P-602-14-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-14/2013 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04153-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija; Kauno AVMI) 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. (04)-K3-90 patvirtino 2011 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-7, kuriame pareiškėjui buvo priskaičiuota 70 822 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 39 717 Lt PVM delspinigių, ir skyrė 7 082 Lt PVM baudą.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tebesa“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tebesa“) nesutiko su minėtu sprendimu ir apskundė jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), kuri 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 69-132 patvirtino Inspekcijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (04)-K3-90.

Pareiškėjas skundu (t I, b. l. 1 – 7) prašė panaikinti VMI prie FM 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 69-132 ir Inspekcijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (04)-K3-90.

Pareiškėjas paaiškino, kad ūkinės operacijos su UAB „Vilateksus“ vyko pagal 2005 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą faktūrą VIL Nr. 0129, kurioje nurodyta prekių vertė – 39 736,90 Lt. Pagal šią PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjui buvo parduota 2 040,93 kg trikotažinės medžiagos. Pirkdamas pareiškėjas neprivalėjo domėtis kontrahento naudojamų patalpų valdymo pagrindu (nuoma, nuosavybė) ar patalpų turėjimo faktu. Sandoris buvo įvykdytas pasiūlius ir priėmus pasiūlymą konkrečia kaina bei sąlygomis pirkti žaliavos kiekį, iš kurio pareiškėjas pagamino gaminius.

Net įrodžius prekės kilmę ne iš UAB „Vilateksus“, o iš kito asmens, nėra pagrindo daryti išvadą apie pačios ūkinės operacijos (įvykio) nerealumą ir nebuvimą. Aplinkybė, kad UAB „Vilateksus“ nepateikė laikotarpio nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. buhalterinės apskaitos registrų, sąskaitų plano, pirminių dokumentų ir kitų apskaitos bei suvestinių dokumentų, nepaneigia nei ūkinės operacijos realumo, nei teisės į PVM atskaitą. Atsakovas pripažįsta, kad patikimų ir išsamių duomenų apie UAB „Vilateksus“ prekybą ginčo laikotarpiu neturi, išskyrus tai, kad 2005 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais UAB „Vilateksus“ Inspekcijai deklaravo dideles PVM apmokestinamų tiekimų bei pirkimų vertes, o tai kaip tik ir pagrindžia prielaidas apie vėlesnį prekių įsigijimą ir tikėtinumą dėl perpardavimo pareiškėjui.

Tai, kad PVM sąskaitą faktūrą ir 4 kasos pajamų orderius pasirašinėjo asmenys, turėję teisę atstovauti abiem kontrahentams, nėra paneigta jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nėra būtinybės reikalauti iš įmonės, kuri parduoda kokybiškas prekes, kurių kaina atitinka rinkos kainą, nurodyti prekių įsigijimo apskaitos ar registrų dokumentus, nes tai prieštarautų protingumo principams. Be to, bet kuris kontrahentas konkrečios informacijos ar dokumentų kopijų nepateiktų dėl komercinės paslapties apsaugos. Šiuo atveju atsakovas tiesiog perkėlė sąžiningumo įrodinėjimo naštą pareiškėjui.

Aiškindamas aplinkybes dėl UAB „Vilateksus“ veiklos, atsakovas pažymėjo tik prekių tiekimo važtaraščių nebuvimą ir neprisiminimą konkrečių asmenų, su kuriais buvo bendrauta pirkimo metu, nors iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neproporcingų ir neprotingų priemonių nustatyti sutarties partnerio veiklos teisėtumą. Patikrinusi asmens, pasiūliusio ir atvežusio prekes į bendrovę, tapatybę, pasirašiusiųjų asmenų įgalinimus bei įmonės vadovų tapatybes pagal Juridinių asmenų registro duomenis, pareiškėjas neturėjo pareigos reikalauti iš jų daugiau dokumentų, paaiškinimų ar veiksmų, kad užtikrintų sandorio teisėtumą.

Kita įmonė – UAB „NBR“ – pareiškėjui taip pat pardavė 10 318,54 kg trikotažinės medžiagos ir išrašė 3 PVM sąskaitas faktūras. Sandoris realiai įvyko, o pirktas žaliavas pareiškėjas panaudojo gamyboje ir pardavė pagal 28 pardavimo PVM sąskaitas faktūras kitiems juridiniams asmenims, kaip ir UAB „Vilateksus“. Kadangi 2006 m. vasario 20 d. sutarties Nr. 06/02/20 sudarymo ir minėtų 3 sąskaitų išrašymo metu UAB „NBR“ buvo registruota ir Juridinių asmenų registre, ir PVM mokėtojų registre, dėl to pareiškėjui nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti minėtos įmonės teise išrašyti PVM sąskaitas faktūras ir neįtraukti jose nurodytų sumų į savo buhalterinę apskaitą bei PVM atskaitą. 2005 m. gruodžio 31 d. sąskaitos išrašymo metu bendrovė turėjo savo veiklos vietą – sandėlius, administracines patalpas ir net pusę metų vykdė didmeninę prekybą verpalais ir audiniais.

Už prekes dažniausiai pareiškėjas atsiskaitydavo ne grynaisiais pinigais, o banko pavedimais, nes tuo metu sudaryta sutartis ir gautos PVM sąskaitos faktūros nedraudė to daryti. Pinigus pareiškėjas mokėjo su atidėjimu, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio. Tokie pareiškėjo veiksmai sandorio vykdymo metu pagrindžia, jog bendrovė neturėjo jokios galimybės įtarti, kad UAB „NBR“ nesumokės mokesčių. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 13 d. sprendime nustatė, kad UAB „NBR“ direktorius V. K. aplaidžiai vykdė buhalterinę apskaitą tik nuo 2006 m. sausio 24 d., t. y. nuo jo registravimo registre vadovu dienos.

Prieš jį ėjęs direktoriaus pareigas V. G. jokia bauda nenubaustas ir nepripažintas padaręs kokius nors pažeidimus.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (t I, b. l. 43 – 47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu į buhalterinę apskaitą apskaitė ir į PVM atskaitą neteisėtai įtraukė 70 822 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, dėl to neteisingai apskaičiavo PVM. Vertinant teisės į PVM atskaitą atsiradimo bei realizavimo sąlygas, svarbu nustatyti ne vien tik ūkinių operacijų, iš kurių kildinama teisė į PVM atskaitą, realumą, jų ryšį su vykdoma ekonomine veikla, bet ir mokesčių mokėtojo, siekiančio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, sąžiningumą, t. y. ar jis žinojo arba turėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu arba kita neteisėta veika PVM prievolių vykdyme.

UAB „Vilateksus“ patikrinimui nepateikus reikiamų dokumentų už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2005 m. sausio 20 d., nebuvo galima nustatyti, ar ji turėjo visus pirminius dokumentus ir, ar įmonė apskaitos registruose juos užfiksavo. UAB „Vilateksus“ patikrinimui nepateikė laikotarpio nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentų registrų, sąskaitų plano, pirminių dokumentų ir kitų apskaitos bei suvestinių dokumentų, dėl to nebuvo galima nustatyti, ar įmonė vedė apskaitos registrus, ar turėjo visus pirminius dokumentus, taip pat visiškai negalima nustatyti šios bendrovės ūkinės, komercinės veiklos rezultatų, finansinės būklės ir įvertinti turto.

Todėl buvo padaryta išvada, kad UAB „Vilateksus“ nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. nevykdė jokios realios ekonominės veiklos, tačiau šios bendrovės vardu veikė kiti asmenys, neturintys įgaliojimų, todėl ūkinės operacijos tarp UAB „Vilateksus“ ir kitų mokesčių mokėtojų neįvyko įformintuose dokumentuose nurodytomis sąlygomis, o įmonė buvo naudojama kaip priemonė neteisėtiems tikslams pasiekti. Šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nesiėmė būtiniausių priemonių, kad gautų informacijos apie įmonę, su kuria sudarinėjo sandorius, o taip pat ir patikrinimo metu ar su pastabomis nepateikta įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai galima būtų pripažinti, jog sandoriai vyko tarp pareiškėjo ir įmonės. Pareiškėjo veiklos partneris už su mokėtoju vykdytų ūkinių operacijų metu sukurtos pridėtinės vertės į biudžetą nesumokėjo.

Nors UAB „Vilateksus“ nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. nevykdė jokios realios ekonominės veiklos, tačiau šios bendrovės vardu veikė kiti asmenys, neturintys įgaliojimų, todėl ūkinės operacijos tarp UAB „Vilateksus“ ir kitų mokesčių mokėtojų neįvyko įformintuose dokumentuose nurodytomis sąlygomis, t. y. UAB „Vilateksus“ vardas buvo naudojamas įforminant tikrovėje nevykdytus sandorius, siekiant sukurti kuo didesnę grandinę formaliai PVM atskaitai suformuoti. Todėl apskaičiuotas PVM negali būti įtrauktas į PVM atskaitą ir pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 6 062,00 Lt PVM.

Pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitė 10 318,54 kg trikotažinės medžiagos pirkimą pagal UAB „NBR“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių mokėtojų registre įregistruota UAB „NBR“ vykdoma veikla – drabužių ir avalynės didmeninė prekyba bei avalynės ir odos gaminių mažmeninė prekyba. Tačiau UAB „NBR“ tik surašydavo apskaitos dokumentus, t. y. buvo imituojama, kad vykdoma PVM apmokestinama veikla. Patikrinimo metu nenustatyta, kur buvo vykdoma UAB „NBR“ veikla. UAB „NBR“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. spalio 5 d. sandoriai realiai neįvyko, jose įformintos prekės ir paslaugos nebuvo parduotos, o tik surašyti apskaitos dokumentai.

UAB „NBR“, nevykdydama ūkinių operacijų ir veikdama kaip tarpininkė, dalyvavo sandoriuose, kurie sudarė formalias sąlygas kitiems ūkio subjektams teisę į PVM atskaitą. Ūkines operacijas UAB „NBR“ vardu atliko direktorius V. G., direktoriaus pavaduotojas R. G. ir direktorius V. K., siekdami turtinės naudos, t. y. bendrovė buvo naudojama kitokiai nei UAB „NBR“ steigimo dokumentuose nurodyta veiklai ir siekė ne ūkinės veiklos, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų tikslų. Nė viena įmonė nežinojo apie šios bendrovės direktorių V.

K., nors ant 2006 m. sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių yra jo parašai. Visi apklausti bendrovių vadovai nurodė bendravę tik su G.. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 13 d. teismo baudžiamajame įsakyme nusprendė V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą), ir nubaudė pinigine bauda. Pareiškėjo dokumentuose fiksuoti trikotažinės medžiagos pirkimo sandoriai su UAB „NBR“ nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, medžiagos pirkimo procesas buvo tęstinis nuo 2005 m. gruodžio mėnesio iki 2006 m. rugsėjo mėnesio.

Pareiškėjo veiklos partneris ūkinių operacijų metu sukurtos pridėtinės vertės į biudžetą nesumokėjo, o, atlikus minėtos bendrovės patikrinimą, nustatyta, kad ūkinės operacijos vyko ne tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos UAB „NBR“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Jose įformintos prekės nebuvo parduotos, o tik surašyti apskaitos dokumentai. UAB „NBR“, nevykdydama ūkinių operacijų ir veikdama kaip tarpininkė, dalyvavo sandoriuose, kurie sudarė formalias sąlygas kitiems ūkio subjektams į PVM atskaitą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (t. IV, b. l. 11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnius, į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukdamas trikotažinės medžiagos 70 822 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios pripažintos neturinčiomis juridinės galios. Taip pat pažeistas ir LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 5 punktas, nes pinigus, išduotus iš kasos UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“, mokėjo UAB „Tebesa“ direktorius M. G., kuriam avanso apyskaita nebuvo pildoma. Inspekcija pagrindė ir įrodė pareiškėjo partnerio UAB „Vilateksus“ veiklos neteisėtumą, piktnaudžiavimą vykdant PVM prievoles. Šių aplinkybių pati bendrovė nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu (t IV, b. l. 57 – 63) pareiškėjo skundą patenkino – panaikino VMI prie FM 2011 m. birželio 9 d sprendimą Nr. 69-132 ir Inspekcijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (04)-K3-90 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Teismas nustatė, kad ginčas tarp pareiškėjo ir Inspekcijos yra kilęs dėl įvykdytų ūkinių operacijų realumo bei paties pareiškėjo sąžiningumo. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje kyla esminis klausimas, ar aplinkybė, jog PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, savaime paneigia pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Siekiant atsakyti į minėtą klausimą, yra reikšminga Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika. ETT praktikoje pripažįstama, jog fiskalinio neutralumo principas draudžia bendrą teisėtų ir neteisėtų sandorių diferenciaciją.

Kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo arba negalėjo žinoti, kad atitinkamas sandoris yra įtrauktas į pardavėjo sukčiavimą, Šeštosios direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės normą, kuri numato, kad panaikinus pirkimo–pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, minėtas apmokestinamasis asmuo praranda teisę į sumokėto PVM atskaitą.

Klausimas, ar šį negaliojimą lemia sukčiavimas PVM, ar kitas sukčiavimas, šiuo atžvilgiu nereikšmingas (2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle ir Recolta Recycling (C 439/04 ir C 440/04), 50, 52 p.). Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle, Recolta Recycling (C-439/04, C-440/04), 55 p.).

Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimų sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02), 26 p.). Pagal pagrindinį bendrajai PVM sistemai būdingą ir iš Pirmosios bei Šeštosios direktyvų 2 straipsnio išplaukiantį principą PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai priskirtiną įvairioms kainos sudedamosioms dalims (2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98), 29 p.; 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01), 37 p.).

Iš paminėtų ETT praktikos pavyzdžių teismas padarė išvadą, kad vien ta faktinė aplinkybė, kad apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgdamas į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą, nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose) turi įrodinėti asmens, pretenduojančio į PVM atskaitą, nesąžiningumą.

Iš esmės tokios pat nuomonės dėl teisės į PVM atskaitą laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (administracinė byla Nr. A556- 1659/2008, administracinė byla Nr. A438- 1097/2009). Taigi akivaizdu, kad sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą paneigti teisę į PVM atskaitą (LVAT administracinė byla Nr. A556-610/2010).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojo R. G. parodymų ir pareiškėjo vadovo M. G. paaiškinimų nustatyta, kad prekės pareiškėjui buvo parduotos ir už jas buvo atsiskaityta. Taip pat byloje nustatyta, kad pirkimo sandorių sudarymo metu UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“ VMI tinklalapyje buvo nurodyti kaip PVM mokėtojai, šios bendrovės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų jau po pirkimo sandorių įvykdymo. Pareiškėjas teigė, kad negalėjo žinoti apie partnerių nesąžiningumą, todėl jis turi teisę į PVM atskaitą.

Šie pareiškėjo skundo argumentai nėra paneigti. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl įvykdytų ūkinių operacijų realumo bei paties pareiškėjo sąžiningumo. Remiantis nustatytomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis bei išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 70 – 74) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindė tuo, kad iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla, turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui), gali atlikti. Mokesčių administravimo įstatymo 21 straipsnis garantuoja mokesčio mokėtojo teisę, pateikus paklausimą mokesčio administratoriui, gauti norminius dokumentus bei kitą informaciją reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti.

Paklausimas – vienas iš būdų pasitikrinti sandorio partnerio veiklos teisėtumą (LVAT 2005 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-04-21-05). Teismas, vertindamas situaciją, nenurodė, kokiais byloje esančiais įrodymais rėmėsi spręsdamas mokestinį ginčą, ir dėl atsakovo surinktų įrodymų ar jų nepakankamumo nepasisakė, o tik formaliai konstatavo, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti apie parterių nesąžiningumą. Vertinant pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie veiklos partnerių teisėtumą konstatuotina, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių siekiant nustatyti, ar UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“ yra sąžiningi verslo subjektai bei nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog apie veiklos partnerių teisėtumą sudarant su jais sandorius domėjosi VMI tinklalapyje nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kadangi byloje esantis pareiškėjo pateiktas išrašas iš VMI tinklalapio tai paneigia. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta informacija iš VMI tinklalapio yra paimta jau po vykdytų sandorių tarp pareiškėjo, UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“, kadangi pateiktoje informacijoje nurodyta veiklos partnerių PVM mokėtojų įregistravimo data ir išregistravimo iš PVM mokėtojų registro data, tad akivaizdu, kad informacija yra tikrinta ir paimta jau po 2006 m. spalio 5 d., kuomet sandoriai tarp pareiškėjo ir jo veiklos partnerių jau buvo įvykę.

Pareiškėjas mokestinio ginčo metu nenurodė ir nedetalizavo faktinių aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ėmėsi bent minimalių veiksmų, susijusių su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu, išsiaiškinti. Atsakovo vertinimu, tiek Inspekcija, tiek atsakovas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, pagrįstai rėmėsi LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstus sprendimus.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 79 – 81) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų ar informacijos, patvirtinančių, jog ūkinių operacijų metu pareiškėjo partneriai jau buvo išregistruoti iš PVM mokėtojų registro, nes tokios informacijos tiesiog negalėjo būti – jų išregistravimo datos yra daug vėlesnės ir tai istorinė, t. y. nekeičiama informacija. Jos neprivaloma įrodinėti 2005 metais atsispausdintais VMI duomenų bazės išrašais, nebent pats atsakovas šios bazės duomenis ginčytų. Šioje byloje atsakovas jų neneigė, todėl nepaneigtas ir pareiškėjo argumentas apie domėjimąsi partneriu, t. y. ėmimąsi „bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jos pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jos sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM“. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo faktinių aplinkybių apie minimalius savo veiksmus išsiaiškinant veiklos teisėtumą. Tačiau atsakovo atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, nei liudytojo, nei pareiškėjo vadovo neprašė detalizuoti apeliaciniame skunde taip ir neįvardintų faktinių aplinkybių, taip pat iki posėdžio nebuvo gautas prašymas atidėti teismo posėdį (ABTĮ 53 str. 2 d.).

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu atsakovo VMI prie FM apeliacinį skundą patenkino bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – UAB „Tebesa“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog administracinės bylos nagrinėjimo objektas – teisės į PVM atskaitą paneigimas, kuris mokesčių administratoriaus grindžiamas pareiškėjo nesąžiningumu. Neginčijama sandorius buvus realius, tačiau ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „vien ta faktinė aplinkybė, kad apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą.

Atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą, nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose) turi įrodinėti asmens pretenduojančio į PVM atskaitą nesąžiningumą“ <...> „sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą paneigti teisę į PVM atskaitą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-610/2010).

Vadinasi, ir šioje administracinėje byloje, paisant pareigos laikytis vienodos teismų praktikos tapačiose ar iš esmės panašiose bylose, turėjo būti įrodinėjamas uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ nesąžiningumas (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinę bylą dėl įpareigojimo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį nepagrindus gautų pajamų, administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1) yra pažymėjęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai.

Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms.

Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Šiuo klausimu taip pat yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25“.

Teismas išdėstė, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius visų pirma privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas atitinkamo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas turi teikti įrodymus apie tai, kad buvo sąžiningas sandorių sudarymo metu ir įrodyti priešingai nei mokesčių administratorius teigia. Iš esmės įrodinėjimo dalykas šioje mokestinio ginčo byloje ir yra tai, ar mokesčių mokėtojas buvo sąžiningas ar ne. O pati nesąžiningumo ar sąžiningumo aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti pagrįsta tik kitų faktinių aplinkybių visuma, įgalinančia pripažinti vieno ar kito asmens elgseną pagal sąžinę arba atvirkščiai.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apie sąžiningumo aspektą yra pasisakęs taip: „sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010). Pabrėžė, jog atsižvelgiant į pateiktą sąžiningumo sąvokos interpretaciją mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius ir turėjo nustatinėti faktus, patvirtinančius uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ nesąžiningumą.

Pažymėjo, jog nesąžiningumą, jo (mokesčių administratoriaus) nuomone, įrodo: nebuvimas sutarties tarp pareiškėjo ir UAB „Vilateksus“ dėl trikotažinės medžiagos pirkimo-pardavimo, UAB „Tebesa“ atsiskaitymai su UAB „Vilateksus“ per kasą grynais pinigais tai įforminant ne per atsiskaitytiną asmenį, t.y. nenurodant kokiam konkrečiam asmeniui išduoti pinigai, o tai reiškia, jog neaišku kam UAB „Tebesa“ mokėjo pinigus už gautas prekes, už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Vilateksus“ nepateikimas patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų registrų, sąskaitų plano, pirminių dokumentų ir kitų apskaitos bei suvestinių dokumentų, UAB „Tebesa“ direktoriaus M.

G. mokesčių administratoriui teiktame paaiškinime negalėjimas nurodyti, kaip susipažinta su UAB „Vilateksus“ darbuotojais, su kokiu asmeniu konkrečiai bendrauta, negalėjimas atsiminti, kas pristatė prekes. Dėl sandorių su UAB „NBR“ nesąžiningumą pagrindžia: UAB „NBR“ PVM sąskaitose faktūrose nenurodymas transporto priemonių gabenusių prekes, nenurodymas krovinio pakrovimo laiko, vietos, iškrovimo laiko, vietos, UAB „Tebesa“ nepateikimas teiktų užsakymų, susijusių su sandoriais, UAB „NBR“ kasos pajamų orderiuose nurodymas neteisingų metų, nenustatymas, kur buvo vykdoma UAB „NBR“ veikla, UAB „NBR“ direktoriaus V.

K. 2008 m. sausio 17 d. teiktas paaiškinimas, kuriame paaiškinta, kad visus pirkimus ir pardavimus tvarkė UAB „NBR“ akcininkas Vitas, o V. K. tik pasirašydavo užpildytas sąskaitas-faktūras, sutarčių su niekuo nesudarinėjęs ir gaudavęs pasirašyti jau paruoštą sutartį bei nebendravęs su UAB „Tebesa“; UAB „Tebesa“ vadovo M. G. 2008 m. sausio 16 d. paaiškinime pateikta informacija apie tai, jog jis negalįs tiksliai pasakyti, kaip buvo rasta UAB „NBR“, kad visiškai nebendrauta su UAB „NBR“ direktoriumi V. K., sudarytų sandorių su UAB „NBR“ daugetas.

Konstatavo, jog vien šios paminėtos aplinkybės, Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, visiškai pakankamos pagrįsti UAB „Tebesa“ nesąžiningumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Tuo tarpu pastaroji įmonė, tvirtindama apie sandorių sudarymą būtent su bendrovėmis UAB „Vilateksus“ ir UAB „NBR“ (šios pozicijos laikytasi ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), nepateikė priešingų mokesčių administratoriui duomenų, kurie leistų paneigti mokesčių administratoriaus padarytą išvadą ar bent suponuotų dvejonę dėl pastarojo surinktų ir pateiktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Pareiškėjo teikiami argumentai niekuo neparemti, o gauti subjektyvaus pobūdžio duomenys, iš dalies bylojantys UAB „Tebesa“ naudai, atmestini, nes duoti asmenų suinteresuotų bylos baigtimi UAB „Tebesa“ naudai. Atlikta patikra dėl kontrahentų registracijos kaip PVM mokėtojų nebuvo pakankama, turint omenyje, pareiškėjo verslo pobūdį bei mastą. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir tai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl konstatavo, jog skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas – paliktinas galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimas ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą.

V. Pareiškėjas UAB „Tebesa“ 2012 m. rugpjūčio 9 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. IV, b. l. 125 – 130), kuriuo prašo atnaujinti procesą bei sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo vykdymą.

Prašyme nurodo, jog procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu. Apžvelgia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo turinį bei pažymi, jog teismo sprendimo argumentai dėl pareiškėjo sąžiningumo visų pirma yra susiję su mokesčių teisėje galiojančio PVM atskaitos principo taikymu. Nurodo, jog iš esmės šis principas detalizuotas PVM įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje – teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 9 d. paskelbta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų apžvalga bei nurodo, jog tiek pagal įstatymą, tiek ir pagal teismų praktiką, teisės į PVM atskaitą sąlyga yra ne tik įsiregistravimas PVM mokėtoju, bet ir buvimas sąžiningu mokesčių, įskaitant PVM, mokėtoju.

Akcentuoja, jog nors minėta teisės norma expressis verbis suponuoja vienintelę sąlygą PVM atskaitai, iš tiesų jos taikymas akivaizdžiai susijęs ir su PVM mokėtojo sąžiningumu. Iš to plaukia, kad PVMĮ 57 straipsnio 1 dalis įpareigoja mokesčių mokėtoją laikytis sąžiningumo standartų, kaip teisinės prielaidos bei sąlygos teisės į PVM atskaitą įgyti. Priduria, jog teismai, taikydami PVM įstatymo 57 straipsnio 1 dalį, neišvengiamai vertina, ar mokesčių mokėtojas buvo sąžiningas, o tai yra fakto klausimas. Be to, nuo šio klausimo išsprendimo priklauso teisės taikymo pasekmės, t. y. mokesčių mokėtojui minėtoje normoje suteiktos aiškios materialinės teisės (atskaityti pirkimo PVM) atsiradimas arba išnykimas.

Akcentuoja, jog sąžiningumas teisėje dažniausiai yra preziumuojamas, ir jo analizė paprastai reiškia asmens santykio su veika ir jos pasekmėmis tyrimą: asmuo nesąžiningas, jei galėjo ar privalėjo elgtis kitaip. Atsižvelgdamas į tai, jog mokesčių mokėtojo sąžiningas elgesys yra preziumuojamas, teigia, jog mokesčių mokėtojo nesąžiningumą turi įrodyti būtent mokesčių administratorius, kas nurodoma ir pačiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime. Pabrėžia, jog nei MAĮ, nei PVMĮ, nei kiti byloje taikytini mokesčių teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja mokesčių mokėtojo sąžiningumo nustatinėjimo bei įrodinėjimo taisyklių, tačiau jas iš esmės yra nustačiusi administracinių teismų praktika, kurią formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Todėl pastebi, jog pirmasis jo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas (esminis materialinės teisės normos pažeidimas) tampriai susijęs su antruoju, t. y. vienodos teismų praktikos formavimo užtikrinimu.

Nurodo manąs, jog teismo nurodyti 12 fakto klausimų, remiantis kuriais teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą galimai išspręsti netinkamai. Tikina, jog mokesčių administratorius nepateikė objektyvių bei nenuginčijamų duomenų, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie „galimų ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu arba kita neteisėta veika PVM prievolių vykdyme“. Nurodo, jog atskirai pasisako dėl kiekvieno iš teismo nustatytų 12 fakto klausimų:

1) atsiskaitymai su bet kuriomis įmonėmis ar fiziniais asmenimis per kasą, juo labiau, grynais pinigais, nėra uždrausti. Atsiskaitymų įforminimas „ne per atsiskaitytiną asmenį“ šios bylos kontekste reiškia tik tiek, kad pareiškėjo atstovai pareiškėjo UAB „Tebesą“ sudarytuose kasos išlaidų orderiuose, nurodant asmenį, kam išduoti grynieji pinigai už atvežtas prekes, per klaidą nurodytas ne fizinis, o juridinis asmuo. Akivaizdu, kad pinigus galėjo priimti tik juridinio asmens atstovas – fizinis asmuo, dėl to ginčo nėra. Pinigai, skirti UAB „Vilateksus“, buvo perduoti jos atstovui. Netgi atsakovas (mokesčių administratoriaus atstovės) byloje neneigia, kad priešpriešiniuose dokumentuose, t.y. tomis pačiomis dienomis jau pardavėjo UAB „Vilateksus“ 2005 m. liepos 8, 11, 13 ir 15 dienomis išrašytuose kasos pajamų orderiuose LAT 00010,11,12 ir 13 (VMI teismui pateiktos informacijos 1 priedas, 51 – 54 psl.), figūruoja aiškios ir konkrečios pareigybės bei įmonės UAB „Vilateksus“ atstovų pavardės: kasininkas D. P., kasininkas R. J., taip pat nurodytas ir mokėtojas – UAB „Tebesa“ direktorius M. G., visuose 4 orderiuose yra jo parašas bei minėtų UAB „Vilateksus“ atstovų (vieno arba kito) parašai. Be to, UAB „Vilateksus“ vienintelėje PVM sąskaitoje (2005 m. liepos 8 d., Nr. VIL 0129) taip pat yra šių įmonių vadovų D. P. ir M. G. parašai, o teismo paminėtuose UAB „Tebesa“ kasos išlaidų orderiuose nurodomi atitinkami UAB „Vilateksus“ kasos pajamų orderių numeriai (b. l. 47 – 50). Taigi, byloje visiškai nesunkiai yra įmanoma nustatyti, kam buvo perduoti pinigai už pirktas prekes. Be to, paties pirkimo, t. y. sandorio fakto atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau nebeginčijo ir neneigė, kad atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktus 2005 metų Materialinių vertybių (paslaugų) pajamų žiniaraštį, 2 sandėlio likučių žiniaraščius 2005 metų pusmečiams, 7 tarpinius sandėlio likučių žiniaraščius 2005 metams, kalkuliacijos vienetų skaičiavimus, 8 gamybos aktus, 6 prekių pardavimo kitiems iridiniams asmenims PVM sąskaitas-faktūras, minėtos trikotažinės medžiagos pareiškėjo bendrovėje tikrai buvo įsigytos, apskaitytos ir perdirbtos įprastame gamybos cikle.

2) Laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Vilateksus“ nepateikė patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų. Toks faktas jokiu būdu nepaneigia pareiškėjo sąžiningumo, kuris yra preziumuojamas. Priešingu atveju, kaip jau buvo pasisakyta pradiniame skunde bei Europos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendime byloje Nr. C-384/04 Commissioners of Customs & Excise, Attorney General prieš Federation of Technological Industries, prielaidos negali būti suformuluotos taip, jog apmokestinajamam asmeniui taptų praktiškai neįmanoma ar labai sunku įrodyti kitaip. Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 27 punkte, šios prezumpcijos de facto paskatintų atsakomybės be kaltės sistemos atsiradimą, o tai viršytų tai, kas būtina valstybės iždo teisėms apsaugoti;

3) Nors pareiškėjo vadovas paaiškinime VMI ir negalėjo nurodyti, kaip susipažino su UAB „Vilateksus“ darbuotojais, su kuo bendravo ir kas pristatė prekes, tačiau pastarąją informaciją galima nustatyti iš 1) punkte aprašytų apskaitos dokumentų, be to, susipažinimo su kontrahento atstovais aplinkybių neatsiminimas po kelerių metų nėra keistas, kadangi per ilgą laiką, prekiniams santykiams tarp įmonių nutrūkus, atmintyje žmonių pavardžių ar kitos informacijos neįmanoma išsaugoti amžinai. Todėl 2010 m. gruodžio 31 d. teikiant duomenis bei atsakymus į VMI užduotus klausimus apie 2005 metų sandorius, ir buvo paminėta tokia (atsakovių nenuginčyta) prašytos informacijos trūkumo priežastis: „Jau ilgą laiką neturime jokių santykių su UAB „Vilateksus“. Konkrečių žmonių negaliu prisiminti (VMl pateiktos informacijos 1 priedas, 40 p.). Pažymėtina, kad šie vos trys veiksniai lėmė klaidingą teismo įsitikinimą apie pareiškėjo nesąžiningumą santykiuose su UAB „Vilateksus“;

4) UAB „NBR“ PVM sąskaitų-faktūrų (datos 2005 m. gruodžio 30 d. – 2006 m. rugsėjo 12 d.) turinio trūkumai vėlgi nepriklauso nuo pareiškėjo valios, nes ne jis jas spausdina ir pasirašo. Be to, teismo paminėti trūkumai transporto priemonių bei krovimo laiko duomenų trūkumai neįtakojo nei ūkinės operacijos nerealumo, nei pareiškėjo nesąžiningumo atsiradimo, nes PVMĮ 80 straipsnis (2004 m. gegužės 1 d. redakcija) nenustato net UAB „NBR“ pareigos PVM sąskaitose minėti tokią informaciją. Taigi, ir pareiškėjas neturėjo jokios teisinės galimybės, tuo labiau, pareigos atkreipti UAB „NBR“ atstovų dėmesio į PVM sąskaitose nesančių duomenų trūkumą;

5) Nesudaro pagrindo spręsti apie pareiškėjo nesąžiningumą tai, kad pareiškėjo įmonė nepateikė UAB „NBR“ jokių (turima omenyje rašytinių) užsakymų, susijusių su sandoriais. Juk byloje dėl to ginčo ir nebuvo. PVMĮ ar kitas LR teisės aktas nereikalauja pildyti rašytinių dokumentų, patvirtinančių prekių užsakymų pateikimą. Versle tai dažnai daroma žodžiu, kadangi įstatymai to nedraudžia. Oferta ir akceptas yra visuotinai žinomi sandorių sudarymo būdai, o jų forma priklauso nuo kontrahentų valios. Nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio, todėl analizuojamų sandorių laikotarpiui taikytino CK 6.173 straipsnio 1 dalis skelbia, jog akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Akceptantas UAB „Tebesa“ savo elgesiu – pinigų išmokėjimu – patvirtino kiekvienos ūkinės operacijos realumą bei vadinamo „užsakymo“ (pasiūlymo) įvykdymą. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad visos joje analizuojamos pareiškėjo ūkinės operacijos buvo realios. 2012 m. gegužės 7 d. teismo sprendimas grindžiamas tik pareiškėjo nesąžiningumu tose operacijose;

6) Nors UAB „NBR“ savo išduotose kasos pajamų orderiuose galėjo nurodyti neteisingus metus, tačiau tai vėlgi net ne UAB „Tebesa“ atstovų apsirikimas. Be to, UAB „Tebesa“ 2008 m. sausio 18 d. paaiškinime VMI Nr. 18-01 (VMI teismui pateiktos informacijos 1 priedas, 39 psl.) taip ir nurodoma, kad priimant tuos dokumentus per klaidą nepastebėta, kad juose neteisingai nurodyti metai. Šie ne UAB „Tebesa“ inicijuoti trūkumai ar apsirikimai neįtakoja nei ūkinės operacijos nerealumo, nei pareiškėjo nesąžiningumo atsiradimo;

7) Teismas paminėjo, kad pareiškėjas nenustatė, kur buvo vykdoma UAB „NBR“ veikla. Kaip nurodoma 2008 m. sausio 16 d. pareiškėjo vadovo paaiškinime (VMI teismui pateiktos informacijos 1 priedas, b. l. 106 – 107), buveinės adresą ir kitą informaciją apie įmonę radome bei pasitikrinome VMI tinklalapyje (5 atsakymas). Taigi, pareiškėjas pasinaudojo jam prieinamomis nedraudžiamomis, bei, pažymėtina, atsakovių iniciatyva viešai teikiamomis priemonėmis nustatyti kontrahento tapatybę. Ji atitiko su prekėmis pateiktus dokumentus. Prievolė nesant reikalo vykti į buveinę patikrinti, ar joje vykdoma veikla, yra nenustatyta nei pareiškėjui, nei pačiai atsakovei. Dėl to iš pareiškėjo negali būti reikalaujama laikytis tokio elgesio modelio, kurio nedemonstruoja pats mokesčių administratorius. Minėtas modelis reikalingas atsiradus būtinybei, t. y. pagrįstam įtarimui dėl UAB „NBR“ veiklos netinkamumo. Kaip minėta, jokio panašaus įtarimo 2005-2006 metais, ūkinių operacijų vykdymo metu, nekilo nei pareiškėjui, nei atsakovams;

8) UAB „NBR“ direktorius V. K. 2008 m. sausio 17 d. paaiškinime patvirtino, kad visus pirkimus ir pardavimus tvarkė UAB „NBR“ akcininkas Vitas. Iš byloje esančio įtariamojo apklausos 2010 m. liepos 20 d. protokolo baudžiamojoje byloje (t. III, b. 1. 43 – 44) matyti, jog UAB „NBR“ direktorius V. K. nurodė, kad tapęs UAB „NBR“ direktoriumi, paprašė „esamo akcininko ir buvusio direktoriaus V. G. ir jo tėvo“ (kaip 2010 m. sausio 4 d. UAB „NBR“ Patikrinimo akto 2 psl. (t. III, b. 1.57 – 84) nustatė atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, iki 2006 m. balandžio 21 d. buvusio direktoriaus pavaduotoju) „R.

G., kad“ šie jam, „esant galimybei, padėtų bent pradžioje“; „dažniausiai su tiekėjais ir pirkėjais bendraudavo Viktoras ir R. G., kurie geranoriškai mano padėjo“; „G., kurie faktiškai dalyvavo veikloje dėl jų geranoriškumo, visus pinigus mano nurodymu atveždavo arba nuveždavo, sutinkamai su dokumentais“. Panašias aplinkybes sąžiningai patvirtino ir 2008 m. sausio 16 d. pareiškėjo vadovas savo paaiškinime (VMI teismui pateiktos informacijos 1 priedas, b. l. 106 – 107), prieraše ranka: sandorių metu buvo bendraujama su R.

G.. Jam buvo perduodami pinigai už medžiagas. R. G. atsiveždavo jau išrašytus kasos pajamų orderius. Su V. K. niekada nesu bendravęs. Manau, kad jo pasirašytą sutartį gavau kartu su sąskaita už medžiagas“, tokios aplinkybės neslėpimas papildomai pagrindžia faktinę byloje nustatytiną aplinkybę – ar pareiškėjas yra ir buvo sąžiningas. Pirma, pareiškėjo vadovas sąžiningai nurodė, kad su V. K. nėra bendravęs. To neneigė nei V. K., nei liudytojas R. G. (2011 m. spalio 10 d. teismo posėdžio protokolas, 3 – 4 psl.).

Antra, pagal byloje surinktus Sodros duomenis, R. G. pirmosios ir antrosios, t. y. 2005 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. kovo 3 d. PVM sąskaitos išrašymo metu buvo įmonės vadovo pavaduotojas, o 2006 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaitos išrašymo metu dar geranoriškai padėdavo V. K. versle, nors jau įmonėje formaliai ir nebedirbdamas nuo 2006 m. balandžio 21 d. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę pasitikėti R. G. ir jo atstovaujama įmone UAB „NBR“, jo pateikiamais dokumentais, priėmė iš jo įmonės parduodamas prekes ir jas panaudojo gamyboje.

Ginčo dėl to, kaip minėta, nėra. Ar pareiškėjas galėjo būti nesąžiningas, t. y. privalėti pasitikrinti R. G. įgaliojimais Sodros duomenų bazėje paskutinį kartą, 2006 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaitos išrašymo metu, spręstina pagal iki tol susiklosčiusius 9 mėnesių trukmės verslo santykius. Galiausiai, pats R. G. pripažino, kad padėjo buvusiai savo įmonei tvarkytis, niekas pretenzijų jam dėl to neturėjo, t. y. jis perdavė gautus pinigus į UAB „NBR“. Tokia prielaida byloje net nebuvo ginčyta. Taigi, šia 7-ąja aplinkybe teismas galėjo remtis tik grįsdamas pareiškėjo sąžiningumą, bet ne atvirkščiai.

9) UAB „Tebesa“ vadovo M. G. 2008 m. sausio 16 d. paaiškinime pateikta informacija apie tai, jog jis negalįs tiksliai pasakyti, kaip buvo rasta UAB „NBR“, kad visiškai nebendrauta su UAB „NBR“ direktoriumi V. K.;

10) Galiausiai, paskutinės dvi aplinkybės nurodomos apibendrinant ankstesnes, taigi yra išvestinės. Tačiau devintojoje „pareiškėjo teikiami argumentai niekuo neparemti, o gauti subjektyvaus pobūdžio duomenys, iš dalies bylojantys UAB „Tebesa“ naudai, atmestini, nes duoti asmenų suinteresuotų bylos baigtimi UAB „Tebesa“ naudai teismas apskritai paneigia bet kokią galimybę pareiškėjui apsiginti, kadangi bet kuriuo atveju davę parodymus asmenys (pareiškėjo atstovai) yra suinteresuoti bylos baigtimi. Vien dėl to atmesti jų parodymus negalima, tai prieštarautų fundamentaliems teisės principams, tarp jų – ir teisės į teisingą teismą bei teisės būti išklausytam principams, be to, tai pažeistų pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, kadangi tokia motyvacija iš pareiškėjo faktiškai reikalaujama patvirtinti atsakovės keliamus įtarimus nesąžiningumu, o ne leidžiama gintis nuo nepagrįstų abejonių nesąžiningumu;

11) Paskutinioji sprendime nurodyta aplinkybė (atlikta patikra dėl kontrahentų registracijos kaip PVM mokėtojų nebuvo pakankama, turint omenyje, pareiškėjo verslo pobūdį bei mastą) ne tik neaiški pareiškėjo verslo pobūdžio bei masto paminėjimu, bet ir neteisinga patikros PVM mokėtojų registre, kaip galimo bei priimtino sąžiningumo įrodymo, vertinimo aspektu. Visų pirma, nesuprantama, koks turi būti pareiškėjo veiklos pobūdis ir mastas, kad minėta patikra galėtų būti pripažinta tinkamu sąžiningumo patvirtinimu. Antra, byloje nėra nuginčytas minėtas patikrinimo faktas, jis realiai egzistavo ginčo laikotarpiu internetinėje atsakovės tvarkomoje ir skelbiamoje duomenų bazėje.

Nurodo ir tai, jog pagal teismo praktiką bei Europos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą byloje Nr. C-384/04 Commissioners of Customs & Excise, Attorney General prieš Federation of Technological Industries, ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (tuo pačiu klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Optigen ir kt. C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, Rink. p. 1-483, 52 punktą). Teigia, jog teismas visiškai nevertino aukščiau minėtos 11) aplinkybės, kaip pakankamo įrodymo tam, kad įsitikinti minėtos priemonės – pasitikrinimo duomenų bazėje apie ūkio subjektus – įgyvendinimu. Tai reiškia, kad teismas galimai netinkamai taikė tiek savo bei Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką bei būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tiek ir kad buvo netinkamai pritaikyta materialinės teisės norma, kas yra pagrindas procesui atnaujinti.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 21 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog jau po LVAT 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo priėmimo, t. y. 2012 m. birželio 21 d. Europos Teisingumo Teismo sprendime byloje Nr. C-126/11 (Mahageben) ir C-142/11 (David) buvo konstatuota, jog mokesčių administratorius negali reikalauti apmokestinamojo asmens tikrinti, ar kitas jam sąskaitą faktūrą išrašantis asmuo: 1) turi apmokestinamojo asmens statusą; 2) turi atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti; 3) vykdo savo pareigas deklaruoti ir mokėti PVM, kad užtikrinti, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ar nesukčiautų. Be to, mokesčių administratorius negali reikalauti apmokestinamojo asmens turėti tai (tokias aplinkybes) patvirtinančių dokumentų. Tokiu atveju mokesčių administratorius perkeltų savo pareigą kontroliuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Iš prašymo atnaujinti procesą motyvų matyti, jog pareiškėjas procesą atnaujinti prašo, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 10 ir 12 punktais.

Pasisakydama dėl procesinių klausimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepažeidė bendrojo prašymo atnaujinti procesą termino. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis, kuria buvo užbaigtas administracinis ginčas, priimta ir įsiteisėjo 2012 m. gegužės 7 d., o pareiškėjas prašymą padavė 2012 m. rugpjūčio 7 d. (pagal išsiuntimo datą t. IV, b. l. 132), taigi nepraleidęs termino), todėl jo prašymas yra nagrinėtinas, analizuojant kiekvieną konkretų pareiškėjo, turinčio onus probandi (įrodinėjimo naštą) pagrįsti savo prašymą atnaujinti procesą, nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Teikdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas iš esmės argumentuoja, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo, kuris siekė pasinaudoti teise į PVM atskaitą, nesąžiningumo, t. y. suprastina, jog teismas, pareiškėjo įsitikinimu, klaidingai aiškino PVMĮ 57 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas akcentuoja, jog mokesčių mokėtojo sąžiningumas yra preziumuojamas, o mokesčių mokėtojo nesąžiningumą turi įrodyti būtent mokesčių administratorius. Pareiškėjo nuomone, toks nesąžiningumas konkrečiu atveju nebuvo įrodytas ir tam jis pateikia atsikirtimus į dvylika fakto klausimų, remiantis kuriais LVAT 2012 m. gegužės 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, todėl teisė į PVM atskaitą jo atžvilgiu buvo paneigta pagrįstai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus pareiškėjo motyvus, sprendžia, jog jie akivaizdžiai neįrodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino materialinę teisės normą, taikytiną byloje. Pažymėtina, jog pareiškėjas motyvus, remiantis kuriais jis prašo procesą byloje atnaujinti, iš dalies jau buvo išsakęs bylą nagrinėjusiam teismui, nesutikdamas su mokesčių administratorių jo atžvilgiu priimtais sprendimais, iš dalies – jis jais nesutinka su faktinių aplinkybių, kurios bylą nagrinėjusio teismo manymu įrodė pareiškėjo nesąžiningumą, įvertinimu. Tačiau šiuo aspektu nurodytina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tokių kaip – sutarčių tarp pareiškėjo ir jo kontrahentų nebuvimas, pareiškėjo nepateikimas teiktų užsakymų, susijusių su sandoriais, pareiškėjo nenustatymas, kur buvo vykdoma jo kontrahento veikla ir t. t. – nepervertina, bet jis tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Be to, suprastina, jog pareiškėjas prašyme taip pat kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus klausimą, teigdamas, jog mokesčių administratorius neįvykdė būtent jam priskirtos pareigos konkrečiu atveju įrodyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog šis jo išsakytas motyvas taipogi neabejotinai susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu, nes LVAT 2012 m. gegužės 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012, sutinkamai su pareiškėjo teiginiu, pažymėjo, jog būtent mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius ir turėjo nustatinėti faktus, patvirtinančius uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ nesąžiningumą. Tačiau teismo nuomone, mokesčių administratoriaus išaiškintų aplinkybių visiškai pakako pagrįsti UAB „Tebesa“ nesąžiningumą, su kuo pareiškėjas ir nesutinka. Tačiau proceso atnaujinimo institutas, kaip minėta, negali būti naudojamas pasibylinėti dar kartą.

Pareiškėjo prašymo motyvai patvirtina, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, toks pareiškėjo nesutikimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą 2006 m. liepos 6 d. sprendime sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling, C-439/04 ir C-440/04, kuria yra vadovaujamasi (įrodinėjami atitinkami faktai) analogiškais atvejais todėl, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra konkrečių nuostatų, nustatančių teisės į atskaitą ribojimo sąlygų. Būtent nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo, kuomet yra konstatuojamas asmens žinojimas apie dalyvavimą PVM sukčiavime (t.y. nesąžiningumas). Tiek PVM sukčiavimo konstatavimas, tiek asmens žinojimas apie dalyvavimą tokiame sukčiavime yra įrodinėjimo dalykas, kuris buvo atliktas teismui nagrinėjant bylą. Kaip ir minėta, teismas akcentavo, jog mokesčių administratorius privalo surinkti įrodymus, patvirtinančius teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų buvimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas galėjo iš esmės neteisingai pasisakyti dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjant mokestinės prievolės pareiškėjui nustatymą mokesčių administravimo institucijose.

Kitų argumentų, bylojančių apie konkrečias, esmines ir akivaizdžias teisės taikymo klaidas, padarytas nagrinėjant bylą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Akcentuotina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Pažymėtina, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą minėtuoju pagrindu iš esmės grindė tuo, jog konkrečiu atveju buvo nukrypta nuo Europos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje Nr. C-384/04 Commissioners of Customs & Excise, Attorney General prieš Federation of Technological Industries ir jokių kitų bylų, nuo kuriose suformuotos praktikos buvo nukrypta, nenurodė. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo iš minėto Europos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje Nr. C-384/04 Commissioners of Customs & Excise, Attorney General prieš Federation of Technological Industries cituojama formuluotė, jog ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM, konkrečiu atveju neįrodo, jog teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pastebėtina, jog minėtoji formuluotė dėl savo abstraktaus pobūdžio, atsižvelgiant į byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatytų faktinių duomenų visetą, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog nebuvo laikomasi teismų formuojamos praktikos. Priešingai – iš LVAT 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012 turinio matyti, kad teismas sprendimą priėmė, pasiremdamas tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, konkrečiu atveju nėra pagrindo ir pareiškėjas tokios būtinybės neįrodė.

Minėtos išvados nepaneigia ir pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodomos 2012 m. birželio 21 d. Europos Teisingumo Teismo sprendime byloje Nr. C-126/11 (Mahageben) ir C-142/11 (David) formuluojamos išvadas. Atkreiptinas dėmesys, jog iš LVAT 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo turinio matyti, kad kontrahento veiksmų kontrolė, t. y. mokesčių administratoriaus negalėjimas reikalauti apmokestinamojo asmens tikrinti, ar kitas jam sąskaitą išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą ir pan., apie kurį kalbama minėtame Europos Teisingumo Teismo sprendime nebuvo vienintelė premisa, remiantis kuria byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, todėl to, jog buvo akivaizdžiai nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, pareiškėjas minėtais papildomais paaiškinimais taipogi neįrodė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012 neatnaujintinas.

Atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, netenkintinas ir jo prašymas stabdyti minėto sprendimo vykdymą pagal ABTĮ 159 straipsnio 2 dalį.

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tebesa“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A556-1499/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan