2021-01-27 Nr. AB-1864-3-61-3-00014-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-109-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00014-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 2018 m. spalio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu. Tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir nuo jos atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m sienele ir užuolaida. Naudodamasis taip įrengtu tualetu, pareiškėjas jautė diskomfortą, diskriminaciją, patyrė dvasinių, psichologinių išgyvenimų, emocinę depresiją, jautėsi nevisavertis. Lukiškių TI-K administracijos žodžiu prašė gerinti privatumo sąlygas, bet jam buvo atsakyta, kad užuolaida yra pakankama apsauga privatumui užtikrinti. Tačiau, pareiškėjo teigimu, užuolaida nesuteikė tokio jausmo kaip „tikrame tualete“. Be to, ji neuždengė viso tualeto, liko tarpas, per kurį buvo visiems (tiek prižiūrėtojams, tiek kartu kalinčiam asmeniui) matomas, o tai sukėlė diskomfortą ir labai didelių nepatogumų. Lukiškių TI-K administracija pažeidė jo privatumą prausiantis 5 ir 2 posto dušuose, nes per kilnojamą stebėjimo langą buvo matomas pareigūnų ir pareigūnių, be to, jis buvo matomas kartu duše besimaudžiusių kalinčių asmenų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad minėti pažeidimai lėmė sunkesnę jo dvasinę būklę, emocinę depresiją, didžiulį diskomfortą, nuolatines apsunkinančias kalinimo sąlygas, nesusijusias su kalinimui būdingu kentėjimo laipsniu, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 daliai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai nėra smulkmeniški ar mažaverčiai, nes tęsėsi beveik 25 m. ir turėjo įtakos pareiškėjo psichikai ir sveikatai. Pareiškėjo vertinimu, tai buvo kankinimas, nes jis nuolat patirdavo emocinių ir psichologinių, dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, sutriko nervų sistema – tapo labiau nervingas, nuolat jautė orumo žeminimą, kančią.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime (b. l. 14–17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau jose nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, priešingu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

7. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymą „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Dušo patalpų įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus, t. y. dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą; patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė; patalpos kiekvieną dieną yra valomos, naudojant dezinfekcines priemones; į dušus nuolat tiekimas karštas vanduo.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl ginčo aplinkybių.

9. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 84–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 2018 m. spalio mėn. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2018 m. gruodžio 31 d., todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. Teismas, nenustatęs ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą bei vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d.

12. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, taip pat kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kad pareiškėjas neginčijo, jog kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, atsakovo atstovui nepateikus objektyvių duomenų, kurią konkrečiai 2016 m. gruodžio mėn. dieną kameros Nr. 67 tualete įrengta užuolaida, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tik sienele nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., iš viso 367 dienas.

13. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą nuotrauką, atsižvelgęs į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį.

14. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (367 dienas pareiškėjas naudojosi tik pertvara nuo bendro gyvenamosios kameros ploto atskirtu tualetu; dušu pareiškėjas ginčo 3 metų laikotarpiu naudojosi 1 kartą per savaitę), intensyvumą (iš 367 dienų, kai pareiškėjas naudojosi tik pertvara nuo bendro gyvenamosios kameros ploto atskirtu tualetu, kameroje jis 308 dienas buvo kalinamas vienas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 250 Eur.

III. 15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliaciniame skunde (b. l. 95–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

17. Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 105–107) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, teigdamas, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį bei atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose (Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) pareiškėjui neužtikrinimo laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 2018 m. spalio mėn., atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. taikė 3 metų ieškinio senatį, todėl atmetė. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu ir dušu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį – 367 dienas, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

23. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

24. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą (neužtikrintas privatumas naudojantis dušu) ir pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes, dėl kurių priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

25. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017 ir kt.).

26. Atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateikta dušo patalpų nuotrauka (b. l. 22) patvirtina, kad dušo patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atskirtos pertvaromis. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, todėl, nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimą.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

28. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 367 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas Lukiškių TI-K kamerose naudojantis tualetu, dalį ginčo laikotarpio (308 dienas) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Juolab, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimu, kurie leistų aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (pareiškėjui buvo neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu), gana ilgą trukmę (367 dienas) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka, dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais.

32. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir sprendžiant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis pareiškėjui turėtų būti priteistas, reikšminga aplinkybė yra ta, kad iš 367 dienų, kuomet buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, pareiškėjas 308 dienas buvo kalinamas kameroje vienas, todėl jį stebėti besinaudojantį tualetu, kuris, kaip nustatyta, nebuvo tinkamai atitvertas nuo bendros kameros erdvės, kad užtikrintų asmens privatumą, galėjo tik Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai). Atsakovo atstovas neneigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai stebėdavo pro kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius kalinamus asmenis kamerose, siekdami užtikrinti tvarką ir saugumą laisvės atėmimo įstaigoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui kalint vienam kameroje, jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu, todėl 900 Eur sumos priteisimas yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos dydžius (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020 ir kt.).

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas, atsižvelgiant į nutarties 24–26, 32 punktuose nustatytas aplinkybes, keičiamas, sumažinant pareiškėjui iš atsakovo priteistą neturtinės žalos sumą iki 900 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. S. (V. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 900 (devynis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė