2013-06-25 Nr. AB-3729-3-62-3-00113-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-42/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00113-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2, 15.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (trečiasis suinteresuotas asmuo E. L.) skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 158-159) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, KAAT), prašydamas priteisti 859,97 Lt turtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (išlaidas teisinėms paslaugoms).

Skunde nurodė, kad 2011 m. balandžio 9 d. apie 18 val. E. L., vairuodama jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą. Duobė buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio priekinis dešinės pusės ratas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir Kelių policijos valdyba) 2011 m. balandžio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nenustatydama E. L. veiksmuose Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės, KET) pažeidimo. Automobilis buvo draustas Kelių transporto priemonių draudimu (draudimo liudijimo serija LD Nr. (duomenys neskelbtini)) akcinėje bendrovėje „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino E. L. dėl automobilio remonto patirtą žalą 1 020,31 Lt, draudimo išmoką pervesdamas į remontą atlikusios UAB „AKSTĖ-servisas“ sąskaitą. Taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.1015 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 6 straipsnio 32 punktu nustatoma, jog savivaldybės yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Ši įstatymo nuostata suponuoja savivaldybėms pareigą atlyginti žalą, jeigu ji atsiranda dėl gatvių nepriežiūros arba netinkamos jų priežiūros. Teigė, kad Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 859,97 Lt žalos atlyginimo (1020,31 Lt – 160,34 Lt dėl padangos nusidėvėjimo).

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. 2012 m. gegužės 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, jog 2011 m. balandžio 9 d., važiuodama saugiu greičiu (duomenys neskelbtini) gatve pamatė duobę, tačiau išvengti jos nepavyko, nes ją užstojo priekyje važiavęs automobilis, o sukti į kitą pusę nebuvo galimybės dėl ties viduriu gatvės buvusios dar didesnės duobės bei priešais važiavusio automobilio. Pažymėjo, jog automobilis buvo sugadintas įvažiavus į vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą, už kurio buvo aštriais kampais išbyrėjęs asfaltas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 43-47) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pagal bylos duomenis nustatyta, kad žala trečiojo suinteresuoto asmens E. L. automobiliui buvo padaryta, jai įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą. Už vandens kanalizacijos šulinių remontą, priežiūrą, jų grotelių keitimą yra atsakinga UAB „Kauno vandenys“, todėl reikalavimas buvo pareikštas netinkamam atsakovui.

Teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamoje dalyje fiksavo įdubimą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą.

Išdėstė nuomonę, jog vairuotojai turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia. Pažymėjo, jog autoįvykis įvyko šviesiu paros metu, įdubimas užfiksuotas šalia šaligatvio, priešais važiavęs vairuotojas kliūtį apvažiavo, tuo tarpu E. L. dėl neapdairumo, kelių eismo taisyklių pažeidimo, įvykio neišvengė. Teigė, kad, dėl eismo įvykio yra atsakinga pati vairuotoja, kuri neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidi ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties, todėl autoįvykį sąlygojo pačios vairuotojos veiksmai ir civilinė atsakomybė atsakovui neturi būti taikoma. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje taip pat nėra, atsakovui apie autoįvykį ir jo metu sugadintą turtą nebuvo pranešta.

Paaiškino, kad pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkei draudimo išmoką ir nepagrįstai siekia žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nurodė, jog 2010 m. gegužės 19 d. Transporto priemonių draudimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad išmokant draudimo išmoką turi būti taikoma besąlyginė 300 Lt išskaita, tačiau ji nebuvo išskaičiuota iš vairuotojai išmokamos draudimo išmokos, todėl šiuos pinigus pareiškėjas sumokėjo tam neturėdamas jokio teisinio pagrindo ir negali reikalauti šių sumų sumokėjimo regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno vandenys“ 2012 m. gegužės 7 d. ir 2012 m. birželio 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdžių metu prašė skundą atmesti. Nurodė, jog UAB „Kauno vandenys“ yra atsakinga už vandens kanalizacijos šulinių, jų dangčių, grotelių priežiūrą ir remontą, tačiau nėra atsakinga už žalą dėl nekokybiškos gatvių dangos. Pažymėjo, kad šioje byloje duomenų, patvirtinančių, jog automobilis buvo sugadintas dėl kanalizacijos šulinio dangčio, grotelių defektų nėra, konkrečiu atveju dėl minėto objekto nebuvo gauta jokių nusiskundimų, apie įvykį įmonei nebuvo pranešta. Teigė, jog autoįvykį sąlygojo pačios vairuotojos neatsargūs veiksmai, kadangi lietaus kanalizacijos dangtis yra prie pat šaligatvio, vairuotoja, būdama atsargi, autoįvykio galėjo išvengti. Išdėstė nuomonę, kad autoįvykio mechanizmas nėra aiškus, automobilis galimai buvo sugadintas dėl jo atsitrenkimo į šaligatvį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. I-621-422/2012 (t. I, b. l. 163-167) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 559,97 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 130,00 Lt išlaidų už teisines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą subrogacijos (subjektų pasikeitimo prievolėje) pagrindu. CK 6.1015 straipsnyje, reglamentuojančiame draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, nurodyta, jog, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 d.). Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 d.).

Iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad 2011 m. balandžio 9 d. apie 18 val. E. L., vairuodama jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą. Šie duomenys užfiksuoti 2011 m. balandžio 9 d. Eismo įvykio vietos schemoje ir 2011 m. balandžio 9 d. Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, E. L. veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga). Eismo įvykio schemoje, nutarime nurodyta, jog buvo sugadintas automobilio priekinis dešinės pusės ratas. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. teismo posėdžio metu nurodė, jog automobilio ratas buvo sugadintas įvažiavus į vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą, už kurio buvo aštriais kampais išbyrėjusi asfalto danga (t. I, b. l. 67). Šie paaiškinimai iš esmės atitinka E. L. pirminiame 2011 m. balandžio 9 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, 2011 m. balandžio 9 d. pareigūno V. K. tarnybiniame pranešime bei eismo įvykio schemoje esamus duomenis, todėl jais netikėti teismui nėra pagrindo.

Suformulavo išvadą, jog autoįvykis įvyko dėl asfalto dangos, buvusios aplink vandens kanalizacijos šulinį, defektų (ištrupėjimo, aštrių kampų), atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros. Pagal 1998 m. gruodžio 14 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „Kauno vandenys“ ir Kauno miesto savivaldybės (t. I, b. l. 92), 4.4 punktą UAB „Kauno vandenys“ yra įsipareigojęs eksploatuoti ir remontuoti vandentiekio ir kanalizacijos įrengimus (įrenginius). Duomenų apie tai, kad automobilio sugadinimai būtų atsiradę dėl netinkamos vandens kanalizacijos šulinio dangčio (grotelių) priežiūros, dėl jų defektų byloje nesurinkta, todėl Kauno miesto savivaldybės argumentai dėl UAB „Kauno vandenys“ atsakomybės nepagrįsti.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal VSĮ 6 straipsnio 32 punkto nuostatas, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas, KĮ) 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, SEAKĮ) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punktą savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos aprašo 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas.

Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 p.). Šiame Tvarkos apraše taip pat nustatyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (2 p.).

Sistemiškai vertino aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir pripažino, jog pareiškėjas pagrįstai civilinę atsakomybę konkrečiu atveju sieja su Kauno miesto savivaldybės neveikimu vykdant tinkamą kelių priežiūrą, todėl pareiškėjas, atlyginęs automobilio remonto išlaidas, įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 str. 1d.).

Kauno apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad eismo įvykio schemoje nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadintas priekinis dešinės pusės ratas. Kaip matyti iš 2011 m. balandžio 12 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 7), automobilis tuoj po įvykio buvo apžiūrėtas AB „Lietuvos draudimas“ Transporto žalų vertintojo R. K., kuris apžiūros akte kaip keistiną detalę nurodė priekinio dešinės pusės rato padangą, prie remonto darbų priskyrė priekinį dešinės pusės diską bei ratų suvedimą. UAB „AKSTĖ-servisas“ 2011 m. gegužės 18 d. remonto sąmata (t. I, b. l. 8-10) įrodo, jog šie darbai buvo atlikti ir automobilio remontas kartu su PVM kainavo 1 020,31 Lt (t. I, b. l. 7-10). Transporto žalų vertintojas R. K., apklaustas liudytoju 2012 m. rugpjūčio 29 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, jog apžiūrėjęs automobilį jis užfiksavo priekinio dešinės pusės rato padangos (buvo prakirsta), priekinio dešinės pusės disko (buvo įlenktas) sugadinimus, remonto metu buvo pakeista dešinės pusės rato padanga, suremontuotas diskas ir atlikti kiti būtini darbai automobilio būklei iki autoįvykio atkurti. Minėtas liudytojas nurodė, jog automobilio sugadinimas buvo padarytas dešinės pusės ratui atsitrenkus į aštrų paviršių (aštrų kampą) iš apačios į viršų, nurodė, jog tuo atveju, jei būtų atsitrenkta į šaligatvio bortą, tuomet sugadinimai būtų kitokio pobūdžio (pažeista, nubrozdinta visa ratlankio išorė).

Nurodė, kad turto vertintojo nurodytas sugadinimų pobūdis atitinka trečiojo suinteresuoto asmens E. L. paaiškinimus, fotonuotraukose, eismo įvykio medžiagoje policijos pareigūnų užfiksuotus duomenis, todėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno vandenys“ išsakyti argumentai dėl automobilio sugadinimo, pastarajam atsitrenkus į šaligatvio bortą, atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėjo, jog R. K. bei AB „Lietuvos draudimas“ teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla įrodo kvalifikacijos pažymėjimai (t. I, b. l. 152, 153).

Taip pat nustatė, jog už automobilio remontą AB „Lietuvos draudimas“ UAB „AKSTĖ-servisas“ pervedė 1 020,31 Lt (t. I, b. l. 15), tačiau pareiškėjas pagrįstai nereikalauja iš atsakovo 160,34 Lt išlaidų, susijusių su padangos nusidėvėjimu (t. I, b. l. 132), nes Transporto priemonių draudimo liudijimas (serija LD Nr. 93135487) patvirtina, jog Transporto priemonė buvo drausta neišskaitant jos nusidėvėjimo (t. I, b. l. 13). Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui 859,97 Lt (1020,31 minus 160,34) laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad draudėja E. L. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 300,00 Lt išskaita, kuri reiškia apdrausto asmens patirtų nuostolių dalį, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui atlygina jis pats (Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – ir Draudimo taisyklės) Nr. 021, galiojusios redakcijos 1.27 p., 9.11.3 p., b. l. 140, 146), todėl šia suma mažintinas žalos dydis iki 559,97 Lt (859,97 minus 300). Draudimo taisyklėse įvardintų sąlygų, numatytų 9.11.3.1 p., 9.11.3.2 p., konkrečiu atveju nenustatyta, todėl priteisti iš atsakovo besąlyginės išskaitos sumą draudikui, kaip žalos atlyginimą, kurią įsipareigojusi, įvykus draudiminiam įvykiui, padengti pati draudėja, nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, kad įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta. Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. nurodė, jog išvengti įvažiavimo į kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą, šalia kurio buvo ištrupėjusi asfalto danga, buvo neįmanoma. Atsakovo argumentai dėl E. L. neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta, todėl konstatuoti, kad vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra pagrindo. Objektyvių duomenų, kad vairuotoja būtų pažeidusi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, byloje taip pat nėra.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija suformulavo išvadą, jog Kauno miesto savivaldybė konkrečiu atveju neužtikrino (duomenys neskelbtini) gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui E. L. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl 559,97 Lt turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas atmestinas aukščiau nurodytais argumentais.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi nustatoma, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. 44 straipsnio 6 dalimi numatoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas, CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateikta sąskaita už teisinę pagalbą (t. I, b. l. 19-23), banko sąskaitos išrašas (b. l. 24) patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, turėtos išlaidos mažintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 130 Lt už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 str. 2d.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujamas Kauno miesto savivaldybės mero, apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 172-176) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 559,97 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, ko pasekoje priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta priteisi pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš Kaunos miesto savivaldybės 559,97 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas taip pat mano, kad toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai priteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužytos vietos kelyje ir, išsikvietus policijos pareigūnus, teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją. Pirmosios intancijos teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė ir tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

Nurodo, kad pagal ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi turėti iš anksto nustatytos galios. ABTĮ 85 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, ir kurios nenustatytos. Mano, kad KAAT neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė byloje pateiktų įrodymų tinkamumo bei nepagrįstai atsakingu asmeniu laikė tik Kauno miesto savivaldybę. Pažymi, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio bei kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje galutinai nebuvo nustatyta, dėl kam priklausančio objekto netinkamos priežiūros buvo apgadintas trečiojo asmens E. L. vairuotas automobilis. Pastebi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad eismo įvykis kilo E. L. įvažiavus į šulinio su grotelėmis įdubimą, bet dėl nežinomų priežasčių nusprendė, kad nesant nustatytų grotelių defektų, kalta Kauno miesto savivaldybė, kuriai net nepriklauso minėtas šulinys.

Pažymi, kad KAAT nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios (ir dabar tebegaliojančios) Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka) 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 p.), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai, susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 p.). Tvarkos 3 punktu numatoma, kad vertinti transporto priemones turi teisę tik įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta, kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. Tvarkos 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – Turto ir verslo vertinimo įstatymas, TVVPĮ) redakcijos, galiojusios iki 2012 m. balandžio 30 d., 12 straipsnyje buvo nustatytos tokios turtą vertinančių įmonių r vertintojų pareigos: 1) vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintoje profesinės etikos kodeksu; 2) sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinmą. TVVPĮ 23 ir 24 straipsniuose numatyta, kokia turto vertinimo ataskaita turi būti pateikiama ir kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią tik tada, kai ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Pastebi, jo nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Priešingai, KAAT buvo pateiktas AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojo vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimas. Remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis teigia, kad 2011 m. balandžio 12 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi pirmosios instancijos teismo sprendime, neturi juridinės galios, nes jį pasirašęs asmuo nėra atestuotas kilnojamojo turto vertintojas ir nėra įtrauktas į Turto vertinimo priežiūros tarnybos pateikiamą turto vertintojų sąrašą. Pažymi, kad pareiškėjas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką, kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.) ir pan., tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nesivadovavo savo sprendime.

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 38 punktu numatoma, kad draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Taisyklių 40 punte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįsto eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra galimybės padaryti besąlyginę išvadą, kad būtent kelio dangos defektas galėjo sukelti ir jis (tik jis) sukėlė nurodytą automobilio sugadinimą bei kad būtent tik to pasekoje buvo patirta pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta priteisti 559,97 Lt žala. KAAT nustatė, kad E. L. įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimus, o tai, atsakovo manymu, tik patvirtina, jog ne Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už E. L. transporto priemonės apgadinimą, o UAB „Kauno vandenys“, kuris yra įsipareigojęs prižiūrėti vandens kanalizacijos šulinius.

Taip pat mano, kad jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmenu atsako solidariai. Be to, 4 šio straipsnio dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. KAAT sprendime nurodė, kad Kauo miesto savivaldybei atsakomybę taikė vadovaudamasis Tvarko aprašu, tačiau jo 42 punkte imperatyviai nurodyta, kad tiek už kelių priežiūrą atsakingi asmenys, tiek pareigūnai, pažeidę Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 30 punkte įtvirtintam kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, Kelių direkcija) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 (toliau – ir Kelių direkcijos nuostatai), 10.1.3., 10.1.4., 10.5. punktais, būtent Lietuvos automobilių kelių direkcija rengia ir teikia Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai (toliau – ir ministerija) Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, įstatymų, Lietuvos Republikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nutatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Todėl Kelių direkcija yra atsakinga už vietinės reikšmė kelių priežiūrą.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuluota taisyklė, jog tam, kad atsirastų valstybės pareiga atlyginti asmens patirtą turtinę žalą, turi būti nustatyta ne tik padaryta žala, bet ir kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų ir asmens patirtos žalos. Taip pat, kad teismui turi būti pateikti konkretūs įrodymai, kurie sudarytų aiškų pagrindą tokio ryšio konstatavimui, o nesant byloje vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, nenustačius visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011). Anot atsakovo, LVAT taip pat yra nurodęs, kad turi būti nustatyta, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2618/2011). Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, o pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje galutinai nebuvo nustatyta, dėl kam priklausančio objekto netinkamos priežiūros buvo apgadintas trečiojo suinteresuoto asmens E. L. vairuotas automobilis. Pažymi, kad šulinio su grotelėmis įdubimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkretų šulinio su grotelėmis įdubimą. Mano, kad turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo minėtas šulinio su grotelėmis įdubimas, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir tai, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo objektą. Nurodo, kad pagal LVAT praktiką, pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ir (ar) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė į žalą pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kai ieškovas yra PVM mokėtojas, tai jo nuostoliu, remontuojant automobilį, pripažintina remonto vertė be PVM. Kai automobilis neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo, kuris yra PVM mokėtojas, nuostolis tiek remontuojant, tiek neremontuojant automobilio yra remonto paslaugų r detalių vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtojas, tačiau KAAT neatsižvelgė į šį faktą ir priteisė sumokėti nuostolius neatskaičius PVM.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu (t. I, b. l. 186-187) į atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais ir iš esmės juos atkartoja. Papildomai pažymima, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar transporto priemonei žala padaryta dėl asfalto dangos, ar dėl netvarkingo kanalizacijos šulinio. 2011 m. balandžio 9 d. Kelių policijos valdybos nutarime nustatyta, kad E. L. veiksmuose administracinės teisės pažeidimo sudėties nenustatyta, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta. Remiantis šiuo aktu ir E. L. bei pareigūno V. K. paaiškinimais, KAAT padarė pagrįstą išvadą, kad įvykis įvyko dėl asfalto dangos, buvusios aplink vandens kanalizacijos šulinį, defektų, atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros.

Nurodo, kad policijos pareigūnai nėra atsakingi už gatvės priežiūrą. Remiasi Kelių įstatymo 4 straipsnio dalimi, kurioje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms; 11 straipsnio 7 dalies 1 – 3 punktais, pagal kuriuos kelio savininkas privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad jos atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvų priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų. SEAKĮ 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Tvarkos apraše. Tvarkos aprašo 12.1 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrinčios savivaldybės privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Pareiškėjas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra Kauno miesto teritorijoje. O iš anksčiau nurodytų aplinkybių daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) gatvė nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prižiūrėti, taisyti, tiesti jam nuosavybės teise priklausančią (duomenys neskelbtini) gatvę privalo atsakovas.

Teigia, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio. Atsakydamas į atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto PVM įskaičiavimo į žalos dydį, pareiškėjas pažymi, kad atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje ginčo šalimis yra du juridiniai asmenys, tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje draudėja E. L. nėra PVM mokėtoja, todėl minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti pagrįstai apskaičiuotos nustatyto dydžio PVM. Tai patvirtina ir atsakovo nurodomos nutarties teiginiai.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 179-180) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai pastarojo patirtas išlaidas už apeliacinio skundo surašymą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl pareiškėjo prašomos priteisti sumos sumažinimo besąlyginės išskaitos suma ir pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pažymi, kad Transporto priemonių draudimo sutartyje šalys susitarė dėl besąlyginės išskaitos – 300 Lt. Draudimo taisyklių, kurios yra neatskiriama daurdimo sutarties dalis, 1.27 punktu nustatyta, kad besąlyginė išskaita (frančizė) – draudimo liudijime nurodyta suma, kuria kiekvieno transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką, išskyrus atvejus, nurodytus Draudimo taisyklių 9.11.3.1 ir 9.11.3.2 punktuose. Draudimo taisyklių 9.11.3.2 punkte nustatyta, kad jei draudimo sutartyje yra nustatyta besąlyginė išskaita, apskaičiuota suma yra mažinama šios išskaitos suma, išskyrus, jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, kai kaltininkas yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar organizacija, <...>. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nustačius kaltininką ir pareiškėjui turint teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, pareiškėjo nuostolių suma lygi 859,97 Lt buvo nepagrįstai sumažinta besąlyginės išmokos suma. Be to, nepagrįstai sumažinęs pareiškėjo prašomą priteisti nuostolių sumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjo patirtas išlaidas už teisines paslaugas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą pareiškėjo skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir nurodo, kad šiame atsiliepime pasisako tik dėl tos sprendimo dalies, kurią skundžia pareiškėjas, kadangi dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų atsakovas šioje byloje jau yra pateikęs apeliacinį skundą.

Atsakovas pastebi, kad AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, 2010 m. kovo 31 d. redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., 9.11.3, 9.11.3.1 bei 9.11.3.2 punktuose nurodyta, kad jei draudimo sutartyje yra nustatyta besąlyginė išskaita ir (ar) procentinė išskaita, apskaičiuota suma yra mažinama šios išskaitos suma, išskyrus 9.12 punkte nurodytus atvejus, arba jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, o apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išmokos suma. Mano, kad KAAT padarė teisingą išvadą išskaičiuodamas besąlyginės išmokos sumą dėl to, kad Draudimo taisyklėse įvardintų sąlygų, numatytų 9.11.3.1 bei 9.11.3.2 punktuose, šioje byloje nėra nustatyta, todėl priteisti iš Kauno miesto savivaldybės besąlyginės išskaitos sumą draudikui, kaip žalos atlyginimą, kurią įsipareigojusi, įvykus draudiminiam įvykiui, padengti pati draudėja, nėra teisinio pagrindo. Teigia, kad galimai įvykusio eismo įvykio kaltininkas nėra nustatytas, tai reiškia, kad AB „Lietuvos draudimas“ nesilaikė savo paties nustatytų taisyklių ir prisiėmė riziką išmokėti draudiminę išmoką E. L. neatskaičius besąlyginės išskaitos, žinodamas, jog šios sumos neturės teisės susigrąžinti regreso tvarka.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui besąlyginės išskaitos ir atitinkamai sumažinti bylinėjimosi išlaidas, yra pagrįstas ir teisingas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Tretieji suinteresuoti asmenys papildomų procesinių dokumentų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimas keistinas iš dalies.

Teisėjų kolegija nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjo teigimu, trečiojo suinteresuoto asmens patirtos įvažiavus į gatvėje esančią duobę, atlyginimo iš gatvės savininko lėšų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo dalį žalos atlyginimo. Byloje buvo gauti tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalių argumentus vertina kartu.

Dėl viešosios civilinės atsakomybės sąlygų

Byloje nagrinėtini viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimai. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius šių civilinės atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).

Turtinė ir neturtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės, neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-173/2013).

Civilinio kodekso 6.271 straipnio 1 dalyje nurodoma, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. 3 šio straipsnio dalyje nurodoma, kad terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Nurodoma, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.). Taigi pagal šio straipsnio nuostatas išskirtinos šios savivaldybių civilinės atsakomybės sąlygos:

1) turi būti neteisėti savivaldybės veiksmai (neveikimas);

2) yra žalos padarymo faktas;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Šios bylos kontekste konstatuotina tai, kad ginčas kilo dėl netvarkingos kelio dangos ir dėl to E. L. padarytos turtinės žalos – sugadinto automobilio priekingojo dešinio rato, priteisimo bei atsakomybės už žalą atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus, pažymi kad atmestini atsakovo argumentai apie trečiojo suinteresuoto asmens E. L. neatsargumą ir galimybes pakeisti įvykių eigą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.259 straipsniu įtvirtinama bendra taisyklė, jog „jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalis nustato, jog „transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato KET“.

Darytina išvada, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Tai patvirtina ir Kelių eismo taisyklės, kuriose nustatyta, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“ (133 punktas), o „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“ (134 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/12).

Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, jog eismo įvykis įvyko 2011 m. balandžio 9 d., apie 18 val. vakaro, esant normalioms meteorologinėms sąlygoms. Nurodoma, kad duobė buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais. E. L. važiavo paskui kitą transporto priemonę ir neturėjo galimybės ir pakankamai laiko pastebėti asfaltos dangos defekto, o pastebėjusi nebeturėjo kur sukti dėl dangos defektų kitose gretimose vietose ir intensyvaus eismo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, galėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Kelių policijos valdybos 2011 m. balandžio 9 d. nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nenustačius E. L. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo, trečiojo suinteresuoto asmens E. L. 2011 m. balandžio 9 d. paaiškinimas ir pareigūno V.

K. 2011 m. balandžio 9 d. tarnybinis pranešimas, patvirtino tapačias faktines aplinkybes, ir neįrodžius priešingų aplinkybių teismui jų buvimu netikėti nėra pagrindo.

E. L. paaiškino, kad automobilio ratas buvo sugadintas įvažiavus į vandens kanalizacijos šulinio su grotelėmis įdubimą, už kurio buvo aštriais kampais išbyrėjusi asfalto danga. Tokią išvadą suformulavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad autoįvykis įvyko dėl asfalto dangos, buvusios aplink vandens kanalizacijos šulinį, defektų (ištrupėjimo, aštrių kampų), atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros. Duomenų apie tai, kad automobilio sugadinimai būtų atsiradę dėl netinkamos vandens kanalizacijos šulinio dangčio (grotelių) priežiūros, dėl jų defektų atsakovas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminio skirtumo, ar žala buvo patirta užvažiavus ant vandens kanalizacijos šulinio dangčio (grotelių) ar į įdubimą aplink jį, nes bet kuriuo atveju konstatuotina, kad gatvės asfalto dangoje yra duobė, kuri kelia pavojų eismo saugumui ir, šios bylos atveju, buvo priežastis turtinei žalai kilti, t. y. esant tinkamai kelio dangai nebūtų buvę prielaidų apgadinti automobilį atsitrenkus į šulinio dangtį. Dėl šių priežasčių Kauno miesto savivaldybės argumentai dėl UAB „Kauno vandenys“, kuris pagal 1998 m. gruodžio 14 d. sutartį yra įsipareigojęs eksploatuoti ir remontuoti vandentiekio ir kanalizacijos įrengimus (įrenginius), atsakomybės nepagrįsti ir atmestini.

Remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano esant reikalinga ir pakankama įvertinti kiekvienos civilinės atsakomybės sąlygos buvimą ir vertina jas atskirai pasisakydama žemiau.

Kiek tai susiję su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), pažymėtina, kad pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatoma, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos aprašo 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas.

Taigi remiantis išdėstytomis šioje byloje taikytinomis teisės aktų nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad inter alia už vietinės reikšmės kelių dangos priežiūrą yra atsakingos savivaldybės, šiuo atveju – Kauno miesto savivaldybė, ir atmestini atsakovo argumentai, nurodantys atsakingais kitus asmenis ir institucijas kaip netinkami ir neturintys teisinio pagrindo. Byloje nustačius, kad asfalto dangos būklė Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gatvėje ((duomenys neskelbtini) gatvė) yra netinkama, taip pat neatliekama nuolatinė priežiūra – nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (Tvarkos aprašo 2 p.), konstatuotina kaip esanti pirma viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti Kauno miesto savivaldybės veiksmai (neveikimas), neatliekant tinkamos kelių priežiūros ir remonto bei kitų nurodytuose teisės aktuose su kelių ir gatvių priežiūra susijusių funkcijų, o, kaip nurodoma Tvarkos aprašo 42 punkte, už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Šioje byloje ginčijamos ir žalos dydžio nustatymo procedūros, įrodymai, žalos dydis per se. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Byloje konstatavus, kad nėra trečiojo suinteresuoto asmens kaltės ir kad už asfalto dangos kokybę, kaip gatvės savininkas, yra atsakingas atsakovas Kauno miesto savivaldybė, būtina įvertinti, kokia žala padaryta autoįvykio metu.

Kaip galima matyti iš 2011 m. balandžio 12 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akto Nr. TŽE6, automobilis tuoj po įvykio buvo apžiūrėtas AB „Lietuvos draudimas“ Transporto žalų vertintojo R. K., kuris apžiūros akte kaip keistiną detalę nurodė priekinio dešinės pusės rato padangą, prie remonto darbų priskyrė priekinį dešinės pusės diską bei ratų suvedimą. UAB „AKSTĖ-servisas“ 2011 m. gegužės 18 d. remonto sąmata įrodo, jog šie darbai buvo atlikti ir automobilio remontas kartu su PVM kainavo 1 020,31 Lt. Transporto žalų vertintojas R. K., apklaustas liudytoju 2012 m. rugpjūčio 29 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, jog apžiūrėjęs automobilį jis užfiksavo priekinio dešinės pusės rato padangos (buvo prakirsta), priekinio dešinės pusės disko (buvo įlenktas) sugadinimus, remonto metu buvo pakeista dešinės pusės rato padanga, suremontuotas diskas ir atlikti kiti būtini darbai automobilio būklei iki autoįvykio atkurti. Minėtas liudytojas nurodė, jog automobilio sugadinimas buvo padarytas dešinės pusės ratui atsitrenkus į aštrų paviršių (aštrų kampą) iš apačios į viršų, nurodė, jog tuo atveju, jei būtų atsitrenkta į šaligatvio bortą, tuomet sugadinimai būtų kitokio pobūdžio (pažeista, nubrozdinta visa ratlankio išorė). Bylos nagrinėjimui taip pat buvo pateikti R. K. bei AB „Lietuvos draudimas“ teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla įrodantys kvalifikacijos pažymėjimai. Atsakovas šiuos faktus neigė prielaidomis, nepateikdamas jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginį, kad nebuvo atliktas žalos vertinimas, taigi šie atsakovo argumentai taip pat atmestini.

Taigi dėl buvusių aplinkybių (netvarkingos asfalto dangos ir kilusios žalos) trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. patyrė 1 020,31 Lt žalą, kurią jai atlygino AB „Lietuvos draudimas“, išskaičiavęs išlaidas susijusias su padangos nusidėvėjimu ir besąlyginę išskaitą.

Nustačius neteisėtų valdžios institucijos (savivaldybės) veiksmų (neveikimo) ir žalos buvimo faktą, būtina nustatyti, ar tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys ir įgyvendinamos visos trys viešosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-173/2013).

Kaip buvo minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo E. L. važiavo (duomenys neskelbtini) gatve 2011 m. balandžio 9 d. ir apie 18 valandą pateko į eismo įvykį, dėl kurio patyrė įvardijamą žalą, kurią jai atlygino AB „Lietuvos draudimas“. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis kilo dėl netvarkingos kelio dangos. Įvertinant padarytą žalą ir siekiamą atlyginimą, minusuotas nusidėvėjimo laipsnis ir tokiu būdu išskiriama tik dėl atsakovo neteisėto neveikimo kilusi žala. Kaip patvirtina nustatytos aplinkybės, sugadinimai buvo padaryti priekinei dešinės pusės rato padangai (prakirsta) ir priekiniam dešinės pusės diskui (buvo įlenktas) atsitrenkus į aštrų paviršių (aštrų kampą) iš apačios į viršų. Taigi vertinant savininko galimybę sumažinti galimos žalos atsiradimo tikimybę, turėjo būti pastatyti įspėjamieji ženklai ar imamasi kitų eismo perreguliavimo priemonių. Dėl šių priežasčių atsakovo teiginiai, kad vairuotojai turi būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, laikytini netinkamais argumentais ir atmestini.

Įvertinus nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas šios bylos kontekste kyla atsakovui Kauno miesto savivaldybei ir jis turi atlyginti turtinę žalą.

Dėl žalos priteisimo draudikui

Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija mano, kad besąlyginės išskaitos (franšizės), t. y. 300 Lt, išskaičiavimas iš bendro žalos dydžio yra neteisingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012).

Pažymėtina, kad draudimo sutarties šalys, remdamosi sutarčių laisvės principu (CK 6.156 str.) gali susitarti dėl bet kokių imperatyvioms įstatymų normoms neprieštaraujančių sutarties sąlygų. Draudimo taisyklių, kurios yra draudimo sutarties dalis, 1.27 punkte nurodyta, kad besąlyginė išskaita (frančizė) – tai draudimo liudijime nurodyta suma, kuria kiekvieno transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju draudikas mažiną mokėtiną draudimo išmoką, išskyrus atvejus, nurodytus Draudimo taisyklių 9.11.3.1 ir 9.11.3.2 punktuose. Draudimo taisyklių 9.11.3.2 punktu nurodoma, kad jei draudimo sutartyje yra nustatyta besąlyginė išskaita, apskaičiuota suma yra mažinama šios išskaitos suma, išskyrus, jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, kai kaltininkas yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar organizacija. Teisėjų kolegijos nuomone, remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas daro pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nustačius kaltininką ir pareiškėjui turint teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, pareiškėjo nuostolių suma lygi 859,97 Lt buvo nepagrįstai sumažinta besąlyginės išmokos suma. Be to, nepagrįstai sumažinęs pareiškėjo prašomą priteisti nuostolių sumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjo patirtas išlaidas už teisines paslaugas. Taigi priteistina visa reikalauta suma už turėtas teisines išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė į žalą pridėtinės vertės mokestį, pritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytam argumentui, kad draudėja E. L. nėra PVM mokėtoja, todėl minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti pagrįstai apskaičiuotos su nustatyto dydžio PVM. Kaip galima spręsti ir pagal atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 nuostas, kai paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Priešingu atveju, <…> toks asmuo ir susigrąžintų PVM iš biudžeto ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Taigi priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis. Kadangi vairuotoja nėra PVM mokėtoja, taigi jos nuostoliu, remontuojant automobilį, pripažintina remonto vertė su PVM (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimas yra keistinas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašį atlyginti teisines išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi numatoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateikta sąskaita už teisinę pagalbą (t. I, b. l. 195) patvirtina 100 Lt advokato padėjėjo išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą, šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 100 Lt už suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 44 straipsnio 4 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalies 1 ir 2 punktus išdėstyti taip:

„Pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti.

Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 859,97 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis litus ir devyniasdešimt septynis centus) žalos atlyginimą, 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.“

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui iš atsakovo 100 Lt (šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Ramūnas Gadliauskas