526fe0b5-e4e9-427f-a245-efcf988d2625 · Panevėžio apygardos teismas

?Pirmosios instancijos teismoPirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-450-544/2019 teisėja Ana KarÅ¡ul Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01420-2018-8 Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.7.; 2.6.8.11.3.; 3.3.1.18.1. PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. birželio 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto MisiÅ«no, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Å .

B. apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rÅ«mų 2019 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-151-1055/2019 pagal ieÅ¡kovo Å . B. ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Paskolų partneriai“ dėl sandorio nuginčijimo ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas Å . B. prašė: pripažinti jo ir atsakovės UAB „Paskolų partneriai“ 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį negaliojančia; priteisti iÅ¡ atsakovės 2 611,72 Eur; pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ , kuriuo atsakovei įkeitė žemės sklypÄ .

2. Nurodė, kad atsakovė 2015 m. gegužės 26 d. iÅ¡davė jam 7 000 Eur dydžio paskolÄ 5 metų laikotarpiui su 36 procentų metine palÅ«kanų norma. KiekvienÄ mėnesį turi skirti po 252,94 Eur paskolai dengti ir palÅ«kanoms mokėti, iÅ¡ viso turėtų sumokėti 8 174,90 Eur palÅ«kanų. Savo prisiimtus įsipareigojimus vykdo pilnai, be to, 2015 m. birželio 3 d. kredito davėjui yra įkeitęs jam priklausantį 0,69 ha ploto žemės Å«kio paskirties sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau, ieÅ¡kovo įsitikinimu, atsakovė neturėjo teisės iÅ¡duoti jam paskolos, kadangi toks sandoris prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja.

3. Nurodė, kad jo ir atsakovės paskolos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis. Jis yra fizinis asmuo, 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį sudarė savo asmeninėms, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Todėl jam taikytinos visos teisės aktų normos, reglamentuojančios vartojimo kreditų gavėjų apsaugÄ , tame tarpe ir teisę, kad nebÅ«tų iÅ¡duoti vartojimo kreditai, jų gavėjams tampantys nepakeliama finansine naÅ¡ta. Vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, tokio dydžio paskolÄ , kuriÄ gavo iÅ¡ atsakovės, bÅ«tų buvę leistina iÅ¡duoti tik tokiam kredito gavėjui, kuris turi nors 632,35 Eur tvarių pajamų per mėnesį.

Tačiau ieÅ¡kovo darbo santykiai su UAB „OLYMPIC CASINO GROUP BALTIJA“ pasibaigė 2015 m. balandžio 8 d., o iÅ¡duodant vartojimo kreditÄ kitos galiojančios darbo sutarties neturėjo. Nuo 2015 m. gegužės 4 d. buvo įregistravęs individualiÄ veiklÄ , tačiau iÅ¡ jos pajamų beveik negavo. Taigi, atsakovė neturėjo teisės iÅ¡duoti jam paskolos, kadangi jis neturėjo jokių tvarių pajamų.

4. Remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKÄ®) 8 straipsnio 7 dalimi, palÅ«kanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomos, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumÄ , todėl atsakovei jis privalo grÄ Å¾inti tik paskolintÄ sumÄ â€“ 7 000 Eur. Kadangi Å¡iuo metu atsakovei yra sumokėjęs jau 38 įmokas, kas sudaro 9 611,72 Eur, atsakovė privalo jam grÄ Å¾inti be pagrindo jai sumokėtus 2 611,72 Eur. Pripažinus negaliojančia 2015 m. gegužės 26 d. sutartį, nebegalioja ir prisiimtų prievolių, kylančių iÅ¡ Å¡ios sutarties įvykdymo, užtikrinimui skirta jam priklausančio žemės sklypo hipoteka. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Utenos apylinkės teismo Utenos rÅ«mai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 26 d. ieÅ¡kovas Å . B. ir atsakovė UAB „Paskolų partneriai“ sudarė paskolos sutartį Nr. 20150526, pagal kuriÄ atsakovė suteikė ieÅ¡kovui 7 000 Eur paskolÄ 60 mėnesių terminui su 36 procentų metine palÅ«kanų norma, paskolos paskirtis – verslui. Pagal Sutartį ieÅ¡kovas įsipareigojo mokėti įmokas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei per 60 mėnesių grÄ Å¾inti atsakovei 7 000 Eur bei sumokėti 8 174,90 Eur palÅ«kanų, iÅ¡ viso – 15 174,90 Eur. Taip pat Sutarties įvykdymo užtikrinimui 2015 m. birželio 3 d. buvo sudaryta sutartinė hipoteka, kuria Å . B. UAB „Paskolų partneriai“ naudai įkeitė žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

7. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieÅ¡kovas, pasiraÅ¡ydamas Sutartį, suprato jos sÄ lygas, kad paskola suteikiama bÅ«tent individualios veiklos vykdymui, jį tenkino ir buvo priimtinos visos sutarties sÄ lygos. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad, sudarant Sutartį, tikroji ieÅ¡kovo valia buvo sudaryti vartojimo paskolos sutartį. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad pinigai, gauti pagal Sutartį, buvo panaudoti kitiems tikslams, negu nurodyta Sutarties 2.6 punkte (paskolos paskirtis – verslui).

8. Konstatavo, jog Å¡alių santykiams negali bÅ«ti taikomos VKÄ® nuostatos. Kadangi Sutarties sudarymo metu teisės aktai nenumatė pareigos tikrinti paskolos verslui gavėjo mokumo, nėra pagrindo spręsti, kad 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Pažymėjo, jog įstatyminio įpareigojimo nebuvimas neeliminuoja paskolos davėjo pareigos įvertinti rizikas prieÅ¡ iÅ¡duodant paskolas, tačiau ieÅ¡kovas atsakovei suteikė informacijÄ apie numatomÄ vykdyti individualiÄ veiklÄ pagal individualios veiklos pažymÄ ir kad pinigai reikalingi Å¡ios veiklos investicijoms.

Be to, ieÅ¡kovas pasiÅ«lė Sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti savo turimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ žemės sklypÄ . Taigi, Å¡iuo atveju atsakovė, prieÅ¡ iÅ¡duodama paskolÄ ieÅ¡kovui, ėmėsi pakankamų veiksmų ir priemonių, kad garantuoti ir užtikrinti savalaikį paskolos grÄ Å¾inimÄ . III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 9. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas Å . B. praÅ¡o panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rÅ«mų 2019 m. kovo 14 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti.

10. Teigia, jog atsakovė neturėjo teisės jam iÅ¡duoti ginčytino vartojimo kredito. Toks sandoris prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Kaip imperatyviÄ teisės normÄ jis nurodė Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo” patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.) 9 punktÄ .

Tai reikÅ¡tų, kad tokiÄ paskolÄ bÅ«tų buvę leistina iÅ¡duoti tik tokiam kredito gavėjui, kuris turi nors 632,35 Eur per mėnesį tvarių pajamų. Tačiau jo darbo santykiai su UAB „OLYMPIC CASINO GROUP BALTIJA“ pasibaigė 2015 m. balandžio 8 d. Atsakovei iÅ¡duodant vartojimo kreditÄ , kitos galiojančios darbo sutarties sudaręs nebuvo. Nuo 2015 m. gegužės 4 d. buvo registravęs individualiÄ veiklÄ , tačiau iÅ¡ jos pajamų beveik negavo. Vadinasi, UAB „Paskolų partneriai“ jokių tvarių pajamų neturinčiam asmeniui tokios paskolos iÅ¡duoti neturėjo teisės.

11. Nurodo, kad teismas pervertino aplinkybes, jog ieÅ¡kovas, prieÅ¡ gaudamas paskolÄ , turėjo individualios veiklos pažymÄ . SusiraÅ¡inėdamas su atsakovės darbuotoju nurodė, kad „Vykdoma individuali veikla. BÅ«tų naudojama investicijai“ ir t. t., tačiau tai nereiÅ¡kia, kad paskola nebuvo vartojimo kreditas. Atsakovė net nepasidomėjo, koks tai bÅ«tų verslas, kokius įrankius, žaliavas ir pan. ieÅ¡kovas įsigytų, kokiÄ investicijÄ atliktų. Tik įsitikinusi, jog paskola tikrai reikalinga konkrečioms investicijoms į konkretų verslÄ , tikėtinai generuosiantį pakankamÄ pinigų srautÄ prievolei vykdyti, atsakovė – į vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä Ä¯traukta įmonė – galėjo laikyti, kad suteikiama paskola nėra vartojimo kreditas. Tvirtina, kad teismas faktiÅ¡kai atleido atsakovę nuo pareigos tikrinti galimų skolininkų mokumÄ ir iÅ¡siaiÅ¡kinti tikrÄ jį numatomų suteikti paskolų tikslÄ .

12. Mano, jog ta aplinkybė, kad paskolos grÄ Å¾inimas faktiÅ¡kai buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, gali reikÅ¡ti ir tai, kad vartojimo kredito davėjas pažeidė jo veiklÄ reglamentuojančius įstatymus, reikalaudamas tokios užtikrinimo priemonės. BÅ«tent savo ieÅ¡kiniu jis ir prašė pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ .

13. Nurodo, kad palÅ«kanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumÄ (VKÄ® 8 straipsnio 7 dalis). Todėl atsakovei jis privalo grÄ Å¾inti tik paskolintÄ sumÄ â€“ 7 000 Eur. IeÅ¡kinio pateikimo metu iÅ¡ viso atsakovei jau buvo sumokėjęs 38 įmokas – 9 611,72 Eur, t. y. 2 611,72 Eur daugiau nei kad yra pasiskolinęs. Jeigu asmuo klydo manydamas esÄ s skolininkas ir sumokėjo skolÄ , kurios neprivalėjo mokėti, tai jis turi teisę iÅ¡reikalauti sumokėtÄ sumÄ iÅ¡ jÄ gavusio asmens (CK 6.238 straipsnis).

14. Atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovė UAB „Paskolų partneriai“ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

15. Nurodo, kad bylos medžiagoje yra ne vienas įrodymas, patvirtinantis, jog Sutartis sudaryta bÅ«tent verslo tikslais. Ä®vairaus pobÅ«džio įrodymai, įskaitant ir institucijų oficialius dokumentus, patvirtina, kad atsakovė iÅ¡davė ne vartojimo kreditÄ , o paskolÄ verslui vystyti. Todėl vien dėl Å¡ios priežasties Sutarties negalima kvalifikuoti kaip vartojimo kredito sutarties VKÄ® prasme. Be to, Sutarties atitikimas VKÄ® negali bÅ«ti vertinamas ir dėl to, kad ji buvo užtikrinta hipoteka – ieÅ¡kovas įkeitė jam priklausantį žemės sklypÄ atsakovės naudai.

16. Pažymi, jog nei Sutarties pasiraÅ¡ymo, nei Å¡iuo metu Lietuvoje galiojantis teisės aktas nenumato pareigos paskolos davėjui tikrinti paskolos gavėjo kreditingumÄ , jeigu yra iÅ¡duodama verslui skirta paskola. Atitinkamai jokiame Sutarties pasiraÅ¡ymo ar Å¡iuo metu galiojančiame akte nėra taisyklės, kuri verstų atsakovę nepasitikėti kontrahentu ir reikalauti, kad Å¡is įrodytų savo teiginius.

17. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia, dėl ko visi išvestiniai reikalavimai taip pat turi būti atmesti. Vis dėlto, net ir tuo atveju, jeigu Sutartis būtų pripažinta negaliojančia, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo jo naudai priteisti 2 611,72 Eur. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 18. Apeliacinis skundas atmetamas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iÅ¡tirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas Å¡ioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20. Apeliantas Å . B. įrodinėja, kad su atsakove UAB „Paskolų partneriai“ sudaryta Sutartis yra vartojimo sandoris, neskirtas jokiai Å«kinei komercinei, profesinei veiklai. Anot apelianto, atsakovė negalėjo pasitikėti vien jo pareiÅ¡kimu apie paskolos tikslÄ ir persiųstais dokumentais, kurie patvirtino, jog jis užsiima individualia veikla.

21. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainÄ . Å io kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. VKÄ® 2 straipsnio 19 dalyje vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) apibrėžiamas analogiÅ¡kai – tai fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, Å¡eimos, namų Å«kio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Taigi, Sutarties kvalifikavimas vartojimo kredito sutartimi yra priklausomas nuo jos sudarymo tikslų.

23. Pažymėtina, jog kai nėra nurodyto prekės, paslaugos naudojimo tikslo, tai tampa svarbus sutarties pobÅ«dis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, prieÅ¡ingai apelianto argumentams, ginčo Sutarties tikslas – sudaryta verslui – aiÅ¡kiai įvardintas. Vertinant byloje esančių įrodymų visumÄ taip pat matyti, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog Sutartį pasirašė, jÄ suprato, o paskola jam buvo reikalinga individualios veiklos vykdymui. Tai patvirtina byloje esanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pažyma apie Å .

B. socialinį draudimÄ laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Be to, jis pats kreipėsi į atsakovę dėl paskolos suteikimo, vyko susiraÅ¡inėjimas elektroniniu paÅ¡tu, Å¡alys derėjosi dėl paskolos sÄ lygų, nurodė atsakovei, kad paskola yra reikalinga investicijoms vykdant individualiÄ veiklÄ , Sutarties įvykdymo užtikrinimui pasiÅ«lė įkeisti nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ žemės sklypÄ . Pažymėtina, kad ir 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos banko PriežiÅ«ros tarnybos raÅ¡te Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-3255 nurodyta, jog pagal 2015 m. gegužės 26 d. sutartį, Å¡i paskola skirta verslui (bet ne asmeninėms, Å¡eimos ar namų Å«kio reikmėms).

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad, gavęs paskolÄ , ieÅ¡kovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, o 2017 m. rugsėjo 7 d. dar kartÄ kreipėsi į atsakovę su praÅ¡ymu suteikti papildomÄ 8 000 Eur paskolÄ likusiam Sutarties galiojimo laikotarpiui.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, pagal kurias sutartys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos sÄ Å¾iningai. AiÅ¡kinant sutartį, pirmiausia turi bÅ«ti nagrinėjami tikrieji sutarties Å¡alių ketinimai. Visos sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslÄ bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atitinkamai CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.

Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

25. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertinant minėtÄ teisinį reglamentavimÄ dėl Å¡alių pateiktų įrodymų ir byloje esančių jų visumos, atsakovė Å¡iuo atveju iÅ¡davė ne vartojimo kreditÄ , o paskolÄ verslui vystyti, kÄ pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti, apeliantas atitinka CK 6.2281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ verslininko apibrėžimÄ â€“ yra fizinis asmuo, savo verslo tikslais sudaręs ginčo Sutartį. Taigi, apeliantui nesant vartotoju, VKÄ® ginčo santykiams yra netaikytinas.

26. Nesutiktina su apeliantu, kad teismas neva pervertino aplinkybes, įrodančias, jog Sutarties pagrindu jam buvo iÅ¡duota paskola verslui vystyti. Visų pirma, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pinigai, gauti pagal Sutartį, buvo panaudoti kitiems tikslams, negu nurodyta Sutarties 2.6 punkte, t. y. apeliantas nepateikė įrodymų, kokioms reikmėms iÅ¡leido suteiktÄ paskolÄ . Antra, Sutarties sudarymo metu teisės aktai nenumatė pareigos tikrinti paskolos verslui gavėjo mokumo. Å iuo aspektu savo teiginiams pagrįsti apeliantas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-11339-960/2017.

Tačiau Å¡iame sprendime suformuotomis teismo iÅ¡vadomis nėra pagrindo vadovautis tiek dėl to, kad vienodos teismų praktikos formavimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), tie dėl to, kad Å¡ios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Civilinėje byloje Nr. e2-11339-960/2017 ieÅ¡kovė UAB „4finance“ pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, dėl įsipareigojimų, kylančių iÅ¡ paskolos sutarties nevykdymo, kai nuotoliniu bÅ«du per sistemÄ Vivus.lt buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu ieÅ¡kovė suteikė atsakovui vartojimo kreditÄ .

Bet kuriuo atveju ši teismų praktika būtų aktuali tik tuo atveju, jei paskola būtų išduota vartotojui, o vartojimo paskolos sutarties vykdymas nebūtų užtikrintas nekilnojamuoju turtu.

27. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad paskola buvo iÅ¡duota verslui, atsakovė, prieÅ¡ iÅ¡duodama paskolÄ ieÅ¡kovui, ėmėsi pakankamų veiksmų ir priemonių, kad garantuoti ir užtikrinti savalaikį paskolos grÄ Å¾inimÄ . O bÅ«tent: atsakovei ieÅ¡kovas suteikė informacija, kad bus vykdoma individuali veikla, pateiktas individualios veiklos pažymėjimas; ieÅ¡kovas pasiÅ«lė Sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti savo turimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Todėl akivaizdu, jog kredito davėjas neturėjo pareigos aiÅ¡kintis, kaip konkrečiai kredito lėšomis bus finansuojamas verslas, o pats ieÅ¡kovas turėjo pareigÄ elgtis sÄ Å¾iningai ikisutartiniuose santykiuose ir tinkamai atskleisti atsakovei visÄ informacijÄ (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Atsakovei nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti ieÅ¡kovo nurodyta informacija, tuo labiau, kad ieÅ¡kovas faktiÅ¡kai buvo įregistravęs individualiÄ veiklÄ .

28. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal VKÄ® 3 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ VKÄ® netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Kadangi nagrinėjamu atveju Sutartis buvo užtikrinta hipoteka, todėl VKÄ® ginčo Sutarčiai nėra taikytinas. PrieÅ¡ingos apelianto prielaidos neturi teisinio pagrindo, todėl atmestinos. Tuo pačiu nepagrįstais laikytini ir jo teiginiai, kad aplinkybė, jog atsakovė įraÅ¡yta vieÅ¡Ä jį vartojimo kredito davėjų sÄ rašų, reiÅ¡kia, jog atsakovė, praÅ¡ydama iÅ¡ ieÅ¡kovo užtikrinimo, pažeidė jo veiklÄ reglamentuojančius įstatymus.

Joks įstatymas nedraudžia į vieÅ¡Ä jį vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä Ä¯raÅ¡ytiems asmenims sudaryti kitas įstatymų leidžiamas sutartis, o ir pats apeliantas nenurodo teisės normos, kuri draustų juridiniams asmenims ar į vieÅ¡Ä jį vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä Ä¯raÅ¡ytiems asmenims iÅ¡duoti nekilnojamuoju turtu užtikrinamas paskolas fiziniams asmenims. Be to, atsakovė yra pateikusi Vartojimo kredito davėjo veiklos ataskaitÄ už 2015 m. III ir IV ketvirčius bei 2016 m.

I ir II ketvirčius, iÅ¡ kurių matyti, kad UAB „Paskolų partneriai“ Å¡iuo laikotarpiu nėra suteikusi vartojimo paskolų, o Å¡iuo metu, kaip pati nurodo, yra iÅ¡braukta iÅ¡ vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡o.

29. Apeliantas nurodo, kad jis Å¡ioje byloje ginčija hipotekos lakÅ¡tÄ , kuriuo buvo užtikrinta Sutartis. Tačiau Å¡iuo atveju svarbu tai, kad 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tas gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu tik tokiu atveju, jeigu bus tenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčijamÄ Sutartį (CK 4.170 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti, pats apeliantas pripažįsta, jog Å¡is reikalavimas (pripažinti negaliojančiu sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ ) yra iÅ¡vestinis iÅ¡ reikalavimo pripažinti negaliojančia 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį.

30. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas, atmesdamas pagrindinį reikalavimÄ , dėl iÅ¡vestinių nepasisakė. PrieÅ¡ingai, teismas aiÅ¡kiai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti Å¡alių 2015 m. gegužės 26 d. sudarytÄ paskolos sutartį negaliojančia dėl jos prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o padarius tokiÄ iÅ¡vadÄ , nėra pagrindo tenkinti ir kitus ieÅ¡kinio reikalavimus dėl 2 611,752 Eur priteisimo iÅ¡ atsakovės bei 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡to pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo nurodymui pritaria ir detaliau nebepasisako dėl apelianto dar kartÄ keliamo klausimo priteisti iÅ¡ atsakovės 2 611,72 Eur ir pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ .

31. Atsižvelgdama į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Å¡iÄ bylÄ , procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimÄ , nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ procesinį sprendimÄ , kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė, kad įrodymus dėl patirtų atstovavimo iÅ¡laidų pateiks iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos, tačiau tokių dokumentų nepateikė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Utenos apylinkės teismo Utenos rÅ«mų 2019 m. kovo 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė Eigirdas Činka Laimantas MisiÅ«nas