2016-05-27 Nr. AB-11499-3-61-3-05031-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-438-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05031-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad yra kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kamerose tualetai neatskirti nuo bendros patalpos, todėl tvyro blogas kvapas, nėra ventiliacijos, ant lubų matosi grybelis. Į dušą vedamas su trim asmenimis, nors duše yra tik du čiaupai, todėl nespėja nusiprausti. Lukiškių TI-K administracija vasaros metu neleido parduotuvėje nusipirkti vėjelio, todėl kameroje teko kankintis. Kadangi Lukiškių TI-K administracija nedavė visų jam priklausančių pasimatymų, pareiškėją paliko žmona. Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 7–13) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas teismui skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas yra buvęs nuo 2008 m. balandžio 11 d., parašė 2014 m. lapkričio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto buvo nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Pažymėjo, jog pareiškėjo asmens įskaitos kortelės patvirtina, jog 2008 m. gegužės 21 d. ryte, 2013 m. lapkričio 15 d.–2014 m. balandžio 7 d., 2014 m. balandžio 9–23 d., 2014 m. balandžio 30 d.–2014 m. gegužės 2 d., 2014 m. birželio 20 d., 2014 m. rugsėjo 1–4 d., 2014 m. spalio 16 d.–2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko minėtą reikalavimą, o 2008 m. balandžio 21 d.–2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. gegužės 26 d.–2013 m. lapkričio 15 d. laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K išvis nebuvo. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsakovo atstovas nurodė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos.

Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Paaiškino, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas.

Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lukiškių TI-K, vadovaudamasi BVK, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-68 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu nepažeidė pareiškėjo R.

G. teisės pasimatyti su artimaisiais, žmona, kadangi suteikiant tokią teisę yra griežtai vadovaujamasi įstatymų numatyta tvarka.

Apibendrindamas Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Teigė, jog būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl pareiškėjo patirtus nepatogumus siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Vadovaudamasis CK nuostatomis, atsakovo atstovas taip pat nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 66–70) pareiškėjo R. G. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 26 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d.

Atsižvelgęs į Lukiškių TI-K atsiliepime pareikštą prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK nuostatomis (1.124, 1.126, 1.127 ir 1.131 str.), vertino paties pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką (t. y. nuo 2008 m. balandžio 11 d.) dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, ir konstatavo jog jau tuo metu pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Atsižvelgęs į tai, jog į teismą R. G. kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 17 d., pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodė, todėl ieškinio senatis taikytina.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 326 paras. Nurodė, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2013 m. lapkričio 15 d.–2014 m. kovo 21 d., 2014 m. balandžio 9–23 d., 2014 m. balandžio 30 d.–2014 m. gegužės 2 d., 2014 m. birželio 20 d., 2014 m. rugsėjo 1–4 d., 2014 m. spalio 16 d.–2014 m. lapkričio 6 d., ir darė išvadą, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį (326 paras) 219 parų, buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Atsižvelgęs į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje nebūdavo ir pasivaikščiojimo metu, pirmosios instancijos teismas nesutiko, jog pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (326 paros) kalėjo perpildytose kamerose.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą iš esmės siejant su teisės aktų reikalavimų dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu, pakanka nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R. G. kalinimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytą argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu.

Nurodęs, jog teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos pripažino pagrįstu.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (kad kamerose nėra užtikrinamas tualetų įrengimas, ventiliacija, ant lubų matosi grybelis, nespėja nusiprausti po dušu, vasaros metu neleido nusipirkti vėjelį, dėl pasimatymų stokos jį paliko žmona), įvertinęs bylos medžiagą, teismas nurodė, jog kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, šią aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 8 d. pažyma apie R. G. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų, ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atsižvelgęs į visa tai, teismas sprendė, jog aukščiau minėtos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nenustatyti ir pareiškėjo sveikatos sutrikimai, kurie būtų kilę būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė ir pats pareiškėjas.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje asmeniui tenka ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, – pažeidimo mastą, jo trukmę (107 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas vertino 500 Eur.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu (b. l. 77–78) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Senaties terminas pareiškėjo reikalavimams neturėtų būti taikomas, nes pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, kadangi EŽTT nutarimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į lietuvių kalbą (tai, anot pareiškėjo, turėjo užtikrinti valstybė) ir pareiškėjas nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, pareiškėjo teigimu, nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietos pareigūnai, kurie nėra tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo, grasino, jog jei jis skųsis, bus perkeltas į dar prastesnę kamerą.

2) Teismas, nors tinkamai nustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau rėmėsi tik per mažu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, neįvertindamas pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų. Paaiškino, jog dėl jų į administraciją raštu nesikreipė, nes vos pabandžius užsiminti apie juos, būdavo perkeliamas į dar prastesnes gyvenamąsias sąlygas. Prašo įvertinti skunde nurodytus akivaizdžius higienos normų pažeidimus.

3) Pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodydamas, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui priklausantis kameros plotas, darė klaidingas išvadas. Pažymėjo jog pagal EŽTT praktiką, tai yra labai reikšmingas trūkumas, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali savaime būti pakankamu pagrindu pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nurodo, kad itin mažas (mažesnis nei 3,6 kv. m) kameros plotas pareiškėjui teko itin ilgą laiką – 175 d. (nors teismas pripažino tik 107 d.), t. y. daugiau nei pusę jo buvimo Lukiškių TI-K laiko. Pažymi, jog ir kitą laiką Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas ne ką didesnėse kamerose. Atkreipia dėmesį, kad jose, nors pagal asmenų skaičių tenkantis vienam asmeniui plotas ir yra viršijantis minėtą minimalų 3,6 kv. m plotą, tačiau erdvumo kamerai tai nesuteikia, nes daug vietos užima joje esantys baldai.

4) Teismas neįvertino pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jam visiškai nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona (iki 2 parų trukmės), kurie nuteistajam priklauso pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 30 000 Lt (t. y. 8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus, netinkamai apskaičiavo pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę, nepasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies ir siekdama aiškumo dėl pareiškėjo nurodytų aspektų pasisako atskirai, be to, ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pasisakant dėl ieškinio senaties termino taikymo, kartu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 11 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią LVAT praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 17 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 17 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti, taip pat dėl to, jog atsakovo atstovo pareigūnai, išreiškus nepasitenkinimą kalinimo sąlygomis, jas dar labiau blogindavo. Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK, BVK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, todėl EŽTT išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo.

Be to, pareiškėjas pateiktame skunde nesiremia nei vienu EŽTT nutarimu ar jo pateiktais išaiškinimais (b. l. 1). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Šiame kontekste taip pat svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai.

Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos taikytus teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Papildomai pažymėtina, jog kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo laikytinas nepagrįstu.

Taip pat kritiškai teisėjų kolegija vertina ir pareiškėjo teiginį, jog kreipusis dėl sąlygų gerinimo pataisos institucijos pareigūnai jas dar pablogindavo. Šio savo argumento nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nedetalizuoja ir nepagrindžia jokiomis objektyviomis aplinkybėmis ar įrodymais. Taip pat nėra aišku, kodėl anksčiau kreiptis į teismą, siekiant apginti pažeistas savo teises, trukdę pareigūnų veiksmai nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą dabar. Apibendrindama, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikomas senaties terminas, ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, neatsižvelgiama į kamerose esančių baldų užimamą plotas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tekusios kameros ploto normos, aktualus būtent Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, jog iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą, nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais periodais buvo laikomas kamerose, kurių plotai atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reguliavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ir pagal tai apskaičiavo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotai neatitiko minėto reikalavimo, buvo laikomas 107 paras. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atsiliepime atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose sąlygas, su minėta pirmosios instancijos išvada nesutinka, nes iš šios informacijos matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta 179 paras: 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. balandžio 24–29 d., 2014 m. gegužės 3 d.–2014 m. birželio 19 d., 2014 m. birželio 21 d.–2014 m. rugpjūčio 31 d., 2014 m. rugsėjo 5 d.–2014 m. spalio 15 d. pareiškėjui teko 2,64 kv. m, o 2014 m. lapkričio 7–17 d. – 2,51 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs judėjimo, gyvenamasis plotas buvo dar mažesnis (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Lukiškių TI-K pirmiau nurodytą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją).

Pareiškėjas žalą kildina ir iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjime ir pagal BVK nuostatas yra priskirtas paprastajai grupei, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui su žmona, vadovaujantis BVK 85 straipsnio nuostatomis buvo suteiktas vienas 4 val. pasimatymas (2014 m. kovo 5 d.) (b. l. 15, 28), be kita ko, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų reiškę pageidavimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos bausmių kodekso 85 straipsnis, reglamentuojantis paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, nenumato paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisės į ilgalaikius pasimatymus (BVK 85 str. 1 d.), Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą bei atkreipdama dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nurodė, jog nepaisant to, kad EŽTT yra išreiškęs pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, jis dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad Susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus; tai yra sritis, kurioje Susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai šiuo aspektu negali būti nustatyti.

Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais dėl jų, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, kaip jau buvo minėta, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei pareiškėjo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT praktika, visų pirma, pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatė pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis pažeidimo apimtį (pirmosios instancijos teismas nustatė 107 paras vietoj 179 parų), yra pagrindo daryti išvadą, jog ir šiais pažeidimais pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas netinkamai.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia taip pat ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatyme (CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimas gali būti vertinamas 500 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr. 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 179 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl kalinimo sąlygų. Be to, nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į pataisos įstaigų specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių TI-K, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis pakankamai ilgą trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 1 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 430 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 430 Eur (tūkstantį keturis šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo spendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė