2021-06-09 Nr. AB-12568-3-61-3-00485-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-498-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d., buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 115, 277, 331, 144, 178, 299, 20, 45, 128, 112, 154, o nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo kalinamas Vilniaus PN kamerose Nr. 20, 24, 27, 11, 29 nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir klozetu. Taip pat nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos kalinimo patalpos, išdėstytas inventorius patalpose. Laisvos grindų vietos palikta vienam žingsniui, atstumas tarp stalo ir gulto apie 20 cm, o už 80 cm netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – tualetas. Buvo nepatogu valgyti prie stalo, todėl valgydavo lovoje, kartais stovėdamas. Pareiškėjas pažymėjo, jog buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka. Kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį. Kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbų ir juos džiovinti, o atskirų patalpų rūbų džiovinimui atsakovės atstovas nepasirūpino suteikti. Radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma. Kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Įstaigose nebuvo įrengta ventiliacija, kamerą teko vėdinti per langą, tačiau langas dėl įrengtų grotų iki galo neatsidarė. Toks vėdinimas nėra pakankamas. Dėl gryno oro trūkumo kamerose buvo tvanku, laikėsi nuolatinė smarvė, pradėdavo skaudėti galvą, atsirasdavo problemų su sveikata. Žiemos metu, vėdinant kamerą būdavo nepakeliamai šalta ir visą parą tekdavo būti apsirengus lauko drabužiais. Dėl minėtų pažeidimų patyrė depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Pažymi, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

5. Atsakovo atstovo teigimu, kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

6. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Taip pat pažymi, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją.

7. Vilniaus PN teigimu, tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas pateikė samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 500 Eur pareiškėjo naudai.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą, nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 528 paras. Patikrinęs ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą, teismas konstatavo, jog jam tenkančio minimalaus ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

10. Pasisakydamas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teismas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis suformuota teismų praktika, pagal kurią sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti, pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl pareiškėjas ginčo laikotarpiu 528 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą, iš kurių 144 paras buvo laikomas vienas.

11. Dėl higienos reikalavimų pažeidimų teismas nurodė, jog įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo teikiamas nešvarus vanduo. Tačiau iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, o pareiškėjas šio reikalavimo nekonkretizavo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizavo kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos reikalavimų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.

12. Pareiškėjas teigė, jog kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl aliarminių mygtukų įrengimo yra abstraktūs, jis neindividualizavo, kada, kokioje kameroje nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas ir jis neturėjo galimybės išsikviesti pagalbą.

13. Vertindamas skundo argumentus dėl nesudarytų sąlygų nusiprausti duše teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Tą patvirtino ir pareiškėjas. Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, o direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas darė išvadą, kad šioje įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų išsiplauti drabužius yra abstraktūs. Duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsiplauti drabužius, nėra. Patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjas turėjo galimybę naudotis ne tik nemokamomis, bet ir mokamomis skalbimo paslaugomis. Jis nepateikė duomenų, kad jam buvo ribojama teisė skalbti drabužius teisės aktų nustatyta tvarka, o teisės aktai nenustato galimybės drabužius išsiskalbti kamerose.

15. Įvertinęs pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas) bei trukmę (528 paros), teismas sprendė, jog 500 Eur yra teisinga suma už pareiškėjo išgyvenimus.

III. 16. Pareiškėjas D. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjas teigia, jog tinkamai neįvertino aplinkybių dėl minimalaus ploto trūkumo, neatsižvelgė į baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose įrengtas tualetas žemino jo garbę ir orumą, t. y. neįvertino aplinkybių dėl atskiro vėdinimo įrengimo nei privatumo pažeidimo.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

20. Vilniaus PN vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo draudžiamam elgesiui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo apeliacinį skundą atmesti.

22. Vilniaus PN pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų, ginčija teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintomis neteisingomis. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

23. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš pareiškėjo D. Č. laikymo Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d. sąlygų, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

28. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimalia 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose bei 3,6 kv. m – kamerų tipo patalpose. Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Šiuo atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir sąlygas, atsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad į baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 528 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

30. Taigi, Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

31. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (528 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažintina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė