529e50e5-93cc-4abf-abc7-e876c28c3d3d · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-409-891/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05238-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. spalio 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, sekretoriaujant Gabijai Alsytei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Semėnienei, nuteistajam A.

V. P., jo gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 100 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ar rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, o per visÄ bausmės laikÄ â€“ dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R.

D.. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas A. V. P. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. vasario 8 d., vienÄ laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tÄ dienÄ prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies ir iÅ¡ A. V. P. nukentėjusiajam R. D. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. A. V. P. nuteistas už tai, kad tyčia sukėlė žmogui fizinį skausmÄ ir nežymiai sutrikdė jo sveikatÄ , o bÅ«tent už tai, kad jis, 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia nežymiai sutrikdė sveikatÄ R.

D., t. y. priėjęs prie R. D. deÅ¡ine ranka sugriebė R. D. už kaklo kairės pusės ir taip jį laikydamas kairės rankos kumščiu sudavė R. D. ne mažiau kaip vienÄ smÅ«gį į pasmakrės deÅ¡inę pusę. Po to, deÅ¡ine ranka laikydamas R. D. už kaklo kairės pusės, R. D. į kaklo deÅ¡inę pusę įrėmė kairėje rankoje laikomÄ peilį ir jį spausdamas įpjovė R. D. kaklÄ . Tokiais veiksmais nukentėjusiajam R. D. padarė odos įbrėžimus kaklo kairėje, pasmakrės sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį minkÅ¡tųjų audinių patinimu, pjautinę žaizdÄ kaklo deÅ¡inėje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam R.

D. sveikatÄ . II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu A. V. P. gynėjas advokatas S. Zakarevičius praÅ¡o panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-269/2022 ir A. V. P. iÅ¡teisinti kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. 2.1. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevisapusiÅ¡kai, pavirÅ¡utiniÅ¡kai, subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neiÅ¡dėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieÅ¡taraujančių duomenų.

Skunde nurodoma, kad subjektyvias pirmosios instancijos teismo išvadas akivaizdžiai atskleidžia nuosprendžio dalyje „Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas“ (nuosprendžio 19 lapas) pateiktos išvados. Pasak gynėjo, teismas net nesigilino į faktines aplinkybes, nes nuosprendyje nurodyta klaidinga aplinkybė, jog kaltinamasis (A. V. P.) vairavo automobilį. Be to, nuosprendyje formaliai įvertinta jame konstatuota „galimo chuliganiško“ vairavimo aplinkybė, nors ji turėtų būti vertinama ne galimo administracinio nusižengimo, o nukentėjusiojo R.

D. parodymų patikimumo, jo elgesio adekvatumo kontekste. Pasak gynėjo, Å¡iuo atveju teismas lyg ir galimo chuliganiÅ¡ko vairavimo faktÄ pabrėžia siekdamas iÅ¡ryÅ¡kinti liudytojų K. P., K. P. bei nuteistojo netinkamÄ , pavojingÄ elgesį, tačiau toliau pabrėžia, kad toks faktas nereikÅ¡mingas ir taip subjektyviai užmaskuoja galimai pavojingÄ ir provokuojantį nukentėjusiojo R. D. elgesį. 2.2. Skunde teigiama, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas neiÅ¡samiai, o selektyviai tyrė bylos įrodymus, nevertino Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateiktos vaizdo medžiagos, nebandė nustatyti chuliganiÅ¡ko vairavimo aplinkybių.

Teismas, gynėjo praÅ¡ymu, posėdyje iÅ¡tyrė minėtus duomenis, o iÅ¡tyrus, akivaizdu, kad duomenys turėtų bÅ«ti įvertinti. Pasak gynėjo, bÅ«tent Å¡ių duomenų įvertinimas svarbus nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumo vertinimo kontekste, nes, jeigu nukentėjusysis, gretinant jo parodymus sistemiÅ¡kai su kitais duomenimis, akivaizdžiai sau palankia linkme, prieÅ¡taringai, klaidingai liudijo apie situacijÄ Molėtų plente, pakeliui iki (duomenys neskelbtini), tai galimai taip pat tendencingai liudijo ir apie įvykius prie namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, jau dalyvaujant nuteistajam.

Anot apelianto, vertinant 2020 m. kovo 19 d. kitų objektų apžiūros protokole fiksuotus duomenis (duomenys iš Kelių direkcijos administruojamų vaizdo stebėjimo kamerų kelyje) su R. D. parodymais, akivaizdu, jog dauguma R. D. nurodytų aplinkybių yra nerealios. Skunde nurodoma, kad keista, jog pirmosios instancijos teismas kaip absoliučiai teisingais rėmėsi nukentėjusiojo R. D. parodymais, visas byloje tirtas aplinkybes ir įrodymus vertino lygindamas su R. D. nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Visgi, pasak gynėjo, teismas, asmenų, kurių santykiai procese akivaizdžiai yra konfliktiÅ¡ki, prieÅ¡iÅ¡ki, parodymus privalo vertinti itin įdėmiai, atsargiai, sugretinti su kitais objektyviais duomenimis, turi įvertinti galimus nukentėjusiojo savanaudiÅ¡kus motyvus ar interesus. Nukentėjusiojo R. D. elgesys nuo pat byloje apraÅ¡ytų įvykių pradžios, apelianto vertinimu, buvo aktyvus, agresyvus, rizikingas, neadekvatus, sukėlė abejonių dėl jo psichologinės bÅ«klės, tai reikÅ¡minga vertinant jo parodymų teisingumÄ ir patikimumÄ . 2.3.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nėra analizuoti liudytojų parodymai, jų turinio kaita, reikÅ¡mingos faktinės aplinkybės, o faktiÅ¡kai visas parodymų turinys nukopijuotas iÅ¡ kaltinamojo akto, nors, pavyzdžiui, teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. J. į klausimÄ , ar nukentėjęs asmuo nurodė, jog buvo sumuÅ¡tas, tai yra suduoti smÅ«giai, atsakė, kad „ne, nesakė“, taip pat Å¡io liudytojo teigimu, nukentėjęs asmuo nurodė, jog smurtas pasireiÅ¡kė peilio panaudojimu, apie muÅ¡imÄ , smÅ«gių sudavimÄ nieko nesakė, galvos skausmu nesiskundė; liudytojo J.

P. abiejuose proceso dokumentuose parodymų turinys yra analogiÅ¡kas; liudytojos V. M. parodymų turinys, kuris apraÅ¡ytas nuosprendyje, taip pat nukopijuotas iÅ¡ kaltinamojo akto, tokiu pačiu bÅ«du iÅ¡dėstyti ir liudytojo B. J. parodymai. Apelianto vertinimu, toks atmestinas, subjektyvus paminėtų liudytojų parodymų pateikimas nulėmė klaidingÄ situacijos vertinimÄ , nes nei vienas iÅ¡ Å¡ių paminėtų liudytojų teisme nepatvirtino, jog nukentėjęs R. D. bÅ«tų nurodęs apie A. V. P. jam suduotus smÅ«gius, iÅ¡muÅ¡tÄ peilį, bandymÄ smÅ«giuoti peiliu 20 kartų, akivaizdžius R.

D. sužalojimus, kokį nors neadekvatų nuteistojo A. V. P. elgesį. Skunde taip pat pažymima, kad peilis, kaip nusikaltimo įrankis, net nebuvo ieÅ¡komas, o tai kelia pagrįstas abejones, ar tik atvykę policijos pareigÅ«nai R. D. papasakotos istorijos apie peilio panaudojimÄ net nevertino kaip realios. Be to, aplinkybę apie galimai iÅ¡muÅ¡tÄ peilį R. D. nurodė tik apklausiamas tyrėjos J. P., kuri Å¡iame procese apklausta kaip liudytoja nurodė, jog bendraudama su pareiÅ¡kėju R. D. ji nepastebėjo ant jo kÅ«no akivaizdžių sužalojimų, taip pat nematė jokio kraujo, pareiÅ¡kėjas neprašė medicininės pagalbos.

Apelianto įsitikinimu, liudytojų A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymai nepagrindžia A. V. P. kaltės, nes nei vienas iÅ¡ jų tiesiogiai nematė R. D. nurodytų aplinkybių, jų parodymų turinys faktiÅ¡kai yra R. D. pasakojimo apie įvykį interpretacija. 2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įžvelgiamas akivaizdžiai subjektyvus tiriamame įvykyje tiesiogiai dalyvavusių liudytojų (K. P. ir K. P.) ir nukentėjusiųjų (mažamečių I. D. ir M. D., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ) parodymų vertinimas.

Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas, apraÅ¡ydamas įrodymų vertinimÄ , konstatavo, jog I. ir M. D. parodymai yra visiÅ¡kai patikimi, nors pasisakė tik apie formaliÄ apklausos procedÅ«rÄ , visiÅ¡kai nesigilindamas į parodymuose nurodytas prieÅ¡taringas aplinkybes, o liudytojų K. P. ir K. P. parodymus vertino kritiÅ¡kai, nes jų paaiÅ¡kinimuose dėl įvykio taip pat yra nesutapimų ir prieÅ¡taravimų, jie yra kaltinamojo vaikai, o vienas iÅ¡ jų teismui pateikė nevientisus vaizdo įraÅ¡us, sprendė, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Pasak gynėjo, toks vertinimas subjektyvus, be to, nuosprendyje neapraÅ¡yti „nesutapimai ir prieÅ¡taravimai“ dėl įvykio, vienu atveju (dėl A. V. P. veiksmų) kaip parodymų patikimumo vertinimo kriterijus akcentuojamas Å¡eimos ryÅ¡ys, kitu atveju, vertinant R. D. veiksmus ir parodymus, Å¡eimos ryÅ¡ys yra ignoruojamas. Visgi, apelianto vertinimu, prieÅ¡taravimų I. ir M. D. parodymuose apstu, o teismas į tai neatsižvelgė. Apklaustos kaip liudytojos mažametės R. D. dukros I. ir M. D. paaiÅ¡kino, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriÅ¡kis griebė tėčiui už kaklo, iÅ¡sitraukė iÅ¡ kiÅ¡enės peilį ir juo įbrėžė tėčiui kaklÄ , tėtis ranka nusmÅ«giavo užpuoliko rankÄ ir taip iÅ¡mušė peilį, užpuolikas „maskatavo“ peiliu, bet, pasisakant dėl Å¡ių liudytojų parodymų patikimumo, anot apelianto, svarbu ne tik parodymų turinys, bet ir jų davimo aplinkybės, kurios neleidžia pripažinti jų parodymų patikimais.

Apeliantas pažymi, kad D. amžius nėra toks, jog bÅ«tų galima pripažinti jų parodymus, kaip labai patikimus, taip pat, nekalbant apie artimÄ Å¡eimos ryšį su nukentėjusiuoju, akivaizdu, kad dukros emociÅ¡kai ir psichologiÅ¡kai bus tėvo pusėje. Be to, abi R. D. dukros per apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nurodė, kad prieÅ¡ šį tyrimo veiksmÄ su jomis buvo bendraujama apie apklausos dalykÄ sudarančias aplinkybes (M. D. paaiÅ¡kino, kad prieÅ¡ atvažiuodama į teismÄ liudyti, paskutinį kartÄ apie šį įvykį kalbėjo Å¡iandien su tėvais, tėtis papasakojo tiksliai, kaip viskas buvo, nes vis tiek užmirÅ¡o, ji nelabai užmirÅ¡o, I. labiau užsimirÅ¡usi buvo, tėtis priminė, kaip buvo, I.

D. paaiÅ¡kino, kad prieÅ¡ atvykstant čia su ja kalbėjo apie šį įvykį, tėtis pravežė tuo marÅ¡rutu, kuriuo važiavo tÄ dienÄ , tėtis papasakojo, kÄ prisimena, kad jai bÅ«tų truputį lengviau, jÄ pasodino į priekį, kad geriau matytų, ji po pusės metų nelabai kÄ ir atsimena). Skunde nurodoma, kad apie konkrečias įvykio aplinkybes M. D. parodė: „tėtį užspaudė Å¡alia maÅ¡inos, kadangi tėtis lanko karatė, nusiėmė žieminę striukę, nebijodamas iÅ¡mušė peilį iÅ¡ rankų.

Mes su I. užsirakinome. Suaugęs vyras pasiėmė peilį, atsitraukė nuo tėčio, tėtis lėtai grįžo į maÅ¡inÄ ...“. Pasak gynėjo, tai, jog pasakojimas yra riÅ¡lus, nereiÅ¡kia, kad aplinkybės teisingos, nes gretinant kitus bylos duomenis su Å¡ių liudytojų parodymais, iÅ¡tirtus vaizdo įraÅ¡us, nukentėjusiojo parodymus, kitų liudytojų parodymus, kelia abejonių tokios nurodytos faktinės aplinkybės: striukės nusivilkimas / apsivilkimas, nes R. D. nefiksuotas kaip nusivilkęs striukę, pats tokios aplinkybės neminėjo, dar po minimo peilio iÅ¡muÅ¡imo A. V.

P. matomai turėjo vėl paimti peilį, bandyti smogti 20 kartų. Anot apelianto, akivaizdu, kad smogiant 20 kartų, asmenys negalėjo likti stovėti vienoje vietoje, todėl arba tie tariami smūgiai būtų pavykę, arba R. D. būtų apsigynęs atimant peilį, traukiantis, pabėgant. Gynėjo manymu, nereikia specialių žinių, kad suprasti, jog net per, kaip buvo teigiama, trūkstamas apie 40 sekundžių vientiso įrašo, tiek veiksmų atlikti neįmanoma. Skunde taip pat nurodoma, kad apie įvykius prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 8 I.

D. parodė: „paauglys tėčiui nieko nedarė, tiesiog stovėjo prie durelių ir sakė, kad padarys mums blogai, kiek iÅ¡ tėčio pasakojimų žinau ir kiek prisimenu. Jis stovėjo prie durelių ir grasino...Tėtis pasakojo, kad mums grasino, mes buvome susitelkusios į tėtį, todėl jo nematėme“. Apelianto vertinimu, R. D. įtaka formuojant dukroms tam tikrÄ aplinkybių vertinimÄ yra akivaizdi. Todėl, pasak apelianto, I. ir M. D. parodymų įrodomoji reikÅ¡mė ir galimybė jais vadovautis grindžiant A. V.

P. kaltę kelia pagrįstų abejonių, nes neaiÅ¡ku, ar Å¡ių liudytojų parodymų pagrindÄ sudaro autentiÅ¡ki prisiminimai, ar prieÅ¡ atvykstant į apklausÄ trečiųjų asmenų perteikta informacija. Anot apelianto, analogiÅ¡kai vertintinas ir byloje R. D. prie A. V. P. namų padarytas ir pateiktas 2019 m. vasario 7 d. vaizdo įraÅ¡as, kuriame užfiksuota, kaip iÅ¡ karto po įvykusio konflikto viena iÅ¡ R. D. dukterų klausia jo, ar jam tikrai neskauda, nes R. D. ir Bendrojo pagalbos centro operatoriaus pokalbis, kurio metu nukentėjusysis pasakė, jog jam buvo suduotas smÅ«gis ir įpjauta peiliu, vyko R.

D. sėdint automobilio salone ir girdint abiem jo dukroms. Dėl to, apelianto vertinimu, taip pat neįmanoma be abejonės atsakyti, ar užfiksuotas kažkurios dukters klausimas buvo sÄ lygotas jos matytų įvykių, ar iÅ¡ R. D. telefoninio pokalbio metu iÅ¡girstos informacijos. 2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė K. P. 2019 m. spalio 25 d. savanoriÅ¡kai pateiktus 15 vaizdo įrašų iÅ¡ lauko stebėjimo kamerų, kurios įrengtos (duomenys neskelbtini), ir skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad minėtų vaizdo įrašų patikimumas kelia rimtas abejones, nes vaizdo įraÅ¡ai nėra vientisi, padaryti su pauzėmis, todėl juose neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai įvykio metu, taip pat iÅ¡sakė kritiÅ¡kÄ požiÅ«rį į įrašų gavimo byloje bÅ«dÄ , nes juos pateikė vienas iÅ¡ nuteistojo sÅ«nų.

Anot gynėjo, toks teismo vertinimas yra ganėtinai neobjektyvus, nes teiginys, kad „neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai“, gali bÅ«ti suprantamas vienareikÅ¡miai – kaip iÅ¡ankstinis nusistatymas, jog turėjo bÅ«ti fiksuota R. D. nurodyta įvykių versija. Tačiau surinkti įrodymus, tinkamu laiku organizuoti tyrimo veiksmus yra ne įtariamojo, o prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no pareiga, nuteistasis A. V. P. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, tyrimo eigoje, net ir įvykio dienÄ , nebuvo jokios problemos paimti vaizdo įraÅ¡us ir net visÄ Ä¯raÅ¡ymo įrangÄ , tačiau tai nebuvo atlikta.

Apelianto įsitikinimu, vertinant vaizdo įraÅ¡us logine prasme nėra jokio pagrindo tikėti nukentėjusiojo pateikiama įvykio versija. Kaip konstatuota specialisto iÅ¡vadoje, loginės sekos eiliÅ¡kumo prasme kiekviena atskira vaizdo byla yra iÅ¡tisinė. Skaitmeninių vaizdo bylų Camera01avi, Camera02avi, Camera03avi, Camera04avi duomenyse yra duomenų apie vaizdo bylų redagavimÄ . Kokio pobÅ«džio buvo redagavimas, specialistas nenustatė, todėl, pasak gynėjo, galima tik kelti prielaidas, ar tai susiję su sÄ moningu veikimu, ar tai problema, susidariusi perkeliant įraÅ¡us iÅ¡ vieno įrenginio į kitÄ , tačiau kategoriÅ¡kai teigti, jog panaikinta dalis įrašų, nėra pagrindo, nes jų trynimo, koregavimo pėdsakai nenustatyti.

Specialisto teigimu, nustatyti, ar tyrimui pateiktos skaitmeninės bylos sudarė iÅ¡tisinį, laiko prasme, vaizdo įraÅ¡Ä , pagal pateiktÄ medžiagÄ nėra galimybės. Apeliaciniame skunde, detaliai analizuojant vaizdo įraÅ¡uose užfiksuotÄ informacijÄ , taip pat teigiama, kad analizuojant ir gretinant nukentėjusiojo parodymus ir vaizdo įraÅ¡uose užfiksuotus įvykius, gali bÅ«ti keliamos tik versijos apie tariamÄ smurtÄ . 2.6. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, kai iÅ¡naudojus visas galimybes nepavyksta jų paÅ¡alinti. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepaÅ¡alino abejonių dėl galimų A. V. P. kaltės įrodymų ir suformulavo savo galutinę iÅ¡vadÄ ganėtinai deklaratyviais argumentais.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ nukentėjusysis R. D. praÅ¡o atmesti nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinį skundÄ ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį. Pažymi, kad su skundžiamu nuosprendžiu visiÅ¡kai sutinka, jį palaiko, nes jis visiÅ¡kai atspindi jo, kaip nukentėjusiojo, argumentus.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. V. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundÄ jame nurodytais argumentais ir panaikinti skundžiamÄ nuosprendį bei iÅ¡teisinti A. V. P.. Prokurorė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ nuosprendį, neÅ¡aliÅ¡kai tyrė visus byloje esančius duomenis, juos įvertino ir pripažino įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, visi surinkti įrodymai yra pagrįsti, logiÅ¡ki, todėl keisti ar naikinti skundžiamÄ nuosprendį nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundÄ kaip nepagrįstÄ . III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

5. IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiÅ¡kai, pavirÅ¡utiniÅ¡kai, subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neiÅ¡dėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieÅ¡taraujančių duomenų, nuosprendį grindė prielaidomis. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl įrodymų vertinimo 6. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiÅ¡kindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindÄ , t. y. jis turi bÅ«ti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).

7. Ä®rodymų vertinimÄ reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimÄ , ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylÄ nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali bÅ«ti įrodinėjamos reikÅ¡mingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

8. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iÅ¡ pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimÄ , o per šį faktÄ â€“ ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veikÄ padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Ä®rodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali bÅ«ti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir iÅ¡vados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiÅ¡ka grandine.

Ä®statymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai bÅ«tų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

9. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo R. D. ir jo mažamečių dukterų I. D. ir M. D. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų iÅ¡samia bei neÅ¡aliÅ¡ka analize. A. V. P. savo kaltę neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajam R. D. sveikatÄ neginčijamai įrodyta vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o bÅ«tent jau minėtais nukentėjusiojo, jo mažamečių dukterų, apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , parodymais, taip pat policijos pareigÅ«nų parodymais, apžiÅ«ros protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto iÅ¡vadomis Nr. G501/2019(01), Nr. G2864/2019(01), taip pat ekspertės Rasos Gaidienės parodymais bei kita raÅ¡ytine bylos medžiaga.

Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, ir kitaip vertina tam tikras aplinkybes, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

10. Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iÅ¡ esmės iÅ¡liko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklÅ«s. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumÄ , prieÅ¡taringumÄ bei kaitÄ atskirose dalyse (pvz. dėl jo parodymų apie situacijÄ (konfliktÄ vairuojant automobilį) Molėtų plente, pakeliui iki (duomenys neskelbtini), suduotų smÅ«gių skaičių, iÅ¡muÅ¡tÄ peilį, bandymÄ smÅ«giuoti peiliu 20 kartų), visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo iÅ¡vados dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, juolab, kad R.

D. viso proceso metu iÅ¡ esmės nurodė tuos pačius A. V. P. jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus – ranka suduotÄ smÅ«gį į apatinę veido dalį ir kaklo įpjovimÄ peiliu (jo nenuoseklumas Å¡iuo atveju iÅ¡ esmės lėmė tik tai, kad tikslus smurtinių veiksmų kiekis liko nenustatytas), o jo parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiojo pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne iÅ¡samia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.

11. Å iame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, siekiant pagrįsti nukentėjusiojo parodymų netikslumÄ ir nepatikimumÄ , ypač akcentuojama galimai chuliganiÅ¡ko vairavimo situacija kelyje, įvykusi prieÅ¡ nukentėjusiojo R. D. konfliktÄ su A. V. P. prie Å¡io namų, tai yra kuomet R. D. Molėtų plente vairavo automobilį „Mazda“, o A. V. P. sÅ«nus K. P., kuris važiavo kartu su broliu K. P., – automobilį „Mercedes Benz“ ir tarp jų vairuojant kelyje vyko konfliktas.

Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje ši situacija nepagrįstai buvo įvertinta tik formaliai, nevertinant Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateiktos vaizdo medžiagos ir nevertinant šios situacijos nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumo, jo elgesio adekvatumo kontekste. Teisėjų kolegija sutinka, jog A. V. P. konfliktas su R. D. buvo minėtos situacijos kelyje pasekmė. Vis tik, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai detaliai nevertino minėtos situacijos kelyje, tai yra, nenustatinėjo, ar buvo chuliganiškas vairavimas, ar buvo padaryti kokie nors kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kas kaltas dėl susidariusios situacijos – R.

D. ar K. P., kurio parodymai apie konflikto aplinkybes yra teisingi, ir panašiai, kadangi šios aplinkybės ir tikslus minėtos situacijos įvertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės A. V. P., kuris, beje, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, automobilio nevairavo ir nedalyvavo įvykiuose Molėtų plente ir kelyje iki gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) (pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta klaidinga aplinkybė, jog transporto priemone važiavo kaltinamasis, o ne nukentėjusysis, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, kuris nekeičia apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių), pareikšto kaltinimo vertinimui.

Taigi, ir nukentėjusiojo R. D. parodymai, duoti apie minėtÄ situacijÄ kelyje, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra aktualÅ«s vertinant jo parodymų apie konflikto su A. V. P. aplinkybes teisingumÄ ir patikimumÄ . Juo labiau, kad esminių prieÅ¡taravimų jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose apie situacijÄ kelyje ir nenustatyta. Konkrečių prieÅ¡taravimų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. O tai, kad nukentėjusiojo parodymai prieÅ¡tarauja liudytojų K. P. ir K. P., kurie yra nuteistojo A. V.

P. sūnūs, parodymams, nereiškia, kad jo parodymai yra neteisingi ir nepatikimi.

12. Bylos medžiagoje yra užfiksuoti trys nukentėjusiojo R. D. telefoniniai pokalbiai su Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) darbuotoju. IÅ¡ 2019 m. kovo 3 d. kitų objektų apžiÅ«ros protokolo matyti, kad pirmÄ kartÄ R. D. į BPC paskambino 2019 m. vasario 7 d., 12:58:11 val. (1 t., b. l. 166–169), tai yra iÅ¡ karto po aptariamo įvykio, niekur neiÅ¡važiavęs, bÅ«damas Å¡alia A. V. P. namų vartų, nepraėjus net minutei po to, kai iÅ¡siskirstė visi konflikto dalyviai. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir į bylÄ K.

P. pateikti vaizdo įrašai (2019 m. birželio 6 d. pateikė 7 vaizdo įrašus, o 2019 m. spalio 25 d. – 15 vaizdo įrašų), kurie buvo apžiūrėti 2019 m. rugpjūčio 2 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. (2 t., b. l. 25–27, 45–47), nes iš vaizdo įrašo, kuriame fiksuojamas veiksmas nuo 12:57:14 iki 12:57:27 val., matyti, kad konfliktas ir artimas asmenų kontaktas jau yra pasibaigęs, „Mercedes Benz“, vairuojamas K. P., įvažinėja į kiemo vidų, A. V. P. ir K. P. eina link kiemo vartų, o R.

D. nuo automobilio „Mazda“ kairės pusės galinių durelių eina link vairuotojo durelių ir jas atidaro. Paskambinęs į BPC R. D. pranešė, kad jį (duomenys neskelbtini) g. peiliu užpuolė suaugęs žmogus, pristatė peilį prie kaklo, įpjovė Å¡iek tiek, prie vaikų pradėjo grasinti peiliu, įstatė į gerklę peilį, įrėmė, įpjovė kaklÄ , dar vienÄ kartÄ smÅ«giavo į veidÄ , į barzdÄ (1 t., b. l. 166–169), tai yra iÅ¡ karto nurodė visas esmines aplinkybes apie prieÅ¡ jį panaudotÄ smurtÄ , kurias vėliau patvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme.

13. Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad R. D. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuosekliÄ ir logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę iÅ¡vadai dėl A. V. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ .

14. Kaip matyti, byloje yra pateiktos dvi, iÅ¡ esmės identiÅ¡kos, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto iÅ¡vados, kurias patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta Å¡ias iÅ¡vadas pateikusi ekspertė R. Gaidienė, ir kuriose konstatuota, jog R. D. padaryta pjautinė žaizda kaklo deÅ¡inėje, pasmakrės sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs minkÅ¡tųjų audinių patinimu, odos įbrėžimai kaklo kairėje. Pjautinė žaizda padaryta aÅ¡triÄ briaunÄ ar smailumÄ turinčiu daiktu, odos įbrėžimai – kietu buku, maÅ¾Ä kontaktuojantį pavirÅ¡ių ar briaunÄ turinčiu daiktu (daiktais), pasmakrės sumuÅ¡imas – kietu buku daiktu.

Sužalojimai padaryti 1–2 parų laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui ant lygaus paviršiaus (1 t., b. l. 60–61, 79–80). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiose specialisto išvadose konstatuoti nukentėjusiajam R.

D. padaryti sužalojimai, kurie pagrįsti įvertintais medicinos dokumentais ir nukentėjusiojo apžiÅ«ra, atlikta kitÄ dienÄ po nagrinėjamo įvykio, pagal savo pobÅ«dį, lokalizacijÄ , atsiradimo laikÄ ir kitus požymius visiÅ¡kai atitinka nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimus, kad 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., tarp jo ir A. V. P. įvykusio konflikto metu nuteistasis A. V. P. sugriebė deÅ¡ine ranka už kairės pusės kaklo ir kaire ranka sudavė smÅ«gį R. D. į pasmakrės deÅ¡inę pusę, po to, deÅ¡ine ranka laikydamas už R.

D. kaklo kairės pusės, Å¡iam į kaklo deÅ¡inę pusę įrėmė kairėje rankoje laikomÄ peilį ir jį spausdamas įpjovė į kaklÄ .

15. Pažymėtina, kad nors nuteistasis A. V. P. neigia sužalojęs R. D. (neigia sudavęs jam smÅ«gį, turėjęs peilį ir pastarÄ jį juo sužalojęs), apeliaciniame skunde minėtos specialisto iÅ¡vados ir juose pateiktų duomenų teisingumas nėra ginčijami, nėra keliamos versijos dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo. Kita vertus, tiek specialisto iÅ¡vadose užfiksuoti duomenys, tiek nukentėjusiojo R. D. parodymai, tiek ir kiti byloje surinkti ir iÅ¡tirti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog ant nukentėjusiojo R. D. kÅ«no buvo nustatyti bÅ«tent įvykio dienÄ A. V. P. peiliu bei suduotu smÅ«giu padaryti sužalojimai, o ne kitokio tipo ir/ar galimai kitu laiku ir kitoje vietoje padaryti sužeidimai.

16. Kaip jau buvo minėta, byloje apžiÅ«rėtas BPC garso įraÅ¡as patvirtina, jog R. D. iÅ¡ karto po nagrinėjamo įvykio (2019 m. vasario 7 d., 12:58:11 val.), dar bÅ«damas įvykio vietoje paskambino į BPC ir nurodė, kad jį užpuolė suaugęs žmogus, kuris pristatė peilį prie kaklo ir Å¡iek tiek įpjovė kaklÄ , taip pat, kad smÅ«giavo į veidÄ , į barzdÄ . R. D. į bylÄ yra pateikęs jo mobiliuoju telefonu 2019 m. vasario 7 d., 13.08 val., darytÄ vaizdo ir garso įraÅ¡Ä , kuris buvo apžiÅ«rėtas 2019 m. spalio 3 d. ir papildomai 2020 m. spalio 22 d. (1 t., b. l. 52–56, 3 t., b. l. 28–29), kuriame užfiksuotas automobilyje vykstantis pokalbis tarp R.

D. ir jo mažamečių dukterų iÅ¡ karto po kaltinime nurodyto įvykio. Å iame vaizdo ir garso įraÅ¡e užfiksuota, kaip viena iÅ¡ mergaičių klausia: „Tau tikrai neskauda?“, o R. D. į tai atsako, kad „viskas gerai“. Taigi užfiksuotas pokalbis patvirtina, kad R. D. dukros matė įvykį ir R. D. įvykio metu padarytus sužalojimus iÅ¡ karto po aptariamo įvykio. Nors apeliaciniu skundu R. D. pateikto vaizdo ir garso įraÅ¡o patikimumu abejojama, teigiant, jog neįmanoma be abejonės atsakyti, ar užfiksuotas kažkurios dukters klausimas buvo sÄ lygotas jos matytų įvykių, ar iÅ¡ R.

D. telefoninio pokalbio su BPC darbuotoju, kuris vyko jam sėdint automobilyje ir girdint abiem jo dukroms, metu išgirstos informacijos, tačiau teismas juo taip pat remiasi, nes jame užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir kiti abejonių nekeliantys įrodymai.

17. Vienas iÅ¡ tokių įrodymų yra ir jau minėti K. P. pateikti vaizdo įraÅ¡ai, iÅ¡ kurių matyti, kad R. D. niekur iÅ¡ įvykio vietos nebuvo iÅ¡vykęs, sėdėjo savo automobilyje, kol į įvykio vietÄ , pagal vaizdo įraÅ¡Ä 2019 m. vasario 7 d., apie 13.15 val., atvyko policijos pareigÅ«nai (BIRT ataskaitų žiÅ«ryklės duomenimis, policijos pareigÅ«nų atvykimo laikas dar ankstesnis – 2019 m. vasario 7 d., 13.10 val. (1 t., b. l. 136–137). Be to, aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sužalotas bÅ«tent konflikto su A. V.

P. metu patvirtina ir liudytojų G. K. bei policijos pareigÅ«nų A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymai, kuriais nesiremti nėra pagrindo. Teismo posėdyje apklaustas G. K. nurodė nieko neprisimenantis, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tai yra patvirtino, kad matėsi su R. D. įvykio dienÄ prieÅ¡ įvykį, tai yra kuomet Å¡is grÄ Å¾ino iÅ¡sinuomotÄ transporto priemonę ir pasiėmė savo paliktÄ automobilį ir jokių smurtinių žymių ant jo kÅ«no tuomet nepastebėjo.

Nors nei vienas iÅ¡ policijos pareigÅ«nų, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, paties konflikto tiesiogiai nematė, tačiau visi jie parodė apie tai, kaip atrodė nukentėjusysis R. D. ir kÄ jie sužinojo iÅ¡ nukentėjusiojo R. D. praėjus labai neilgam laiko tarpui po jo. Liudytojas A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis kaltino, jog prieÅ¡ jį buvo panaudotas smurtas, sakė, jog jam grasino peiliu prie kaklo, buvo įremti peilio aÅ¡menys, parodė padarytus sužalojimus, liudytojas patvirtino matęs sužalojimus ant nukentėjusiojo kÅ«no, tokį kaip paraudimÄ , lyg bÅ«tų stipriai suspausta.

Pabrėžtina, jog liudytojas A. J. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais, be kita ko, parodė, kad atsimena, jog ant pranešėjo kaklo matėsi įbrėžimas, galimai keli, oda toje vietoje buvo paraudonavusi, sužalojimus matė atvykęs į įvykio vietÄ , juos parodė pats pranešėjas (1 t., 158–159). Liudytojas J. P. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog palaiko ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. P. negalėjo nurodyti, ar nukentėjusysis jam rodė ir jis matė kokius nors sužalojimus ant nukentėjusiojo kÅ«no, tačiau taip pat nurodė, kad pareiÅ¡kėjas sakė, jog jam vienas iÅ¡ trijų vyrų grasino peiliu, kurį buvo įrėmęs į kaklÄ (1 t., b. l. 140–141).

Liudytoja V. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nieko neprisimena, tačiau paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, jog palaiko jų turinį. Ikiteisminio tyrimo metu V. M., be kita ko, parodė, kad pranešėjas teigė, jog jam grasino, užpuolė peiliu, pareiÅ¡kėjas rodė savo kaklÄ , aiÅ¡kindamas, kad jį sužalojo, kiek pamena, matė paraudonavusį pareiÅ¡kėjo kaklÄ (1 t., b. l. 152–153). Liudytojas B. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad bendravo su nukentėjusiuoju, jis nurodė, kas jį sužalojo, ant jo kaklo buvo lygtais nubrozdinimai, žaizdÄ parodė pats pareiÅ¡kėjas, jis buvo stresinėje bÅ«senoje, buvo toks kaip įbrozdinimas, ar tai buvo pjautinė ar įdrėskimas, pasakyti negali, bet sužalojimÄ matė.

Pabrėžtina, jog liudytojas B. J. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais, be kita ko, parodė, kad pranešėjas sakė, jog jam grasino peiliu, vyras, įrėmęs peilį, kita ranka jį smaugė už kaklo, kiek pamena, ant pareiÅ¡kėjo kaklo matėsi pjautinė žaizda, atrodė paraudonavusi oda, tačiau kraujo nesimatė (1 t., b. l. 143–144). Liudytoja J. P., priėmusi iÅ¡ nukentėjusiojo pareiÅ¡kimÄ , suraÅ¡iusi jo parodymus apklausos protokole, teisiamajame posėdyje perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodė, kad nukentėjusysis pasakojo įvykį nuosekliai, sakė, jog patyrė smurtÄ , ar nurodė žaizdÄ , ji neprisimena, ji nurodė tai, kÄ sakė pareiÅ¡kėjas.

18. Apeliaciniame skunde ginčijami minėtų policijos pareigÅ«nų parodymai, nurodoma, kad nuosprendyje jie, jų turinio kaita, reikÅ¡mingos faktinės aplinkybės nėra analizuoti, o faktiÅ¡kai visas parodymų turinys nukopijuotas iÅ¡ kaltinamojo akto. Anot apelianto, toks atmestinas, subjektyvus paminėtų liudytojų parodymų pateikimas nulėmė klaidingÄ situacijos vertinimÄ , nes nei vienas iÅ¡ Å¡ių paminėtų liudytojų teisme nepatvirtino, jog nukentėjęs R. D. bÅ«tų nurodęs apie A. V.

P. jam suduotus smÅ«gius, iÅ¡muÅ¡tÄ peilį, bandymÄ smÅ«giuoti peiliu 20 kartų, akivaizdžius R. D. sužalojimus, kokį nors neadekvatų nuteistojo A. V. P. elgesį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytų policijos pareigÅ«nų parodymų turinys atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, tačiau toks liudytojų parodymų pateikimas nagrinėjamu atveju nereiÅ¡kia, jog jų teisme duoti parodymai nebuvo tinkamai iÅ¡analizuoti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo ar kad Å¡ių liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams.

Pirmiausia pažymėtina, kad apklausiami teisiamajame posėdyje policijos pareigÅ«nai nelabai prisiminė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nenurodė kažkokių esminių naujų aplinkybių nei buvo nurodę apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, o perskaičius jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie visi patvirtino juos kaip teisingus. Antra, nors nei vienas iÅ¡ policijos pareigÅ«nų konkrečiai nenurodė, kad nukentėjusysis R. D. jiems bÅ«tų nurodęs apie A. V. P. jam suduotus smÅ«gius, iÅ¡muÅ¡tÄ peilį, bandymÄ smÅ«giuoti peiliu 20 kartų, vis tik, skirtingai nei teigiama skunde, visi policijos pareigÅ«nai patvirtino, jog nukentėjusysis R.

D. nurodė patyręs smurtÄ , kad buvo užpultas peiliu, nurodė žmogų, kuris jį sužalojo, be to, nors apeliantas su tuo nesutinka, dauguma iÅ¡ jų patvirtino matę akivaizdžius sužalojimus ant R. D. kÅ«no (ant kaklo), tai yra nubrozdinimÄ , įbrėžimÄ , paraudonavusiÄ odÄ ir panaÅ¡iai. Pažymėtina, kad apie įvykį policijos pareigÅ«nams R. D. pasakojo įvykio vietoje, praėjus trumpam laiko tarpui po kontakto su A. V. P., bÅ«damas susijaudinęs, kÄ patvirtino liudytojas – policijos pareigÅ«nas B.

J., kuomet policijos pareigÅ«nams reikėjo atlikti ir kitus veiksmus, todėl natÅ«ralu, kad R. D. jiems nurodė svarbiausias ir jam tuo metu reikÅ¡mingiausias įvykio aplinkybes, o vėliau jau tikslino savo parodymus. Atsižvelgiant į anksčiau iÅ¡dėstytus liudytojų – policijos pareigÅ«nų teisme duotus parodymus bei vertinant juos kitų įrodymų kontekste, akivaizdu, kad policijos pareigÅ«nų parodymai sutampa tarpusavyje, papildo vieni kitus, sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtina esmines nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes ir sudaro nuosekliÄ visumÄ , be to, nenustatyta duomenų, kad policijos pareigÅ«nai bÅ«tų suinteresuoti bylos baigtimi, siektų nepagrįstai apkalbėti A. V.

P. ar padėti R. D., todėl jais netikėti ir nesiremti jų parodymais nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nėra jokio pagrindo. Įvertinant tai, kad apeliaciniame skunde policijos pareigūnų teisme duoti parodymai išdėstyti selektyviai, savaip juos interpretuojant arba tiesiog teigiant, kad parodymų turinys, kuris aprašytas nuosprendyje, yra nukopijuotas iš kaltinamojo akto ir apskritai nutylint jų parodymų dalį apie matytus R. D. sužalojimus, darytina išvada, jog gynybos teiginys dėl to, kad policijos pareigūnų parodymai skundžiamu nuosprendžiu įvertinti netinkamai ir nepagrindžia A. V.

P. kaltės, atmestinas kaip neobjektyvus ir nepagrįstas.

19. Å ioje baudžiamojoje byloje peilis, kaip nusikaltimo įrankis, nebuvo ieÅ¡komas, tačiau Å¡is faktas, specialisto iÅ¡vada nustačius, kad R. D. padaryta pjautinė žaizda aÅ¡triÄ briaunÄ ar smailumÄ turinčiu daiktu, esminės reikÅ¡mės neturi ir nereiÅ¡kia, kad tokio daikto nebuvo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atvykę policijos pareigÅ«nai neieÅ¡kojo peilio, nes galimai nevertino R. D. papasakotos istorijos apie peilio panaudojimÄ kaip realios, tačiau tokios apelianto keliamos abejonės nėra niekuo pagrįstos.

Kaip matyti iš policijos pareigūnų A. J., B. J. teisme duotų parodymų, jie patvirtino, kad neieškojo peilio, nes pareiškėjas (nukentėjusysis) nepasakė, kad jis išmušė peilį. Pažymėtina, kad nei vienas iš byloje apklaustų policijos pareigūnų nenurodė, jog nukentėjusiojo R. D. jiems nurodytos aplinkybės būtų sukėlusios jiems kažkokių abejonių, įtarimų dėl jų realumo, ir būtent dėl to jie nebūtų atlikę kažkokių veiksmų.

20. Nukentėjusiojo R. D. paaiÅ¡kinimus apie įvykį (apie jo sužalojimo aplinkybes) iÅ¡ esmės patvirtino ir įvykio vietoje (automobilyje) buvusios bei įvykį mačiusios jo mažametės dukros M. ir I. D., kurios buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ir kurių parodymais, spręsdamas dėl A. V. P. kaltės, taip pat rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Nors gynyba ginčija nukentėjusiojo mažamečių dukterų parodymų objektyvumÄ , kelia abejones dėl jų įrodomosios reikÅ¡mės ir galimos nukentėjusiojo įtakos jų parodymų turiniui, darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. P. kaltės, jų parodymais, kaip taip pat pagrindžiančiais A. V. P. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , rėmėsi pagrįstai.

21. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, apklausta ikiteisminio tyrimo metu M. D., be kitų aplinkybių, nurodė, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriÅ¡kis iÅ¡sitraukė iÅ¡ kiÅ¡enės peilį (peilis priminė virtuvinį, rankenėlė buvo juoda) ir pradėjo „maskatuotis“, griebė tėčiui už kaklo, norėjo įbrėžti, tėtis norėjo pasprukti, bet įbrėžė, tėtį buvo apsupę, ji pagalvojo, kad reikėtų užrakinti maÅ¡inÄ , nes vienas norėjo atidaryti maÅ¡inos dureles, tėtis iÅ¡mušė peilį tam vyrui iÅ¡ rankų, vyras pasiėmė peilį, atsitraukė nuo tėčio, tėtis sugrįžo į automobilį, paskambino policijai, parodė žaizdÄ , žiÅ«rėjo į žaizdÄ per veidrodėlį, ji matė tėčiui padarytÄ Å¾aizdÄ , įdrėskimÄ deÅ¡inėje kaklo pusėje, prie žastikaulio (1 t., b. l. 107–121).

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu I. D., be kitų aplinkybių, nurodė, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriÅ¡kis griebė staigiai tėčiui už kaklo, „maskatavo“ peiliu, kurį iÅ¡sitraukė iÅ¡ kiÅ¡enės, dÅ«rė tėčiui peiliu į kaklÄ ir įbrėžė (matė, kaip dÅ«rė, kaip už kaklo suėmė) tėtis puolė trauktis atgal, M. puolė rakinti galÄ , ji – priekį, tėtis sakė, kad vyresnio vyro sÅ«nus buvo prie durelių, laikė, o jos nematė jo tik dėl to, kad žiÅ«rėjo į bagažinės pusę, kas vyko su tėčiu, tėtis iÅ¡mušė peilį, ji pati nematė, kaip iÅ¡mušė, tėtis pasakojo, daugiau nematė, kÄ tėčiui darė su peiliu, ji buvo susitelkusi ne į peilį, o į tėtį, be to, ji mažiau matė, nes sėdėjo priekyje, M. buvo lengviau pamatyti sėdint gale, tada jie pasitraukė, įėjo į kiemo vidų, tėtis eidamas prie automobilio durelių neatidarė jų, nes jos buvo užsirakinusios, tada M. atrakino, tėtis atsisėdo ir ji staigiai pamatė žaizdÄ ir vienoje ir kitoje pusėje, viena truputį gilesnė, kita – įbrėžimas, tėtis tada skambino policijai (1 t., b. l. 122–135).

Å ių mažamečių liudytojų pakankamai iÅ¡samius ir nuoseklius parodymus laikyti nepatikimais ar teigti, kad jų parodymai įvertinti subjektyviai, nėra pagrindo, nes jie iÅ¡ dalies atitinka kitus bylos duomenis, tai yra ne tik nukentėjusiojo R. D., bet ir liudytojų – policijos pareigÅ«nų parodymus, specialisto iÅ¡vadose konstatuotas aplinkybes, BPC pateiktuose garso įraÅ¡uose, taip pat R. D. pateiktame vaizdo bei garso įraÅ¡e užfiksuotÄ informacijÄ , ir netgi K. P. pateiktuose vaizdo įraÅ¡uose užfiksuotas aplinkybes, nes, pavyzdžiui, abi mažametės parodė, kad jų tėtis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir suaugęs vyras bei du vaikinai priėjo prie jo, kad jos buvo užsirakinusios automobilyje, ir bÅ«tent tokios jų nurodytos aplinkybės ir atsispindi K.

P. pateiktuose vaizdo įraÅ¡uose, iÅ¡ kurių matyti, kad A. V. P. bei jo sÅ«nÅ«s K. ir K. prieina prie iÅ¡ savo automobilio iÅ¡lipusio R. D., tai yra kalbasi bÅ«tent prie R. D. automobilio (vaizdo įraÅ¡as „Camera02.avi“) vėliau, konflikto dalyviams iÅ¡siskirsčius, matyti, kaip R. D. iÅ¡ karto neatidaro savo automobilio durelių ir tai padaro tik kažkuriai iÅ¡ dukterų atrakinus dureles iÅ¡ vidaus (vaizdo įraÅ¡as „Camera04.avi“). Tai, kad liudytoja M. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu, be kita ko, nurodė jokiais kitais bylos duomenimis nepatvirtintÄ aplinkybę, kad tėtis nusiėmė žieminę striukę prieÅ¡ iÅ¡muÅ¡damas peilį iÅ¡ rankų, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti jos parodymus visa apimtimi nepatikimais, ypač kai didesnė dalis parodymų yra nuoseklÅ«s ir atitinka kitus bylos duomenis.

22. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir abejones dėl liudytojų M. ir I. D. parodymų patikimumo, taip pat pažymėtina, kad apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu mažametėms buvo užduotas ne vienas kontrolinis klausimas, ne vienÄ kartÄ buvo tikslinamos jų nurodytos aplinkybės (dėl peilio, dėl konflikte dalyvavusių asmenų veiksmų, dėl R. D. padarytų sužalojimų ir pan.) ir jos kelis kartus, tai detaliau, tai mažiau detalizuodamos, bet iÅ¡ esmės vienodai, nurodė A. V.

P. jų tėčio R. D. atžvilgiu galimai atliktus smurtinius veiksmus, ne vienÄ kartÄ akcentavo, kad A. V. P. turėjo peilį, su kuriuo sužalojo jų tėtį, nurodė, kaip tas peilis atsirado, savais žodžiais apibÅ«dino, kaip atrodė tas peilis, kokius sužalojimus matė pas tėtį ir pan. Tai, kad mažametės po įvykio girdėjo R. D. praneÅ¡imÄ BPC ir prieÅ¡ apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ su juo bendravo apie įvykį (tėtis priminė joms, kaip buvo), kartu su juo važiavo tuo pačiu marÅ¡rutu, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia jų pačių įvykio aplinkybių suvokimo ir neatima galimybės vertinti jų parodymus kitų duomenų kontekste.

Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, tiek M. D., tiek I. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra itin iÅ¡samÅ«s, jų nurodytos aplinkybės tikslintos ne vienÄ kartÄ , o sugretinus Å¡ių mažamečių liudytojų parodymus su kitais bylos duomenimis (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, iÅ¡tirtais vaizdo ir garso iÅ¡raÅ¡ais, specialisto iÅ¡vada) matyti, kad jų parodymai tik patvirtina ir papildo kitus byloje esančius, A. V. P. kaltę patvirtinančius, įrodymus. Todėl vien dėl to, kad M. ir I.

D. yra nukentėjusiojo R. D. dukros ar dėl to, kad apylinkės teismas kritiškai vertino kitos pusės, tai yra nuteistojo A. V. P. vaikų – K. ir K. P., kurie taip pat tiesiogiai dalyvavo nagrinėjamo konflikto metu, parodymus ir jais nesirėmė, M. ir I. D. parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad K. ir K. P. parodymai apie tai, kuriuo momentu jie ir nukentėjusysis išlipo iš automobilių ir atsidūrė vienas šalia kito, kokie buvo kiekvieno iš jų veiksmai, proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.

Nors tam tikrų neatitikimų yra ir mažamečių M. ir I. D. parodymuose, tačiau jie yra neesminiai, iÅ¡ esmės neprieÅ¡taraujantys kitiems bylos duomenims. Be to, kaip minėta, aktualius M. ir I. D. parodymus (apie jų tėvo R. D. sužalojimo aplinkybes), skirtingai nei esminius K. ir K. P. parodymus (apie tai, kad jų tėvas A. V. P. nesudavė R. D. jokio smÅ«gio į galvÄ ir neturėjo jokio peilio savo rankoje bei nebandė juo durti nukentėjusiajam) patvirtina ne tik suinteresuoto bylos baigtimi proceso dalyvio (M. ir I.

D. atžvilgiu – nukentėjusiojo R. D., K. ir K. P. atžvilgiu – nuteistojo A. V. P.) parodymai, bet ir nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai, taip pat jau minėti objektyvÅ«s byloje esantys įrodymai (specialisto iÅ¡vados, vaizdo ir garso įraÅ¡ai). Å iame kontekste pažymėtina, kad M. ir I. D. nurodytas aplinkybes apie tai, kad nuteistasis ir jo sÅ«nÅ«s priėjo prie iÅ¡ savo automobilio iÅ¡lipusio R. D., apstojo jį puslankiu, kad konflikto metu jos užsirakino automobilyje, patvirtina netgi ir gynybos į bylÄ pateikti vaizdo įraÅ¡ai, kurie, prieÅ¡ingai, nepatvirtina, kai kurių K. ir K.

P. nurodytų aplinkybių (pavyzdžiui, K. P. nurodytos aplinkybės apie tai, kad R. D. išlipo iš savo automobilio ir priėjo prie jų trijų, nors iš vaizdo įrašų matyti, kad A. V. P. bei K. ir K. P. yra priėję prie R. D. automobilio, o ne atvirkščiai). Atsižvelgiant į visa tai, teigti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje subjektyviai vertino M. ir I. D. bei K. ir K. P. parodymus, nėra jokio pagrindo.

23. Byloje yra ir jau ne vienÄ kartÄ minėti K. P. 2019 m. spalio 25 d. savanoriÅ¡kai pateikti 15 vaizdo įrašų (pavadinimais „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“) iÅ¡ lauko stebėjimo kamerų, įrengtų (duomenys neskelbtini), kuriuose užfiksuotas nagrinėjamas įvykis ir kurie buvo iÅ¡tirti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, kad minėtų vaizdo įrašų patikimumas kelia rimtas abejones, nes vaizdo įraÅ¡ai nėra vientisi, padaryti su pauzėmis, todėl Å¡iuose įraÅ¡uose neužfiksuoti įvykio metu visi kaltinamojo veiksmai.

Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl šių vaizdo įrašų vertinimo objektyvumo, teigiant, kad teiginys, jog „neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai“, gali būti suprantamas vienareikšmiai – kaip išankstinis nusistatymas, jog turėjo būti fiksuota R. D. nurodyta įvykių versija. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl minėtų vaizdo įrašų vertinimo yra tik deklaratyvūs apelianto samprotavimai, neparemti jokiais objektyviais duomenimis.

Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas minėtais vaizdo įrašais, kaip patikimu A. V. P. kaltumo (ar nekaltumo) įrodymu, net nesirėmė ir tai yra visiškai suprantama.

24. Kaip matyti iÅ¡ pačių vaizdo įrašų „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“, nors juose ir nėra užfiksuoti iÅ¡ esmės jokie smurtiniai A. V. P. veiksmai nukentėjusiojo R. D. atžvilgiu, iÅ¡skyrus tai, kad vaizdo įraÅ¡e pavadinimu „Camera03.avi“ matyti, kaip A. V. P., eidamas į priekį artinasi prie R. D., kuris eina atbulas, tuo metu K. P. kaire ranka laiko A. V. P. už deÅ¡inio peties ir tada A. V. P. staigiu judesiu iÅ¡laisvina deÅ¡inę rankÄ , o kaire pastumia R.

D. į kairį petį, vis tik pateikti vaizdo įraÅ¡ai nesudaro vientiso laiko prasme vaizdo įraÅ¡o, nes juose trÅ«ksta trijų reikÅ¡mingų laiko atkarpų, tai yra nėra duomenų apie tai, kas nagrinėjamo įvykio metu vyksta laiko tarpais nuo 12:55:49 iki 12:55:59 (10 s), nuo 12:56:21 iki 12:56:33 (12 s), nuo 12:56:39 iki 12:57:13 (34 s). Kad skaitmeninės vaizdo bylos „Camera01.avi“, „Camera02.avi“, „Camera03.avi“, „Camera04.avi“ buvo redaguojamos, patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto iÅ¡vada, pateikta atlikus vaizdų (vaizdo įrašų pavadinimais „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“) tyrimÄ (2 t., b. l. 37–39).

Sutiktina su gynėju, kad remiantis minėta specialisto iÅ¡vada nėra pagrindo teigti, jog buvo panaikinta (iÅ¡trinta) dalis įrašų, tačiau tai, ar dalis konflikto vaizdo įraÅ¡uose nėra užfiksuota dėl kažkokio sÄ moningo veikimo ar dėl problemos perkeliant įraÅ¡us iÅ¡ vieno įrenginio į kitÄ , ar dėl kažkokių kitų priežasčių, kaip ir tai, kad policijos pareigÅ«nai įvykio dienÄ patys nepaėmė vaizdo įrašų iÅ¡ A. V. P. namų, Å¡iuo atveju visiÅ¡kai neturi jokios reikÅ¡mės. Nagrinėjamu atveju aktualu tik tai, kad pateiktuose vaizdo įraÅ¡uose neatsispindi visas konfliktas, vykęs 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), trÅ«ksta reikÅ¡mingos vaizdo įrašų dalies ir dėl to nėra galimybės objektyviai įvertinti visus R.

D. ir A. V. P. veiksmus Å¡io konflikto metu bei tokiu bÅ«du patikrinti jų parodymų patikimumÄ . Tačiau, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai visiÅ¡kai nereiÅ¡kia jokio iÅ¡ankstinio teismo nusistatymo, kad toje vaizdo įrašų dalyje, kurios trÅ«ksta, buvo užfiksuota bÅ«tent R. D. nurodyta įvykių versija, nes, kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas A. V. P. kaltę grindė ne kažkokiais samprotavimais ar prielaidomis, kas turėtų atsispindėti trÅ«kstamoje vaizdo įrašų dalyje (kaip tai skunde daro apeliantas, siekdamas paneigti nukentėjusiojo pateiktÄ Ä¯vykio versijÄ ), o kitų byloje surinktų, iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų, pagrindžiančių A. V.

P. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , visuma.

25. Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiojo R. D. ir jo dukterų M. ir I. D. parodymai atitinka byloje esančių neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų G. K., A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymus bei kitus objektyvius duomenis (užfiksuotus specialisto iÅ¡vadose, garso ir vaizdo įraÅ¡uose ir kt. bylos medžiagoje) ir visi Å¡ie duomenys jungiasi į nuosekliÄ , chronologiÅ¡kÄ bei logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti iÅ¡vadÄ , jog A. V. P. padarė jam inkriminuotÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. V. P. gynybinė versija prieÅ¡tarauja surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina. Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir civilinio ieÅ¡kinio 26. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai dėl A. V. P. paskirtos bausmės ir civilinio ieÅ¡kinio klausimo iÅ¡sprendimo, tačiau apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, tai yra praÅ¡o priimti sprendimÄ , prieÅ¡ingÄ pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas.

Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismÄ patikrinti bylÄ visa apimtimi, taip pat ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinių ieÅ¡kinių.

27. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. P. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, veikiant netiesiogine tyčia, į veikos stadijÄ â€“ veika baigta, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (o tiksliau – jų nebuvimÄ ), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – turintis iÅ¡nykusį teistumÄ , administracine tvarka nebaustas, į priklausomybės ligų ir psichiatrinio gydymo įskaitas neįraÅ¡ytas, dirbantis, ir sprendė, kad nuteistajam A. V.

P. turi bÅ«ti skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kartu skiriant įpareigojimus: nuo bausmės atlikimo pradžios per 6 mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 100 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ar rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visÄ bausmės laikÄ dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R.

D.. Taigi nuteistajam buvo paskirta viena iÅ¡ Å¡velniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rÅ«Å¡is, jos dydis nustatytas Å¡iek tiek didesnis nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. V. P. paskirta bausmė, kartu su ja nustatant du įpareigojimus ir vienÄ draudimÄ , susijusius su jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir naujų nusikalstamų veikų prevencija, bet iÅ¡ esmės nesukeliančius ypatingų apribojimų nuteistajam, neskiriant jam intensyvios priežiÅ«ros, kuri paprastai skiriama su laisvės apribojimo bausme, nelaikytina netinkama ar neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei.

Paskirtoji bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta, ji neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikÅ¡mės individualizuojant A. V. P. paskirtÄ bausmę, buvo tinkamai iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. IÅ¡imtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«džiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu bÅ«tų galima Å¡velninti A. V.

P. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

28. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iÅ¡ dalies tenkino nukentėjusiojo R. D. pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl 3 000 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir iÅ¡ A. V. P. nukentėjusiajam R. D. priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui, o kitoje dalyje civilinį ieÅ¡kinį atmetė. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimÄ skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes (teismo vertinimu, nors dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis R.

D. patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, jautė skausmus, fizinius nepatogumus, buvo atitinkamÄ laikÄ sumažėjusi jo bendravimo galimybė, dėl tokio netikėto užpuolimo akivaizdžiai prarado ir saugumo jausmÄ , vis tik byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiojo patirti dvasiniai iÅ¡gyvenimai bÅ«tų sukėlę kokias nors ilgalaikes neigiamas pasekmes, dėl kurių jis ateityje nebegalėtų gyventi pilnaverčio gyvenimo, nėra jokių duomenų, kad po įvykio R. D. bÅ«tų nustatytas mažesnis darbingumo lygis, tai yra jam nenustatytas sveikatos sutrikdymo pasekmių ilgalaikiÅ¡kumas), taip pat į padarytos turtinės žalos dydį, A. V.

P. turtinę padėtį (dirbantis) ir jo galimybes atlyginti žalÄ , prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ , įvertino kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir rėmėsi teisingumo bei protingumo kriterijais. Ä®vertinus tai, į kokiÄ vertybę nuteistasis pasikėsino, padaryta nusikalstama veika nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pasekmes, A. V. P. atliktų veiksmų tyčinį pobÅ«dį, skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimÄ , manytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam R.

D. iÅ¡ A. V. P. priteista 500 Eur suma (pažymėtina, kad civiliniu ieÅ¡kiniu buvo praÅ¡oma priteisti žymiai didesnę pinigų sumÄ â€“ 5 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė kompensacija už jo patirtus neigiamus neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimus. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, naikinti ar keisti skundžiamÄ nuosprendį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus apeliacinį skundÄ atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjai Arūnas Budrys Jurgita Kolyčienė Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė