2016-12-08 Nr. AB-23273-3-61-3-03908-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2078-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03908-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. 2014 m. rugpjūčio 22 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 143 390 Lt (41 528,61 Eur) neturtinės žalos atlyginimą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už atsisakymą suteikti informaciją.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2008 m. kovo 18 d. jis buvo periodiškai kalintas Kauno TI ir Šiaulių TI, o nuo 2008 m. kovo 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d. – Lukiškių TI-K. Šiose laisvės atėmimo vietose pareiškėjas buvo laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Ginčo metu galiojusi higienos norma nustatė, jog kameros plotas vienam asmeniui turėjo būti ne mažesnis nei 5 kv. m, tačiau Lukiškių TI-K, Kauno TI bei Šiaulių TI to nebuvo laikomasi, kameros nuolat būdavo perpildytos, kas laikytina nežmonišku elgesiu. Be to, Kauno TI administracija atsisakė pateikti pareiškėjui informaciją apie kameras, kuriose jis buvo kalinamas, tuo siekdama sutrukdyti pareiškėjui ginti savo teises teisme. Pareiškėjas tvirtino dėl nuolatinio teisių pažeidinėjimo iki šiol jaučiąs pasekmes: tapo dirglus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės.

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, ir prašė šį terminą taikyti pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Lukiškių TI-K pripažino, kad įstaigoje leidžiamų laikyti asmenų skaičius buvo nuolat viršijamas, tačiau pabrėžė, kad jis negalėjo šio skaičiaus reguliuoti. Už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tuo tikslu jiems išduodamas reikalingas inventorius, priemonės indų, kriauklių ir unitazų valymui, nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, tačiau dėl pačių suimtųjų ir nuteistųjų kaltės nuolat tenka daryti pakartotiną remontą. Šiuo atveju nebuvo visų civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų.

Kauno TI, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.

Kauno TI pripažino, kad atskirais periodais vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma – 5 kv. m – būdavo pažeidžiama, tačiau įstaigoje esančių asmenų skaičius nepriklausė nuo administracijos valios. Be to, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo abstraktus, nenurodytas priežastinis ryšys su ploto normos pažeidimu. Visi dokumentai, susiję su pareiškėjo laikymo sąlygomis, jam buvo prieinami. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, nenustatė laisvės atėmimo vietų pareigos suimtiesiems rengti atskiras pažymas, sudaryti kitus dokumentus. Pastebėtina, kad įstaiga galėjo atsisakyti teikti informaciją, jei pagal pareiškėjo prašymą reiktų sukurti dokumentus ar rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Kauno TI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 7 metams nuo jo laikymo Kauno TI, todėl prašė taikyti senaties terminą.

Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.

Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiaulių TI vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus ir todėl savalaikiai negynė savo interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. kovo 26 d., Šiaulių TI – nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2007 m. liepos 12 d., Lukiškių TI-K – nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d.

Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo 2006 m. rugsėjo 26 d. ir truko iki 2009 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 22 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Taigi, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir neegzistuojant įrodymams dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių (CK 1.131 str. 2 d.), nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo atmesta (CK 1.131 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 30 d. prašymu kreipėsi į Kauno TI, prašydamas pateikti su jo laikymo sąlygomis susijusią informaciją. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Kauno TI administracija į jį atsakė 2014 m. sausio 3 d. raštu, informuodama apie būdus gauti prašomą informaciją ir nurodydama šio rašto apskundimo tvarką. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Kauno TI atsisakymo pateikti informaciją neginčijo, darė išvadą, jog pareiškėjas, gavęs tokį atsakymą, jį suvokė kaip teisėtą ir pagrįstą. Be to, nagrinėjamoje byloje teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi priėmus pareiškėjo skundą, atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti atsiliepimą ir su juo susijusią medžiagą, be kita ko, apie pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygas. Darytina išvada, kad nurodyti Kauno TI administracijos veiksmai nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, jis objektyviai nepatyrė jokių trukdžių ir nepatogumų, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir TGIVSIĮĮ) 14 str. 1 d., 16 str. 2 d. 1 p., 18 str. 3 ir 4 d. bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 30 p. pažeidimą) ir neturtinės žalos atsiradimą. Nesant nei vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl atsisakymo suteikti informaciją taip pat atmesta.

III. Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir išnagrinėti jo skundą iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad jis į teismą kreipėsi dėl pažeistų asmeninių neturtinių teisių (CK 1.134 str. 1 p.), o iš jų kylantiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma. Pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo išnagrinėti skunde nurodytus faktus, nustatyti teisių pažeidimą ir tik tuomet spręsti dėl senaties taikymo reikalavimo daliai, kuria pareiškėjas prašė žalos atlyginimo. Pareiškėjo vertinimu, iš teismo sprendimo galima klaidingai suprasti, kad jo teisės nebuvo pažeistos, nors šių teisių pažeidimas net nebuvo nagrinėtas. Tokiais veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnis, Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei Konvencija, nei Jungtinių Tautų ir Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, nenumato senaties terminų pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad dėl to, jog jis neskundė Kauno TI 2014 m. sausio 3 d. rašto, laikytina, kad jis jį suvokė kaip teisėtą. Pareiškėjas paaiškino, kad jis šio rašto neapskundė, nes neturėjo pakankamai žinių.

Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Šiaulių TI pabrėžia, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog šis terminas praleistas nebuvo.

Lukiškių TI-K ir Kauno TI, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė jo skundą kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Kauno TI, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju pareiškėjo skundą teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia teiginiais, kad Konvencijos 3 straipsnis šiame straipsnyje nustatytos teisės gynimui tokio senaties termino nenustato, be to, joks senaties terminas neturi būti taikomas pažeistų asmeninių neturtinių teisių gynimui. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, jog Kauno TI veiksmai nesuteikiant jam jo prašomos informacijos pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT ir LVAT laikosi praktikos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pastebėtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija iš esmės sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad Kauno TI veiksmai, 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. 13-1 (b. l. 8) atsisakant pateikti pareiškėjui jo prašytą informaciją apie jo laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką, sąlygas ir kt., M. M. teisių nepažeidė. Teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Vadinasi, ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

Dėl apelianto teiginio, kad jo keliamam ginčui išvis neturėtų būti taikoma ieškinio senatis, kadangi jis gina savo pažeistas asmenines neturtines teises, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK1.115 str., 1.134 str.1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str.8 d., 1.134str.1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015 ir kt.).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymo nagrinėjamam ginčui, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d.

Dėl teismo sprendimo dalies, kurioje nuspręsta, jog Kauno TI veiksmai, t. y. 2014 m. sausio 3 d. rašto Nr. 13-1 „Dėl informacijos suteikimo“ turinys, nesukėlė M. M. neturtinės žalos, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Administracinių teismų praktikoje laikoma, kad minėtoje įstatymo nuostatoje yra įtvirtina išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aptarta tvarka nepasinaudojo, kas, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš esmės reiškia tai, kad pareiškėjas sutiko su Kauno TI 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. 13-1, t. y. Kauno TI direktoriaus sprendimu netenkinti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 30 d. prašymo. Nepasinaudojęs privaloma įstatymo suteikiama galimybe apginti savo teises (šiuo atveju ginčyti minėtą Kauno TI raštą Kalėjimų departamento direktoriui), pareiškėjas negali tikėtis neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apelianto teiginį, kad jis neskundė šio rašto, nes neturėjo pakankamai žinių: pačiame Kauno TI 2014 m. sausio 3 d. rašte Nr. 13-1 buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta jo apskundimo tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė