2022-05-18 Nr. AB-12871-3-62-3-00063-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2443-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00063-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. H. H. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. H. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir atsakovas) 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 21S43502 (toliau - ir Sprendimas); Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 6K-2584 (toliau - ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. (duomenys neskelbtini), todėl prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

3. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždraudė 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, įvedė į C.SIS II sprendimą įspėjimą dėl draudimo atvykti ir gyventi 3 metams. Pareiškėjas šį Sprendimą apskundė ikiteismine tvarka, tačiau Komisijos sprendimu skundas buvo atmestas.

4. Pareiškėjas teigia, kad prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė realias aplinkybes. Jo persekiojimas yra grindžiamas (duomenys neskelbtini). Kadangi jo sveikatai ir gyvybei yra kilusi reali grėsmė, tai jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas neįvertino nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo.

5. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjo įsitikinimu, šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų.

8. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau - Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovo surinkta ir ištirta aktuali bei su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija neleido patvirtinti tokių pareiškėjo teiginių, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų nepateikė. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau būtų pavojinga gyventi (duomenys neskelbtini).

9. Tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, nes pareiškėjas kitokių nenurodė. Tyrimo metu atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsakovas nustatė, kad beatodairiškas smurtas nė vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

10. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Nagrinėjamu atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Pareiškėjas skunde taip pat neįvardijo tokių aplinkybių.

11. Pareiškėjas, teigdamas, kad (duomenys neskelbtini), nepateikė jokių detalių, kaip įvyko šis (duomenys neskelbtini), kokios to pasekmės, neaišku, ar jam buvo grasinta. Pirminės apklausos metu pareiškėjas pasakojo, jog (duomenys neskelbtini) jo, tačiau antrinės apklausos metu neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini). Nors pirminės ir antrinės apklausų metu pareiškėjas teigė, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini) jis būtų nužudytas dėl to, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nė vienu atveju jis nenurodė, kad jis buvo persekiojamas, jam būtų buvę grasinta ir kaip tie grasinimai pasireiškė. Pareiškėjo įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama išimtinai tik spėlionėmis. Pareiškėjo pasakojimo trūkumai neleido atsakovui identifikuoti tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Dėl to pagrįstai buvo nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti atvykti maksimalų laikotarpį. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad tyrimas buvo atliktas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija. Tyrimo metu buvo įvertinta, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertinta, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

II. 14. Regionų apygardos administracinis teismas Klaipėdos rūmai 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. S. H. H. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 21S43502 rezoliucinės dalies 3 punktą (draudimą asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki dvejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) ir 4 punktą (į C.SIS II įvesto perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminą sutrumpino iki dvejų metų), atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalis, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 31 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Švenčionių užkardos pareigūnai sulaikė 8 asmenis, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną ir prisistačiusius (duomenys neskelbtini), tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Tą pačią 2021 m. rugpjūčio 16 d. atliktoje pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad jis pabėgo iš (duomenys neskelbtini) dėl trijų priežasčių. Pirma priežastis ta, kad (duomenys neskelbtini). Antra priežastis yra ta, jog (duomenys neskelbtini). Trečia priežastis ta, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas politinei partijai nepriklauso. Jis 2021 m. liepos 28 d. išvyko iš kilmės valstybės į Baltarusijos Respubliką, o 2021 m. liepos 31 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Antrinės apklausos metu (2021 m. rugpjūčio 23 d.) pareiškėjas nurodė, kad išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra (duomenys neskelbtini).

16. Teismas nurodė, kad departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išvadomis apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

17. Teismo teigimu, pareiškėjo įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, bet nepagrindžiama objektyviais įrodymais. Nenustatyta individualios asmeninės grėsmės pareiškėjui grįžti į kilmės šalį. Dėl to atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai (kankinimai arba mirties bausmė). Teismo vertinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, todėl darytina išvada, kad jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

18. Teismas pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, vertino kritiškai, kaip pramanytas, ir nelaikė patikimu įrodymu, nes atsakinėdamas į papildomus klausimus, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

19. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, taip pat pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų), pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį.

20. Teismas šiuo atveju nesutiko su atsakovo išvada taikyti pareiškėjui maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas keltų grėsmę visuomenės saugumui, todėl šiuo atveju proporcingu teismas laikė draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi teismas pakeitė sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tai teismas konstatavo ir pagrindą keisti sprendimo dalį dėl perspėjimo apie draudimą įvedimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė

III. 21. Pareiškėjas A. S. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų (klaidingai nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo) 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti jo bei vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Nagrinėjamu atveju atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamu, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

23. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinka informacija apie kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, kurį patvirtina atsakovo surinkti duomenys, jog (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju teismas nevertino, kaip (duomenys neskelbtini). Be to, teismas neanalizavo statistikos, (duomenys neskelbtini).

24. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

25. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad, atlikdamas tyrimą, jis vadovavosi Tvarkos aprašo 22, 99 punkto nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas apie jam kilmės valstybėje kylančias grėsmes nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, be to, buvo labai abstraktus, neišsamus, siekiant išsiaiškinti konkretesnes detales, jis atsakydavo bendrais teiginiais, vengdamas išsamesnių, konkretesnių paaiškinimų. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė jokių detalių apie (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas įvardijo (duomenys neskelbtini), tačiau jis nepateikė jokių detalių, kaip (duomenys neskelbtini), kokios to pasekmės, neaišku, ar jam buvo grasinta. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau antrinės apklausos metu neužsiminė, kad(duomenys neskelbtini). Dėl to atsakovas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio, grindžiama išimtinai tik spėlionėmis, nes nebuvo nurodyti jokie konkretūs grasinimai pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į šiuos pareiškėjo pasakojimo trūkumus, Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

28. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat kad kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas.

29. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos atsakovui įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje). Tvarkos aprašo 97 – 99 punktai nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

30. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Be to, draudimo atvykti terminas neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio termino, o jo nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau ten dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, šios aplinkybes patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas teisme.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 35. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjo istorija yra abstrakti, nurodomos bendro pobūdžio priežastys, pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, o teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų realią individualaus persekiojimo rizikos tikimybę. Dėl to teismas nekonstatavo esant Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindą suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą. Be to, atsakovas gana nuosekliai įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir nenustatė realios ir individualios grėsmės patirti pareiškėjai persekiojimą kilmės šalyje. Taigi teismas nenustatė papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai kriterijų, todėl nekonstatuota ir atitiktis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatoms. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai vertino jo baimę būti persekiojamu, jo pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, tyrimą atliko paviršutiniškai, o teismas rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais ir jo surinkta informacija, tačiau neatliko gilesnės jo analizės, neanalizavo kilmės šalies statistikos, kiek žmonių drįsta atsiriboti nuo religijos, todėl nepagrįstai atsakovo sprendimą nesuteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos pripažino pagrįstu.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

39. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

40. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

45. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojamu dėl (duomenys neskelbtini).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, kilmės valstybės informaciją surinko iš keleto įvairių šaltinių.

47. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusius jį išvykti iš kilmės šalies, turi esminių formos ir turinio trūkumų – pasakojimas yra bendro pobūdžio, painus, neišsamus, nenuoseklus, stokojantis patikimumo, neleidžiantis identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjas, atsakinėdamas į papildomus klausimus, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Nors jis nurodė, kad apie šį faktą žinojo visi aplinkiniai, tačiau negalėjo paaiškini, kaip ir kodėl perdavė aplinkiniams tokią informaciją apie save. Pareiškėjas tik bendrais bruožais papasakojo apie tai, kad (duomenys neskelbtini), negalėjo konkrečiau ir išsamiau paaiškinti, kaip tai vyko, tik bendrais bruožais teigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas bendrais bruožais įvardijo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo išsamiai atsakyti, kaip įvyko (duomenys neskelbtini) ir kokios dėl to pasekmės jam kyla, nepaaiškino, ar jam buvo grasinta. Pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau antrinės apklausos metu jau šio fakto neminėjo. Dėl to atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumai neleido pripažinti šio pasakojimo patikimu įrodymu, pagrindžiančiu visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą.

48. Atsakovas, atlikdamas prieglobsčio prašymo tyrimą ir vertinimą, surinko išsamią kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini), ir vertino šią informaciją pareiškėjo nurodytų aplinkybių kontekste. Pavyzdžiui, pareiškėjas nurodė, kad dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas sprendė, kad tokia informacija neatitinka atsakovo surinktos kilmės informacijos, nes (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas nėra viešas asmuo, nepriklausė jokiai pozicinei ar opozicinei partijai, nevykdė jokios veiklos, dėl kurios galėtų susilaukti (duomenys neskelbtini), todėl tokią aplinkybę atsakovas pripažino mažai tikėtina. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad visiems asmenims jis pasakojo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau, atsakovo nuomone, toks pasakojimas nesuderinamas su kilmės šalies informacija, nes (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, tai atsakovas pripažino, kad jam kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

49. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pripažino, kad šiuo atveju nėra nustatyta aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų. Teismas pareiškėjo pasakojimą vertino kritiškai, kaip pramanytą, ir nelaikė jo patikimu įrodymu, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė dėl pavojaus gyvybei yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Dėl to teismas pagrįstai pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

50. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad netinkamai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės papildomos apsaugos suteikimo aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašymui dėl papildomos apsaugos suteikimo pagrįsti nenurodė kitokių valstybėje kylančių grėsmių, todėl jo prašymas suteikti papildomą apsaugą buvo nagrinėjamas tų pačių kaip ir prašymo dėl prieglobsčio suteikimo aplinkybių kontekste. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad pareiškėjo deklaruojama baimė yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, patvirtinančia realios individualios grėsmėms jam kilimą, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstos kankinimo ar mirties bausmės grėsmės nenurodė ir pareiškėjas. Dėl to pagrįstai pripažinta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

51. Atsakovas surinko ir vertino kilmės šalies informaciją tam, kad įvertinti beatodairiško smurto veiksmus tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu ir įsitikinti, ar pareiškėjo gyvybei, sveikatai saugumui, laisvei dėl to nekyla rimta ir asmeninė grėsmė. Pagal Migracijos departamento surinktą informaciją nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos pareiškėjui. Atsakovas nustatė ir tai, kad pareiškėjas nepriklauso (duomenys neskelbtini). Be to, (duomenys neskelbtini). Atsakovas įvertino ir pareiškėjo galimybę saugiai keliauti ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių jam būtų apsunkinta galimybė grįžti į kilmės šalį. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad kilmės šalyje yra įgyvendinamos savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programos. Dėl to atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teismas šią atsakovo išvadą pripažino pagrįsta.

52. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas rėmėsi tik atsakovo surinkta informacija, neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija šio pažeidimo nekonstatuoja. Šiuo atveju pareiškėjas neįvardija, kokios konkrečios jo pateiktos informacijos atsakovas neįvertino. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija atitinka tiek naujumo, tiek aktualumo, tiek išsamumo kriterijus, priešingos informacijos, kuri paneigtų atsakovo surinktą informaciją ir jo padarytas išvadas, pareiškėjas nepateikė. Dėl to šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais.

53. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo analizuoti kilmės šalies statistiką dėl (duomenys neskelbtini). Tačiau skunde nenurodoma, kokią reikšmę šios aplinkybės turėtų jo individualiai situacijai vertinti, kaip minėti statistikos duomenys galėtų pagrįsti pareiškėjui kylantį pavojų gyvybei ir sveikatai. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir kad padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė