2022-07-13 Nr. AB-18602-3-62-3-00299-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3298-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00299-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. I. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. I. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja M. I. J. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 22S57747 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) nes ją persekioja ir ruošiasi nužudyti dėl politinės veiklos. Valdžios institucijos tęsia politinių oponentų represijas, šalyje nesiliauja smurtas. Pareiškėja negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga, nes joje jos teisės nėra ginamos teisėsaugos institucijų. Pareiškėja pateikė pakankamai informacijos ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad jos persekiojimas yra individualaus pobūdžio, tačiau atsakovas netinkamai įvertino jos situaciją, neištyrė jos gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematikos ir pan. Be to, pareiškėja nesutiko su sprendimu nesuteikti jai galimybės savanoriškai išvykti, pažymėjo, kad išvada, jog ji gali bandyti pasislėpti, pagrįsta tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu. Pareiškėjai taip pat nepagrįstai skirtas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjos pasakojimas apie informacijos, jog (duomenys neskelbtini) rinkimų rezultatai galbūt buvo suklastoti, nutekinimą, viešinimą ir su tuo susijusias aplinkybes nebuvo detalus, nuoseklus. Pareiškėjos pasakojimo neišsamumas kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad ji asmeniškai nutekino minėtus duomenis ar prisidėjo prie jų viešinimo. Jos pasakojimas dėl nustatytų trūkumų nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, patvirtinančių jos istoriją, pareiškėja nepateikė. Nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Be to, pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantis beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos M. I. J. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 22S57747 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti M. I. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. I. J. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Minėtame prašyme pareiškėja nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėja pirminėje apklausoje paaiškino, jog kilmės valstybėje ji ir jos šeima buvo persekiojama dėl politinių pažiūrų.

8. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 30 d. apklausoje nurodė, kad ji paliko savo kilmės šalį, nes buvo persekiojama dėl politinių pažiūrų. Persekiojimas siejamas su darbu (duomenys neskelbtini) rinkiminėje, (duomenys neskelbtini), kampanijoje. (duomenys neskelbtini). Darbą rinkiminėje kampanijoje ji gavo su savo vyro pagalba. Turėdama informacijos, jog rinkimų rezultatai neatitinka tikrovės, pareiškėja pradėjo skelbti informaciją, jog viskas buvo ne taip, kaip pateikiama oficialiai. Dėl tokių veiksmų ją ir kitus dirbusiuosius rinkiminėje kampanijoje pradėjo persekioti (duomenys neskelbtini) žmonės, policija, (duomenys neskelbtini). Dėl minėtų priežasčių buvo sulaikytas pareiškėjos vyras, o jai pavyko pabėgti. Ji kartu su savo dviem vaikais pasislėpė pas savo patėvį ir biologinę motiną, tačiau juos ten surado, ją sulaikė policija. Policijos pareigūnai ją vadino nusikaltėle bei grasino išvežti į kitą šalies regioną, kur yra susidorojama (nužudoma) su tokiais asmenimis kaip ji. Pareiškėjai pavyko pabėgti iš policijos komisariato. Policija jos ieškojo, tardė jos tėvą, kuris dėl pareigūnų atliekamų veiksmų patyrė širdies smūgį ir mirė. Pabėgusi nuo pareigūnų, pareiškėja slapstėsi (duomenys neskelbtini), kuri padėjo jai pabėgti iš šalies.

9. Pareiškėja 2022 m. sausio 4 d. apklausoje tvirtino, jog dirbo rinkimų komisijoje, persekiojimas prasidėjo po (duomenys neskelbtini), kuomet ji pasakė, kad laimėjo (duomenys neskelbtini). Jai grasino asmenys, kurie prisistatė (duomenys neskelbtini) pareigūnais. Duomenis apie rinkimų klastojimus ji gavo dirbdama rinkimų apygardoje, biure. Duomenis žodžiu ir raštu ji skelbė rinkimų biuro asamblėjoje. Rašytiniame dokumente ji nurodė, kad rezultatai nėra tikri ir (duomenys neskelbtini). Dėl jos paskelbtų rinkimų duomenų ją sulaikė (duomenys neskelbtini) pareigūnai. Dokumentus, suteikusius galimybę išvykti iš šalies, pareiškėjai padėjo gauti (duomenys neskelbtini). Kol buvo tvarkomi dokumentai, ji slėpėsi (duomenys neskelbtini). Ji išvyko iš šalies lėktuvu.

10. Departamentas ginčijamu 2022 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 22S57747 nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos.

11. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjos pasakojimas apie jai kilusią grėsmę dėl politinių motyvų yra nedetalus, neišsamus. Pirminėje apklausoje pareiškėja nurodė, jog yra netekėjusi, o 2021 m. rugsėjo 30 d. apklausoje teigė, jog turi vyrą ir du vaikus.

Atsakydama į Departamento specialistės klausimą dėl šių neatitikimų nurodė, kad tai – jos civilinė santuoka, tačiau detaliau nepaaiškino. Atsakydama į klausimus apie savo vaikų buvimo vietą ji vienu atveju teigė, kad vaikai yra pas močiutę (vyro mamą), kitu atveju – kad nežino, su kuo ir kur jie yra, kiek laiko jų nematė, negali pateikti informacijos, kada ir kur ji pati juos nuvežė. Pareiškėja pirminėje apklausoje nurodė, jog (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau pasakojo, kad partijai nepriklausė, kad persekiojimas prasidėjo po (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja negalėjo nurodyti datos, kada vyko rinkimai, kada prasidėjo persekiojimas, negalėjo nurodyti net metų laiko. Pareiškėja negalėjo detalizuoti, kokiu būdu ji platino informaciją apie suklastotus rinkimus, tik nurodė, jog tai darė žodžiu ir raštu. Teismui abejonių dėl pareiškėjos pasakojimo patikimumo kėlė ir tai, jog pirmojoje ir papildomoje apklausose pareiškėja į klausimus, susijusius su jos platinta informacija, visuomet atsakydavo, jog: „Tai buvo susiję su tuo, kad aš sakiau tiesą. Kad (duomenys neskelbtini) laimėjo rinkimus.“;

„Mes parašėme, kad tie rezultatai nėra tikri. O iš tikrųjų (duomenys neskelbtini).“ Pareiškėja, teigdama, jog turi priėjimą prie rinkimų duomenų, nesugebėjo detalizuoti tariamai platintų duomenų turinio, pateikti bent trumpą rinkiminių duomenų neatitikimų paaiškinimą arba nurodyti, kur ir kam tą informaciją perduodavo ar skelbdavo. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą informacijos platinimą yra abstraktus, nedetalus bei prieštaringas. Į patikslinančius klausimus pareiškėja pateikdavo minimalias ir nespecifines detales, jos atsakymai buvo nedetalūs, kartojami iš esmės vienodi teiginiai, atsakant į skirtingus klausimus.

Kaip asmuo, kuris galbūt dirbo (duomenys neskelbtini) ir turėjo prieigą prie rinkiminių duomenų, pareiškėja pateikė iš esmės tą patį bendro pobūdžio teiginį, jog rinkimus laimėjo (duomenys neskelbtini), bei tai, kad oficialiai skelbti rinkimų rezultatai neatitinka jos matytų duomenų. Pirminėje apklausoje pareiškėja nurodė, kad į Lietuvą atvyko maršrutu (duomenys neskelbtini), o 2022 m. sausio 4 d. apklausoje teigė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tvirtino, kad pabėgti iš kilmės šalies jai padėjo (duomenys neskelbtini), joje buvę žmonės, bet taip pat nieko konkrečiai, aiškiai negalėjo nurodyti, negalėjo įvardyti, kas tai per žmonės, kodėl jai padėjo.

Departamento specialistei prašant pareiškėjos plačiau papasakoti kaip (duomenys neskelbtini) padėjo jai pasislėpti nuo teisėsaugos persekiojimo, o vėliau – išvykti iš kilmės šalies, pareiškėja atsisakė detalizuoti šią informaciją, teigdama, kad negali apie tai kalbėti. Dėl prieglobsčio prašymo (duomenys neskelbtini) nurodė, jog norėjo prašyti prieglobsčio ten, tačiau kadangi „prezidentas toks pat kaip mano šalyje, tai nieko nesigavo“.

12. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, t. y. kad (duomenys neskelbtini).

13. Teismas pritarė Sprendime išdėstytiems argumentams, kad pareiškėjos pasakojimas abstraktus, neišsamus ir yra pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo. Pareiškėjai, kaip (duomenys neskelbtini) gyventojai, turėjo būti žinoma šalies viešojoje erdvėje skelbiama informacija apie politines aktualijas, ji, siekdama gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prisistatė kaip viena iš centrinių šių įvykių dalyvių, tačiau ji nesugebėjo pateikti jokių šių įvykių detalių, kurių iš jos, kaip tiesioginio betarpiško dalyvio, pagrįstai tikimasi. Be to, pareiškėja nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jos galimą paiešką, persekiojimą ar grėsmę kilmės valstybėje. Nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar, grįžimo į kilmės šalį atveju, jai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jai galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Dėl nustatytų pareiškėjos pasakojimo apie esminį jos prieglobsčio prašymo elementą trūkumų, jos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu ir kvalifikuotinas kaip pramanytas, siekiant susieti save su aktualiais svarbiais įvykiais kilmės šalyje. Kadangi pareiškėja nepateikė kitų įrodymų, bent iš dalies patvirtinančių jos istoriją, bei nenurodė kitų grėsmių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos poreikį, konstatuotina, kad, atliekant tyrimą, nenustatyta tariamo persekiotojo tikėtinų tikslų ir motyvų ją persekioti. Papildomai akcentuota, kad pareiškėja nesutinka atskleisti tam tikrų aplinkybių, susijusių su jos tariamu slapstymosi laikotarpiu ir išvykimu iš šalies, per registraciją ir per apklausas jos nurodyta informacija skiriasi (dėl politinės priklausomybės, šeimyninės padėties). Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjos nurodomų aplinkybių nepripažino pakankamu pagrindu pabėgėlio statusui suteikti.

14. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta realios ir individualios grėsmės jai tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, teismo vidiniu įsitikinimu, atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime, išanalizavo politinę padėtį, įvertino pareiškėjos galimybes palikti šalį, jei ji iš tiesų būtų paieškoma (duomenys neskelbtini), bei padarė išvadą, jog (duomenys neskelbtini) neturėjo motyvo ir tikslo persekioti pareiškėją. Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Atliekant tyrimą duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjos gyvenamojoje vietoje vyksta kariniai veiksmai, sąlygojantys tokio masto beatodairišką smurtą, kad vien buvimas šioje teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nenustatyta. Individualių aplinkybių, padidinančių riziką, taip pat nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

15. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjos atvykimo aplinkybes, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtusi valstybės sieną, prieglobsčio prašymą pateikė tik sulaikyta pareigūnų). Atsakovas pagrįstai laikė, kad, atsisakius suteikti jai prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta.

16. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra motyvuotas ir proporcingas padarytam teisės pažeidimui, neatitinka aptartų teisės aktų reikalavimų. Nors nustatytų aplinkybių visuma leidžia pripažinti, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į aptartas teisės normas ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo dienos. Byloje nėra kompetentingų institucijų išvadų, jog pareiškėjos atvykimas galėjo sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti 5 metus nuo jo išsiuntimo, keistina, nustatant, jog uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Atitinkamai, keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo įvedimo įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 2 metus nuo jos išsiuntimo dienos.

III. 17. Pareiškėja M. I. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėja nesutinka su pozicija, kad jos prašymas suteikti prieglobstį yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir kad jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėja apžvelgia Sprendime ir teismo sprendime pacituotus duomenis apie situaciją kilmės šalyje ir pabrėžia, jog kilmės šalies informacija patvirtina, kad joje jau ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai, per kuriuos žūsta šimtai žmonių, šalyje nėra jokios demokratijos, nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas.

Atsakovas teisingai apibūdino ir vertino kilmės šalyje vykstančių žmogaus teisių pažeidimų mąstą, nuolatinę įtampą dėl vyriausybės saugumo pajėgų ir ginkluotų grupuočių karinių išpuolių, tačiau nepakankamai išanalizavo pareiškėjai kylančios konkrečios grėsmės galimybę, savo vertinimą daugiausiai grindė abejonėmis dėl pareiškėjos papasakotų faktų. Pareiškėjai nebuvo paaiškintos galimybės teikti jos pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus arba įrodymus dėl aplinkybių, dėl kurių kyla abejonių.

Pareiškėja neturi dokumentų tvarkymo, įrodymų teikimo ir panašios biurokratinės patirties, todėl negalima iš jos reikalauti detalių duomenų ar įrodymų, detalaus pasakojimo nuoseklumo, patvirtinančio jai kylančias grėsmes. Dėl šių priežasčių atsakovo argumentai dėl pareiškėjos pasakojimo nedetalumo, neišsamumo, kitokių trūkumų, įrodymų nepakankamumo, neįvertinus jų atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir gebėjimus, nelaikytini pagrindu prašymui atmesti. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti išsilavinimo, ji nuoširdžiai papasakojo apie savo situaciją.

Pareiškėja taip pat pažymi, kad ji yra moteris, persekiojama dėl politinių motyvų, todėl jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai, pagal „slankiojančią skalę“, ji priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau atsakovas neatsižvelgė į šias aplinkybes (pvz., Sprendime nurodyta, kad moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis, tačiau tai plačiau neanalizuota, neįvertinta galimybė kilmės šalyje gauti realią pagalbą). Atsakovas netikrino pareiškėjos pateiktos informacijos ir nesurinko bei Sprendime nenurodė aktualios informacijos, kuri patvirtintų, kad analogiškoje socialinėje padėtyje, kurioje šiuo metu yra pareiškėja, atsidūrusioms moterims kilmės valstybėje yra saugu, tokios moterys nėra diskriminuojamos, nepatiria smurto ir kt.

Atsakovas neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Atsakovas, pažeisdamas teisės aktuose ir teismų praktikoje jam priskirtas pareigas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, jo surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

Be to, pareiškėja tvirtina, kad sprendimais ją išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias jai gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

20. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Akcentuoja, kad Departamento atliekamo tyrimo dėl pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį objektas – ne kilmės valstybė, o individuali pareiškėjos situacija. Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens išsiuntimo atveju jam kyla reali grėsmė. Teisės aktai neįpareigoja atsakovo rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Be to, apeliaciniame skunde minėti Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA; iki 2022 m. sausio 18 d. – Europos prieglobsčio paramos biuras) išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai taikytini kitos valstybės (ne pareiškėjos kilmės valstybės) piliečiams ir šioje byloje nėra aktualūs. Pareiškėja savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė persekiojimu dėl lyties, prieš ją naudojamomis neteisėtomis ekonominio poveikio priemonėmis ar panašiomis aplinkybėmis, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu atmestini. Atsakovas taip pat pažymi, kad nors pareiškėja nesutinka su sprendimu ją išsiųsti, tačiau ji nėra pateikusi prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 22S57747 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti M. I. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. I. J. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1974-502/2022 panaikino 2022 m. kovo 8 d. teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė tokį sprendimą nustatęs, kad į bylą nebuvo pateikti pareiškėjos 2022 m. sausio 4 d. apklausos duomenys (apklausos transkripcija ir / ar įrašas), todėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas ir nevertinęs dalies įrodymų, kurie privalo būti ištirti ir įvertinti kitų įrodymų ir kilmės valstybės informacijos kontekste, priėmė sprendimą, kuris nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu.

24. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai skundžiamu 2022 m. birželio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos M. I. J. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 22S57747 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti M. I. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. I. J. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“ Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo Departamentą iki 2022 m. gegužės 13 d. pateikti pareiškėjos 2022 m. sausio 4 d. apklausos transkripciją ir / ar garso įrašą. Departamentas įvykdė šį įpareigojimą, pateikdamas 2022 m. sausio 4 d. apklausos transkripciją. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartyje konstatuoti trūkumai buvo ištaisyti.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. kovo 1 d. ir 2022 m. gegužės 19 d. teismo posėdžiuose dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėja norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėja negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

28. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

29. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

30. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

31. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

32. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

33. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

35. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad jos šeima buvo persekiojama dėl politinių pažiūrų ir religijos, o mirus tėvui, ji buvo priversta su vaikais bėgti iš šalies. 2021 m. rugsėjo 30 d. apklausoje pareiškėja teigė, kad ji buvo persekiojama dėl to, jog skelbė, kad (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) pradėjo persekioti asmenis, dirbusius jo konkurento rinkimų štabe; pareiškėjos vyras buvo sulaikytas ir ji nežinojo jo buvimo vietos, tačiau jai su vaikais pavyko pabėgti ir pasislėpti; pareiškėja vėliau taip pat buvo sulaikyta, bet jai pavyko pabėgti; policijos pareigūnai, siekdami išsiaiškinti pareiškėjos buvimo vietą, taip tardė ir kankino jos tėvą, kad jį ištiko širdies smūgis ir jis mirė. 2022 m. sausio 4 d. apklausoje pareiškėja teigė, kad ji dirbo rinkimų komisijoje, dėl to susilaukė grasinimų iš policijos, (duomenys neskelbtini) pareigūnų; pareiškėją pradėjo persekioti po rinkimų, nes ji skelbė, kad (duomenys neskelbtini).

39. Atsakovas Sprendime apžvelgė kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad nors vienas iš šaltinių, nutekinusių duomenis apie neva suklastotus rinkimų rezultatus, buvo (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja nesugebėjo pateikti įtikinamos informacijos, kuri patvirtintų jos įsitraukimą į minėtos informacijos skleidimą.

40. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjos pasakojimas apie jai kilusią grėsmę dėl politinių motyvų yra nedetalus, neišsamus, faktai dėstomi apibendrintai, jos pasakojimas tyrimo eigoje kito. Pareiškėja negalėjo nurodyti ne tik konkrečių datų, bet ir metų laiko, kada vieni ar kiti įvykiai įvyko, ji negalėjo detaliai atsakyti į ne kartą užduotus Departamento darbuotojų klausimus, susijusius su informacijos apie suklastotus rinkimų rezultatus viešinimu (pvz., apie duomenų turinį, jų skelbimo būdą) ir pan. Pareiškėja iš esmės tik kartojo tą patį bendro pobūdžio teiginį, jog rinkimus laimėjo (duomenys neskelbtini), nors, jos pačios teigimu, ji turėjo prieigą prie rinkiminių duomenų ir todėl turėjo galėti pateikti išsamesnius paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjos apklausose, skunde teismui ir teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertino šias aplinkybes ir atsakovo atliktą tyrimą, o apeliaciniame skunde pareiškėja konkrečiai neįvardijo, kurios jos nurodytos aplinkybės buvo neįvertintos ar įvertintos netinkamai. Apeliacinio skundo teiginiai, jog iš pareiškėjos negalima reikalauti detalių duomenų ar įrodymų, pasakojimo nuoseklumo, nes pareiškėja neturi išsilavinimo, dokumentų tvarkymo ir panašios biurokratinės patirties, yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pareiškėjai buvo išaiškinta pareiga teikti visus turimus dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jos prašymą, taip pat tikrovę atitinkančią informaciją ir paaiškinimus, pareiškėjos buvo prašoma pasakoti kuo detaliau, nurodyti įvykių laiką, vietą, žmonių vardus ir pavardes bei pan. (žr. 2021 m. rugsėjo 30 d. apklausos transkripciją). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pateiktu pareiškėjos pasakojimo vertinimu.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentavo Sprendime pateiktą informaciją apie kilmės valstybėje vykstančius ginkluotus konfliktus, demokratijos nebuvimą, neužtikrinamas žmogaus teises ir laisves bei civilių saugumą, taip pat tvirtino, kad atsakovas neatsižvelgė į jai kylančią grėsmę dėl lyties, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, kad pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį negrindė pavojumi dėl kilmės valstybėje vykstančių ginkluotų konfliktų, dėl lyties patiriamu persekiojimu, diskriminacija arba valstybės prieš ją naudojamomis ekonominio poveikio priemonėmis. Konkrečių patirto individualaus persekiojimo epizodų pareiškėja neįvardijo ir apeliaciniame skunde. Kita vertus, atsakovas ištyrė situaciją kilmės valstybėje, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo, ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Atliekant tyrimą nerasta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai, sąlygojantys tokio masto beatodairišką smurtą, kad vien buvimas šioje teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė konkrečių duomenų ar argumentų, paneigiančių pastarąją Sprendime padarytą išvadą.

42. Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikė tik deklaratyvius, bendro pobūdžio teiginius, kad atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pastebėtina, kad pati pareiškėja apeliaciniame skunde rėmėsi Sprendime išdėstyta kilmės valstybės informacija, nepateikė jokios konkrečios šios informacijos ar jos šaltinių kritikos bei nenurodė jokios naujos informacijos, kuri galėtų būti reikšminga sprendžiant prieglobsčio jai suteikimo ar kitus susijusius klausimus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas ištyrė įvairiuose šaltiniuose buvusią informaciją (Sprendime pateikiamos nuorodos) apie pareiškėjos nurodytus įvykius – (duomenys neskelbtini), taip pat apie padėtį kilmės valstybėje po jų. Pareiškėja nenurodė jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad šiuo metu padėtis kilmės valstybėje yra reikšmingai pasikeitusi. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pagrįstas teisės aktų reikalavimų neatitinkančia ar nepakankama informacija apie kilmės valstybę.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde tik abstrakčiai užsimena, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti jai neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, tačiau tokios pozicijos nepagrindžia jokiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jau išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos pretenzijas dėl jos išsiuntimo ir draudimo jai atvykti, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pakeitė tik dalį Sprendimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė