2017-12-13 Nr. AB-23677-3-61-3-02220-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3413-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02220-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis Ligoninėje buvo gydytas 2014 m. vasario mėn. ir 2016 m. kovo mėn. netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, privatumas naudojantis tualetu, neįrengta ventiliacija, rūkantys asmenys laikyti kartu su nerūkančiais, kilo konfliktinės situacijos su pareigūnais. Asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninė nefiksavo kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų. Visose palatose įrengta 1,5 m sienelė, skirianti sanitarinį mazgą. Informacija apie draudimą rūkyti iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrintas vėdinimas. Teisės aktai nenustatė, kokie baldai turėjo būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Remontas atliekamas pagal poreikį, valymo ir dezinfekcijos darbai atliekami nustatyta tvarka. Ligoninei išduotas leidimas-higienos pasas patvirtino, kad jos patalpos atitiko higienos reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog, remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.4 papunkčiu, vienam asmeniui Ligoninės palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teismas aplinkybę, jog Ligoninė nefiksavo statistikos, kiek palatoje laikoma asmenų ginčijamu laikotarpiu, vertintino pareiškėjo naudai ir vienam asmeniui tekusį plotą apskaičiavo pagal maksimalų palatoje buvusių miegamųjų vietų skaičių. Nustatyta, kad minimalus plotas pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrintas 14 dienų.

7. Dėl netinkamos ventiliacijos, temperatūros ir drėgmės palatose pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių šias skunde nurodytas aplinkybes. Nuotraukos patvirtino, kad kamerose įrengti langai, vėdinimas užtikrinamas per juos – tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo iš Ligoninės pateiktų duomenų nustatyta, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamųjų patalpų atitvertas sienele iš vienos pusės. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte įtvirtinta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino kalinamų asmenų privatumo.

9. Dėl neužtikrinto natūralaus apšvietimo teismas akcentavo, kad šie pareiškėjo argumentai buvo abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiais Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerų, kuriose jis laikytas, apšvietimo sąlygų netikrinto. Taigi, nenustatyta, kad apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimus ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais.

10. Dėl nerūkančių asmenų laikymo su rūkančiaisiais teismas pabrėžė, jog informacija apie draudimą rūkyti Ligoninės teritorijoje buvo iškabinta. Pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl to, kad Ligoninės patalpose buvo rūkoma. Teismas konstatavo, kad Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, įtvirtintas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, Higienos normos 76:2010 6 ir 14 punktuose.

11. Dėl asmens ir daiktų apžiūros atlikimo sąlygų teismas pažymėjo, kad vien tik abstrakčių pareiškėjo argumentų nepakako konstatuoti, jog, jam atvykus į Ligoninę, asmens krata buvo atliekama pažeidžiant tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros buvo trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Ligoninėje sąlygų poveikį jo psichikai ir sveikatos būklei. Pareiškėjas taip pat neįrodė jo patirtos neturtinės žalos bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą nei įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys arba kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 100 Eur.

III. 13. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikytas su rūkančiais asmenimis. Kameroje Nr. 30 buvo 3 dviaukštės lovos, todėl joje laikyti 6 asmenys. Ant langų buvo uždėtos siauros grotos, dėl kurių buvo sunku vėdinti kameras natūraliu būdu. Palatoje nebuvo lentynėlių, 6 asmenys naudojosi viena spintele. Kameroje Nr. 18 (7,33 kv. m ploto) laikyti 4 žmonės, Nr. 18 (15,45 kv. m ploto) – 6 žmonės, Nr. 30 (15,45 kv. m ploto) – 6 žmonės. Tualetas buvo įrengtas priešais duris, o Ligoninės personalas (įskaitant moteris) į kamerą įeidavo net nepasibeldę. Tai, kad atsakovas vengė dalyvauti teismo posėdyje ir tokiu būdu dar labiau susikompromituoti, patvirtino žmogaus teisių pažeidimą.

15. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą papildomai pažymi, kad atsakovas teismui nepateikė Ligoninės kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, nuotraukų. Kameroje Nr. 16 pareiškėjui teko apie 1,1-1,5 kv. m ploto. Sanitarinio mazgo plotas nesiekė net 1,5 kv. m. Kameroje Nr. 30 pareiškėjo laikymo joje laikotarpiu buvo 3-5 lovos (padaugėjus ligonių būdavo atnešamos papildomos lovos). Pareiškėjas ilgai negalėdavo pasinaudoti tualetu, nes jį buvo galima matyti atidarius duris arba per stebėjimo langelį. Pareigūnai pastebėjo, kad kameros perpildytos ir jose rūkoma. Kadangi pareiškėjas Ligoninėje laikytas šaltuoju metų laiku, nebuvo galimybės kameras vėdinti per langus. Dėl per mažo ploto kamerose ir nepakankamos ventiliacijos pareiškėjui dingdavo apetitas, o ŽIV sergančiam asmeniui maistas yra gyvybiškai svarbus.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, Ligoninės kamerų tipo patalpose ant langų įrengtos grotos nekliudė juos atidaryti. Pareiškėjo gydymosi Ligoninėje metu (2016 m. kovo 15-22 d.) kameroje Nr. 30 buvo trys vieno aukšto lovos, tai patvirtino teismui pateikta pažyma apie patalpų inventorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (2014 m. vasario 18 d. - kovo 4 d. ir 2016 m. kovo 15-22 d.) pareiškėjas 14 dienų buvo laikytas Ligoninės kameroje Nr. 18, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 8-12), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma kameroje Nr. 18 nebuvo užtikrinta 15 dienų. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 30 pastebėtina, jog Ligoninės 2015 m. liepos 17 d. pažymoje Nr. BD-983 (b. l. 15) nurodyta, kad kameroje Nr. 30 buvo įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, 2016 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. BD-406 (b. l. 16), t. y. prieš pat pareiškėją uždarant į kamerą Nr. 30, joje užfiksuotos 3 vieno aukšto lovos. Iš kameros Nr. 30 nuotraukų (padarymo data nenurodyta, elektroninių dokumentų kopijos padarytos 2016 m. birželio 29 d.; b. l. 32-36) matyti, jog joje buvo 4 dviaukštės lovos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis visą laiką buvo laikytas keturiese (6 dienas – penkiese). Vadinasi, esant užimtiems visiems gultams, kameroje Nr. 30 pareiškėjui teko 1,93 kv. m (15,45 kv. m / 8), esant užimtiems 5 gultams – 3,09 kv. m, o esant užimtiems 4 gultams – 3,86 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

21. Dėl privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Iš kamerų Nr. 18 ir Nr. 30 nuotraukų (b. l. 29-37) matyti, kad sanitarinis mazgas šiose kamerose nuo likusios patalpose atitvertas sienele, kuri, pasak atsakovo, buvo ne žemesnė nei 1,5 m, pareiškėjas dėl sienelės aukščio nesiskundė. Taip pat matyti, jog kameroje Nr. 18 sanitarinis mazgas yra įrengtas šalia durų, todėl asmuo, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas per stebėjimo langelį arba atidarius duris bei kitų kameroje esančių asmenų. Tačiau kameroje Nr. 30 sanitarinis mazgas buvo atitvertas iš visų keturių pusių (trys sienos ir sienelė), o pro siaurą įėjimą sanitarinio mazgo įrenginiai, atitinkamai ir šiais įrenginiais besinaudojantys asmenys, nebuvo matomi. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo užtikrinta tik Ligoninės kameroje Nr. 18 (15 dienų).

22. Dėl sanitarinio mazgo dydžio teisėjų kolegija akcentuoja, jog nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d., nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusioje 2015 m. lapkričio 1 d., nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse reikalavimai sanitarinio mazgo plotui nėra numatyti. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose, o, pagal šių taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas atvirosios kolonijos nuteistųjų kameras, turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Taigi, teisės aktai nereglamentuoja Ligoninės kamerų tipo palatose esančių sanitarinių mazgų ploto. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, jog įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Ligoninėje, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

24. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs proceso pirmosios instancijos teisme metu, t. y. kad patalpose nebuvo pakankamai lentynų daiktams susidėti, bei su tuo susijusius reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui, kitai proceso šaliai neužtikrintų teisinio tikrumo ir aiškumo (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teismui, ir neįvardijo jokių kliūčių apibūdinti galbūt neteisėtus Ligoninės veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų apeliacinio skundo argumentų.

25. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kameroje Nr. 18 15 dienų teko 1,83 kv. m ploto (net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), kameroje buvo įrengtos 4 lovos. 3 kv. m ploto norma, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, pareiškėjui galėjo būti neužtikrinta ir 2016 m. kovo 15-20 d., kai jis, jo teigimu, kameroje Nr. 30 buvo laikytas kartu su 5 asmenimis ir jam teko 3,09 kv. m ploto, įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad jam kameroje Nr. 18 (15 dienų) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (Alytaus pataisos namų 2016 m. gegužės 25 d. medicinos pažymėjimas, b. l. 4; Ligoninės 2014 m. kovo 4 d. ir 2016 m. kovo 22 d. gydymo stacionare istorijos, b. l. 13, 14) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs pažeminimą, didelį diskomfortą ir kitus nepatogumus, pablogėjo jo sveikata. Nors pareiškėjas teigė dėl netinkamų sąlygų patirtų neigiamų išgyvenimų pradėjęs vartoti vaistus (antidepresantus), jis nepateikė jokių įrodymų, kad šie vaistai jo prašymu jam buvo skirti būtent dėl 2014 m. vasario 18 d. - kovo 4 d. ir 2016 m. kovo 15-22 d. Ligoninėje patirto diskomforto. Iš pateiktų dokumentų nematyti, kad pareiškėjo sveikata nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. būtų pablogėjusi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus Ligoninės padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį, tinkamų laikymo sąlygų svarbą dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis nelaikytinas pakankamu. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2016 m. sausio 1 d. – 350 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino bylos aplinkybės, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. B. (A. B.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė