2018-11-28 Nr. AB-21664-3-61-3-01616-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2757-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01616-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 695,41 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą (toliau – ir Sutartis). Pagal šią Sutartį kelionės organizatoriui pareiškėja sumokėjo 2 358 Lt sumą ir 160 Lt už vizas, iš viso 729,26 Eur (2 518 Lt), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, pareiškėja 2014 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai buvo grąžinta 33,85 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 695,41 Eur.

3. Pareiškėjos teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjos nuomone, valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl jai kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, kadangi neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybės neteisėti veiksmai. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Atsakovo teigimu, pareiškėjai negalėjo būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepateko į turizmo paslaugų apimtį ir nebuvo kelionių organizatoriaus prievolės dalis. Atsakovas pažymėjo, jog į bylą pateikti įrodymai (mokėjimų nurodymai ir paslaugų sutartis) nepagrindė pareiškėjos patirtos žalos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Turizmo departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 proc. minėtų įplaukų dydžio. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja dėl patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų kreiptis reiškiant kreditorinius reikalavimus į Vilniaus apygardos teismą, kuris nagrinėja UAB „Freshtravel“ bankroto bylą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos E. P. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 649,07 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2017 m. gegužės 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį, pagal kurią kelionės organizatoriui sumokėta 682,92 Eur, tačiau dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai buvo grąžinti 33,85 Eur, tačiau liko negrąžinti 649,07 Eur. Taigi, pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma. Teismas konstatavo, kad pareiškėja klaidingai nurodė, kad negrąžintą sumą sudaro 695,41 Eur, kadangi mokėjimo nurodymai patvirtino, jog į UAB „Freshtravel“ atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesti 46,34 Eur (160 Lt) ir 636,58 Eur (2 198 Lt) sumos, t. y. iš viso 682,92 Eur. Draudimo bendrovė pareiškėjai grąžino 33,85 Eur, todėl negrąžintą sumą sudarė 649,07 Eur.

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtino, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovo sąskaitą. Be to, bylos duomenys patvirtino, jog UAB „Cherry Media Lt“, kuri yra www. beta.lt portalo valdytoja, veikė kaip atsiskleidęs tarpininkas. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėja mokėjimą atliko anksčiau, nei sudaryta Sutartis, nereiškė, jog Sutartis nebuvo sudaryta. Atsižvelgus į tai, teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja pervedė 2 198 Lt į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale užsakytą kelionę į Hurgadą. Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 33,85 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Teismas sprendė, jog pareiškėjai liko negrąžinta 649,07 Eur suma.

12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad priemoka už vizas buvo pervesta į UAB „Freshtravel“ atsiskaitomąją sąskaitą, neįvykus kelionei, sumokėta už vizų įforminimą suma pareiškėjai nebuvo grąžinta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad buvo teisinis pagrindas ir šią sumą priteisti pareiškėjos naudai.

13. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. gegužės 31 d., todėl nuo šios dienos teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 116–127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti.

15. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, tinkamai nemotyvavo sprendimo dalies, kurioje sprendė dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės. Nors teismas pacitavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias valstybės deliktinę atsakomybę, tačiau nenurodė ar egzistuoja būtinų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

16. Atsakovo įsitikinimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų pažeidimų.

17. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjos į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos padarymo faktą, todėl visiškai nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Tai, kad Sutartyje pareiškėja buvo nurodyta kaip viena iš šios sutarties šalių, priešingai nei sprendė teismas, visiškai neįrodo, jog Sutartis buvo realiai sudaryta, kadangi ne šalių įvardijimas sutartyje, bet šalių parašai patvirtina sutarties sudarymo faktą. Nesant šalių valią sudaryti Sutartį patvirtinančių parašų, negali būti laikoma, kad šalys išreiškė valią sudaryti sutartį. Taigi pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, taip pat, kad 2014 m. lapkričio 9 d. mokėjimo nurodymu atliktas mokėjimas buvo UAB „Freshtravel“ naudai.

18. Teismai visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovo nuomone, teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš Lietuvos valstybės.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

20. Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą remiasi iš esmės argumentais, nurodytais atsakovo apeliaciniame skunde, papildomai nurodydamas, kad UAB „Freshtravel“ veiklos metu galiojo kelios Turizmo įstatymo redakcijos, tačiau mano, jog bylai aktuali nemokumo paskelbimo dieną galiojusi redakcija (2014 m. lapkričio 14 d.). Atkreipia dėmesį, jog Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustatė tik minimalias diferencijuotas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas, tačiau minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatorių veiklą. Nurodytų sumų maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą. Taigi šiuo atveju dengtinos rizikos dydis įstatyme nėra ribojamas. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaudamasis skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatomis, padarė materialinės teisės pažeidimą, kas sudaro pagrindą teigti, jog sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

25. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Dėl Turizmo įstatymo redakcijos taikymo

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas sprendime aptarė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Todėl sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo aiškiai įvardyti, kokia įstatymo redakcija remiasi. Vis dėlto vien įstatymo redakcijos aiškus neįvardijimas, aptariant kelias galiojusias redakcijas ir padarant išvadą, jog iš esmės visos aptartos normos nesuteikė pareiškėjai pakankamų garantijų, kylančių iš Direktyvos 90/314/EEB, nelaikytinas trūkumu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas aktualią bylai Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakciją bei atsižvelgęs į iš esmės analogiškoje byloje išanalizuotą tapatų teisinį reguliavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017), taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytas teismo sprendimo neteisėtumo argumentas dėl rėmimosi netinkama Turizmo įstatymo redakcija atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

27. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

28. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

29. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

31. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d.

ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

32. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

34. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama ES sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

35. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis ES teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

36. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

37. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

39. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr. pvz., 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 75–77 p.).

40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė