2019-01-09 Nr. AB-807-3-61-3-04516-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-74-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04516-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Respublikinė Panevėžio ligoninė (toliau – ir pareiškėjas, Ligoninė) 2016 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. spalio 18 d. viešojo pirkimo-pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvadą Nr. 4S-3414 (toliau – ir Išvada), bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba, atlikusi neplaninį 2016 m. balandžio 11 d. viešojo pirkimo sutarties Nr. B5-123 dėl specializuotų skalbimo paslaugų teikimo, sudarytos tarp Ligoninės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kagris“ (toliau – ir Sutartis), vertinimą, Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas, sudarydamas Sutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Pareiškėjo nuomone, Išvada neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų: joje nėra paminėtos ir išanalizuotos esminę reikšmę turinčios aplinkybės, jos turinys neaiškus, joje nėra jokių motyvų ir teisės aktų normų analizės, ją pasirašė neįgaliotas tai padaryti asmuo. Be to, pareiškėjas nesutiko padaręs Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimą, t. y. kad jis skalbimo paslaugas nupirko už beveik du kartus didesnį įkainį. Pareiškėjo teigimu, Sutartis buvo sudaryta įvykdžius neskelbiamas derybas (apklausus vieną tiekėją) ir tai nepažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ligoninė privalėjo užtikrinti nepertraukiamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, todėl, esant ypatingai skubai, sudarė Sutartį įvykdžiusi neskelbiamas derybas. UAB „Kagris“ pasiūlyta kaina pareiškėjui buvo tinkama ir visiškai atitiko rinkos kainas, todėl nebuvo pažeistas racionalaus lėšų panaudojimo principas. Pareiškėjas taip pat tvirtino nepažeidęs skaidrumo principo, numatyto Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, nes pagal sudarytą Sutartį esminę reikšmę turėjo būtent skalbinių kiekio identifikavimas kilogramais, o ne skalbinių kiekio identifikavimas vienetais. Nei Sutartis, nei jos sąlygos nebuvo keičiamos, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos nurodyti procedūriniai pažeidimai yra formalūs ir mažareikšmiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti Viešųjų pirkimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 3 dalies ir 6 dalies pažeidimus. Pareiškėjas paaiškino, kad jis su UAB „Kagris“ laiku neatsiskaitė dėl savo sunkios finansinės padėties ir turimų kreditorinių įsipareigojimų. Pareiškėjo vertinimu, paskelbdamas ne visą Sutarties tekstą, jis pažeidimo nepadarė.

3. Pareiškėjas teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose teigė, kad teisminė praktika akivaizdžiai patvirtina, jog Tarnybos išvados priėmimas gali sukelti teisinius padarinius, net jeigu joje ir nėra nurodyti konkretūs veiksmai ir / ar įpareigojimai perkančiajai organizacijai.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad nenuginčyta Išvada ateityje gali būti pagrindu patraukti perkančiosios organizacijos darbuotojus administracinėn atsakomybėn.

5. Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo teigimu, teisės aktai nenumato, kokia turi būti išvados forma. Tarnyba savo iniciatyva patvirtino viešojo pirkimo-pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvados formą ir pagal ją aiškiai Išvadoje išskyrė pareiškėjo padarytus pažeidimus ir pastabas bei rekomendacijas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas atitinkamais savo veiksmais pažeidė Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintą skaidrumo principą, todėl ties kiekvienu Išvadoje konstatuotu šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu ir pastabomis atsakovas įvardija šį pažeidimą.

Atsakovas paaiškino vertinęs tik Sutarties sudarymo ir vykdymo atitiktį Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms, nevertinęs ankstesnės sutarties su UAB „Šiaulių skalbykla“, tačiau nustatęs, kad Ligoninė, sudarydama Sutartį su UAB „Kagris“, nupirko skalbimo paslaugas apklausos būdu už beveik du kartus didesnį įkainį nei šias paslaugas ji buvo įgijusi iš UAB „Šiaulių skalbykla“. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas taip pat netinkamai pildė skalbinių priėmimo-pardavimo žiniaraščius, nes juose nėra nurodyti parametrai, leidžiantys identifikuoti pateiktų paslaugos teikėjui skalbinių, kaip tai numatyta Sutartyje.

Žiniaraščiuose nurodytas tik bendras skalbinių svoris kilogramais. Atsakovas teigė nustatęs, kad esminė Sutarties sąlyga dėl Sutarties galiojimo buvo faktiškai pakeista nesikreipiant į Tarnybą sutikimo, t. y. Sutartimi įsigytos paslaugos buvo perkamos ir 2016 m. rugsėjo 19 d., nors Sutartis galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas, faktiškai pakeitęs Sutarties 7.1 papunkčio nuostatą, numatančią, kad maksimali Sutarties trukmė yra 4 mėnesiai, tokiu būdu pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalį.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog šie pažeidimai yra mažareikšmiai. Be to, Viešųjų pirkimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos numato pareigą pateikti procedūrų ataskaitą per 5 dienas pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms, ją užpildant Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Taigi pareiškėjas, nepaskelbęs pirkimo ataskaitos, pažeidė anksčiau paminėtą įstatymo nuostatą. Atsakovas tvirtino, jog nė viena UAB „Kagris“ Ligoninei pateikta PVM sąskaita faktūra nebuvo apmokėta taip, kaip nurodyta Sutarties 2.5 papunktyje.

Pats pareiškėjas pripažino, kad jis negalėjo laiku atsiskaityti su UAB „Kagris“ dėl sunkios finansinės padėties, taigi jis pripažino, kad Sutarties vykdymas nebuvo tinkamas. Pareiškėjas, laiku ir tinkamai neatsiskaitydamas su teikėju už suteiktas skalbimo paslaugas, nesilaikė Sutarties 2.5 ir 3.2.5 papunkčių reikalavimų. Be to, ne visos Sutarties ir jos priedų paskelbimas neužtikrina Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 11 dalies nuostatų laikymosi, todėl nesutiktina su pareiškėju, jog jis nepadarė pažeidimo, netinkamai paskelbdamas viešojo pirkimo sutarties tekstą.

Atsakovo nuomone, Išvada pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes joje tik konstatuoti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimai.

7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad Tarnybos darbuotojai gali pasirašyti išvadas be specialaus įgaliojimo. Tarnyba savo išvadose nurodo apskundimo tvarką, nes negali uždrausti skųsti jos veiksmus, tačiau reikia vertinti išvados turinį. Šiuo atveju Išvada nesukelia jokių pasekmių, joje tik konstatuoti pažeidimai, o ne taikoma atsakomybė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su paslaugos teikėju UAB „Kagris“ 2016 m. balandžio 11 d. sudarė Sutartį, pagal kurią paslaugos teikėjas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais teikti pareiškėjui skalbinių skalbimo, džiovinimo, dezinfekcijos, lyginimo, lankstymo, rūšiavimo, pakavimo, priėmimo-grąžinimo, pakrovimo-iškrovimo, skalbinių žymėjimo paslaugas, o pareiškėjas įsipareigojo už šias paslaugas atsiskaityti. Atsakovas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko Sutarties atitikties šiam įstatymui ir / ar su jo įgyvendinimu susijusiems teisės aktams neplaninį vertinimą. Vertinimo rezultatai buvo įforminti Išvadoje, kurioje nustatyta, kad Ligoninė pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 8 dalies, 19 straipsnio 1, 3, 6 dalių nuostatas.

10. Teismas, įvertinęs Išvados turinį, pažymėjo, kad, nors Tarnyba Išvadoje konstatavo Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimus ir pateikė savo pastabas, į kurias pareiškėjas turėtų atsižvelgti rengdamas, sudarydamas ir vykdydamas kitas sutartis, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju joje pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, šia Išvada pareiškėjo atžvilgiu nėra taikomos neigiamo poveikio priemonės, Išvada yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Kitaip tariant, Išvada neturi tiesioginės įtakos Ligoninės teisinei padėčiai (šios padėties nei pablogina, nei pagerina). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šio fakto neneigė ir pats pareiškėjas, pateikdamas papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Išvados priėmimas gali ateityje sukelti teisinius padarinius, net jeigu joje ir nėra nurodytų konkrečių veiksmų ir / ar įpareigojimų perkančiajai organizacijai. Teismas konstatavo, kad, kadangi Išvada jokių privalomo pobūdžio nurodymų pareiškėjui nenustato, o tik gali būti pagrindu ateityje taikyti atitinkamas poveikio priemones, teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką yra negalimas. Tačiau tuo atveju, jeigu Išvados pagrindu būtų priimtas kitas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriame pareiškėjui būtų tiesiogiai nustatytos atitinkamos teisės ir / ar pareigos, tokį sprendimą pareiškėjas galėtų skųsti administraciniam teismui, skunde išdėstydamas ir savo nesutikimo su Išvada argumentus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo prašo: 1) įvertinti norminio administracinio akto – Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1S-221 „Dėl neplaninių viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių patvirtinimo“ – nuostatų, įtvirtinančių, jog neplaninių patikrinimų metu Viešųjų pirkimų tarnybos priimamas sprendimas – vertinimo išvada, teisėtumą ir atitiktį Viešojo administravimo įstatymui; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatos ir jų aiškinimas, pagal kurį pareiškėjas negali Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ginčyti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Viešųjų pirkimų tarnybos) sprendimo, kuriuo konstatuojami imperatyvių įstatymo normų pažeidimai ir kuriuo baigiama administracinė procedūra bei kuris turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nors jame ir nėra suformuluotų tiesioginių įpareigojimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad teisminis procesas pagal suformuluotą skundo dalyką yra negalimas. Jo nuomone, teismas nepagrįstai nevertino jo argumentų, kad Tarnybos sprendimai, priimti išvadų forma, yra administraciniai aktai, kurių turiniui ir formai yra taikytini Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai, dėl kurių išvadose yra nurodoma, kad Tarnybos sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (tokios pozicijos laikėsi ir atsakovas). Pareiškėjas pažymi, kad pats sprendimas atlikti neplaninį patikrinimą gali būti skundžiamas. Pareiškėjas teigia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 15 straipsnio aiškinimas, pagal kurį neplaninių patikrinimų metu Tarnybos sprendimas negali būti ginčijamas vien dėl to, jog jame nėra tiesioginių įpareigojimų, nors nėra ginčo, jog tokiu administraciniu aktu yra pažeidžiami pareiškėjo interesai, nevertinant jau vien dalykinės reputacijos ir kt., o taip yra sukeliamos vienokios ar kitokios teisinės pasekmės, pradedant nuo niekinio sandorio teisinių padarinių (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str. 1 d., imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) ir baigiant teisiniu pagrindu taikyti administracinę atsakomybę Ligoninės atsakingiems asmenims, vadovų asmeninei atsakomybei atsirasti, tai prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui. Pareiškėjas tvirtina, kad Išvada jam tiesiogiai sukelia neigiamas pasekmes, pažeidžia jo teisėtus interesus, todėl ji gali būti skundžiama teismui. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai ir formaliai nurodė, kad Išvada neturi tiesioginės įtakos Ligoninės teisinei padėčiai, kadangi, jo nuomone, vien aplinkybė, jog Išvadoje buvo konstatuoti tam tikri pažeidimai (su kuriais pareiškėjas visiškai nesutinka), reiškia neigiamus padarinius Ligoninei. Be to, pareiškėjo vertinimu, teismo argumentai yra prieštaringi: viena vertus, teismas nurodo, kad Išvada yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių, kita vertus, teismas pripažįsta, jog Išvada gali būti pagrindu ateityje pareiškėjui taikyti atitinkamas poveikio priemones.

13. Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl jo teisės ginčyti Išvadą teisme, juos laiko neatitinkančiais nei faktinės situacijos, nei teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos. Atsakovas pažymi, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Atsakovo vertinimu, Išvada pati savaime pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokias pasekmes šiai dienai jam sukelia Išvada.

Pareiškėjo pateikti pavyzdžiai apie galinčius atsirasti (o ne esamus) teisinius padarinius sietini su ateityje galbūt kilsiančiais padariniais. Atsakovas nurodo turintis teisę atsakingiems asmenims taikyti administracinę atsakomybę ir skirti administracinę nuobaudą – įspėjimą arba baudą, ir būtent tokio pobūdžio sprendimas asmenims sukelia konkrečius teisinius padarinius. Jeigu asmuo dėl tokio sprendimo kreiptųsi į teismą, bylos nagrinėjimo metu būtų aiškinamasi ir dėl to, ar tikrai buvo pažeistos imperatyvios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos.

Tuo atveju, jeigu būtų atlikta audito procedūra, būtent audito ataskaita, o ne Išvada, asmeniui sukeltų neigiamus padarinius, o audito ataskaitos teisėtumo vertinimo metu galėtų būti keliamas klausimas ir dėl Išvadoje nustatytų pažeidimų, jeigu audito ataskaitoje tokia išvada būtų remiamasi. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, – jo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškina teismo sprendimą ir jo motyvus. Atsakovas paaiškina, kad jo kompetencijai yra priskirta ne tik kontrolės funkcija, bet ir pažeidimų prevencijos funkcija.

Net ir nenustatydama konkrečių įpareigojimų perkančiajai organizacijai, bet konstatuodama atitinkamus pažeidimus, Tarnyba siekia užkirsti kelią ateityje perkančiosioms organizacijoms padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus, informuoti perkančiąsias organizacijas apie nustatytus pažeidimus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu įvertinti norminio administracinio akto – Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1S-221 „Dėl neplaninių viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių patvirtinimo“ – nuostatų, įtvirtinančių, jog neplaninių patikrinimų metu Viešųjų pirkimų tarnybos priimamas sprendimas – vertinimo išvada, teisėtumą ir atitiktį Viešojo administravimo įstatymui, nes, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Išvada jam sukelia teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. spalio 18 d. viešojo pirkimo-pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvados Nr. 4S-3414 teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

18. Vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad minėtų ABTĮ teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-768-438/2017).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o, skundą priėmus, administracinė byla turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-743-858/2018).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčijama Išvada negali būti administracinės bylos dalyku, nes ji nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

21. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Kaip matyti iš skundžiamos Tarnybos Išvados, Išvada buvo priimta Tarnybai vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1605 redakcija), atlikus Sutarties atitikties Viešųjų pirkimų įstatymui ir / ar su jo įgyvendinimu susijusiems teisės aktams neplaninį vertinimą. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo vadovavosi Tarnyba pateikdama Išvadą, Tarnybai suteikta kompetencija vykdyti šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, kontroliuoti, kaip laikomasi šių teisės aktų reikalavimų ir sudarytų pirkimo sutarčių sąlygų įsigyjant reikalingų prekių, paslaugų ar darbų ir kaip užtikrinamas tinkamas pirkimų planavimas, pirkimo sutarčių vykdymas, taip pat vertinti pirkimo sutarčių įvykdymo rezultatus. Įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatytos Tarnybos teisės, tarp jų: teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukti administracinėn atsakomybėn šį įstatymą pažeidusius ir Tarnybos reikalavimų ar sprendimų nevykdančius asmenis (8 p.); nustačius šio įstatymo pažeidimus ar galimus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, galimas korupcijos apraiškas, medžiagą tolesniam tyrimui perduoti teisėsaugos institucijoms ar kitoms valstybės institucijoms nagrinėti pagal kompetenciją (9 p.); nustačius šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo (10 p.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos Išvados turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad joje pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, teisių ir pareigų, šia Išvada pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės ir minėta Išvada yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Tarnybos Išvados kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas.

23. Kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundžiama Išvada gali būti pagrindu atsakovui priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, arba toks sprendimas skundžiamos Išvados pagrindu gali būti priimtas kitos kompetentingos institucijos, tačiau pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl Išvados pagrindu jam kilusių ir / ar kilsiančių teisinių pasekmių šiame proceso etape yra grindžiami prielaidomis, todėl ABTĮ taikymo požiūriu šie teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu teismui konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą ir teisės kreiptis gynybos į teismą ribojimą. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Taigi skundžiama Tarnybos Išvada nelaikytina ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.). Tokia padaryta išvada, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-326/2012; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-395/2012; 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015).

24. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 5 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatos ir jų aiškinimas, pagal kurį pareiškėjas negali ABTĮ nustatyta tvarka ginčyti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Viešųjų pirkimų tarnybos) sprendimo, kuriuo konstatuojami imperatyvių įstatymo normų pažeidimai ir kuriuo baigiama administracinė procedūra bei kuris turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nors jame ir nėra suformuluotų tiesioginių įpareigojimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodomas kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindas. Pagal nurodytas teisės normas klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos proceso teisės normos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

25. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Nustačius, kad ginčijama Išvada pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių nesukelia, konstatuotina, kad ši byla turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

26. Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi ir 113 straipsnio 1 dalimi, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę ir pareiškėjas, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Kadangi ši byla nutrauktina, nevertintinas pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto – Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1S-221 „Dėl neplaninių viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių patvirtinimo“ – nuostatų, įtvirtinančių, jog neplaninių patikrinimų metu Viešųjų pirkimų tarnybos priimamas sprendimas – vertinimo išvada, teisėtumą ir atitiktį Viešojo administravimo įstatymui.

27. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis šioje byloje. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus, todėl byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

28. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį (2016 m. lapkričio 18 d. sąskaitos išrašas, I t., b. l. 101), o teikdamas apeliacinį skundą – 11,25 Eur žyminį mokestį (2017 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymas, III t., b. l. 16), iš viso – 33,75 Eur. Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, žyminis mokestis pareiškėjui yra grąžintinas.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, netenkina pareiškėjo prašymo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui viešajai įstaigai Respublikinei Panevėžio ligoninei sumokėtą 33,75 Eur (trisdešimt trijų eurų septyniasdešimt penkių centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė