2019-12-18 Nr. AB-23993-3-61-3-03764-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1511-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03764-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija: 7.5.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 2017 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. PAS-616 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1992 m. gegužės 18 d. pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenės Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Kauno apskrities teritorinės gynybos rinktinėje (toliau – ir Rinktinė), 1992 m. liepos 6 d. priėmė priesaiką. Rinktinės 1997 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 173-K pareiškėjas buvo priimtas į Savanoriškos Krašto apsaugos tarnybos 241 kuopą rikiuotės savanoriu, suteikiant eilinio karinį laipsnį nuo 1992 m. gegužės 18 d. Ministerijoje yra saugoma pareiškėjo asmens byla, įrodanti, kad pareiškėjas tarnavo krašto apsaugos sistemoje iš pradžių eiliniu, vėliau buvo suteiktas grandinio karinis laipsnis.

3. Pareiškėjui 1992 m., kai jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, jau buvo (duomenys neskelbtini) m., tačiau buvo priimtas į tarnybą. Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymą (toliau – ir Įstatymas) eilinių ir grandinių karinių laipsnius turintys kariai į atsargą išleidžiami 55 m. amžiaus, todėl dabar vadovautis šiuolaikine įstatymo raide dėl 1992 m. tarnybos kariuomenėje trukmės ir amžiaus nelogiška, nes 1992 m. pareiškėją jau pagal amžių negalėjo priimti į tarnybą pagal dabar galiojančius teisės aktus, leisti duoti priesaiką ir tarnauti. Pareiškėjas tarnavo kariuomenėje, vykdė vadų įsakymus, gavo atlyginimą, jam buvo suteiktas eilinio, vėliau grandinio kariniai laipsniai. Lietuvos Kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vado 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 184-KS pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos į dimisiją (dėl amžiaus cenzo ne į atsargą), grąžintas pažymėjimas, tačiau karių ir pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą nebuvo paskirta.

4. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi dėl pensijos už tarnybą paskyrimo, tačiau atsakymo negavo. Pensijos skyrimo klausimu 2017 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno 2 skyrių ir 2017 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad jo klausimo pagal kompetenciją sprendimas persiųstas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui. Ši institucija pareiškėjo prašymą persiuntė su 2017 m. spalio 3 d. raštu Lietuvos Respublikos Kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybai J1 (toliau – ir Valdyba J1), kuri Sprendime atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę karių ir pareigūnų pensiją už tarnybą.

5. Įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Pareiškėjas nurodo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 12 straipsnį (2016 m. birželio 20 d. redakcija).

6. Kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš 3 mėnesius iki teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po šios teisės atsiradimo, todėl pareiškėjas termino kreiptis dėl valstybinės pensijos paskyrimo nepraleido, tačiau atitinkamos institucijos tai padaryti atsisako, nors akivaizdu, kad už tarnybą krašto apsaugos sistemoje valstybinė pensija turi būti paskirta ir mokama.

7. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teigė, kad kol sprendimas dėl pensijos paskyrimo ir mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu. Sprendimo įvykdymas (jeigu teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta.

8. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingų teisės aktų (teisės normų). Taikyti šiuo metu galiojančius teisės aktus įvykiams, kurie vyko 1992 m. negalima. Pareiškėjas yra garbaus amžiaus, nėra teisininkas, todėl jam susigaudyti dėl reikalavimo paskirti valstybinę pensiją teisės aktų gausybėje yra problemiška.

9. Pareiškėjo teisė gali būti apginta, jam paskyrus ir mokant valstybinę karių ir pareigūnų pensiją už tarnybą. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos bei principai.

10. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Lietuvos kariuomenė Sprendime informavo pareiškėją apie tai, kad pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašymas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo negali būti tenkinamas, taip pat pateikė ir tokią informaciją pagrindžiančius išsamius motyvus.

12. Valstybės institucijos skiria ir moka įvairias išmokas griežtai pagal įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas sąlygas, todėl negali skirti išmokų, neturinčių teisinio pagrindo.

13. Pensijų įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtas baigtinis sąrašas subjektų, kurie turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. be kitų asmenų kategorijų čia paminimi tik profesinės karo tarnybos kariai (1 dalies 3 punktas); o paties straipsnio 3 dalyje įvardijami ir privalomosios karo tarnybos kariai, tačiau pareigūnų ir karių netekto darbingumo bei pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijų skyrimo kontekste. Pareiškėjo nuo 1992 m. iki 2002 m. turėtas kario savanorio statusas, atliekant krašto apsaugos savanorių karo tarnybą, t. y. tarnybą rezerve, nors ir inkorporuotas į privalomosios karo tarnybos sampratą taip, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas, tačiau bet kokiu atveju vertinant galimybę pareiškėjui įgyti teisę gauti ne tiek jau pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kiek Pensijų įstatyme išskiriamą kitą – pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensiją, turėtų egzistuoti Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga: tik tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu privalomosios karo tarnybos kariai turėtų teisę gauti pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensijas. Taigi, teisė į kario valstybinę pensiją negali būti realizuojama vien tik asmens išreikšta valia, tam turi egzistuoti paminėti įstatymo pagrindai, todėl Lietuvos kariuomenė, įvertinusi pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašyme išreikštą valią, pateikė informacinio pobūdžio pranešimą apie teisinio pagrindo kario valstybinei pensijai gauti nebuvimą.

14. Lietuvos kariuomenė Sprendime tinkamai vadovavosi teisiniu reglamentavimu, objektyviai įvertino, kad pareiškėjas niekada neturėjo profesinės karo tarnybos kario statuso, kad neegzistavo ir Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, todėl pareiškėjui pagrįstai pateikta informacija, kodėl jo prašoma teisė į kario valstybinę pensiją nerealizuotina.

15. Karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir skyrimą pagal reglamentuojančių teisės aktų nuostatas vykdo ir sprendimus dėl pensijos skyrimo priima ne Lietuvos kariuomenė, o Ministerija, taigi, šioje byloje Lietuvos kariuomenė klaidingai įtraukta atsakovu.

16. Be to, Lietuvos kariuomenė nepriėmė pareiškėjo atžvilgiu jokio individualaus teisės taikymo akto, o surašė informacinio pobūdžio Sprendimą, kuris pareiškėjui tiesiogiai nesukėlė jokių teisių ar pareigų. Be to, pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, skunde teismui nenurodė, koks teisės aktas ar kokios jo nuostatos pažeistos Sprendime.

17. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti, jeigu byla nenutraukta – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Ministerija Sprendimo priėmimo procese nedalyvavo ir sprendimo neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensijos nepriėmė ir pareiškėjo teisių ar įstatymuose saugomo intereso nepažeidė.

19. Skundžiamas Sprendimas – informacinio pobūdžio raštas. Ministerijos nuomone, skundžiamas Sprendimas nėra individualus teisės aktas, tai nėra ir administracinis teisės aktas, todėl iškeltas reikalavimas tikrai nepriskirtinas byloms, nagrinėtinoms administraciniuose teismuose. Valdybos J1 atsakymas į pareiškėjo prašymą jam nesukelia teisinių pasekmių.

20. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarime Nr. 128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 12 punktą, pensija ir (ar) priedas skiriami arba atsisakoma skirti pensiją krašto apsaugos ministro (arba jo įgalioto Ministerijos kanclerio) sprendime, vadinasi, atsakovas Lietuvos kariuomenė pareiškėjui suteikė tik informaciją į jo 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškime pateiktą prašymą, kodėl jam nepaskirta pensija už tarnybą.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. liepos 6 d. prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jo nepriklausomybę. Pareiškėjas, buvo priimtas į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, suteikiant eilinio kario laipsnį nuo 1992 m. gegužės 18 d. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 184-2S nutraukė ne rikiuotės kario savanorio sutartį ir atleido į dimisiją iš kario savanorio tarnybos 2002 m. lapkričio 5 d. pareiškėją, ne rikiuotės karį savanorį.

23. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno 2 skyriui pareiškimą, prašydamas informuoti, kodėl jam nepaskirta valstybinė pensija už tarnybą, ir jeigu priklauso, šią pensiją skirti, nurodė, kad šiuo klausimu kreipėsi ir 2013 m. rugpjūčio mėn., tačiau jokio atsakymo negavo. Institucija 2017 m. rugsėjo 22 d. su raštu Nr. (10.1)S-80973 pareiškimą persiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, o šis su 2017 m. spalio 3 d. raštu Nr. (10.68)R3-40797 persiuntė Valdybai J1.

24. Lietuvos kariuomenė Sprendime informavo pareiškėją, kad skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo, taip pat nurodė, kad: pagal Pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsnius teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai, ištarnavę krašto apsaugos sistemoje bent 5 m. ir atitinkantys kitas šio įstatymo nustatytas sąlygas, taip pat privalomosios karo tarnybos kariai, tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu, pagal Ministerijoje esančios bylos duomenis ir pateiktus dokumentus pareiškėjas buvo priimtas rikiuotės savanoriu ir išleistas į dimisiją iš ne rikiuotės savanorio tarnybos.

25. Teismas, įvertinęs Pensijų įstatymo nuostatas, be kita ko, šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kad valstybinę pensiją turi teisę gauti profesinės karo tarnybos kariai, padarė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas, jame tinkamai atsakyta į pareiškėjo prašymą, nes kariams savanoriams tokia pensija neskiriama. Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskrecijos teisę nustatyti, kokiems asmenims turėtų būti skiriama valstybinė pensija, o kokiems neskiriama (žr. apie įstatymų leidėjo diskreciją skirti valstybines pensijas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą). Teismas nusprendė, kad atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ministeriją skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

III. 26. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Ministeriją skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai teigia, kad teismai turėtų naudoti vienodą praktiką visiems kariams ir priteisti pensijas už jų darbą ir tarnybą, ištaisyti Vyriausybės ir Seimo įneštą painiavą dėl pensijų mokėjimo ir karių statuso skirtingą traktavimą, nes tai formuoja žmonių nepasitikėjimą teisine sistema.

28. Pareiškėjo teigimu, kario savanorio statusas yra prilyginamas privalomąją karo tarnybą atliekančio kario statusui.

29. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepasisako, su kokia pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka, nepateikia jokių argumentų dėl teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų.

32. Pareiškėjas nėra pateikęs duomenų dėl tapimo nedarbingu ar iš dalies darbingu tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės 2017 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. PAS-616 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal Pensijų įstatymą kariams savanoriams pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nėra skiriama, bei atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjo skundą atmetė.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą ir teigia, kad kario savanorio statusas yra prilyginamas privalomąją karo tarnybą atliekančio kario statusui, todėl jam turėtų būti skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1992 m. iki 2002 m. turėjo kario savanorio statusą ir siekia, kad jam būtų skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensiją. Sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti skirta tokia pensija, atsižvelgiama į Pensijų įstatymą, kuris nustato sąlygas ir asmenis, kurie gali gauti pareigūnų ir karių pensiją. Pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsniai nustato, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai, ištarnavę krašto apsaugos sistemoje bent 5 m. ir atitinkantys kitas šio įstatymo nustatytas sąlygas, taip pat privalomosios karo tarnybos kariai, tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu. Taigi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Pensijų įstatyme nėra įtvirtinta, kad kariams savanoriams gali būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

39. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismai turėtų ištaisyti teisės aktuose paliktą painiavą dėl pensijų mokėjimo ir karių statuso skirtingo traktavimo. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi, teismas nagrinėdamas bylą taiko tokį galiojantį įstatymą, koks yra priimtas. Pažymėtina, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) (ABTĮ 4 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Pensijų įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti Pensijų įstatymo nuostatomis bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40. Be to, Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, be to, įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. KT5-N2/2016). Taigi, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuoti valstybinių pensijų, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, skyrimo ir mokėjimo sąlygas.

41. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįstai atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių pensiją nėra teisinio pagrindo, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė