2022-03-30 Nr. AB-7408-3-61-3-00431-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1783-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00431-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė, kad kilmės šalyje nesijaučia saugus dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėjo gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini), smurto lygis yra toks, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje egzistuoja reali grėsmės kilimo asmens gyvybei tikimybė. Pareiškėjas darė išvadą, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, t. y. jam kilmės šalyje egzistuoja reali ir asmeninė grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė savo teiginio, jog jis turės galimybę persikelti į kitą gyvenamąją vietą kitoje (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra, savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, pateikė savo asmens dokumentą, teikė visokeriopą pagalbą, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija neužtikrino žodinio jo skundo nagrinėjimo, taip pažeisdama teisę būti išklausytam. Be to, Komisija savo sprendime konkrečiai neįvardijo, kas pagrindžia būtinumą pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas, siekdamas išvengti jam kylančio pavojaus, turėjo galimybę persikelti šalies viduje. Atsakovas nurodė, kad Departamentas konstatavo, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99.5 punktu, atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes šis nepasinaudojo jam prieinama vidinio persikėlimo alternatyva.

7. Pasisakydamas dėl skundo žodinio nagrinėjimo, atsakovas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas, o pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

8. Atsakovo teigimu, tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nelaikytinas valstybiniu subjektu, todėl pareiškėjas, siekdamas gauti pagalbą nuo jam kylančios grėsmės, turėtų kreiptis į savo kilmės valstybės institucijas. Atsakovas pažymėjo, kad nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo įvardinta grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 3 dalimis, 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, nustatė, kad prieglobsčio prašytojas nenori grįžti į kilmės šalį dėl baimės, jog (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, jog jam grįžus į kilmės valstybę susidurtų su grėsme būti persekiojamam, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, todėl negali paneigti atsakovo padarytos išvados, jog pareiškėjas netenkina Įstatymo 86 straipsnyje numatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų ir Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 straipsniuose numatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Teismas nustatė, kad Jungtinių Tautų Organizacijos skelbiamuose dokumentuose pateikta informacija, jog (duomenys neskelbtini) nėra praktikuojamas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie praeityje jam kilusias grėsmes, persekiojimą buvo abstraktus, neišsamus ir prieštaringas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepateikė ir nenurodė kokių nors aplinkybių, kurios lemtų jo negalėjimą pasinaudoti persikėlimo šalies viduje galimybe ir taip pasinaudoti efektyvia kilmės valstybės teikiama apsauga, todėl teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nesuteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, yra teisėta ir pagrįsta.

13. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas laikė nepagrįsta ir neproporcinga Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl pakeitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

III. 14. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjo teigimu, buvo neteisingai įvertintos individualios jo savybės, kurios suponuoja prieglobsčio suteikimo pareigą. Pareiškėjas nurodo, kad kilmės šalyje nesijaučia saugus dėl (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėjo gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini), smurto lygis yra toks, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje egzistuoja reali grėsmės kilimo asmens gyvybei tikimybė. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus papildomos apsaugos suteikimo kriterijus t. y. jam kilmės šalyje egzistuoja reali ir asmeninė grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo teigimu, teismas teisingai neįvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatė pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Pareiškėjas pažymi, kad jis nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes, tačiau nurodytų aplinkybių visuma nebuvo teisingai įvertinta ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas.

17. Pareiškėjo teigimu, nebuvo nesurinkta pakankamai duomenų, kurie būtų gauti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Be to, buvo vadovautasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, kuri buvo tendencinga ir išskirtinai palaikanti pareiškėjo kilmės šalies valdžios režimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, nes kiltų grėsmė jo saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą.

18. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Departamentas nustatė, jog tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nelaikytinas valstybiniu subjektu, todėl pareiškėjas, siekdamas gauti pagalbą dėl jam galimai kylančios grėsmės, turėtų kreiptis į savo kilmės valstybės institucijas. Atsakovas pažymi, kad nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo įvardinta grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atsakovas nurodo, kad Departamento priimtame sprendime pateikiama išsami, naujausia informacija apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos bei pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

21. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 17 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

32. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

34. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas pirminės apklausos metu (duomenys neskelbtini). Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad pareiškėjo pasakojimas yra neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka.

35. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

36. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su bendra padėtimi jo kilmės valstybėje, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas rėmėsi sprendimo priėmimo metu turima aktualia ir naujausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę ir ją vertino pareiškėjo pasakojimo kontekste, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

37. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas, priimdamas sprendimą, nuosekliai įvertino pareiškėjo situaciją bei pagrįstai nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

38. Departamento tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, (duomenys neskelbtini), todėl manytina, kad išsiuntus pareiškėją į jo gyvenamąją vietovę (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pagal Aprašo 99.5 punktą, šiuo atveju turi būti vertinama, ar užsienietis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Departamentas šias aplinkybes įvertino, nustatyta, kad tokia aplinkybė pareiškėjo atveju yra, tačiau jis ja nepasinaudojo. Atsakovas šiame kontekste įvertino ir pareiškėjo asmenines savybes – jis yra suaugęs, jaunas, darbingo amžiaus vyras, visą gyvenimą gyvenęs (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais, tikėtina užmezgęs ne vienus ryšius su žmonėmis, kurie jam padėtų saugiai įsikurti šalies sostinėje ar kitoje saugioje kilmės šalies vietovėje. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius