2013-12-12 Nr. AB-9968-3-61-3-00866-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2354/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00866-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2801-815/2013 pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) 2013 m. kovo 19 d. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskr. VPK) 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 10-S-2805 „Dėl vidaus tarnybos ir Lietuvos valstybei stažų perskaičiavimo“ bei įpareigoti atsakovą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1985 m. spalio 4 d. iki 1993 m. vasario 22 d. į jos vidaus tarnybos ir Lietuvos valstybei stažą.

Nurodė, jog 1985 m. spalio 4 d., vadovaujantis 1985 m. spalio 3 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos viršininko įsakymu Nr. 292, buvo paskirta į Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus Pasų poskyrio pasininkės pareigas pagal darbo sutartį (J. V. L. vaiko priežiūros atostogų laikui). Šiose pareigose dirbo iki 1993 m. vasario 22 d., kuomet buvo paskirta į atestuotas Vilniaus miesto 2 policijos komisariato pasų poskyrio inspektorės pareigas. Teigė, kad norėdama sužinoti, ar į vidaus tarnybos stažą ir stažą Lietuvos valstybei įskaitomas ginčijamas laikotarpis, 2013 m. vasario mėnesį kreipėsi į Vilniaus apskr.

VPK, kuris išnagrinėjęs jos prašymą 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 10-S-2805 atsisakė įskaičiuoti minėtą laikotarpį į jos vidaus tarnybos stažą ir stažą Lietuvos valstybei, motyvuodamas tuo, kad šios pareigos nebuvo priskirtos pareigūno pareigoms. Pareiškėja teigė, jog dirbdama Pasų poskyrio pasininkės pareigose laisvos samdos pagrindais, vykdė visas tuometiniuose teisės aktuose numatytas Pasų poskyrio darbuotojų funkcijas ir pareigas, tai buvo rimtas ir atsakingas darbas skirtas teisės aktams įgyvendinti, todėl jis buvo priskirtas pareigūno pareigoms.

Atkreipė dėmesį į tai, kad jos funkcijos ir pareigos nepasikeitė nuo 1993 m. vasario 22 d. pradėjus dirbti atestuotose Vilniaus miesto 2 policijos komisariato pasų poskyrio inspektorės pareigose, kadangi dirbti pagal darbo sutartį buvo priimta į atestuotos pareigūnės etatą. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra dėstoma, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

Pažymėjo, jog ji buvo priimta darbo sutarties pagrindu, tačiau užimamos pareigos, pagal galiojančius teisės aktus, atitiko pareigūno definiciją, dirbdama darbo sutarties pagrindu vykdė funkcijas, kurias tuo metu vykdė skyriuje dirbę atestuoti pareigūnai. Ją atestavus, nei pareigos, nei įstaiga, nei vykdomos funkcijos nepasikeitė. Pabrėžė, jog nors ir buvo nuo 1985 m. spalio 4 d. paskirta į pareigas samdos pagrindais, su ja jokia darbo sutartis sudaryta nebuvo, į pareigas buvo paskirta administraciniu aktu.

Atsakovas Vilniaus apskr. VPK pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą (b. l. 25-27), kuriuo nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog pasininkės pareigos nebuvo ir nėra priskirtos statutinėms valstybės tarnautojo pareigoms, todėl nurodoma Vidaus tarnybos statuto nuostata šiame ginče netaikytina. Pareiškėja, nebūdama pareigūne, neturėjo pareigūnui teisės aktais suteiktų specialių viešojo administravimo įgaliojimų, todėl negalėjo veikti jo vardu. Atkreipė dėmesį į tai, kad norėdamas tapti pareigūnu asmuo privalo atitikti įstatymų ir kitų norminių aktų keliamus reikalavimus, t. y. turėti tinkamą tarnybai išsilavinimą bei baigti bent specialiuosius mokymo kursus. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog administracinio pobūdžio dokumentų užpildymas nesuteikia pareigūno statuso. Pildydama atitinkamus dokumentus pareiškėja neįgijo pareigūno teisių, neturėjo įgaliojimų jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, nebuvo davusi priesaikos, neturėjo uniformos, negalėjo būti iškviesta ir atlikti bet kokių kitų pareigūno kompetencijai priskirtų veiksmų. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos vidaus tarnybos stažas buvo paskaičiuotas ir patvirtintas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 1995 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 21 t/e ir nustatytas darbo stažas procentiniam priedui išmokėti nuo 1995 m. balandžio 1 d. sudarė 2 metus 1 mėnesį ir 9 dienas. Pareiškėja, manydama, kad jos vidaus tarnybos stažas neteisingai paskaičiuotas, šio sprendimo neskundė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (b. l. 120-124) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apskr. VPK 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 10-S-285 „Dėl vidaus tarnybos ir Lietuvos valstybei stažų perskaičiavimo“ ta apimtimi, kuria J. B. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaičiuotas jos stažas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1993 m. vasario 22 d. ir įpareigojo Vilniaus apskr. VPK įskaičiuoti J. B. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą minėtą laikotarpį.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vertinant, ar asmuo atitinka Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje suformuotą reikalavimą, kad vėliau pareigos būtų priskirtos pareigūno pareigoms, būtina nustatyti, ar realiai asmens vykdytos funkcijos pagal darbo sutartį atitiko pareigūno pareigas ir, ar šios konkrečios funkcijos vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms, t. y. asmuo realiai turėjo vykdyti tokias funkcijas, kurių pobūdis buvo tapatus toms, kurias vėliau atliko atitinkamą pareigūno statusą įgijęs pareigūnas. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl faktinių aplinkybių vertinimo, nes juridiškai pareiškėja iš tikrųjų nebuvo vidaus tarnybos pareigūne, ji nevykdė pareigūno funkcijų visa apimtimi. Priimdamas tokį sprendimą, teismas atkreipė ypatingą dėmesį į teismo posėdyje apklaustos liudytojos G. S. parodymus, kuriuose ji teigė, kad pasuose, kaip pareigūnė, pareiškėja pasirašyti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažo, pabrėžė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 2001 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 349 TE (b. l. 36) J. B. 2001 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 11 metų 6 mėnesiai ir 20 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažas. Šis įsakymas yra galiojantis, nepanaikintas, vadinasi pareiškėjai tarnybos Lietuvos valstybei stažas skaičiuotinas nuo 1990 m. kovo 11 d., t. y. kai buvo atkurta Lietuvos valstybė.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130-133), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą: panaikinti Vilniaus apskr. VPK 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 10-S-2805 „Dėl vidaus tarnybos ir Lietuvos valstybei stažų perskaičiavimo“ ir įpareigoti atsakovą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1985 m. spalio 4 d. iki 1993 m. vasario 22 d. į jos vidaus tarnybos stažą.

J. B. pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi liudytojos G. S. parodymais, kad pasuose, kaip pareigūnė, ji pasirašyti negalėjo. Pažymi, kad ginčijamu laikotarpiu pasų poskyryje iš viso dirbo trisdešimt darbuotojų, iš kurių dvidešimt septyni darbuotojai buvo priimti į pasininkų pareigas laisvos samdos pagrindais, o likusieji trys dirbo atestuotose pareigose. Nurodė, kad jos darbo funkcijos ir pareigos išsiskyrė nuo kitų, tuo metu Pasų poskyryje dirbusių pasininkų laisvos samdos pagrindais.

Dėl didelio atestuotų pareigūnų darbo krūvio, taip pat siekiant taupyti darbo užmokesčiui skiriamas lėšas buvo nuspręsta jos darbo vietą paskirti kabinete, kur dirbo tik atestuoti pareigūnai, o atsižvelgiant į atestuotų darbuotojų trūkumą, buvo nuspręsta jai pavesti vykdyti atestuotų pareigūnų funkcijas ir pareigas. Apeliantė savo vykdomas funkcijas ginčijamu laikotarpiu skirsto į tris pagrindines sritis, t. y. piliečių priregistravimo prie gyvenamosios vietos ir/arba išregistravimo iš gyvenamosios vietos; pasų piliečiams išdavimo, keitimo ir tikrų duomenų, susijusių su tautybe atstatymo, tautybės pakeitimo.

Teigia, jog atlikdama šias funkcijas, ne konsultuodavo ir vykdydavo techninio pobūdžio darbą, o priimdavo sprendimus bei rašydavo išvadas. Savo vykdomas funkcijas apeliantė prilygina atestuotų pareigūnų vykdytoms funkcijoms. Nurodo, kad jai vienintelei pasininkei, dirbusiai samdos pagrindais, buvo suteikta parašo teisė, todėl ji turėjo teisę pasirašyti tuos pačius dokumentus, kaip ir kiti tuo metu dirbę atestuoti pareigūnai. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu argumentu, kurio pagrindu jos skundas dėl ginčijamo laikotarpio įskaičiavimo į vidaus tarnybos stažą nebuvo tenkintas, kad pasuose, kaip pareigūnė, ji negalėjo pasirašyti, todėl jos vykdomos pareigos nebuvo vėliau priskirtos pareigūno pareigoms, o ji nevykdė pareigūno funkcijų visa apimtimi, todėl negali būti prilyginta pareigūnei.

Tačiau apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu laikotarpiu ne visi atestuoti pareigūnai pasirašydavo ant išduodamų pasų, net ir šiuo metu, beveik visus dokumentus, kurie yra susiję su sprendimų priėmimu, gali pasirašyti tik Migracijos valdybos viršininkai, nepaisant to, kad Migracijos valdybose dirba ir kita dalis statutinių pareigūnų. Dar kartą pažymi tai, kad ji ginčijamu laikotarpiu vykdė iš esmės tas pačias funkcijas, kurias tuo metu vykdė atestuoti pareigūnai, o ją atestavus, jos vykdomos pareigos buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos de facto buvo atliekamos ir iki tol.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 137-140), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai pasisakė dėl to, kad J. B. iki 1993 m. vasario 22 d. visa apimtimi pareigūno funkcijų nevykdė. Taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė labai svarbią faktinę aplinkybę, kad pareiškėjos pareigos vėliau nebuvo priskirtos pareigūno pareigoms pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes ji buvo paskirta į statutines pareigas, įsteigus naują statutinę pareigybę. Atsakovas dar kartą nurodo, kad asmuo, norėdamas tapti pareigūnų privalo atitikti įstatymų ir kitų norminių teisės aktų keliamus reikalavimus, t. y. turi turėti tinkamą tarnybai išsilavinimą bei baigti bent specialius mokymo kursus, o apeliantė, ginčijamu laikotarpiu neturėdama reikiamo išsilavinimo, net teoriškai negalėjo būti paskirta į pareigūno pareigas.

Pareigūnams taip pat būtinas priesaikos davimas bei pareiga, esant būtinumui, atlikti visus vidaus tarnybos pareigūnams teisės aktais priskiriamus veiksmus. Dėl apeliantės teiginių dėl darbo vietos, nurodo, kad darbo vieta viename kabinete su atestuotais pareigūnais neleidžia daryti išvadų, kad J. B. atliko tas pačias funkcijas kaip ir atestuoti pareigūnai, o dėl apeliantei suteiktų įgaliojimų vykdyti statutinio pareigūno funkcijas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius dėl to, kad tik jai buvo pavesta vykdyti statutinių pareigūnų funkcijas, kadangi išanalizavus ginčijamu laikotarpiu galiojusį darbuotojų sąrašą matyti, kad be pasininko pareigybės buvo patvirtintos ir vyresniųjų pasininkų pareigybės. Apeliantės teiginiai dėl priimamų sprendimų neatitinka tikrovės, kadangi iš byloje surinktos informacijos aišku, kad apeliantės funkcijos buvo tik informacijos rinkimas ir pateikimas, o ne sprendimų priėmimas.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad J. B. buvo suteikti įgaliojimai jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, ji nebuvo davusi priesaikos, neturėjo uniformos ir negalėjo būti iškviesta ir atlikti bet kokių kitų pareigūno kompetencijai priskirtų veiksmų. Pabrėžė, jog administracinio pobūdžio dokumentų užpildymas nesuteikia pareigūno statuso. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, kad jos vykdytos funkcijos, dirbant pagal darbo sutartį, nepakito kai ji buvo priimta į atestuotas statutinio valstybės tarnautojo pareigas, kadangi pareiškėja į statutinio valstybės tarnautojo pareigas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 1993 m. vasario 25 d.

įsakymu buvo paskirta į nuo 1993 m. sausio 1 d. įsteigiamą inspektoriaus pareigybę. Apeliantė atitiko visus keliamus reikalavimus: 1992 m. įgijo aukštąjį išsilavinimą, praėjo Centrinės medicinos ekspertų komisiją, todėl buvo priimta į statutines pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos darbo laikotarpių pagal darbo sutartį įtraukimas į vidaus tarnybos darbo stažą. Pareiškėja 1985 m. spalio 4 d. buvo paskirta į Vilniaus m. Spalio rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus Pasų poskyrio pasininkės pareigas pagal darbo sutartį ir šiose pareigose dirbo iki 1993 m. vasario 22 d. (b. l. 10-11).

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.)“. Pagal Statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.): darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje bylose Nr. A261-442/2013, A662-3350/2011, A756-156/2010 nuosekliai laikosi pozicijos, kad vertinant, ar asmuo atitinka šios teisės normoje suformuotą reikalavimą, būtina nustatyti, ar realiai asmens vykdytos funkcijos pagal darbo sutartį atitiko pareigūno pareigas ir ar šios konkrečios funkcijos vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Tai yra asmuo realiai turėjo vykdyti tokias funkcijas, kurių pobūdis buvo tapatus toms funkcijoms, kurias vėliau atliko atitinkamą pareigūno statusą įgijęs pareigūnas.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nuo 1985 m. spalio 4 d. iki 1993 m. vasario 22 d. vidaus reikalų sistemoje dirbo laisvai samdomo darbuotojo pareigose (pasininke) darbo įstatymų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šio laikotarpio nepripažino vidaus tarnybos darbo stažu, konstatavęs, kad šios pareigos vėliau nebuvo priskirtos pareigūno pareigoms, be to, dirbdama pagal darbo sutartį, pareiškėja iki 1993 m. vasario 22 d. neatliko pareigūno funkcijų visa apimtimi.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad ji, dirbdama pasininkės pareigose, atliko visas funkcijas, kurias vykdė atestuoti pareigūnai, juos pavaduodavo, turėjo teisę pasirašyti tuos pačius dokumentus, kaip ir atestuoti pareigūnai, jos darbo vieta buvo kabinete, kuriame dirbo tik atestuoti pareigūnai. Be to, su pareiškėja nuo 1985 m. spalio 4 d. nebuvo sudaryta darbo sutartis, ji, kaip ir kiti pareigūnai, buvo paskirta administraciniu aktu. Įsteigus papildomą atestuoto pareigūno darbo vietą, nuo 1993 m. vasario 22 d. ji buvo paskirta į šias pareigas, nors atliekamos funkcijos iš esmės nepakito. Tokie apeliacinio skundo argumentai reiškia, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu byloje.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis ir juos ištyrusi, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą keisti skundžiamą sprendimą. Iš esmės pareiškėja siekia įrodyti, kad ji per nurodomą laikotarpį dirbdama pasininke faktiškai atliko tas pačias funkcijas, kurios buvo pavestos ir atestuotiems pareigūnams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamo ginčo išsprendimui aktualios Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 dalies punkto nuostatos taikymui yra reikšminga aplinkybė, kad darbo laikas Darbo sutarties įstatymo pagrindais įskaitomas į vidaus tarnybos stažą, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms, todėl įrodinėjimo dalyku byloje yra nustatymas faktų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos funkcijos ta apimtimi, kuria buvo atliekamos darbo sutarties pagrindu, vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Pareiškėja gi siekia įrodyti, kad jos atliekamos funkcijos jau nuo priėmimo 1985 m. spalio 4 d. į Vilniaus m. Spalio rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus Pasų poskyrio pasininkės pareigas pilnai prilygo atestuotų pareigūnų funkcijoms.

Byloje pateikiami dokumentai – Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 259 ir 1991 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 388 bei etatų pakeitimų sąrašų kopijos ( b. l. 73-85) patvirtina, kad pasų poskyriuose dirbę asmenys buvo priskirti ne pareigūnų, bet tarnautojų kategorijai. Vidaus reikalų ministerijos 1992 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 498 patvirtintame etatų sąraše nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ajame Pasų poskyryje buvo pasininkų ir vyresniųjų pasininkų pareigybės, taip pat priskirtos tarnautojų kategorijai.

Atitinkamai šiuo įsakymu pasų poskyryje buvo naujai įsteigti pareigūnų etatai, viršininko ir vyresniųjų inspektorių, kuriems buvo keliami specialaus laipsnio (majoro ir kapitono) reikalavimai (b. l. 86, 89). Šių pareigybių įsteigimas patvirtina, kad pasininkų funkcijos nebuvo priskirtos pareigūnų pareigoms, nes pasininkų funkcijas ir toliau atliko tarnautojais dirbę asmenys, o pareigūnais priimti asmenys turėjo atitikti bendruosius ir specialiuosius pareigybės reikalavimus. Pareiškėja 1993 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 19 t/e buvo paskirta į statutinio valstybės tarnautojo pareigas – Vilniaus m. 2 PK pasų poskyrio inspektore, kurios buvo įsteigtos nuo 1993 m. sausio 1 d.

šią pareigybę galėjo užimti leitenanto laipsnį turintis asmuo, pareiškėjai toks laipsnis buvo suteiktas Vidaus reikalų ministro 1993 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 158 t/e. be to, pareiškėja atitiko ir kitus pareigybei keliamus reikalavimus – 1992 m. įgijo aukštąjį išsilavinimą, praėjo Centrinės medicininės ekspertizės komisiją, buvo pripažinta tinkama atestuotoms pareigoms. Aplinkybės, kad pasų poskyrio inspektorės pareigybė buvo naujai įsteigta, jas siekiančiam asmeniui buvo keliami kokybiškai kiti bendrieji ir specialieji reikalavimai, paneigia pareiškėjos teiginius, kad pasininko funkcijos buvo priskirtos pareigūno pareigoms.

Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšminga ne tik tai, kad naujai įsteigta pasų poskyrio inspektoriaus pareigybei buvo pavesta, pasak pareiškėjos, atlikti anksčiau jos vykdytas pasininkės funkcijas, bet ir aplinkybės, kad šiai pareigybei buvo keliami aukštesni išsilavinimo, specialaus laipsnio reikalavimai, kad buvo suteikti Vidaus tarnybos statuto bei kitų teisės aktų pagrindu specialūs įgalinimai. Tai reiškia, kad asmenys, kuriems buvo keliami aukštesni reikalavimai, suteikta platesnė kompetencija, negali būti vienodai vertinami su tais asmenimis, kuriems šie reikalavimai nėra keliami, jų vykdomos funkcijos negali būti sulyginamas ir asmenims, esantiems faktiškai skirtingoje teisinėje situacijoje, suteikiamas toks pats teisinį statusą.

Remiantis šiomis aplinkybėmis, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas pareiškėjos darbo laikotarpis negali būti prilyginamas vidaus tarnybos stažui.

Be pačios pareiškėjos paaiškinimų, byloje nėra daugiau objektyvių duomenų, kad per ginčo laikotarpį nuo 1985 m. spalio 4 d. iki 1993 m. vasario 22 d. pareiškėjos atliekamos pasininkės funkcijos visa apimtimi atitiko atestuotų pareigūnų atliekamas funkcijas. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybės, kad pareiškėja buvo įdarbinta administracinių aktu, kad jos darbo vieta buvo kabinete kartu su atestuotais pareigūnais, jos vykdomos funkcijos buvo panašios, ji buvo skiriama pavaduoti pareigūnus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pakankamai faktinių duomenų, kad pareiškėjos vykdomos funkcijos ir turimi įgalinimai visa apimtimi sutapo su atestuotų pareigūnų atliekamomis funkcijomis, bei jos pasirengimas atitiko atestuotiems pareigūnams keliamus reikalavimus. Pareiškėjos asmens byloje nėra duomenų, patvirtinančių jos pasirengimo atitikimą pareigūnės statusui, jai suteikiamus įgalinimus, tapačius pareigūnų. Nustatyta, kad pareiškėja turėjo tik vidurinį išsilavinimą, jos įgalinimai nebuvo lygūs pareigūnams suteiktiems, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis liudytojos G. S. parodymais. Remiantis aptartais argumentais, pareiškėjos, atliekančios pasininkės funkcijas, faktinės padėties skirtumas nuo atestuotų pareigūnų, nebuvo tik formalaus pobūdžio, priešingai, jis buvo nulemtas objektyvių kriterijų, todėl jos teisinė padėtis negali būti prilyginta pareigūno statusui.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose formuojamoje praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus byloje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A248-264/2008, Nr. A502-924/2008 nėra aktuali sprendžiant šią bylą, nes reikšmingai skiriasi nurodytų bylų faktinės aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visus byloje surinktus duomenis, tinkamai taikė ginčo sprendimui aktualius teisės aktus, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo paneigti padarytas išvadas, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais, apeliacinio skundo netenkina, sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė