P-525-158-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-158/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01630-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.10; 80.13.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (toliau – ir VDI) dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH paskirties išaiškinimo. VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. (16)SD-19330, kuriuo pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtu ir grąžino jį pareiškėjui.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas K. S. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (16)SD-19330, įpareigoti atsakovą atsakyti į jo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime pateiktą klausimą bei į pareiškimą VDI gautą 2009 m. gegužės 27 d., reg. Nr. APS-36-6406 ir priteisti turėtas teismo išlaidas. Skunde paaiškino, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (16)SD-19330 yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame neatsakyta į pareiškėjo užduotus klausimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau − ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. V-312 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklės (toliau − ir Taisyklės), kurios nustato fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų, pranešimų, informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą VDI administracijos ir teritoriniuose skyriuose. Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Taisyklių 52 punktas nustato, kad pakartotini prašymai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas, taip pat, jei teismo žinioje yra byla dėl to paties prašyme minimo ginčo, dalyko, tuo pačiu pagrindu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tuo atveju per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo datos pareiškėjui pranešama, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, nurodomos priežastys ir apskundimo tvarka.

Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į VDI Vilniaus skyrių su prašymu ištirti 2008 m. lapkričio 27 d. kelyje į darbą jam įvykusį nelaimingą atsitikimą, taip pat išreikalauti iš VGTU kai kuriuos su darbu VGTU susijusius dokumentus. Išnagrinėjęs minėtą prašymą, VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius A. O. konstatavo, jog pareiškėjas K. S. buvo atleistas iš darbo VGTU 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymu Nr. 1974-PH ir šiuo metu darbo sutarties pagrindais niekur nedirba.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenimis K. S. VGTU apdraustųjų sąraše buvo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 9 d. Pagal VGTU pateiktą pranešimą apie atleidimą iš darbo, K. S. socialinio draudimo pabaiga – 1998 m. gruodžio 9 d., tuo tarpu trauma K. S. įvyko 2008 m. lapkričio 27 d. Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo kreipėsi į teismą ir šiuo klausimu yra visų teisminių instancijų priimti teismo sprendimai. Atsakovas nustatė, jog nėra pagrindo prašyme minimą nelaimingą atsitikimą priskirti prie nelaimingų atsitikimų kelyje į darbą/iš darbo bei nėra subjekto, kuris nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka būtų įpareigotas ištirti pareiškėjo minimą nelaimingą atsitikimą ir surašyti nelaimingo atsitikimo aktą N-2.

Apie atlikto tyrimo išvadas pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka buvo informuotas 2009 m. sausio 26 d. raštu Nr. SD-2046. Pareiškėjas 2009 m. balandžio 2 d. kreipėsi į atsakovą su pakartotiniu skundu dėl netinkamai atlikto pirminio tyrimo ir neteisingų VDI Vilniaus skyriaus išvadų. Atsakovas pakartotinai išnagrinėjo K. S. keliamus klausimus bei nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu jo atžvilgiu pažeidžiamos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių norminių teisės aktų normos, pripažino, kad VDI Vilniaus skyriaus pirminio tyrimo išvados bei sprendimas yra pagrįsti ir teisėti.

Pareiškėjas dar ne vieną kartą, t. y. 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į atsakovą su pareiškimais dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo, kuris 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. (16)SV-12903 ir 2009 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (16)SD-19330 į pareiškėjo pareiškimus atsakė. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2009 m. rugsėjo 1 d. VDI sprendimu Nr. (16)SD-19330, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teismas nustatė, jog dėl darbo santykių su VGTU pareiškėjas 1999 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydamas „nustatyti darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo su VGTU faktą“ bei išreikalauti iš atsakovo su darbo sutarties nutraukimu susijusius dokumentus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, 1999 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė bei nurodė, kad K. S. darbo santykiai su universitetu nutraukti 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymu Nr. 1974-PH. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2000 m. kovo 29 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2000 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 3K-3-1013/2000). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai per tris teisminio proceso metus pareiškėjui išaiškino 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH padarinius.

Teismas akcentavo, jog remdamasis byloje esančiu VDI 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (16)SD-11468, atsakovas atsakė į pareiškėjo 2009m. balandžio 2 d., 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. gegužės 12 d. pareiškimus dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo. Jam buvo išaiškinta, jog VDI Vilniaus skyriaus bei VDI Nelaimingų atsitikimų analizės specialistai, nagrinėdami pirminius K. S. pareiškimus ir skundus, tinkamai vykdė VDI Įstatymo bei nuostatų priskirtas funkcijas bei padarė teisingas išvadas. Taip pat pripažino, kad, kadangi 2008 m. lapkričio 27 d. įvykio metu K. S. socialiniu draudimu apdraustas nebuvo, darbiniai santykiai su VGTU buvo nutraukti, todėl, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais tirti jam įvykusį nelaimingą atsitikimą, kaip nelaimingą atsitikimą kelyje iš darbo, nėra teisinio pagrindo. Nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 26 d. prašymu kreipėsi į VDI dėl 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH paskirties išaiškinimo. 2009 m. birželio 2 d. VDI priėmė sprendimą Nr. (16)SD-12903, kuriuo pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtu ir grąžino jį. 2009 m. rugpjūčio 25 d. jis pakartotinai kreipėsi į VDI ir jam buvo atsakyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pateiktose Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus išvadose, kurios yra 2009 m. gegužės 15 d. Nr. (16)SD-11468 sprendimo pagrindas, buvo pateikti atsakymai į jo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimuose kartojamus klausimus.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, įvertinęs teisės aktų normas reguliuojančias ginčo teisinius santykius padarė išvadą, jog K. S. daug kartų buvo išaiškinta VDI nuomonė dėl jo darbo santykių su VGTU, dėl 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH bei VDI kompetencija darbo ginčų nagrinėjimo srityje, todėl 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimai pagrįstai buvo palikti nenagrinėti bei grąžinti pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sprendimas (VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (16)SD-19330) yra teisėtas ir pagrįstas, VDI teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl jos priimtas sprendimas yra teisėtas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo K. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime pateiktą klausimą bei į pareiškimą VDI gautą 2009 m. gegužės 27 d., reg. Nr. APS-36-6406 ir priteisti turėtas teismo išlaidas.

III. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas K. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, kadangi teisme atsiliepimas gautas pasibaigus teismo nustatytam terminui, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutiko: kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 27 d. nutarties, atsakovas atsiliepimą į skundą buvo įpareigotas pateikti iki 2009 m. lapkričio 17 d., ir, kaip matyti iš spaudo ant voko, 2009 m. lapkričio 17 d. vokas su atsiliepimu buvo įteiktas pašto įstaigai, o ABTĮ 66 straipsnio 6 dalis nustato, kad jei skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog kitas apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino teismo posėdyje nagrinėjant bylą dalyvavusios I. J. paaiškinimus, kadangi pastaroji, pasak apelianto, nėra nei proceso šalis, nei tinkamai įgaliota atstovė. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko ir su šiuo argumentu, pažymėdamas, kad ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis savo interesus teisme turi teisę ginti per atstovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, I. J. laikytina VDI atstovė pagal įstatymą (to paties straipsnio 2 dalis), nes, kaip matyti iš atsakovo išduotos įgaliojimo kopijos, minėta darbuotoja bylos nagrinėjimo metu buvo įgaliota atstovauti instituciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad byloje yra įgaliojimo kopija, o ne originalas, nesudaro pagrindo abejoti minėto asmens įgaliojimu. Tikrinant teismo posėdžio dalyvių (proceso šalių ir jų atstovų) asmens tapatybę nustatančius bei įgaliojimą atstovauti įrodančius dokumentus, (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 239 str. 2 d.), įstatymas nenumato, kad dokumentų originalai, juos patikrinus, būtų įsiuvami į bylą. Be to, minėto asmens įgaliojimo tinkamumu nebuvo suabejota ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tikrinant posėdyje dalyvavusių asmenų tapatybę bei įgaliojimus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas gavo VDI atsakymą į jo 2009 m. gegužės 26 d. pareiškimą. Taip pat teismas, pasak apelianto, neteisingai nustatė aplinkybę, neva VDI atsakė į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimą raštu Nr. (16) SD-19330. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimus atsakyta VDI 2009 m. gegužės 15 d. išvada Nr. (16)SD-11468, kuri yra adresuota Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui M. P. Tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje esantis VDI 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (16)SD-11468 liudija, kad atsakovas atsakė į pareiškėjo 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. balandžio 16d. ir 2009 m. gegužės 12 d. pareiškimus dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo, o Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus išvadose, kurios yra 2009 m. gegužės 15 d. Nr. (16)SD-11468 sprendimo pagrindas, buvo pateikti atsakymai į jo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimuose kartojamus klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog iš apeliacinio skundo matyti, kad jis grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, t. y. kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo. Patikrinusi bylą šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ABTĮ 57 str.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvardinti įrodymai, vertinant juos chronologiško atsiradimo bei jų šaltinių (įrodinėjimo priemonių) įvairumo aspektais, neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir tai, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nurodydamas, jog pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu, o ne pareiškimu, kreipėsi į VDI. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvardijo VGTU 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1974-PH, įvardydamas jį VGTU rektoriaus įsakymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutiko, tačiau nurodė, kad netikslus sąvokų vartojimas šiuo atveju negali būti pagrindu keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą. Be to, kaip akcentavo apeliacinės instancijos teismas, ABTĮ 94 straipsnio 2 dalis numato galimybę teismui savo iniciatyva ar šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus, todėl apeliantas šioje proceso stadijoje gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su tokiu prašymu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

IV. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas K. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009.

Prašyme nurodė, jog byloje su tuo pačiu atsakovu − VDI – ir dėl analogiškų reikalavimų Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2011 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2583-171/2011. Šia nutartimi nuo bylos nagrinėjimo buvo nušalintos teisėja Irena Paulauskienė ir teisėja Veslava Ruskan. Minėtoje nutartyje kaip teisėjų nušalinimo pagrindas ir motyvas buvo nurodyta tai, kad jos bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjo ginčus, kilusius iš tų pačių darbo teisinių santykių. Dėl šios priežasties, pareiškėjo vertinimu, teisėja Irena Paulauskienė privalėjo nusišalinti ir nuo administracinės bylos Nr. I-2767-331/2009 nagrinėjimo, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administraciniam teismo 2011 m. birželio 15 d. nutarties priėmimas yra sietinas su naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe, sudarančia proceso atnaujinimo pagrindą administracinėje byloje Nr. A822-95/2011. Pareiškėjas teigia, jog administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 egzistuoja ir kitas proceso atnaujinimo pagrindas, numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kadangi byloje buvo padaryti materialinės teisės normų - Lietuvos Respublikos Darbo kodekso, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų, rengimo tvarkos įstatymo, raštvedybą ir dokumentų rengimą reglamentuojančiose taisyklėse nustatytų specialiųjų teisės normų pažeidimai.

V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau − LVAT) praktika bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010, P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010 ir pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2583-171/2011 nuo analogiškos bylos nagrinėjimo buvo nušalinta teisėja Irena Paulauskienė, turi esminę reikšmę bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl šios aplinkybės galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas byloje Nr. A822-95/2011. Atsižvelgiant į tai, kad bylą Nr. A822-95/2011 apeliacine tvarka nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės, o pareiškėjas nepateikia jokių duomenų (įrodymų) dėl galimo būtent šių teisėjų šališkumo ar išankstinio suinteresuotumo administracinės bylos Nr. A822-95/2011 baigtimi, akivaizdu, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija atmetė dėmesį, kad, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju apie aplinkybes, susijusias su galimai netinkamu materialinės teisės normų taikymu, pareiškėjas turėjo sužinoti gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-95/2011, t. y. 2011 m. sausio 21 d., o prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė tik 2011 m. rugpjūčio 30 d., todėl konstatuota, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (dėl padaryto akivaizdaus materialinių teisės normų pažeidimo).

VI. 2012 m. gegužės 8 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009 ir Nr. P438-23/2012. Prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas priėmė nutartį ne toje byloje, kurioje pareiškėjas prašė atnaujinti procesą. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009, kurioje priimtas sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis A-822-95/2011, o nutartis priimta kitoje administracinėje byloje − Nr. P438-23/2012. Todėl pareiškėjo prašymas iš esmės nebuvo išnagrinėtas. Tai laikytina nukrypimu nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo ir pagrindu, numatytu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte, atnaujinti procesą.

2. Nutartyje nėra priimto galutinio sprendimo, tik išreikšta kolegijos teisėjų valia prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą, nenurodyta kas konkrečiai ir kada tai padarys. Jei teismui kiltų abejonių dėl nutarties teksto, siūlo skirti kompleksinę lietuvių kalbos ir logikos ekspertizę, kurią prašo pavesti atlikti Vilniaus universiteto mokslininkams. Nurodo, kad pažeista jo teisė gauti baigtinių sprendimų nuorašus, nes jam atsiųsta tik nutarties kopija. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti nagrinėjant jo prašymą, nes nebuvo pranešta apie prašymo nagrinėjimo laiką ir vietą, o nutarties priėmimo laikotarpiu jis buvo nedarbingas, todėl negalėjo atlikti procesinių veiksmų. Tai laikytina pagrindu procesui atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu.

3. Prašymas išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo, nes prašymą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtyje buvo teisėja V. Ruskan, kuri buvo nušalinta administracinėje byloje Nr. Nr. I-2583-171/2011. Teisėjos nenusišalinimas akivaizdžiai patvirtina jos šališkumą. Kiti kolegijos teisėjai žinojo apie teisėjos V. Ruskan nušalinimą minėtoje administracinėje byloje, bet į tai neatsižvelgė. Tai leidžia teigti, kad jie taip pat buvo šališki. Taip pat pažymėjo, kad teisėjas R. Piličiauskas, 2012 m. vasario 27 d. nutartimi sudaręs teisėjų kolegiją ir paskyręs prašymą nagrinėti 2012 m. kovo 16 d., apie tai pareiškėjui nepranešė, šios nutarties. Tai sudaro pagrindą procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktų pagrindu.

4. Nesutinka su nutartyje esančiais teiginiais ir nuomonėmis, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui paduoti administracinėje byloje Nr. A822-95/2011. Ši nutartis ir nebuvo skundžiama. Tai patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009, kuriame neišnagrinėtas esminis bylos dalykas dėl VDI neatsakymo į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 pareiškime pateiktą klausimą ir nepateikimo atsakymo į 2009 m. gegužės 27 d. pareiškimą, tai yra faktai nebuvo nustatyti nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, nei Lietuvos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 nutartimi Nr. A-822-95/2011. Byloje kyla socialinio teisingumo klausimas, kuris pareiškėjui svarbus ne tik kaip bylos dalyviui, bet ir kaip piliečiui, viešajam asmeniui mokslininkui, tai − viešasis interesas. Teismas privalo sudaryti galimybes pareiškėjui apsiginti nuo atsakovo, nes nuo atsakovo, kaip valstybinės institucijos veiksmų priklauso visuomenės dalies mokslo srities specialistų gerovė, sveikatos būklė, darbingumas, ir valstybės ekonominė būklė.

5. Jei teismas nuspręstų, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo praleistas, prašo jį atnaujinti, nes nuo 2012 m. sausio 3d. iki 2012 m. balandžio 11 d.buvo nedarbingas, dėl to negalėjo dirbti ir atlikti procesinių veiksmų. Taip pat prašo nesuvaržyti jo teisės į teisingą, objektyvų, nešališką teismą ir prašymą nagrinėti perduoti kitos sudėties teismui; apie sudarytos teisėjų kolegijos sudėtį, prašymo nagrinėjimo laiką ir vietą pranešti pareiškėjo nurodytu adresu iš anksto; esant reikalui, pareikalauti iš pareiškėjo papildomų įrodymų; nagrinėjant prašymą pasinaudoti ir prašymu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautu 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir visa jo nagrinėjimo medžiaga; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio mėnesio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-23/2012.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą pirmosios instancijos administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009, tačiau kartu pateikia argumentų dėl nutarties, kuria buvo atmestas ankstesnis jo prašymas dėl bylos atnaujinimo toje pačioje byloje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako ne tik dėl proceso atnaujinimo pirmosios instancijos teisme galimybės, tačiau ir dėl galimybės atnaujinti procesą byloje dėl proceso atnaujinimo.

Dėl prašymo atnaujinti procesą byloje dėl proceso atnaujinimo

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis apibrėžia proceso atnaujinimo instituto taikymo ribas, numatydamas, jog šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti atnaujinamas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas. Vadinasi procesas gali būti atnaujinamas bylose, kuriose ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas iš esmės, o byla baigėsi įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarimui ar nutarčiai, ir įgijus res judicata galią. Tokiu būdu ginčas tarp šalių išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Tuo tarpu proceso atnaujinimas – specifinė administracinės teisenos stadija. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui atnaujinti.

ABTĮ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikia galimybės peržiūrėti bylos, kurioje jau buvo spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas keletą kartų, tačiau procesas byloje, kurioje jau buvo išnagrinėtas procesinis klausimas dėl galimybės atnaujinti procesą, nebegali būti atnaujinamas, teismas tokio prašymo nagrinėti negali. Paduodant naują skundą dėl proceso atnaujinimo, sprendžiamas būtent procesinis klausimas ar šiuo atveju yra pagrindas procesui atnaujinti. Tokiu atveju teismas kiekvieną kartą (jei prašymas pateiktas ABTĮ 156 straipsnyje numatytais terminais) tikrins ar neatsirado pagrindo procesui atnaujinti. Tačiau jei pareiškėjas kartą pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jis buvo atmestas, pareiškėjas nebegali pateikti prašymo dėl proceso atnaujinimo byloje dėl proceso atnaujinimo.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nurodo, kad prašo atnaujinti procesą ir byloje Nr. P438-23/2012, t. y. byloje kurioje jau buvo spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo, todėl jo prašymas atmestinas.

Dėl prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas, t.y. procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikdamas prašymą, kuris Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2012 m. gegužės 8 d., prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009. Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 9, 10 ir 12 punktais, t. y. pareiškėjas teigia, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant, kas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą; būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą, nuo kurios, pareiškėjo nuomone, nukrypta.

Minėtas trijų mėnesių terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo skaičiuojamas nuo sužinojimo apie konkrečias aplinkybes, pagrindus momento. Atitinkamai nagrinėjamu atveju apie galimai neteisėtos sudėties teismą, padarytus esminius materialinės teisės normų taikymo pažeidimus, ir nukrypimą nuo vienodos administracinių teismų praktikos, pareiškėjas turėjo sužinoti, gavęs galutinį teismo sprendimą administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2767-331/2009 pareiškėjo buvo apskųstas apeliacine tvarka, galutinį sprendimą, teismo procesinio dokumento – nutarties byloje Nr. A822-95/2011 – forma, šioje ginčo byloje 2011 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl būtent nuo 2011 m. sausio 20 d. nutarties gavimo (byloje esančiais duomenimis pareiškėjas nutarties nuorašą gavo 2011 m. sausio 21 d.), skaičiuojamas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo, remiantis šiais pagrindais, padavimo. Pareiškėjo prašymas teismui pateiktas 2012 m. gegužės 8 d., t. y. gerokai praleidus ne tik minėtą trijų mėnesių nuo aplinkybių sužinojimo terminą, tačiau ir vienerių metų nuo nutarties įsiteisėjimo terminą, todėl prašymas atnaujinti procesą, remiantis šiais pagrindais atmestinas.

Pažymėtina, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą dėl jo nedarbingumo nuo 2012 m. sausio 3d. iki 2012 m. balandžio 11 d. negali būti tenkinamas, nes pirma, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytas vienerių metų terminas yra naikinamasis, ir teismo negali jo atnaujinamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-85/2012).

Savo prašyme pareiškėjas taip pat nurodo dar vieną pagrindą procesui atnaujinti – ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nenurodė kokios konkrečiai aplinkybės naujai paaiškėjo, neįrodė, kad jos netapo žinomos 2011 m. sausio 21 d., gavus teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės, todėl prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja bylai suteikiamo numerio reikšmę, todėl mano, jog pirmasis jo prašymas atnaujinti procesą išnagrinėtas ne toje byloje, kurioje buvo pateiktas prašymas. Teisėjų kolegija paaiškina, jog vykstant teisminiam procesui, tai pačiai bylai, skirtinguose proceso etapuose, suteikiami skirtingi numeriai. Administracinėje teisenoje pirmasis numeris bylai suteikiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismui priėmus sprendimą ir vienam ar keliems proceso dalyviams jį apskundus paduodant apeliacinį skundą, bylai suteikiamas kitas numeris, o tuo atveju, jei tame pačiame procese dar pateikiamas ir prašymas procesą atnaujinti, bylai vėl priskiriamas naujas numeris. Atitinkamai, remiantis bylos numeriu, galima nustatyti, kokioje proceso stadijoje yra byla (pavyzdžiui, pirmosios instancijos teisme bylos numeris prasideda simboliu „I“, kuris žymi bylos buvimą pirmojoje instancijoje; apeliaciniame procese bylos prasideda raide „A“, reiškiančia, jog byloje vyksta apeliacinis procesas; pateikus prašymą atnaujinti procesą bylai suteikiamas numeris prasideda raide „P“, o padavus atskirąjį skundą, bylai suteikiamas numeris, prasidedantis simboliu „AS“). Tam, kad procesas vyktų nuosekliai ir sklandžiai ir būtų išvengta klaidų supainiojant bylas, kiekvienai bylai taip pat suteikiamas teisminio proceso numeris, kuris nekinta viso proceso metu. Jis kartu su bylos numeriu nurodomas teismo dokumentuose (nutartyse, sprendimuose), siunčiamuose ar įteikiamuose proceso dalyviams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aktyviai naudojosi savo, kaip proceso dalyvio, teisėmis, todėl byla buvo nagrinėjama ne tik pirmojoje (suteiktas bylos Nr. I-2767-331/2009), bet ir apeliacinėje instancijoje (bylos Nr. A822-95/2011), pateikti prašymai dėl proceso atnaujinimo (pateikus pirmąjį prašymą bylos Nr. P438-23/2012, nagrinėjant šį prašymą (pateiktą 2012 m. gegužės 8 d.) bylos Nr. P525-158/2012). Būtent dėl šios priežasties pareiškėjo nurodomų nutarčių ir sprendimų numeriai ir nesutampa. Vis dėlto, juose nurodytas tas pats proceso numeris − 3-61-3-01630-2009-4 įrodo, jog sprendimai ir nutartys priimti nagrinėjant tą pačią bylą. Tai leidžia daryti išvadą, jog priimdamas 2012 m. kovo 16 d. nutartį teismas išnagrinėjo proceso atnaujinimo klausimą toje byloje, dėl kurios ir buvo pareiktas prašymas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, paduotas praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo K. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė