrinėjo ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Nr. 74420/01 byloje Ramanauskas prieš Lietuvą (kasacinėse nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009).

Kasaciniame skunde pažymima teismų praktika, kur nurodyta, kokias aplinkybes bylose, kuriose duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, teismas privalo patikrinti ir nustatyti, kai atliekamas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau – NVIM) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011). Nuteistasis teigia, kad tokiu modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė;

įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Be to, NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką turima duomenų. Vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos nepakanka, nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2001, 2A-P-2-2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją,Pyrgiotakis prieš Graikiją, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Khudobin prieš Rusiją).

Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje NVIV panaudojimas pripažintinas neteisėtu ir jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, nes NVIV dalyvis provokavo jį padaryti konkretų nusikaltimą. Anot kasatoriaus, R. S. primygtinai kalbėjo apie pinigus, daug kartų kartojo frazes apie pinigus, tačiau pokalbio turinys nerodo, kad kasatorius kaip nors reikalautų iš šio liudytojo pinigų, siūlytų gavęs pinigus nebausti R. S. už administracinį pažeidimą. Apie pinigus iš nuteistojo pusės jokios kalbos nėra.

Dėl to kasatorius teigia, kad R. S. elgesys neapsiribojo iš esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, jis darė A. B. ir kasatoriui tokią įtaką, kad iš esmės sukurstė nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą. Tai reiškia, kad jis buvo provokuojamas paimti kyšį, nes R. S. atkakliai prašė nebausti už neva padarytą administracinį teisės pažeidimą ir siūlė už tai piniginį atlygį, o kasatoriui kategoriškai atsisakius tą daryti, vėl atkakliai siūlė atsilyginti, prašė paleisti ir nebausti administracine nuobauda.

Skunde pažymima, kad ir pokalbio įraše nėra užfiksuota, jog nuteistasis būtų reikalavęs, prašęs ar provokavęs R. S. duoti kyšį, bet atvirkščiai – kasatorius aiškiai pasakė, kad nieko iš tokio siūlymo nebus. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad R. S. veiksmai nebuvo provokacija, pagrindė atskiromis garso įraše užfiksuoto pokalbio ištraukomis, nevertindamas šių ištraukų viso pokalbio kontekste ir neatsižvelgdamas į liudytojo R. S. bei nuteistojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisme.

Dėl to nuteistasis teigia, kad teismas turėjo nustatyti provokacijos prieš kasatorių faktą ir pripažinti, jog visi duomenys, gauti provokacijos metu, vertintini kaip neleistini duomenys ir nelaikytini įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, jų išsamiai neišanalizavo, neįvertino jų visumos ir nepateikė motyvuotų išvadų.

Kasatorius pažymi, kad NVIV surinktus duomenis pripažinti įrodymais byloje galima tada, kai tokie veiksmai yra sankcionuoti nepažeidžiant BPK nuostatų ir jų realizavimas yra teisėtas. Net ir esant BPK 159 straipsnyje numatytiems pagrindams, taikant NVIV, negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, kai R. S. duotomis techninėmis priemonėmis buvo užfiksuotas jo pokalbis su A. B. bei kasatoriumi, ir paties R. S. elgesį NVIM realizavimo metu, neatliko visų veiksmų, būtinų sprendžiant, ar šie pareigūno veiksmai laikytini ar nelaikytini nusikalstamos veikos provokavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009).

Kartu kasatorius teigia, kad kitas nuteistasis A. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi, t. y. kad jam būtų paskirta kuo švelnesnė bausmė, nes, pripažindamas savo kaltę ir siekdamas sušvelninti savo poziciją, davė neteisingus parodymus apie kasatoriaus veiksmus. Taip pat ir liudytojo R. S. parodymai dėl tariamo kyšio davimo aplinkybių yra netikslūs ir abejotini, skundžiamuose teismų sprendimuose nėra nurodyta ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent kasatorius priėmė kyšį, neatliko su jo tarnybinėmis pareigomis susijusių veiksmų dėl liudytojo R. S. prašymo ir jo (R. S.) A. B. perduotų pinigų. Anot kasatoriaus, vien pinigų perdavimas A. B., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, ir liudytojo pareigūno parodymai nėra kasatoriaus kaltės įrodymas. Juolab kad A. B. ir R. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, yra prieštaringi, juose nurodyti skirtingi kasatoriaus veiksmai įvykio metu. Be to, nors byloje esantis garso įrašas patvirtina kasatoriaus parodymus, tačiau vis dėl to šis įrašas negali būti laikomas patikimu įrodymu, nes byloje nėra specialisto išvados ir garso įrašo balsai nėra identifikuoti. Tai patvirtina, kad teismai savo sprendimus grindė įrodymais, nevertindami jų visumos, neatskleisdami tarpusavio ryšio, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėję visų bylos aplinkybių. Dėl to kasatorius teigia, kad jo veiksmai neatitinka jam inkriminuoto BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes nėra nustatytas 450 Lt ir 40 pakelių cigarečių priėmimo faktas, neįrodyta, kad būtent kasatorius priėmė šiuos daiktus, nenustatyta, kad jis būtų juos priėmęs už savo neteisėtą neveikimą vykdant tarnybines pareigas ir neteisėtus veiksmus būtų atlikęs R. S. naudai.

Nors skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad kasatorius reikalavo kyšio, tačiau šiame teismo baigiamajame akte nenurodyta, kaip reiškėsi šis objektyvusis kyšininkavimo požymis (įvardijo kasatoriaus teisėtus veiksmus kaip gąsdinimą ir grasinimą R. S., nors kasatorius elgėsi taip, kaip ir privalėjo elgtis pagal tarnybos pareigas), o motyvuojamojoje dalyje reikalavimas duoti kyšį taip pat nėra tinkamai išanalizuotas, kasatoriaus parodymai neįvertinti ir tik deklaratyviai atmesti kaip gynybos būdas. Taip teismas nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2008, 2A-P-6/2008, 2K-7-315/2009, 2A-P-2/2009). Kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne kyšio davėjo, ir kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nesiekė gauti kyšio ir duoto kyšio nepriėmė, BK 225 straipsnis nėra taikomas (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 225 straipsnis) 2007 m. sausio 4 d. apžvalga). Tačiau byloje esantis garso įrašas patvirtina, kad būtent R. S. aktyviai stengėsi įteikti pinigus, kuriuos šis padavė A. B. ir apie kuriuos kasatorius nieko nežinojo, o su cigaretėmis yra susijęs tik tiek, kad kai A. B. pastebėjo, jog jų automobilį vejasi kitas automobilis, pasiūlė kasatoriui išmesti jo pasiimtas cigaretes, tą jis (kasatorius) ir padarė. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar R. S., duodamas kyšį, neperžengė modelio ribų, ar jis (kasatorius) nebuvo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą. Kasatorius teigia, kad tiek jam, tiek A. B. buvo įkyriai siūlomi pinigai, kurių jis neprašė, apie juos neužsiminė ir jų neėmė, nei savo elgesiu, nei veiksmais jis nedarė jokios įtakos R. S.. Todėl nagrinėjamoje byloje tik liudytojo R. S. ir kito nuteistojo A. B. parodymų nepakanka patvirtinti jo (kasatoriaus) baudžiamąją atsakomybę, todėl teismai nepagrįstai vertino jo teisėtus tarnybinius veiksmus kaip kyšio provokavimą.

Be to, pirmosios instancijos teismas, aptardamas garso įraše užfiksuoto pokalbio turinį, iš šio pokalbio išskyrė tik pasakytas atskiras frazes, jų nevertino kaip viso pokalbio visumos, taip pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jis (kasatorius) pats aktyviai kalbėjo apie atsilyginimą už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą, R. S. paleidimą ir reikalavo už tai pinigų, tarėsi dėl kyšio davimo. Nors iš garso įrašo akivaizdžiai matyti, kad iniciatyva siūlant mokėti pinigus (duoti kyšį) buvo būtent iš R. S. pusės. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas R. S. veiksmus minėto pokalbio metu vertino šališkai ir netinkamai išsiaiškinęs kyšio davimo nusikalstamos veikos sudėtį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog R. S., kalbėdamas su nuteistaisiais, įvykio metu neatliko veiksmų, turinčių BK 227 straipsnyje numatytos veikos požymių. Anot kasatoriaus, kad pokalbio metu būtent R. S. pats pernelyg aktyviai imitavo ir atliko priešingus teisei veiksmus, kuriais skatino ir kurstė jį padaryti nusikalstamą veiką, taip apribojo jo veiksmų pasirinkimo laisvę ir išprovokavo nusikaltimą. Be to, teismai neįvertino ir to, kad nuteistasis niekaip negalėjo būti suplanavęs padaryti nusikalstamą veiką, t. y. pareikalauti kyšio iš R. S., nes jį patruliuoti poroje su A. B. budėtojas paskyrė visiškai atsitiktinai. Dėl to kasatorius teigia, kad teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai nepagrįstai rėmėsi tik kaltinimo pateiktais duomenimis, netyrė ir nesivadovavo kasatorių teisinančiais įrodymais, šališkai vertino liudytojo R. S. tikslus (provokavimo pagrindą ir tikslą), jo siekį įvykdyti policijos pareigūnų, vykdžiusių NVIV, nurodymus ir „įsiūlyti“ pinigus kaip kyšį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį yra siejama su tam tikru kaltininko už kyšį realiai daromu ar žadamu neteisėtu poelgiu, kuris reiškia netinkamą tarnybos įgaliojimų vykdymą. Dėl to jis mano, kad aplinkybė, jog jis mėgino išsiaiškinti R. S. bendrininkus, iš kurių šis įgijo neakcizines cigaretes, nepatvirtina, kad veikė neteisėtai ar kitaip pažeidė jam suteiktus įgaliojimus. Juolab kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, pareikštas kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl nuteistasis teigia, kad byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nėra įrodyta jo kaltė. Juolab kad šių esminių BPK pažeidimų neištaisė bei padarė tas pačias teisės taikymo klaidas ir apeliacinės instancijos teismas, kuris, nepateikęs motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, dar pažeidė ir BPK 320 straipsnio reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje visi kasatoriaus parodymai vertinti neobjektyviai, šališkai, su išankstine nuostata; nuteistojo A. B. neatlikti (šis, kaip ekipažo vyresnysis, nepranešė komisariato budėtojui apie sustabdytą pažeidėją) ir atlikti veiksmai (cigarečių blokų paėmimas) automatiškai priskirti ir kasatoriui. Kasatorius teigia ir tai, kad jo pasakyta frazė „ne, net nekalbam“ iškreipta bei neteisingai interpretuota ir visiškai neatkreiptas dėmesys, jog kasatorius apskritai nesutiko su pasiūlymu paimti pinigus, aktyviai siūlė važiuoti į komisariatą ir pristatyti pažeidėją, mėgino išsiaiškinti R. S. bendrininkus, o tai ir priklausė kasatoriui pagal pareigas. Skundžiamos nutarties turinys leidžia teigti ir tai, kad kasatorius kaltinamas ir dėl gynybos būdo pasirinkimo, nors įstatymas kaltinamajam suteikia teisę iš viso neduoti parodymų. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nepakankamai patikrino byloje esančius įrodymus jų leistinumo aspektu ir neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, nurodytas jo apeliaciniame skunde.

Anot nuteistojo, tai liudytojas R. S. atliko neteisėtus veiksmus, turinčius BK 227 straipsnyje numatytos veikos požymių, t. y. išprovokavo jį padaryti nusikalstamą veiką. Be to, NVIV panaudojimas buvo neteisėtas, dėl to šio veiksmo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, kaltinant kasatorių kyšininkavimu, nes ne jis provokavo R. S. duoti kyšį, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, o būtent NVIV dalyvis provokavo jį priimti kyšį.

Kartu kasatorius mano, kad jam paskirta neteisinga bausmė, nes ji neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, yra pernelyg griežta ir neadekvati nustatytoms bylos aplinkybėms (pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalis, BK 41 straipsnis, 45 straipsnio 1 dalis, bausmės individualizavimo principas). Nuteistasis pažymi, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų ir gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai). Nurodydamas jo asmenybę apibūdinančius duomenis (nuteistas pirmą kartą, turi šeimą ir nepilnametę dukterį, padeda savo pensininkams tėvams ir juos materialiai paremia, daug metų dirbo policijos pareigūnu, niekada nebuvo įtartas neteisėtų veiksmų padarymu, nors atleistas iš pareigių, tačiau apibūdinamas tik teigiamai, šiuo metu dirba, nors darbo užmokestis yra nedidelis) ir padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, stadiją (pasikėsinimas) bei tai, kad šia veika niekam nepadaryta turtinė žala, kasatorius teigia, jog jo veiksmai yra neatsakingas, pavienis, atsitiktinis poelgis jo gyvenime.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prokuroras teigia, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog V. K. kyšio reikalavo niekieno neprovokuojamas ir jo veiksmuose yra visi BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai. Nagrinėjamoje byloje kitas nuteistasis A. B. prisipažino kaltu ir davė nuoseklius parodymus apie savo ir kasatoriaus veiksmus, o liudytojas R. S. parodė, jog pareigūnai A. B. ir V. K. už jo (liudytojo) paleidimą pareikalavo duoti kyšį, kurį tiesiogiai savo naudai priėmė bei dar paėmė keturis blokus cigarečių. Anot prokuroro, pokalbio tarp visų įvykio dalyvių (V. K., A. B. ir R. S.) garso įrašas ir nuteistųjų elgesys pagrįstai įvertinti kaip reikalavimas duoti kyšį už tai, kad asmuo būtų paleistas, nesurašius jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Aptardamas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad tiek minėti įrodymai, tiek nuteistųjų elgesys prieš R. S. ir tolesni abiejų kaltininkų veiksmai iki jų sustabdymo (paimtų pinigų ir cigarečių išmetimas per važiuojančio automobilio langą) sudaro nuoseklią ir vientisą įrodymų grandinę, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus veiksmuose yra visi BK 225 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Dėl to prokuroras teigia, kad kasatoriaus teiginiai dėl galimos provokacijos yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais argumentais. Juolab kad minėtas pokalbio garso įrašas ir jame užfiksuota pokalbio eiga vienareikšmiškai ir neabejotinai paneigia bet kokias galimos provokacijos prielaidas prieš abu nuteistuosius. Be to, byloje nenustatyti jokie R. S. veiksmai, elgesys ar pasakyti žodžiai, kurie reikštų spaudimą ar skatinimą duoti kyšį. Priešingai nei teigia kasatorius, visi bylos duomenys patvirtina jo suvokimą apie savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą.

Nors skunde teigiama, kad atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš kasatorių nebuvo jokio pagrindo, tačiau prokuroras nurodo, kad Kauno apygardos prokuratūros teikimu (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuotas sprendimas taikyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, imituojančius veiksmus A. B. ir su juo veikiantiems bendrininkams. Byloje nustatyta, kad V. K. ir A. B. kyšį paėmė tarnybos metu vykdydami įgaliojimus ir veikdami bendrininkų grupe. Bendrininkavimo faktą patvirtina garso įrašas, liudytojų ir nuteistojo A. B. parodymai. Dėl to prokuroras teigia, kad minėtas sankcionuotas kriminalinės žvalgybos veiksmas buvo teisėtai taikytas tiek A. B., tiek ir jo bendrininkui V. K..

Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais dėl to, kad teismai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos ir negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio remiantis tik neteisingais A. B., netiksliais ir abejotinais R. S. parodymais bei specialisto neištirtu pokalbio įrašu, kuriame neidentifikuoti balsai, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Anot prokuroro, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymais, kurie, priešingai nei teigia kasatorius, yra nuoseklūs, patikimi, juos pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, kasatoriaus ginčijamas garso įrašas buvo perklausytas teisme, kur nė vienas proceso dalyvis nepareiškė jokių pastebėjimų ar prašymų dėl šio įrašo. Šiame garso įraše esančio pokalbio turinys yra užfiksuotas techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo protokole, kuris yra dalis baudžiamosios bylos medžiagos ir su juo proceso dalyviai yra susipažinę. Dėl to prokuroras teigia, kad tiek šis pokalbio įrašas, tiek minėtų asmenų parodymai yra patikimi duomenys, kurie kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais yra pakankami pagrįsti BK 225 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą kasatoriaus veiksmuose. Juolab kad ir teismų praktikoje dėl įrodymų visumos vertinimo reikalavimo laikomasi nuostatos, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-62/2014, 2K-P-89/2014, 2K-170-139/2015). Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės paskyrimui, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, pobūdį, kaltės formą, į tai, kad V. K. nusikalto pirmą kartą, į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei nenustatytas lengvinančias aplinkybes, pagrįstai paskyrė kasatoriui baudą, savo dydžiu artimą minimumui, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie pažeistus BK 41 ir (ar) 54 straipsnių reikalavimus.

Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 225 straipsnio 2 dalis) ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) laikymosi

Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 225 straipsnio 2 dalį, nes prieš kasatorių buvo įvykdyta provokacija dėl kyšio paėmimo; nagrinėjamoje byloje prieš jį atlikti NVI veiksmus nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo; žemesnės instancijos teismai tokių aplinkybių (duomenų) tinkamai (išsamiai) neišnagrinėjo ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, reikalavimus. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus už neteisėtą atlygį patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus.

Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus (pvz., esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pranešti apie nusikalstamą veiką). Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan., ir ši formalios sudėties nusikalstama veika baigta nuo pareiškimo momento. Kartu pažymėtina, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2008, 2K-89/2009, 2K-566/2014 ir kt.).

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį provokacija yra spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Pažymėtina, kad ir BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog, atliekant NVI veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Nuoseklioje nagrinėjamu klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą ar veikiantis pagal NVIM, naudojamą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015 ir kt.). Be to, sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIM dalyvių veikimo būdą realizuojant NVIM (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgement of 5 February 2008, ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymo nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

Vienas iš kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų yra nusikalstamos veikos imitavimas (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies 6 punktas), kurio atlikimą sankcionuoja prokuroras pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą (Kriminalinės žvalgybos 13 straipsnio 1 dalis). Be to, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas yra ir agentūrinė veikla, kai informacija gaunama įgyto pasitikėjimo pagrindu panaudojant kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius ir (ar) naudojantis kitų asmenų pagalba (aptariamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte – tai tam tikra turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų (tarp jų ir BK 225 straipsnio 2 dalis) nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus (be kita ko ir 227 straipsnio 1 bei 2 dalyse), arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančiame atitinkamame dokumente – Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro sankcionuotame kriminalinės žvalgybos subjekto teikime (duomenys neskelbtini) – nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka prokuroras sankcionuoja trims mėnesiams nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, imituojančius veiksmus, t. y. kriminalinės žvalgybos subjektui prisijungiant prie galimai jau daromos nusikalstamos veikos, tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlyti, pažadėti, susitarti duoti arba duoti policijos pareigūnui A.

B. ir jo bendrininkams kitiems policijos pareigūnams ne daugiau kaip 3000 Lt kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, šis prokuroro sankcionuotas kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo motyvuotas teikimas patvirtina buvusį teisinį pagrindą atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus (NVIV) dėl A. B. ir jo bendrininkų galimai vykdomos nusikalstamos veikos. Skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad šiame dokumente yra nurodytas ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus, t. y. operatyvinė informacija apie A.

B. kartu su bendrininkais (kitais policijos pareigūnais) galimai atliekamą neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus – už administracinės teisės pažeidimo protokolo nesurašymą dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, iš teisės pažeidimą padariusių asmenų reikalauja ar provokuoja duoti kyšį ir jį priima. Tai, kad šiuo atveju kitas nuteistasis A. B. buvo tikrinamas per agentūrinę veiklą patvirtina nagrinėjamoje byloje esančiame tarnybiniame pranešime (duomenys neskelbtini) užfiksuota informacija, jog, gautos kriminalinės žvalgybos informacijos duomenimis, A.

B. užsiėmė neteisėta kontrabandinių cigarečių bei kuro apyvarta ir yra apibūdinamas kaip korumpuotas pareigūnas, imantis kyšius iš Kelių eismo taisykles pažeidusių asmenų. Kitame tarnybiniame pranešime (duomenys neskelbtini) yra detaliai nurodyta kokio dydžio kyšius A. B. ima iš asmenų („kontrabandistų“), vežančių kontrabandines cigaretes (jei vežama 1 dėžė – kyšis nuo 1000 iki 3000 Lt, jei 2 – nuo 3000 iki 5000 Lt, jei 3 – nuo 3000 iki 7000 Lt), ir kokiu būdu šis nuteistasis tai daro (vairuotojų klausia „kaip derėsimės“; aktyviai derasi dėl kyšio ir jo dydžio; nepažįstamų vairuotojų visada klausinėja apie galimus pažįstamus iš policijos, kur ir į kokią vietą („tašką“) vežamas krovinys; pats žinodamas daug tokių vietų („taškų“) ir matydamas, kad vairuotojas nemeluoja, be problemų paima pinigus („kyšį“)).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti ir apie asmens (dėl kurio buvo atliekami kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai) nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su tokia jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-376/2010, 2K-89-693/2015, 2K-309-976/2015 ir kt.).

Atliekant šį kriminalinės žvalgybos tyrimą techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo 2014 m. kovo 13 d. protokole yra užfiksuotas pokalbis tarp NVI veiksmus atliekančio pareigūno R. S. ir kasatoriaus bei nuteistojo A. B., kuris jau pačioje pokalbio pradžioje pasakydamas „ooo, brolyti“ ir po V. K. pasakytos nuorodos („ir tį tas pats“) toliau sakydamas R. S. „ar žinai, kiek dabar tau?“, sukuria tokią padėtį, kurioje yra aiškus užmaskuotos formos reikalavimas duoti kyšį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, minėto užfiksuoto pokalbio pradžia tarp R.

S. ir V. K. vyksta įprasta eiga, R. S., prašydamas paleisti („gal mane palikit“, „paleiskit“ ir pan.), elgiasi kaip paprastas eilinis vairuotojas, padaręs teisės pažeidimą. Be to, toks NVI veiksmus atliekančio pareigūno elgesys rodo, kad jis sankcionuotų veiksmų ribų neperžengė, o situacija, kai V. K. aktyviai siekia išsiaiškinti, ar sustabdytas vairuotojas nėra agentas, patvirtina, kad kasatorius pats prisijungia prie A. B. daromos nusikalstamos veikos. Kartu pažymėtina, kad iš toliau besitęsiančio pokalbio, kai abu nuteistieji iniciatyviu elgesiu, t. y. intensyviai aiškinasi (be kita ko, tai aktyviai daro ir pats V.

K.) informaciją apie agentą, faktiškai galima spręsti apie užmaskuotos formos reikalavimo duoti kyšį buvimą. Iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad R. S. nurodžius, jog važiuoja iš (duomenys neskelbtini), V. K. suprato, kad jis (agentas) yra „šiferinis“ (saugomas kitų policijos darbuotojų iš (duomenys neskelbtini)) ir galimai patikimas asmuo („jei nadiožnas, tai tarp mūsų kalbant“, “<..> jei sąžiningai, mes tavęs nebausim“), tačiau ir toliau aktyviai agento klausinėjo kokios cigaretės yra vežamos, į kokius „taškus“ („kam veži <...>, kas toks būsi <...>“) ir apie ankstesnius jo sulaikymus.

A. B. pasakius „bauda tau didelė, žinok, bus brolyti“ ir nurodžius, kad „mes gi čia visus pažįstam, supranti, ir tuos cigarinius visus“, V. K. agentui intensyviai tvirtina, kad jei šis pasakys kam vežamos cigaretės, tai „duodu žodį“, „kaip bebūtų mes to žmogaus nekišim“, „nes niekas nesužinos“, „bus kita kalba, aš žinosiu tada ką daryti“. Tokia pokalbio eiga ir V. K. aktyvi pozicija tirti, kiek yra patikima liudytojo R. S. asmenybė (ar šis nėra agentas), rodo, kad V. K. visa įvykio situacija buvo pažįstama, nebe nauja ir tokia, kurioje jis nebuvo provokuojamas, o savanoriškai pats prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos.

Taigi nagrinėjamu atveju toks abiejų nuteistųjų elgesys ir jų veikimo būdas leidžia daryti išvadą, kad pasitvirtino kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija ir agentūrinės veiklos metu gauti duomenys, užfiksuoti pirmiau minėtuose tarnybiniuose pranešimuose. Tolesnė pokalbio eiga dar kartą patvirtina, kad tokiu intensyviu domėjimusi agento asmenybe pasireiškia užmaskuota reikalavimo duoti kyšį forma, t. y. V. K., net nesulaukęs atsakymo į jo klausimą dėl R. S. nurodyto asmens S. gyvenamosios vietos, iš karto pritaria A.

B. replikai dėl agento neva neprotingo elgesio ir po to tuoj pat seka visų trijų asmenų pokalbis apie piniginę, šios paiešką ir A. B. pasakymas „gerai... ir keturis blokus paimsim <...>“, t. y. įvyksta kyšio priėmimas už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Kartu toks V. K. elgesys patvirtina, kad jis veikė kaip A. B. bendrininkas, aktyviais veiksmais pats prisijungęs prie pastarojo pradėtos ir daromos nusikalstamos veikos – kyšio reikalavimo ir jo priėmimo. Nagrinėjamoje situacijoje taip pat svarbi aplinkybė, paneigianti kasacinio skundo teiginius apie provokaciją, yra tai, kad V.

K. nebuvo siūloma didelė pinigų suma. Liudytojui R. S. nurodžius jo turimą sumą (450 Lt), abu nuteistieji reagavo skeptiškai, pripažino, kad dėl tokios sumos neverta rizikuoti („mums daug rizikos, o tolkas mažas“, „mums mažas irgi tolkas už tiek“), ir užuominomis, replikomis bei kamantinėjimu darė spaudimą, t. y. reikalavo didesnės sumos. Minėta, kad reikalavimas yra baigtas nuo pareiškimo momento. Be to, tai, kad nuteistųjų netenkino agento pasiūlyta suma, rodo jų veiksmai gavus pinigus dar paimti ir keturis blokus cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis.

Kartu pažymėtina ir tai, kad viso užfiksuoto pokalbio pakankamai ilga trukmė (apie 13 min.) bei liudytojo R. S. neiniciatyvus elgesys patvirtina, kad prieš V. K. taikomi NVI veiksmai nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą, taip, kaip ir priklauso elgtis policijos pareigūnui, jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą. Priešingai – abu nuteistieji neatliko nė vieno Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atmintinėje nurodyto rekomenduojamo veiksmo (kyšio davimo atveju), su kuriuo jie buvo supažindinti, t. y. jie netaikė prevencinių priemonių, neįspėjo asmens, kad tokie veiksmai (kyšio davimas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nedelsiant nepranešė policijos įstaigos budėtojui apie įvykį ir kt.

Iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad viso pokalbio metu nė vienas nuteistasis nė karto nenurodė jų sustabdytam asmeniui (R. S.) apie šio galimai padaryto teisės pažeidimo esmę ar kitų su tokiu pažeidimu susijusių aplinkybių. Taigi, tokių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. K. neatliko savo tiesioginių pareigų ir pats savanoriškai prisijungė prie nusikalstamos veikos darymo.

Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Šiuo aspektu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis, nuteistasis ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, žemesnių instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 2 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo V. K. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog NVI veiksmais surinktą informaciją apie kasatoriaus padarytą minėtą nusikaltimą, patvirtina ir kiti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gauti duomenys, t. y. liudytojų R. S., D. P., R. B., V. O., nuteistojo A. B. parodymai, įvykio vietos apžiūra, kita bylos rašytinė medžiaga. Taigi, tai, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Priešingai nei teigiama nuteistojo V. K. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo V. K. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. prieš V. K. atliekant NVI veiksmus, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, taip pat ir BPK 159 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos – nuteistasis V. K. nebuvo provokuojamas ir (ar) spaudžiamas daryti nusikaltimą. Taigi, darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai tokiais veiksmais surinktus duomenis pagrįstai pripažino leistinais įrodymais ir, vertindami V. K. veiksmus, BPK 20 straipsnio ir (ar) kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, padarė pagrįstas išvadas dėl šio nuteistojo kaltės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 22 straipsnio 2 dalį, 225 straipsnio 2 dalį) ir nenukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-566/2014, 2K-241-693/2015, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Rotaru prieš Rumuniją (peticijos Nr. 27797/10).

Dėl paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl paskirtos, anot kasatoriaus, per griežtos bausmės.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamoje byloje iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šis teismas įvertino nustatytos V. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės rūšį bei tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir tai, kad jos padariniai nesukelti, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius tik pozityvius duomenis ir, vadovaudamasis bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnyje, paskyrė švelnesnę BK 225 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. baudą, kurios dydį nustatė artimą minimumui. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam V. K. paskirta bausmė yra teisinga, pagrįsta, nėra aiškiai per griežta, atitinkanti bausmės paskirtį, t. y. žemesnės instancijos teismai, spręsdami klausimą dėl bausmės rūšies ir dydžio nuteistajam V. K. paskyrimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Rima Ažubalytė

Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė