2018-01-10 Nr. AB-1026-3-61-3-05965-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-139-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05965-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniu G. K. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. gruodžio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. lT-45-(7.5.); 2) panaikinti Tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. 8SD-5189-(14.8.94.); 3) įpareigoti Tarnybą persiųsti Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 1221 į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių, nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai pagal A. K. pareiškimą užbaigti.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ginčijami sprendimai, kuriais atsisakyta persiųsti 2007 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 1221 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių, buvo priimti ignoruojant teisėtus ir galiojančius dokumentus, kurie patvirtino nuosavybės atkūrimo faktą. Nuosavybės atkūrimo procesas buvo pradėtas 1991 m. lapkričio 18 d., A. K. (pareiškėjos močiutė ir testatorė) pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į K. K. žemę. Nuosavybės teisės A. K. į minėtą žemę buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 2426. Dalis nuosavybės teisių į žemę buvo atkurtos suteikiant 0,066 ha dydžio žemės sklypą Kauno m., likusią žemės dalį (2,2990 ha) ketinta grąžinti (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 4 d. parengė Išvadą. Nepavykus nuosavybės teises atkurti laisvoje valstybinėje žemėje Plungės raj., Išvada buvo grąžinta į Tarnybos Kauno skyrių. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. 2015 m. rugsėjo 8 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių, pageidaudamos, kad Išvada būtų persiųsta į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių. Tarnybos Kauno skyrius šio prašymo netenkino ir jo visai nesprendė, bet nurodė, kad nepakako duomenų nuosavybės teisių atkūrimui. Tarnyba ginčijamu 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pritarė Tarnybos Kauno skyriaus pozicijai.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad komisija žemės valdymo K. K. nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti nustatė, jog K. K. mirė 1918 m. (duomenys neskelbtini), todėl pripažino, jog nepakako dokumentų, patvirtinančių, kas ir kokiomis dalimis po jo mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo iki mirties valdytą 4,73 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Apie tai pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo buvo informuoti, pasiūlant kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė minėtą 4,73 ha žemės sklypą – nustatymo bei paaiškinant, kad, pretendentėms nesikreipus į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bus inicijuojamas viešojo intereso gynimas, kreipiantis į prokuratūrą dėl Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 2426, kuriuo A. K. perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas individualiai statybai, ir kitų dokumentų, kurių pagrindu šis sklypas perleistas tretiesiems asmenims, panaikinimo. Pretendentės nesikreipė į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsakovas teigė neturintis teisės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nesant nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjos ir G. K. 2015 m. rugsėjo 8 d. prašymas persiųsti Išvadą į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių negalėjo būti patenkintas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. palaikė pareiškėjos poziciją.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, pareiškėjai atkuriant nuosavybės teises į K. K. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini). Ginčijamais administraciniais aktais atsisakyta persiųsti A. K. vardu parengtą 2007 m. gegužės 4 d. Išvadą į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėjai perduodant neatlygintinai likusią negrąžintą žemės dalį Plungės raj. Nuosavybės teisių atkūrimą atsisakyta tęsti nustačius, jog K. K. negalėjo būti 4,73 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu, nes jis mirė 1918 m. (duomenys neskelbtini).

8. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo pradėtas pagal A. K. 1991 m. lapkričio 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į K. K. žemę. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pakako Kauno valstybinio archyvo 1992 m. vasario 17 d. pažymėjime nurodytų duomenų patvirtinti K. K. nuosavybės teisę į 4,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 1993 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. 1444 konstatavo, kad K. K. valdė 4,73 ha žemės (duomenys neskelbtini). Laikyta, kad A. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į K. K. valdyto 4,73 ha žemės sklypo 2,3650 ha dydžio dalį. Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 2426 A. K. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0660 ha žemės sklypą individualiai statybai Kauno m. Likusiai nuosavybės daliai (2,2990 ha) atkurti pasirinktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pagal Išvadą. Nepavykus atkurti nuosavybės teises laisvoje valstybinėje žemėje Plungės raj., Išvada grąžinta į Tarnybos Kauno skyrių.

9. Pareiškėja ir G. K. buvo A. K. (mirė 2012 m. (duomenys neskelbtini)) įpėdinės. Pareiškėja ir G. K. 2015 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių, prašydamos Išvadą persiųsti į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių. Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-28 sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2015 m. rugsėjo 30 d. nustatė, kad K. K. mirė 1918 m. (duomenys neskelbtini), ir pripažino, kad jo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nepakako dokumentų, patvirtinančių, kas ir kokiomis dalimis po jo mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai ir G. K. 2015 m. rugsėjo 30 d. pateiktas pasiūlymas Nr. 8PRT-36-2-(l4.8.6.) kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,73 ha žemės sklypą – nustatymo, nurodant, kad, pretendentėms nesikreipus į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bus inicijuojamas viešojo intereso gynimas, kreipiantis į prokuratūrą dėl Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 2426 ir kitų dokumentų, kurių pagrindu A. K. perduotas žemės sklypas perleistas tretiesiems asmenims, panaikinimo teismine tvarka. Tarnybos Kauno miesto skyrius ginčijamu 2015 m. spalio 1 d. raštu pretendentėms nurodė, jog nepakako dokumentų pagrįsti K. K. nuosavybės teisę į 4,73 ha žemės sklypą, nes jis mirė 1918 m. ir todėl negalėjo būti minėtos žemės savininku.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 punktu, pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas pripažįstamas tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Akivaizdu, kad nacionalizavimo momentu nuosavybės teisių subjektu negalėjo būti miręs asmuo, todėl turi būti nustatyti pagal galiojusius teisės aktus jo teisių į turėtą turtą perėmėjai, kurie būtų laikomi nacionalizuojamo turto savininkais. Duomenų, patvirtinančių 4,73 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) valdymo faktą 1940 m. nacionalizacijos metu, nebuvo. Kauno valstybinio archyvo 1992 m. vasario 17 d. pažymėjime nurodyti duomenys, jog Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, t. y. 1938 m. spalio 31 d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše, buvo įrašytas K. K., (duomenys neskelbtini). turėjęs 4,73 ha žemės, negalėjo pagrįsti žemės valdymo nuosavybės teise fakto nacionalizacijos metu, nes K. K. mirė 1918 m. (duomenys neskelbtini). Tarnybos Kauno miesto skyrius pagrįstai nurodė, jog K. K. nacionalizacijos metu negalėjo būti žemės savininkas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas bei pasiūlė pretendentėms kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos argumentas, kad nuosavybės atkūrimo procesas buvo pradėtas ir nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pagal tą patį Kauno valstybinio archyvo 1992 m. vasario 17 d. pažymėjimą, nebuvo pakankamas pripažinti atsakovo atsisakymą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą nepagrįstu. Šiam ginčui nebuvo reikšminga, kad paaiškėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Priežastys, nulėmusios valstybės institucijos aktų priėmimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali turėti įtakos tęsti padarytą teisės pažeidimą bei panaikinti skundžiamus aktus. Teisėje galioja principas, jog iš neteisės teisė negali atsirasti (ex iniuria non oritur ius). Institucijos savo neteisėtais veiksmais negali suteikti lūkesčių kitiems asmenims įgyti neteisėtų teisių.

11. Teismas konstatavo, kad K. K. nebuvo ir negalėjo būti 4,73 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku nacionalizacijos metu – 1940 m., todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pagal pretendenčių prašymą Išvadą persiųsti į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių. Nenustačius žemės savininko nacionalizacijos metu, nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas. Be to, ginčijami administraciniai aktai atitiko esminius reikalavimus individualiam administraciniam aktui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Taigi, nebuvo pagrindo šiuos aktus panaikinti ir, atitinkamai, įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos pageidaujamus veiksmus.

III. 12. Pareiškėja G. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

13. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo ginčo esmę. Ginčas kilo ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. 2426 ir 2007 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 02-01-5706, kuriuo galutinai suformuoti atkuriamo nekilnojamojo turto dydžiai, patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas jau yra įvykęs. Teismas analizavo galiojančius administracinius aktus, skundžiamu sprendimu juos de facto (lot. faktiškai, iš tikrųjų) pripažindamas neteisėtais, bet nevertino šių aktų sukurtų teisinių pasekmių bei privalomumo juos vykdyti. Be to, teismas nevertino ir nepasisakė dėl galiojančių administracinių aktų – Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 2426 ir 2007 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 02-01-5706, – tokiu būdu sukurdamas teisine logika nepaaiškinamą situaciją, kai, esant galiojantiems aktams dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas neteisėtu, užkertant kelią baigiamiesiems šio proceso veiksmams atlikti.

14. Pareiškėja pabrėžia, kad dar pirmo teismo posėdžio metu teisėjų kolegijos pirmininkas išsakė konkrečią nuomonę dėl būsimo teismo sprendimo. Toks šališkas pirmininko požiūris buvo toleruojamas kitų kolegijos narių, dėl ko pareiškėja pareiškė nušalinimą, bet šis pareiškimas nebuvo patenkintas. Teismas, turėdamas išankstinę nuomonę dėl būsimo sprendimo, nesiekė užtikrinti tinkamo proceso, nesiaiškino ir neuždavė jokių klausimų bylos dalyviams, apsiribodamas vien formalia bylos eiga.

15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nenurodė nė vieno pagrindo pripažinti jos teisės į nešališką teismą pažeidimą. Nėra jokių duomenų ar aplinkybių, keliančių abejones dėl teismo nešališkumo ar teismo sprendimo objektyvumo. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai kvalifikavo teisinį ginčo santykį. Teismas teisingai nurodė, kad ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Nenustačius žemės savininko nacionalizacijos metu, nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas, todėl Tarnybos Kauno miesto skyrius pagrįstai atsisakė tęsti nuosavybės teisių procedūrą ir Išvadą persiųsti į Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, teismo sprendimą laiko motyvuotu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

18. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas kilęs dėl įpareigojimo Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal A. K. 1991 m. lapkričio 18 d. prašymą. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, nes jais prašoma panaikinti atsakovo raštus, kuriais išreiškiama šios institucijos valia minėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumo ir pagrįstumo aspektu.

19. Pareiškėja teigė, jog atsakovo priimtais sprendimais buvo įsipareigota atkurti nuosavybės teises, todėl atsakovas privalėtų tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į likusią žemės dalį, persiusdamas parengtą Išvadą tam žemėtvarkos skyriui, kurio veiklos teritorijoje pretendentai nori gauti žemės sklypą.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad byloje nustatyta, jog A. K. tėvas nacionalizacijos metu buvo miręs ir negalėjo būti žemės savininku, todėl nėra pagrindo atsakovą įpareigoti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus proceso šalių įrodymus ir ginčijamų administracinių aktų teisėtumą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

22. Bylos nagrinėjimo metu galiojusios Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, teismo sprendime motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių remiasi vienais įrodymais ir kritiškai vertina kitus.

23. Bylos šalių santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

24. Tiek Atstatymo įstatymas, tiek šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio seka, kad atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą pirmiausia turi teisę tas asmuo, kuris buvo nacionalizuoto arba kitaip nusavinto turto savininkas ir kurio nuosavybės teisės minėtų procesų metu būtent ir buvo pažeistos.

25. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas savininko sąvokos apibrėžimas: savininkas šio įstatymo prasme – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra svarbiausias ir prioritetiškai spręstinas klausimas atkuriant nuosavybės teises į konkretų turtą. Tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, nuosekliai akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kita ko, turi būti nustatyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atitinkamą nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms privalo pateikti pretendentas atkurti nuosavybės teises.

26. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad žemės, kuri buvo neteisėtai nusavinta, nacionalizacijos metu negalėjo valdyti K. K.. Jis mirė 1918 m. (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo ir negalėjo būti 4,73 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku nacionalizacijos metu – 1940 m. Duomenų apie tai, kas valdė šį 4,73 ha žemės sklypą nuo K. K. mirties iki nacionalizacijos, nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikta. Pretendentės iki šiol nepasinaudojo pasiūlymu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,73 ha žemės sklypą – nustatymo arba pateikti kitokius papildomus dokumentus žemės savininkui nacionalizacijos momentu patvirtinti.

27. Apeliantė savo poziciją grindžia tuo argumentu, kad Kauno apskrities viršininko 2000 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 2426 ( su Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.02-01-5706 padarytais pakeitimais) 5 punktu buvo numatyta, jog nuosavybės teisės į 2,2990 ha žemės bus atkurtos vėliau, o tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas jau išspręstas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija, nes minėta Kauno apskrities viršininko sprendimo dalis reiškė tik konstatavimą, į kokią žemės dalį nuosavybės teisės dar nėra atkurtos ir kartu valstybės įsipareigojimą, kad ateityje esant visoms reikalingoms prielaidoms ir sąlygoms, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus tęsiama. Tiek Kauno apskrities viršininko sprendimo dalis, tiek ir jo pagrindu išduota Išvada galėjo sukurti pareiškėjai tik teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus tęsiama, jei nepaaiškės naujų, esminę reikšmę turinčių aplinkybių, susijusių su nacionalizuotos žemės savininku, jos kiekiu ar verte.

28. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog priežastys, nulėmusios ydingų valstybės institucijos aktų priėmimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali įpareigoti instituciją tęsti padarytą teisės pažeidimą. Tarnyba, kaip nuosavybės teisių atkūrimą valstybės vardu vykdanti institucija, šios procedūros metu privalo laikytis visų teisės aktų reikalavimų, tarp jų ir nustatyti asmenį, kurio nuosavybės teisės buvo iš tikro pažeistos. Paaiškėjus, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje tai patvirtinančių duomenų nepakanka, atsakovas turėjo teisę sustabdyti procedūrą ir pasiūlyti pretendentams pateikti papildomus dokumentus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamas Tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. spalio 1 d. raštas Nr. 8SD-5189-(14.8.94.) buvo priimtas būtent dėl to, kad pretendentės nepateikė atsakovui dokumentų, kurie suteiktų pagrindą priimti sprendimą toliau atkurti nuosavybės teises į nurodytą K. K. įpėdinių valdytą nekilnojamąjį turtą.

29. Aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą panaikinti skundžiamą įsakymą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsniu, byloje nenustatyta. Tarnyba, pastebėjusi esminių dokumentų trūkumą nuosavybės teisių atkūrimo byloje, atliko papildomą patikrinimą ir Tarnybos Kauno miesto skyriaus sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams 2015 m. rugsėjo 30 d teisėtai pripažino, jog K. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nepakako dokumentų, patvirtinančių, kas ir kokiomis dalimis po jo mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis komisijos sprendimas tapo pakankamu pagrindu iš pradžių pasiūlyti pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus, o vėliau priimti skundžiamą Tarnybos Kauno skyriaus raštą.

30. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

31. Konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti ABTĮ 47 straipsnyje. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta objektyvių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos. Pareiškėjos abejonės dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo kolegijos šališkumo, pasireiškusios tuo, kad teisėjai turėjo išankstinę nuomonę dėl būsimo teismo sprendimo nėra pagrįstos realiais faktais, o tik subjektyvia bylą nagrinėjusių teisėjų elgesio interpretacija. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjos argumentus dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo.

32. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys