2017-11-08 Nr. AB-20789-3-61-3-03392-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2697-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03392-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 22 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, asmuo verčiamas gulėti arba sėdėti, dėl mažo ploto kildavo konfliktai tarp kalinčiųjų, taip pat kamerose tvyrojo drėgmė, rūkantieji laikyti su nerūkančiaisiais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. sausio 21 d., jam tekęs plotas visą laiką atitiko teisės aktų reikalavimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Iš suimtųjų (nuteistųjų) reikalaujama palaikyti švarą kamerose. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko nustatytus reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad, pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. kalint Lukiškių TI-K, jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, langai vėdinimui pritaikyti, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl tvyrojusios drėgmės buvo nepagrįsti. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, ar pats buvo rūkantis, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėją laikant kartu su rūkančiais asmenimis. Remiantis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas atmestas.

III. 7. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

8. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikytas netinkamomis sąlygomis. Šis laikotarpis buvo ilgesnis, nes pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui standartą (neįskaitant baldų). Pareiškėjas nepageidavo, kad, nagrinėjant jo skundą, būtų vadovaujamasi Lietuvos teise, nes ji prieštaravo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismas taip pat nepaaiškino, kodėl jis atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam padarytos neturtinės žalos, o nurodytas šios žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

12. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui.

13. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, pareiškėjas nesutinka, teigdamas jog vienam kalinamam asmeniui turėtų būti taikomas 4 kv.m. ploto standartas.

14. Įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

15. Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04).

16. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

17. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).

18. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

19. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

21. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

23. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius