A-143-229-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-229/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00494-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 38;58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Doleta“, AB „Lesto“ Kauno regiono tinklo valdymo departamento Prienų tinklo eksploatavimo grupei, Prienų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 24–32), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. sausio 17 d. raštą Nr. (15.38)-2D-743 (toliau – ir raštas Nr. (15.38)-2D-743) ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti jų 2011 m. lapkričio 30 d. prašymą; 2) panaikinti atsakovo Inspekcijos 2012 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-1004 (toliau – ir sprendimas Nr. (15.2)-2D-1004) ir įpareigoti Inspekciją sustabdyti energetikos inžinerinio statinio 10 kV KL statyba uždaroji akcinė bendrovė „Doleta“ (toliau – UAB „Doleta“) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statinys 10 kV KL), naudojimą; 3) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-1237 (toliau – ir sprendimas Nr. (15.2)-2D-1237) ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti jų 2011 m. gruodžio 7 d. paklausimą bei sustabdyti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. birželio 16 d. išduoto statybos leidimo Nr. L-96 galiojimą iki 2020 m. birželio 16 d.

Pareiškėjai nurodė, kad Inspekcija raštu Nr. (15.38)-2D-743 neatsakė į jų 2011 m. lapkričio 30 d. prašymą, o persiuntė jų paklausimą Inspekcijos Kauno skyriui, nors, pareiškėjų įsitikinimu, būtent Inspekcija turėjo vienareikšmiškai atsakyti į jų užduotus klausimus. Pareiškėjų teigimu, Statinys 10 kV KL yra pastatytas be jokių leidimų bei be akto apie statinio pripažinimą tinkamu naudoti, todėl šio statinio naudojimas turi būti sustabdytas. Pažymėjo, kad paminėtą aplinkybę įrodo ir tai, jog statytojas AB „VST“ 2006 m. nepervedė pinigų už statybos leidimų išdavimą. Pareiškėjų teigimu, Inspekcija sprendimu Nr. (15.2)-2D-1004 atsisako vykdyti savo funkcijas ir sustabdyti neteisėto Statinio 10 kV KL naudojimą, todėl sprendimas Nr. (15.2)-2D-1004 turi būti panaikintas. Pareiškėjų teigimu, Inspekcijos Kauno skyrius sprendime Nr. (15.2)-2D-1237 pateikia klaidingą informaciją. Paaiškino, jog pagal 2010 m. galiojusią statybos leidimų išdavimo tvarką tuo atveju, jei užsakovas/statytojas buvo savivaldybės administracija, statybos leidimus išduodavo apskričių viršininko administracija (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas). Kauno apskrities viršininko administracija, kaip institucija, tuo metu, t. y. 2010 m. birželio 16 d., dar tebedirbo, jos įgaliojimai pasibaigė 2010 m. liepos 1 d., taigi statybos leidimas yra negaliojantis, nes išduotas neįgalioto asmens, t. y. Prienų rajono savivaldybės administracijos. Todėl, pareiškėjų teigimu, Inspekcijos atstovai po statybos leidimo išdavimo, 2010 m. rugsėjo 29 d. atvykę į faktinių duomenų patikrinimo vietą (duomenys neskelbtini) neturėjo galimybės įvertinti 2010 m. birželio 16 d. statybos leidimo Nr. L-96 pasekmių.

Atsakovai Inspekcija ir Inspekcijos Kauno skyrius (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 71–75) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjai nenurodė, kokias jų teises pažeidžia ar kokias neigiamas pasekmes jiems sukelia raštas Nr. (15.38)-2D-743. Pareiškėjai neturi subjektinės teisės teisme ginčyti Inspekcijos priimto atsakymo, nes jie neįrodė pažeistos ar ginčijamos jų teisės arba įstatymų saugomo intereso. Pažymėjo, kad Inspekcija skundžiamu raštu pareiškėjams pateikė visą turimą informaciją, bei atkreipė dėmesį, jog teismas, nagrinėdamas tokius skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, dėl to nėra jokio teisinio pagrindo pakartotinai įpareigoti Inspekciją nagrinėti šį pareiškėjų pareiškimą.

Pareiškėjų argumentas, kad Inspekcija sprendimu Nr. (15.2)-2D-1004 neatsakė į jų pareiškimo esmę, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos nenumato Inspekcijai pareigos stabdyti kilnojamojo daikto naudojimą. Be to, pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškime nurodytas teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi, pareiškėjų teigimu, Inspekcija turėtų atlikti prašomus veiksmus, neteko galios 2010 m. spalio 10 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai skunde nenurodė, nei kokiam teisės aktui prieštarauja ginčijamas sprendimas, nei jog jis buvo priimtas nekompetentingo administravimo subjekto ar pažeidžiant administracines procedūras, kurias būtina atlikti prieš sprendžiant ginčijamo sprendimo išdavimo klausimą.

Dėl Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo Nr. (15.2)-2D-1237 paaiškino, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. birželio 30 d.) (toliau – Nuostatai) 23.2 punktas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracija išduoda statybos leidimą statiniui kelių savivaldybių valdomoje teritorijoje, statiniui, kurio statytojas (užsakovas) yra savivaldybė, tačiau, įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir Apskrities valdymo įstatymo pakeitimams, Inspekcija nuo 2010 m. sausio 1 d. vykdė apskričių viršininkų administracijų iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdytas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas, todėl Kauno apskrities viršininko administracija negalėjo išduoti pareiškėjų pareiškime nurodyto statybos leidimo, nes įstatymai nenumatė jai tokios funkcijos.

Pažymėjo, kad statybos leidimo Nr. L-96 išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo nuostatos numatė, kad leidimus statyti ir rekonstruoti statinius išduodavo tik savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas). Esant aukščiau paminėtų teisės normų kolizijai, taikytinos aukštesnės galios teisės akto, t. y. Statybos įstatymo, nuostatos. Sprendimas Nr. (15.2)-2D-1237 yra išsamus, o pareiškėjų reikalavimas jį panaikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti jų paklausimą stabdyti statybos leidimo Nr. L-96, išduoto Prienų rajono savivaldybės administracijos, galiojimą, yra nepagrįstas, nes pareiškėjai nenurodė prašomo panaikinti rašto neteisėtumo pagrindų, nenurodė, nei kokiam teisės aktui prieštarauja ginčijamas sprendimas, nei jog jis priimtas pažeidžiant administracines procedūras, kurias būtina atlikti prieš sprendžiant ginčijamo sprendimo išdavimo klausimą.

Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Statybos įstatymo nuostatomis, skundų ir pranešimų dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtai priimtų su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų Inspekcija pagal kompetenciją nenagrinėja, jeigu nuo šių sprendimų priėmimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai. Kadangi nuo statybos leidimo Nr. L-96 išdavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai, todėl net ir skundo tenkinimo atveju, nėra jokio teisinio pagrindo pakartotinai įpareigoti Inspekciją nagrinėti šį pareiškėjų pareiškimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas turėtų būti atmestas ir dėl to, kad pareiškėjai savo 2011 m. gruodžio 7 d. prašyme neprašė sustabdyti statybos leidimo Nr. L-96 galiojimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ prašymu (b. l. 92) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu (b. l. 120–126) atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjų skundų ir prašymų išnagrinėjimo tinkamumo. Pareiškėjų nuomone, Inspekcija raštu Nr. (15.38)-2D-743 ir sprendimu Nr. (15.2)-2D-1004 bei Inspekcijos Kauno skyrius sprendimu Nr. (15.2)-2D-1237 netinkamai atsakė į jų prašymus. Teismas pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnis išskiria tris kreipimosi į valstybės institucijas formas: prašymą (kai prašoma priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to su asmens teisių pažeidimu (14 d.)), skundą (kai kreipiamasi nurodant pažeistas teises ir prašant jas apginti (15 d.)) bei pranešimą (kai kreipiamasi dėl kito asmens teisių apsaugos (16 d.)).

Priklausomai nuo kreipimosi pobūdžio numatoma skirtinga prašymų nagrinėjimo forma. Skundai ir pranešimai nagrinėjami taikant administracinę procedūrą ir laikantis Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsnių tvarkos. Prašymai nagrinėjami pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 14 str.). Nurodė, kad pareiškėjų 2011 m. lapkričio 30 d. prašymu prašoma suteikti informaciją apie statybos leidimą Nr. L-66 bei Statinio 10 kV KL pripažinimo tinkamu naudoti aktą, todėl, teismo vertinimu, toks dokumentas laikytinas prašymu, kuris Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje yra apibrėžiamas kaip su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 41 punktas papildomai išskiria skirtingas prašymų grupes ir išaiškina, kokį sprendimą dėl prašymo reikia priimti, priklausomai nuo prašymo turinio. Teismas nustatė, kad kreipdamiesi su 2011 m. lapkričio 30 d. prašymu pareiškėjai nekėlė jokių kitų reikalavimų, susijusių su tam tikrų juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimu ar konkrečias teisines pasekmes atitinkamiems subjektams sukeliančių administracinių sprendimų priėmimu, todėl akivaizdu, jog, vadovaujantis Taisyklių 41.2 punktu, pareiškėjų prašymas buvo įvertintas tik kaip prašymas pateikti pareiškėjams juos dominančią informaciją.

Teismas įvertino Taisyklių 41.2, 44 punktų nuostatas. Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei nagrinėjamos bylos aplinkybes bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2002/2012), teismas padarė išvadą, kad ginčas dėl rašto Nr. (15.38)-2D-743, kaip atsakymo į pareiškėjų 2011 m. lapkričio 30 d. prašymą suteikti informaciją, gali būti nagrinėjamas teisme atsakymo į prašyme pateiktus klausimus pakankamumo aspektu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Inspekcija tinkamai vadovavosi Taisyklėse įtvirtintomis nuostatomis, apibrėžiančiomis asmenų prašymų nagrinėjimo viešojo administravimo institucijose tvarką, ir į pareiškėjų prašymą atsakė 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. (15.38)-2D-743 bei pateikė jiems reikiamą informaciją dėl statybos leidimo Nr. L-66 bei dėl Statinio 10 kV KL pripažinimo tinkamu naudoti akto, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Inspekciją iš naujo ištirti ir išnagrinėti jų prašymą yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo vertinimu, pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškimas Inspekcijai laikytinas skundu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme. Inspekcija 2012 m. sausio 20 d. sprendime Nr. (15.2)-2D-1004 iš esmės atsisakė vykdyti pareiškėjų reikalavimą sustabdyti Statinio 10 kV KL naudojimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai savo reikalavimą grindė Nuostatų 39.3 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyti Nuostatai neteko galios 2010 m. spalio 10 d., tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d.

įsakymu Nr. 349 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. D1-595 redakcija) patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų (toliau – Inspekcijos nuostatai) 8.21.2 punkte įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, suteikianti teisę Inspekcijai, paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdama į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jeigu būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jeigu reikia, – ir statinio sklype ar teritorijoje).

Nurodė, jog sprendime Nr. (15.2)-2D-1004 Inspekcija savo atsisakymą stabdyti Statinio 10 kV KL naudojimą iš esmės grindė tuo, kad Statinys 10 kV KL nėra laikytinas statiniu, kuriam taikytinos Statybos įstatymo nuostatos. Teismas vadovavosi Inspekcijos nuostatų 4 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi. Atkreipė dėmesį, kad Statinys 10 kV KL yra požeminės kabelinės linijos, kurios yra kilnojamasis daiktas, todėl Statinys 10 kV KL nėra laikytinas statiniu Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme ir todėl jam netaikytinas Inspekcijos nuostatų 8.21.2 punktas, įtvirtinantis Inspekcijos teisę stabdyti statinio (Statybos įstatymo 2 str. 2 d. prasme) naudojimą, paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai.

Teismas pritarė Inspekcijos sprendime Nr. (15.2)-2D-1004 išsakytai pozicijai, kad šiuo atveju saugų, patikimą ir nepertraukiamą elektros energijos persiuntimą iki vartotojo objekto nuosavybės ribos privalo užtikrinti perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriai (Elektros energetikos įstatymo 50 str. 1 d.), be to, skirstomųjų tinklų operatorius privalo: eksploatuoti skirstymo tinklus ir jungiamąsias linijas su kitomis sistemomis savo teritorijoje, užtikrindamas elektros kokybės standarto reikalavimus, garantuodamas saugų tiekimą ir tinklų plėtojimą, laikydamasis aplinkos apsaugos reikalavimų (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. 398 patvirtintų Elektros tinklų kodekso ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 8.1 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. skundą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą Nr. (15.2)-2D-1004, kurį naikinti pagrindo nėra. Taigi atmestinas ir pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti Inspekciją sustabdyti Statinio 10 kV KL naudojimą. Teismas, be to, nustatė, jog 2011 m. gruodžio 7 d. paklausimu Inspekcijos Kauno skyriui pareiškėjai iš esmės prašė nustatyti, kad 2010 m. birželio 16 d. statybos leidimas Nr. L-96 buvo išduotas nekompetentingo asmens, t. y. kad statybos leidimą Nr. L-96 turėjo išduoti ne Prienų rajono savivaldybės administracija, o Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas.

Pareiškėjai rėmėsi Nuostatų 23.2 punktu. Teismas pažymėjo, jog Statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – STR 1.07.01:2002) 6.2 punkte, galiojusiuose statybos leidimo Nr. L-96 išdavimo metu, buvo nustatyta, kad kitam bet kuriam statiniui statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas).

Esant paminėtų teisės aktų kolizijai, taikytinos aukštesnės galios teisės akto, t. y. Statybos įstatymo, o ne pareiškėjų nurodytų Nuostatų, normos. Taigi, teismo vertinimu, darytina išvada, jog Inspekcijos Kauno skyrius pagrįstai sprendime Nr. (15.2)-2D-1237 konstatavo, kad Prienų rajono savivaldybės administracija turėjo išduoti ir pagrįstai išdavė 2010 m. birželio 16 d. leidimą Nr. L-96 vandentiekio ir buitinio nuotakyno plėtrai, todėl pagrindo šiam Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimui panaikinti nėra. Taip pat darytina išvada, jog, Inspekcijos Kauno skyriui tinkamai išnagrinėjus pareiškėjų skundą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. paklausimą.

Teismas pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Kauno skyrių sustabdyti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. birželio 16 d. išduoto statybos leidimo Nr. L-96 galiojimą iki 2020 m. birželio 16 d. vertino kritiškai, kadangi vienintelis pareiškėjų nurodytas argumentas, kuriuo jie grindė tokį savo reikalavimą, yra tas, kad paminėtas leidimas yra išduotas neįgalioto asmens, nors, kaip jau minėta, Inspekcijos Kauno skyrius pagrįstai sprendime Nr. (15.2)-2D-1237 konstatavo, jog būtent Prienų rajono savivaldybės administracija turėjo teisę išduoti paminėtą leidimą Nr. L-96.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Inspekcijos raštas Nr. (15.38)-2D-743 ir sprendimas Nr. (15.2)-2D-1004 bei Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimas Nr. (15.2)-2D-1237 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 133–135, 136–138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Inspekcija 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. (15.38)-2D-743 pateikė pasenusią informaciją apie tai, kas 2006 m. turėjo skirti komisiją dėl 0,4 kV ir aukštesnės įtampos elektros linijų pripažinimo tinkamomis naudoti. Inspekcija, norėdama išvengti įpareigojimo atkurti saugią aplinką prie jų namų valdos, suklaidino teismą, nurodydama Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – STR 1.11.01:2002). Inspekcija nepagrįstai atsisako nagrinėti jų pareiškimą, kadangi pagal 2006 m. galiojusius įstatymus Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (skyriui), dabar Inspekcijai, buvo atsiskaitoma apie valstybės teritorijoje pastatytus ypatingus statinius. Teismas privalėjo priimti sprendimą pagal 2006 m. galiojusių teisės aktų visumą. Atsisakydama peržiūrėti pareiškimą, Inspekcija juos diskriminuoja, eksperimentuodama jų sveikata ir gyvybe.

2. Dėl Inspekcijos 2012 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-1004, tai Inspekcija, kaip institucija, perėmusi apskričių viršininkų administracijų pareigas ir funkcijas, turi spręsti 10 kV ypatingojo statinio priėmimo eksploatacijai (neeksploatacijai) problemą, nes 2006 m. gruodžio 7 d. jos atstovas turėjo dalyvauti komisijos darbe. Inspekcija privalo priimti sprendimą, atitinkantį jų lūkesčius, kadangi 2006 m. 10 kV požeminės kabelinės linijos statiniui buvo keliami reikalavimai, kokie buvo keliami nekilnojamiesiems objektams. Inspekcija nepaiso ir Kelių įstatymo nuostatų. Teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi neištyrė visapusiškai ir objektyviai bylos aplinkybių, netaikė Konstitucijos nuostatų, atimdamas iš jų teisę į saugią aplinką.

3. Dėl Inspekcijos Kauno skyriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-1237, tai teismas neišreikalavo vandentiekio ir buitinio nuotakyno plėtros dokumentų iš trečiojo suinteresuoto asmens Prienų rajono savivaldybės administracijos, dokumentų, kurie nėra suderinti su šio statinio gretimybės 10 kV požeminės kabelinės linijos savininku. Teismas formaliai įvertino skundą, nesirėmė ženkliu jų sveikatos pablogėjimu dėl vandentiekio tiesimo gretimai 10 kV požeminės kabelinės linijos ir jų gyvenamųjų namų.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157–162) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Inspekcija, gavusi 2011 m. lapkričio 30 d. pareiškėjų prašymą, į jų klausimus tinkamai atsakė 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. (15.38)-2D-743. Teismas pagrįstai padarė išvadą, jog Inspekcija į pareiškėjų prašymą atsakė šiuo raštu bei pateikė jiems reikiamą informaciją dėl statybos leidimo ir pripažinimo tinkamu naudoti akto, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Inspekciją iš naujo ištirti ir išnagrinėti pareiškėjų klausimą.

2. Statinių naudojimo priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų sąrašas pateiktas Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, tarp kurių Inspekcija nenurodyta. Todėl teismas pagrįstai nepanaikino Inspekcijos 2012 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-1004 ir nepatenkino pareiškėjų skundo dėl Inspekcijos įpareigojimo sustabdyti energetikos inžinierinio statinio 10 kV KL naudojimą. Teismas išsamiai pasisakė dėl aktualių teisės aktų nuostatų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes.

3. Inspekcijos Kauno skyrius 2012 m. sausio 25 d. sprendime Nr. (15.2)-2D-1237 pagrįstai nurodė pareiškėjams, jog 2010 m. birželio 16 d. statybos leidimą turėjo išduoti ir išdavė Prienų rajono savivaldybės administracija. Pareiškėjų reikalavimai panaikinti skundžiamą raštą ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. paklausimą ir sustabdyti šio statybos leidimo galiojimą teisėtai teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjų prašomi panaikinti atsakovo – Inspekcijos – 2012 m. sausio 17 d. raštas Nr. (15.38)-2D-743 ir 2012 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (15.2)-2D-1004 yra atsakymai į jų (pareiškėjų) šiam atsakovui paduotus, atitinkamai, 2011 m. lapkričio 30 d. prašymą (b. l. 33) ir 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškimą (b . l. 16), o jų skundžiamas kito atsakovo – Inspekcijos Kauno skyriaus - 2012 m. sausio 25 d. sprendimas yra atsakymas į jų 2011 m. gruodžio 7 d. paklausimą. Atsakovai yra viešojo administravimo subjektai, kurie, viena vertus, gavę paminėtus pareiškėjų prašymus ir paklausimą, privalėjo elgtis, vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis sprendimų (atsakymų į jų gautus prašymus ir skundus) priėmimą. Antra vertus, vadovaudamiesi jų veiklą reglamentuojančiais Inspekcijos nuostatais, nustatę, kad gautuose prašymuose ir paklausime yra keliami jų kompetencijai priskirti klausimai, jie, esant atitinkamam faktiniam ir teisiniam pagrindui, pagal savo kompetenciją privalėjo priimti atitinkamus administracinius sprendimus, sietinus su pareiškėjų teisėmis arba įstatymų saugomais interesais.

Iš paminėtų pareiškėjų prašymų ir paklausimo matyti, kad juose prašoma pateikti informacija ir prašymai imtis juose nurodytų veiksmų yra siejami su pareiškėjų (tariamai padarytais) teisių pažeidimais, kurie (pagal pareiškėjus) pasireiškė tuo, kad per jų nuosavybės teise valdomą žemę buvo pratęstos požeminės kabelinės linijos, įvardintos kaip statinys 10 kV KL. Pareiškėjai nurodo, kad šiam statiniui statyti neteisėtai (t. y. pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus) buvo išduotas 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimas Nr. L-66 ir jis (nurodytas statinys) 2006 m. gruodžio 7 d. aktu neteisėtai buvo pripažintas tinkamu naudoti.

Šiame kontekste yra būtina pažymėti, kad apie nurodytus 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66 ir 2006 m. gruodžio 7 d. aktą yra kalbama tik aukščiau paminėtame pareiškėjų 2011 m. lapkričio 30 d. prašyme, tačiau kituose pareiškėjų pareiškime ir paklausime yra nurodytas kitas to paties pavadinimo statiniui išduotas statybos leidimas – 2010 m. birželio 16 d. statybos leidimas Nr. L-96, t. y. savo teisių pažeidimą pareiškėjai sieja su skirtingų statybos leidimų išdavimu. Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, pirmiausia pasakytina apie atsakovų kaip viešojo administravimo subjektų kompetenciją spręsti klausimus dėl pareiškėjų nurodytų statybos leidimų ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad atsakovų kompetenciją ir jų veikimo tvarką reglamentuoja Inspekcijos nuostatai. Pagal šių nuostatų 1-1 punktą (2010-09-27 įsakymo Nr. D1-822 redakcija), Inspekcijos paskirtis - pagal kompetenciją vykdyti teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą. Inspekcijos veiklos tikslai yra suformuluoti (nurodyti) Inspekcijos nuostatų 6 punkte (bylai aktuali 2010-09-27 įsakymo Nr. D1-822 redakcija), pagal kurį tai yra tikslai: užtikrinti, kad teritorijų planavimas būtų vykdomas teisėtai (6.1 p.); (nagrinėjamai bylai aktualus tikslas) užtikrinti, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai (6.2 p.); užtikrinti, kad administracinės paslaugos statybos srityje būtų teikiamos skaidriai (6.3 p.).

Inspekcijos funkcijos yra nurodytos Inspekcijos nuostatų 7 punkte ir yra skirtos įgyvendinti aukščiau paminėtus jos veiklos tikslus. Įgyvendindama nuostatų 6.2 punkte nurodytą tikslą, Inspekcija, be kita ko, tikrina, ar statybą leidžiantys dokumentai išduoti teisėtai (7.2.1 p.), Statybos įstatymo nustatytais atvejais sustabdo statybą (7.2.3 p.), dėl neteisėtai priimtų su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų panaikinimo kreipiasi į šiuos sprendimus priėmusius subjektus arba į teismą (7.2.6 p.). Aiškindama išvardintas atsakovų kompetenciją apibrėžiančias nuostatas statybos valstybinės priežiūros srityje, kolegija pažymi, kad jos yra siejamos su statinių valstybine priežiūra Statybos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių kontekste.

Tai reiškia, kad juose naudojama samprata „statinys“ turi būti suprantama taip, kaip ši sąvoka yra apibūdinta Statybos įstatyme, t. y. kaip pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas (Statybos įstatymo 2 str. 2 d.). Iš šio apibūdinimo matyti, kad esminis jo požymis, leidžiantis laikyti jame nurodytus objektus statiniu Statybos įstatymo taikymo prasme, yra tai, kad toks objektas priskirtinas nekilnojamųjų daiktų kategorijai.

Todėl, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjų nurodytas statinys (jo statybos teisėtumo prižiūra) patenka į Inspekcijos nuostatų nustatytą atsakovų kompetenciją, yra būtina išaiškinti, ar paminėtas statinys 10 kV KL gali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu. Atsakymas į šį klausimą yra pateiktas Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali 2004-07-01 įstatymo Nr. IX-2307 redakcija), pagal kurią elektros energijos persiuntimui skirtos žemos ir vidutinės įtampos elektros oro linijos, oro kabeliai bei požeminių kabelių linijos ir įrenginiai, įskaitant transformatorinėse pastotėse įrengtus įrenginius, kartu su požeminių kabelių kanalais, linijas laikančiomis atramomis bei kitais priklausiniais, laikomi kilnojamaisiais daiktais.

Taigi, kalbant apie šioje byloje nagrinėjamą situaciją, konstatuotina, kad atsakovų kompetencijai nepriskirtina tokio objekto kaip statinys 10 kV KL statybos valstybinė priežiūra. Todėl jie negalėjo atlikti pareiškėjų prašomų veiksmų: sustabdyti energetikos inžinerinio statinio 10 kV KL statybą ir sustabdyti 2010 m. birželio 16 d. išduoto statybos leidimo Nr. L-96 galiojimą. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjų skundo reikalavimai atsakovams atlikti šiuos veiksmus negali būti pripažinti pagrįstais ir pirmosios instancijos teismo atmesti teisingai.

Pasisakydama dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad pareiškėjų skundžiamas Inspekcijos 2012 m. sausio 17 d. raštas Taisyklių 41.2 punkto taikymo požiūriu yra pakankamai informatyvus ta prasme, kad turimos informacijos ribose Inspekcija atsakė į visus pareiškėjų 2011 m. lapkričio 30 d. pareiškime keliamus klausimus. Inspekcijos 2012 m. sausio 20 d. sprendime šis atsakovas paaiškino, kodėl jis neturi kompetencijos patenkinti pareiškėjų 2011 m. gruodžio 7 d. prašyme nurodytą reikalavimą sustabdyti statinio 10 kV KL naudojimą (pažymėtina, kad šis paaiškinimas iš esmės atitinka kolegijos aukščiau aptartą atsakovų kompetenciją, todėl kolegijos pripažintinas tinkamu ir teisingu). Inspekcijos Kauno skyriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimas (atsakymas į pareiškėjų 2011-12-07 paklausimą, kuriame nurodytas reikalavimas sustabdyti statinio 10 kV KL naudojimą) kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ta prasme, kad dėl aukščiau nurodytų priežasčių šis atsakovas neturėjo teisės (kompetencijos) tikrinti pareiškėjų nurodyto 2010 m. birželio 16 d. statybos leidimo Nr. L-96 išdavimo teisėtumo. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymus panaikinti nurodytus atsakovų sprendimus ir įpareigoti atsakovus nagrinėti iš naujo pareiškėjų paduotus prašymus ir paklausimą.

Susipažinusi su pareiškėjų 2013 m. vasario 5 d. prašymu atidėti šios bylos nagrinėjimą arba ją sustabdyti, kol nebus priimtas ir išnagrinėtas pareiškėjo A. Ž. bendrosios kompetencijos teismui paduotas ieškinys, kolegija nenustatė pagrindo tenkinti šį prašymą, nes paminėto ieškinio reikalavimai niekaip nėra siejami su šioje administracinėje byloje išspręstais klausimais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas