2016-02-15 Nr. AB-3663-3-61-3-01929-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-396-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01929-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 5MA-34-289/10000265170 „Dėl mokesčių mokėtojo turto arešto“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta areštuoti jo turtą 122 427 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, įforminant Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu, taip pat nuspręsta įregistruoti Turto arešto aktą Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre. Sprendimas priimtas remiantis Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 3PM190830, kuriuo jis pripažintas skolininku muitinei ir įregistruota 122 427 Lt mokestinė prievolė. Šis Kauno teritorinės muitinės sprendimas yra apskųstas Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas).

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu ir paskirta 52 000 Lt bauda su cigarečių konfiskavimu, įskaitant į bausmę laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime išbūtą laiką, galutinė bauda paskirta 21 450 Lt dydžio. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad jis į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė cigarečių, o jas įsigijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų. Skola muitinei įregistruota pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalį, tačiau nėra įrodyta, kad cigaretes importavo, t. y.

įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją. Šiuo atveju būtina sąlyga yra asmenų žinojimas, jog prekės įvežtos neteisėtai. Jis pripažintas kaltu, padaręs Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad jis žinojo, jog cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Jis tik laikė ir vykdė akcizais apmokestinamų cigarečių gabenimą, todėl šiuo pagrindu jam neatsirado pareiga mokėti akcizo mokestį. Tokia prievolė atsiranda tik asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje, ir būtent tuo momentu, kai prekes priėmė.

Pareiškėjas, nebūdamas asmuo, kuris pirmas priėmė prekes Lietuvos Respublikoje, negali būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą. Be to, neteisėtas laikymas apibrėžia laikymo reikalavimų pažeidimus, o ne įsigijimo ar įvežimo reikalavimų pažeidimus, kadangi neteisėtai laikyti galima ir teisėtai įsigytas ar įvežtas prekes. Kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis cigaretes importavo, t. y. įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jam nėra pareigos mokėti priskaičiuotų mokesčių.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 24–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 3PM190830 pripažino pareiškėją skolininku muitinei ir jo vardu įregistravo 122 427 Lt mokestinę prievolę. Šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti paminėtą nepriemoką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 punkte nustatyta tvarka, tačiau per nustatytą terminą pareiškėjas prievolės neįvykdė, todėl atsakovas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies (a) punktu bei Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradėjo taikyti priverstinį 122 427 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikiant kredito įstaigoms sprendimus ne ginčo tvarka nurašyti šią nepriemoką iš pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų.

Nesant lėšų pareiškėjo sąskaitose, sprendimai nebuvo įvykdyti. Pareiškėjas dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo įregistruota mokestinė prievolė, padavė skundą Muitinės departamentui, kuris atnaujino terminą skundui paduoti ir patvirtino teritorinės muitinės sprendimą (2014 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 1A-206). Kol buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas, mokestinės prievolės išieškojimas buvo sustabdytas iki ginčas bus išnagrinėtas. Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nustatyta, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųstojo sprendimo įgyvendinimo, jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo muitai.

Tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Vilniaus teritorinė muitinė mokestinės prievolės užtikrinimui pritaikė skolininkui priklausančio turto areštą. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas turi registruoto turto, kuris įvertintas 40 400 Lt, todėl mokestinės nepriemokos užtikrinimui 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 5MA-34-289 nusprendė areštuoti skolininkui priklausantį turtą, įforminant Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu, ir įregistruoti Turto arešto aktą Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre.

Sprendimo pagrindu buvo surašytas 2014 m. vasario 20 d. Turto arešto aktas Nr. 2MA-17. Nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kadangi Mokesčių administravimo įstatymas suteikia mokesčių administratoriui teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus bei naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis. Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjo vardu registruoto turto rasta mažiau, nei jo vardu įregistruota nepriemokos suma, ir nėra jokios garantijos, kad mokestinė prievolė bus įvykdyta, todėl visada yra pavojus, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių mokestinę prievolę iš fizinio asmens bus sunku ar visiškai neįmanoma išieškoti.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo turto, atsižvelgė į jo turtinę padėtį, skolos dydį ir į tai, kad asmuo nepriemokos užtikrinimui nepateikė jokios garantijos. Turto arešto aktu asmeniui apribota tik teisė disponuoti turtu, o teisė valdyti jį ir naudotis šiuo turtu nėra apribota.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 75–79) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 5MA-34-289, kuriuo nuspręsta areštuoti pareiškėjo turtą mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, įforminant Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, kadangi priimtas Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 3PM190830 pagrindu, dėl kurio vyksta ginčas teisme. Ginčo dėl areštuoto turto įkainojimo nėra.

Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 33 straipsnio 15 dalimi, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, jog tam, kad mokesčio mokėtojo turtas galėtų būti areštuotas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui ir turi egzistuoti pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 3PM190830 pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei, taip pat apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė – iš viso 122 427 Lt: 9 688 Lt muito, 85 204 Lt akcizo, 23 460 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 3 195 Lt akcizo delspinigiai ir 880 Lt PVM delspinigiai. Ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimas priimtas remiantis Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius gali taikyti turto areštą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, t. y. nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, kad turto areštas negalėjo būti taikomas, kadangi mokestinė prievolė apskaičiuota neteisėtai ir nepagrįstai, o sprendimai, kurių pagrindu apskaičiuota mokestinė prievolė, yra apskųsti. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra vertinamas Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. šiuo atveju nėra nagrinėjamas kilęs mokestinis ginčas, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su paminėtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, nėra vertinamos, kadangi nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas. Teismas, remdamasis bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas dėl Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 3PM190830, kuriuo jam apskaičiuota mokestinė prievolė, bei Muitinės departamento 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 1A-206, kuriuo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimas, yra padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčas dar nėra išnagrinėtas.

Teismas pabrėžė, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Pažymėjo, kad pareiškėjas per Vilniaus teritorinės muitinės nustatytą terminą mokestinės prievolės, apskaičiuotos Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu, nesumokėjo, todėl Vilniaus teritorinė muitinė pradėjo priverstinį apskaičiuotos mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų, tačiau nesant lėšų pareiškėjo atsiskaitomosiose sąskaitose, sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų nebuvo įvykdyti. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės sumos nėra mažareikšmės, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Areštuoto turto vertė yra tris kartus mažesnė nei pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės dydis.

Teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, vien tik skundo padavimas savaime nėra pagrindas netaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto. Todėl nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės sprendimo apskundimas nesudarė kliūties taikyti pareiškėjo turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 5MA-34-289/10000265170 yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ginčijamame Vilniaus teritorinės muitinės sprendime klaidingai nurodyti metai, tačiau tai laikytina rašymo klaida, ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Žemės sklypas ir namas priklauso ne tik jam, bet ir dar keliems bendraturčiams, kurių turto dalys nėra konkretizuotos ir tiksliai nustatytos. Šiuo metu kiti bendraturčiai siekia nustatyti konkrečią savo turto dalį paminėtuose objektuose, tačiau dėl pritaikyto arešto to padaryti negali. Nenustačius konkrečios jo ir kitų bendraturčių turto dalies, nebus galimybės įvykdyti mokestinės prievolės. Valstybės įmonėje Registrų centre buvo informuotas, kad konkrečias dalis būtų galima nustatyti (vykdyti procedūras), gavus areštą uždėjusios institucijos leidimą, tačiau šio leidimo muitinė nedavė ir nepateikė dėl to motyvuoto atsakymo, todėl muitinės sprendimas dėl arešto yra nepagrįstas ir turėjo būti panaikintas.

2. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-380-487/2013 buvo nustatyta, jog jis į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė paminėtų prekių, o jas įsigijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų. Skola muitinei įregistruota, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, tačiau nėra įrodyta, kad jis cigaretes importavo, t. y. įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją. Šiuo atveju būtina sąlyga yra asmenų žinojimas, jog prekės įvežtos neteisėtai. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-380-487/2013 buvo pripažintas kaltu, padaręs baudžiamąjį nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis žinojo, jog cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, skolininku gali būti pripažintas tik asmuo, kuris prekių įsigijimo metu žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai. Tabako gaminius įsigijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir juos laikė, todėl, nebūdamas asmuo, kuris pirmas prekes priėmė Lietuvos Respublikoje, negali būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą. Neteisėtas laikymas apibrėžia laikymo reikalavimų pažeidimus, o ne įsigijimo ar įvežimo reikalavimų pažeidimus, kadangi neteisėtai laikyti galima ir teisėtai įsigytas ar įvežtas prekes. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis cigaretes importavo, t. y. įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją. Nėra pareigos mokėti priskaičiuotų mokesčių.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. (12.13/13)-2V-1951 informavo apeliantą, kad neprieštarauja, jog, nenaikinant turto arešto akto, areštuotam turtui būtų atliekamos būtinos kadastro procedūros, siekiant nustatyti konkrečias bendraturčių dalis. Iš šio rašto matyti, kad į apelianto prašymą buvo atsakyta teigiamai ir leista nustatyti konkrečias bendraturčių turto dalis, nenaikinant turto arešto. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės ir laikytini apelianto gynybine pozicija.

2. Apeliantas, nukrypdamas nuo ginčo esmės, išdėsto aplinkybes, kurių pagrindu buvo priimtas Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 3PM190830. Tais pačiais argumentais buvo pagrįstas skundas pirmosios instancijos teismui, todėl teismas pagrįstai pažymėjo, kad šioje byloje nėra vertinamas Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento priimtų sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas ir skunde nurodytos aplinkybės nepatenka į byloje nagrinėjamo ginčo ribas.

3. Teismas teisingai pažymėjo, jog, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta mokesčių mokėtojo skola ir turi egzistuoti pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Kadangi apeliantas yra Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 3PM190830 pripažintas skolininku muitinei ir šiuo sprendimu yra įregistruota mokestinė prievolė, laikytina, kad egzistuoja pirmoji sąlyga, t. y. mokesčių mokėtojo skola biudžetui. Antroji sąlyga išreiškia tikėto pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Teismas, įvertinęs tai, kad apeliantui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės suma nėra mažareikšmė, ir tai, kad visada yra pavojus, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių mokestinę prievolę iš fizinio asmens bus sunku ar visiškai neįmanoma išieškoti, pagrįstai nustatė, kad yra įgyvendinta antroji sąlyga, reikalinga turto arešto įregistravimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 3PM190830 pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei, jam taip pat buvo apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė – iš viso 122 427 Lt (b. l. 28-30). Šis Kauno teritorinės muitinės sprendimas pareiškėjo buvo apskųstas Muitinės departamentui, kuris 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-206 jį patvirtino (b. l. 60). Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, paminėtas Muitinės departamento sprendimas buvo paliktas galioti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu. Išvardytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti nagrinėjamai bylai reikšmingą ir šioje administracinėje byloje nekvestionuojamą išvadą, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjas yra skolininkas muitinei ir kad jis yra skolingas muitinei 122 427 Lt. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje pareikšti pareiškėjo argumentai dėl to, kad, jo manymu, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti jį skolininku muitinei nėra reikšmingi šiai administracinei bylai. Todėl kolegija toliau nepasisako dėl šių (su Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio taikymu sietinų) pareiškėjo argumentų.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo pobūdį bei į patį šį sprendimą, konstatuotina, kad teisės taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktualus tik Mokesčių administravimo įstatymo 95 ir 101 straipsnių taikymo klausimas.

Pasisakydama nurodytu klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1875 redakcija), skolininko turto areštas yra vienas iš leistinų mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Šio įstatymo 101 straipsnyje yra pateiktos turto arešto sąlygos, kurių yra būtina laikytis, užtikrinant konkrečios mokestinės skolos būsimą išieškojimą, tarp jų tai, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (straipsnio 2 d. 2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija), ir tai, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (straipsnio 3 d. 2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija).

Kalbant apie nurodytų teisės normų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai išaiškinęs šias normas, nurodė išsamius argumentus, patvirtinančius, kad šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje šios teisės normos atsakovo buvo pritaikytos teisingai. Kolegija, sutikdama su šiais argumentais (jų nekartodama), pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Mokesčių administravimo įstatymo 95 ir 101 straipsnių taikymo požiūriu pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2014 m. vasario 19 d. sprendimas pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl areštuoto turto dalių nustatymo nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai, nes turto areštas nėra teisinė kliūtis vėliau nustatyti konkrečią skolininkui priklausančio turto dalį. Argumentas, susijęs su Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymu, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė