2017-08-09 Nr. AB-15074-3-65-3-00295-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1935-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00295-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) priteisti nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. neišmokėtą 975,94 Eur (3 369,72 Lt) darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 11 kategorijos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) (pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo), o vėliau – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas ir jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Pagal 2009 m. liepos 17 d. priimtą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnį buvo sumažinti 11-os bei aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o pagal šio įstatymo 1 ir 2 straipsnius – ir priedų už kvalifikacines klases procentinė dalis. Dėl šio įstatymo taikymo nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. pareiškėjui nebuvo mokama dalis darbo užmokesčio. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu jam neteisėtai ir nepagrįstai buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti, o priteistą darbo užmokesčio sumą išdėstyti lygiomis dalimis 24 mėnesių laikotarpiui.

Atsakovas nurodė, jog, nustatydamas ir mokėdamas darbo užmokestį valstybės tarnautojams, taikė galiojančias teisės aktų nuostatas, todėl nėra Panevėžio miesto savivaldybės administracijos kaltės dėl pareiškėjui R. R. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. R. į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) A lygio 11 kategorijos pareigas pakaitiniu valstybės tarnautoju buvo priimtas nuo 2010 m. kovo 3 d., o nuo 2010 m. balandžio 27 d. – į karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 11 kategorijos Panevėžio miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) pareigas, 2010 m. balandžio 27 d. jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Pareiškėjas iš valstybės tarnybos Panevėžio miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) buvo atleistas 2012 m. gegužės 10 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengtos pažymos Nr. 36-103 „Apie darbo užmokestį“ duomenimis, pareiškėjui nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. neišmokėta 975,94 Eur (3 369,72 Lt) darbo užmokesčio.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016), nurodė, kad pareiškėjo teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Dėl šios priežasties teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Šio įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, siekiant atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu.

Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, būtent ir nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, ir nurodė, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, jo patirtų darbo užmokesčio praradimų kompensavimo klausimą turi išspręsti vadovaudamasi Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustatęs, kad pareiškėjo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtiems praradimams kompensuoti yra priimtas Grąžinimo įstatymas, teismas nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą jam dalis neišmokėto darbo užmokesčio net negrąžinama, t. y. pritaikius Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę pareiškėjas lieka skolingas atsakovui. Pareiškėjas kreipęsis į teismą įgijo teisėtą lūkestį, jog teismas pašalins įstatymų leidėjo jam sukeltus turtinio pobūdžio padarinius ir įvykdys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę apskaičiavus grąžintinas sumas susidaro situacija, kai vieniems valstybės tarnautojams grąžinama proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems – mažesnė dalis ar iš viso negrąžinama, o tam tikrais atvejais valstybės tarnautojai, kuriems buvo neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, pritaikius nurodytą formulę netgi lieka skolingi, nes yra mėnesių, kai grąžintini dydžiai yra neigiami. Pareiškėjo nuomone, Grąžinimo įstatyme nustatytu reguliavimu įstatymų leidėjas galbūt pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą lygybės principą. Pareiškėjo vertinimu, tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsniui, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi šios bylos aplinkybės nėra panašios į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose nagrinėtas aplinkybes.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatyta pareiga institucijoms įstatymo įtvirtintoms sąlygoms kompensuoti patirtus praradimus. Kadangi pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas įstatyme, todėl, atsakovo teigimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Be to, atsakovas pažymi, kad pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą buvo apskaičiuoti praradimai. Todėl, atsakovo vertinimu, Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas bei pagrįstai atmetė skundą.

Atsakovo nuomone, priimant Grąžinimo įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė tinkamai aiškino konstitucinės jurisprudencijos principus ir užtikrino Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nurodyto teisingo apmokėjimo už darbą principo įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. R. (karjeros valstybės tarnautojui) 2010–2012 metais dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Pareiškėjas skunde, prašydamas priteisti jam 2010–2012 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą nebus grąžinta net neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes pareiškėjui negrąžinami jo patirti turtiniai praradimai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Pareiškėjas teigia, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jam nebus grąžintos ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka turi būti priteista teismo sprendimu. Tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikia.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ginčai nebuvo panašūs su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nurodytose bylose ir pareiškėjo skunde suformuluotas reikalavimas skiriasi iš esmės, nes visais atvejais buvo suformuluoti reikalavimai priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos, kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjo patirti praradimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti deklaratyvūs teiginiai apie teisingą apmokėjimą už darbą, teisėtus lūkesčius nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė