2016-09-28 Nr. AB-18445-3-61-3-00695-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1798-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00695-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1D-981; 3) priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį – 5 073,77 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM paskyrė jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. VRM 2015 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 1D-981(11) nurodė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka, mano, kad skundžiamu VRM sprendimu yra pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pareiškėjo nuomone, sumažintos pensijos mokėjimo pratęsimas iki 2013 m. ir neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmo nenustatymas valstybinių pensijų gavėjams pažeidžia asmenų lygybės ir socialinės darnos principus bei yra diskriminacinis. Savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas prašo atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti valstybinę pensiją nuo 2010 m. lapkričio mėn. Jo nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas manė, kad mažinimas atitinka įstatymų nuostatas, tikėjosi, kad jis yra laikinas ir atsiradę praradimai ateityje bus kompensuoti. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, suvokė, kad įstatymų leidėjas pažeidė jo teises, tačiau dėl ginčo santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo laiku teisminės gynybos nesikreipė.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 28). Atsakovas nurodo, kad valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijos nuostatoms. Šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 36–40) administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo A. A. skundo reikalavimo priteisti 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukė, likusią pareiškėjo A. A. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu.

Pareiškėjas prašo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2011 m. balandžio 30 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką reikalavimams dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-552-519-13, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013). LVAT išaiškino, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartys adm. bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką vertintinas pagal atskirus kreipimosi į teismą pagrindus, t. y., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį už 2010 – 2011 m. laikotarpį, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) už 2012 metus ir pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) už 2013 metus.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 16 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-477 (b. l. 27) nurodyta, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta ir Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2011 m. balandžio 30 d., vadinasi, vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2011 m. gegužės mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 30 d. (b. l. 1), todėl darytina išvada, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti už 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą laiku dėl 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėjas nenurodė, rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo beveik ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014.

Netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktas).

Pirmoji Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pagrindu sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta atitinkamai 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl 2015 m. sausio 30 d. paduodamas skundą teismui, pareiškėjas nepraleido termino pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2012 – 2013 m. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Pareiškėjo skundo reikalavimas vertintinas už 2012 – 2013 m. laikotarpį.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad VRM 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 11SP-1908 pareiškėjui nuo 2011 m. balandžio 30 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 23). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 10 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas nurodyti valstybinės pensijos mažinimo pagrindus, pateikti pažymą apie pensijos dydį bei priimti sprendimą grąžinti neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 24). VRM 2015 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1D-981(11) išaiškino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir skaičiavimo tvarką, nurodė, kad VRM privalėjo vykdyti pensijos mokėjimo metu galiojusius teisės aktus ir konstatavo, kad pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką atsakovas neturi teisinio pagrindo (b. l. 25–26). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM parengtos pažymos (b. l. 27) nustatyta, jog pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio mėn. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012 – 2013 m. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VRM 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1D-981(11) yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo – priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl, netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo. Teismo vertinimu, VRM, ginčijamu sprendimu atsisakydama išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, nesant tam teisinio pagrindo, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, tokiais savo veiksmais jokių galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą VRM sprendimą nėra (ABTĮ 89 straipsnis). Pareiškėjo prašymas panaikinti VRM 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1D-981(11) atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 42–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu ir mano, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, jog „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ neapima mažinimų, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl ši sąvoka (pensijos sumažinimas dideliu mastu) taikoma ir niekur papildomai nedirbusiems ir negavusiems draudžiamųjų pajamų pensininkams, t. y. tiems, kuriems pensija buvo sumažinta 20 proc.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 49) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010 - 2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo už 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareikšti ir šis terminas pareiškėjui neatnaujintinas, administracinės bylos dalį dėl A. A. skundo reikalavimo priteisti 2011 m. balandžio 30 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukė; likusią pareiškėjo skundo dalį (dėl reikalavimo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantas A. A. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalimi, kurioje teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiama teismo sprendimo dalimi sutinka.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 10), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pagrįstai atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, kad ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012 - 2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo (žr., pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką, atmeta ir apelianto pateikiamą minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose naudojamos sąvokos „pensijos mažinimas dideliu mastu“ aiškinimą. Šiuo aspektu, kaip minėta, LVAT yra suformavęs aiškią ir nuoseklią praktiką, kurioje akcentuojama, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pagal anksčiau aptartą teisinį reguliavimą (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas) perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), byloje nėra pateikta šią išvadą paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalies, kurioje pareiškėjo A. A. skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė