2013-08-22 Nr. AB-4337-3-61-3-02513-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1424/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02513-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. A. ir V. S. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A. ir V. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2012 m. rugsėjo 18 d. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) mokėjimo pranešimą Nr. 10155519, atleisti ją nuo vietinės rinkliavos už gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus r. sav., Verkšionių k. (toliau – ir Namas), ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją taikyti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą.

Skunde (b. l. 1, 111-114) pareiškėja paaiškino, kad kartu su kitomis Namo savininkėmis A. A. ir V. S. 2012 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į atsakovą dėl mokėjimo pranešimo anuliavimo, tačiau Vilniaus rajono savivaldybės administracija šio prašymo netenkino. Jos nuomone, Namui nepagrįstai nustatyta maksimali rinkliava, nes pastate niekas negyvena, rinkliava skaičiuojama pagal pastato plotą, bet ne pagal atliekų kiekį. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pareiškėjai nėra teikiamos, prie pastato nepastatytas konteineris, o žaliosios masės tvarkymas nepatenka į komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. 2012 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja paprašė atsakovą atleisti nuo vietinės rinkliavos, kadangi pastatas nenaudojamas. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. A33(7)-523 nurodė, jog būtina pateikti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) LESTO pažymą apie 2012 m. suvartotą elektros energijos kiekį. Namo bendraturtės 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos, pridėdamos AB LESTO pažymą apie apmokėtą elektros energijos kiekį per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d., taip pat pridėjo gyventojų, kurie gali patvirtinti, kad pastatas nenaudojamas, sąrašą. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 18 d. atsisakė atleisti nuo vietinės rinkliavos bei netenkino prašymo taikyti lengvatą, todėl pareiškėja užpildė 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą išrašyti tik vieną mokėjimo pranešimą. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 18 d. išrašė vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą Nr. 10155519, juo nustatė 20 Lt dydžio rinkliavą per mėnesį už pastatą, t. y. neatsižvelgė į aplinkybes, kad pastatą saugo šuo, pastatas yra šildomas elektra, savininkės jame lankosi tik vasaros sezono metu. Pareiškėja nurodė ir tai, kad 2012 m. gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais jai nebuvo teikiama mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslauga. Atsakovas privalo jai taikyti lengvatą Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319 (toliau – ir Aprašas), 5.4 punkto pagrindu.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 19-22) paaiškino, kad pareiškėja, V. S. ir A. A. yra Namo bendrasavininkės, todėl joms, kaip vietinės rinkliavos mokėtojoms, tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėja, V. S. ir A. A. 2012 m. rugsėjo 18 d. atvyko į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Dūkštų seniūniją su 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškimu ir AB LESTO 2012 m. rugsėjo 18 d. pažyma Nr. 50220-MS-895 apie elektros suvartojimą per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Administracijos Dūkštų seniūnija, atsižvelgdama į minėtą pareiškimą, pateikė pareiškėjai mokėjimo pranešimą Nr. 10155519, žodžiu paaiškindama, kad pareiškėjai negali būti suteikta lengvata, nes AB LESTO pažymoje pateikti duomenys apie suvartotą elektros energiją neatitinka Aprašo 13.3 punkto reikalavimų.

Pagal pažymą, pareiškėja minėtu laiku suvartojo 452 kWh, o tam, kad būtų suteikta Aprašo 5.3 punkte nustatyta lengvata, sunaudotos elektros energijos per metus turi būti ne daugiau kaip 140 kWh. Sunaudojus elektros energijos daugiau kaip 140 kWh per metus, privaloma pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas. Pareiškėja taip pat pateikė 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą, kuriuo ji ir tretieji suinteresuoti asmenys siekė sujungti mokėjimo pranešimus į vieną, rengiamą jos vardu.

Šiame prašyme buvo nurodyta, kad savininkės nuolat naudojasi gyvenamuoju namu, todėl pareiškėjai negalėjo būti suteikta lengvata pagal Aprašo 13.3 punktą ir mokėjimo pranešimas Nr. 10155519 anuliuotas. Pasak atsakovo, reikalavimas panaikinti mokėjimo pranešimą Nr. 10155519 negali būti patenkintas ir todėl, kad mokėjimo pranešimas nelaikytinas administraciniu aktu, galinčiu būti ginčo administraciniame teisme dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje AS520-164/2012).

Pareiškėjai 2012 m. gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslauga nebuvo teikiama, todėl vadovaujantis Aprašo 5.4 punktu už minėtą laikotarpį jai pritaikyta 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata. Pagal mokėjimo pranešimą Nr. 10155519, pareiškėjai vietinės rinkliavos mokestis yra apskaičiuotas už 4 mėnesius (rugsėjį – gruodį). 2012 m. rugpjūčio 20 d. jai buvo pristatytas atliekų surinkimo konteineris, tačiau konteinerį ji atsisakė priimti. Pagal LVAT praktiką, atsisakymas priimti konteinerį nedaro įtakos pareiškėjos pareigai mokėti vietinę rinkliavą (pvz.: administracinės bylos Nr. A556-1745/2012, A442-1772/2012).

Rinkliavos nustatymas pagal pastato plotą, o ne pagal realiai turimas atliekas, neprieštarauja teisės aktams. Pareiškėjos pareiga mokėti siejama su valdymu, naudojimu ir disponavimu nuosavybe. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) nuostatų oficialiu išaiškinimu, vietinės rinkliavos negali būti siejamos su teikiama paslauga. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu (administracinė byla Nr. A525-471/2010).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos D. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 160-168).

Teismas nurodė, kad rinkliavos dydį ir jai priskirtą pareigą mokėti rinkliavą pareiškėja pradėjo ginčyti 2012 m. rugsėjo 18 d. gavusi mokėjimo pranešimą Nr. 10155519. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pareiškėjai 100 procentų lengvata jau buvo pritaikyta už 2012 m. gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius. Lengvata pritaikyta vadovaujantis Aprašo 5.4 punktu, kuris nustatė konkrečią išimtį, taikomą mokant rinkliavą tik už 2012 m. gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius, jeigu nurodytu laikotarpiu mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslauga nebuvo teikiama (nemokamas konteineris pareiškėjai pasiūlytas 2012 m. rugpjūčio 29 d.).

Todėl pareiškėjai vietinės rinkliavos mokestis priskaičiuotas tik už 4 mėnesius – 2012 m. rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurių neginčijo ir pareiškėja, pareiškėjos pirminio skundo reikalavimas panaikinti 2012 m. rugsėjo 18 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą Nr. 10155519 negali būti tenkinamas. Reikalavimas netenkinamas dėl to, kad skundžiamas mokėjimo pranešimas jau negalioja, be to, jis negali būti administracinio ginčo dalyku, nes tai nėra individualus administracinis aktas.

Atsakydamas į pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, kad už visas komunalines paslaugas jos moka pagal savo gyvenamąją vietą, dirba Vilniuje, todėl negali gyventi Verkšionių kaime, teismas pažymėjo, jog gyvenamosios vietos deklaravimas, komunalinių mokesčių mokėjimas, taip pat ir už komunalinių atliekų išvežimą pagal gyvenamąją vietą, darbo vieta neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar asmenys, turintys tam tikroje vietovėje nekilnojamąjį turtą, privalo mokėti savivaldybės tarybos nustatytą rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymo ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) nuostatomis vietinė rinkliava nėra mokestis už konkrečių atliekų tvarkymą. Savivaldybės pasirenka, ar nustatyti mokesčių už komunalinių atliekų tvarkymą tarifus, ar įvesti vietinę rinkliavą. Šiuo atveju ginčas yra dėl vietinės rinkliavos, todėl nebūtina sudaryti kokią nors sutartį dėl atliekų tvarkymo, kad rinkliava būtų renkama. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad savivaldybė siekė užtikrinti, kad pareiškėja gautų nemokamai mišrių atliekų surinkimo priemonę – konteinerį, tačiau konteinerį priimti ji atsisakė.

Pareiškėja nenurodė, kad kurios nors Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalyje numatytos paslaugos už mokamą rinkliavą jai nebūtų teikiamos. Sistemiškai aiškindamas Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 (toliau – ir Taisyklės), 12, 13, 15, 31.1, 31.4 punkto ir Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 (toliau – ir Nuostatai), 19, 21, 24 punkto reguliavimą teismas padarė išvadą, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą privalo mokėti nekilnojamojo turto savininkai ar valdytojai.

Nuostatuose nėra jokių išimčių tokiems atvejams, kai asmuo toje vietovėje negyvena. Todėl pareiga mokėti rinkliavą nustatyta nekilnojamojo turto objekto savininkui, šiuo atveju pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, ši pareiga visai nepriklauso nuo to, kad asmens gyvenamoji vieta deklaruota kitur, kad nuolatinėje gyvenamojoje vietoje asmuo moka mokesčius už komunalinių atliekų tvarkymą. Kiti savivaldybės tarybos sprendimais patvirtinti teisės aktai reglamentuoja tik lengvatų taikymą, tačiau neatleidžia nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T3-220 patvirtintas rinkliavos dydžio apskaičiavimas nustato, kad gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektams, kurių visas naudingas plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingo ploto yra gyvenamosios patalpos, minimalus vieno būsto mokestis yra 7 Lt, maksimalus – 20 Lt. Sprendime nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydžio parametras yra 100 kv. m, tam plotui nustatytas mėnesio rinkliavos dydis 16 Lt. Kadangi pareiškėjos gyvenamojo namo naudingas plotas dvigubai didesnis, nėra pagrindo teigti, jog maksimalaus dydžio rinkliavos nustatymas objektyviai neteisingas.

Teismas nurodė, kad pareiškėja (ir tretieji suinteresuoti asmenys) kreipėsi į atsakovą 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymu, kuriuo prašė anuliuoti sąskaitą, t. y. neprašė taikyti lengvatos, nors pateikė AB LESTO pažymą apie elektros sunaudojimą ir gyventojų sąrašą. Nurodyti priedai leistų daryti išvadą, kad taip buvo prašoma taikyti lengvatą. Pareiškėja teigia, kad jai žodžiu buvo atsisakyta taikyti lengvatą, todėl ji iš karto užpildė prašymo formą, nes siekė tik to, kad sąskaita būtų išrašoma vien jos vardu.

Tačiau iš pasirašyto 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymo teksto aiškiai matyti, jog pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys pasirašė, kad sutinka mokėti vietinę rinkliavą. Tokiu būdu savivaldybės administracija buvo suklaidinta ir neturėjo pagrindo spręsti lengvatos taikymo klausimo. Tuo metu jau įsigaliojo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319 patvirtintas Aprašas. Jis nustato sąlygas, kurioms esant taikoma 100 procentų lengvata (5 punktas). Aprašo 13 punkte nurodyta, kaip reikia kreiptis į savivaldybės administraciją dėl lengvatos taikymo, kai nekilnojamojo turto objektas yra nenaudojamas.

Gavusi tokį prašymą savivaldybės administracija ir spręstų lengvatos taikymo klausimą. Pareiškėja ar tretieji suinteresuoti asmenys dar nėra pateikę savivaldybei tokio prašymo, jis teikiamas kartu su sąžiningumo deklaracija ir papildomais dokumentais. Prie 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymo pridėta AB LESTO pažyma tik už keletą mėnesių neatitiko Aprašo 13.3 punkto reikalavimo pateikti duomenis apie suvartotą elektros energijos kiekį už metus. Pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys šia teise dar gali pasinaudoti. Atstovo atstovas nurodė, kad tuo atveju, jeigu naudojami elektros prietaisai yra būtini, pvz.:

žolei pjauti, namui šildyti, galima pateikti dokumentus apie šių prietaisų naudojimą ir į tai gali būti atsižvelgta taikant lengvatą. Apibendrindamas pareiškėjos prašymu apklaustų liudytojų parodymus teismas pažymėjo, kad pareiškėja Name lankosi kartą per savaitę, prižiūri šunį, tvarko aplinką, todėl negalima teigti, jog aplinka yra visiškai neteršiama, jokių atliekų nesusidaro.

III. Pareiškėja D. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 171-176) nurodoma, kad:

1. Atsakovas, siekdamas Namo bendraturtėms išrašyti vieną mokėjimo pranešimą, paprašė jas užpildyti bei pasirašyti nustatytos formos prašymą. Šio prašymo tekste be kita ko buvo nurodyta, kad bendrasavininkiai nuolat naudojasi pastatu, nors prašymo pagrindinis tikslas buvo į vieną sujungti tris mokėjimo pranešimus, bet ne patvirtinti nuolatinį naudojimąsi nekilnojamuoju turtu.

2. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovas apskaičiavo pareiškėjai vietinę rinkliavą už 2012 m. rugsėjo–gruodžio mėnesį, negalima daryti išvados, kad mokėjimo pranešimas Nr. 10155519 nebegalioja.

3. Mokėjimo pranešimas formuoja vietinės rinkliavos mokėtojui privalomą elgesio taisyklę, t. y. pareigą mokėti nustatyto dydžio rinkliavą. Be to, mokėjimo pranešimu išsprendžiamas lengvatos taikymo klausimas, t. y. nurodomas pritaikytos lengvatos dydis, todėl mokėjimo pranešimas yra individualus administracinis aktas. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neginčija jokio individualaus administracinio akto dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo.

4. Pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys raštu kreipėsi į atsakovą su atskirais prašymais dėl lengvatos namui taikymo. Atsakovas prašymų netenkino, raštu pateikdamas paaiškinimus dėl lengvatų suteikimo tvarkos. Vėliau jos pakartotinai raštu kreipėsi į Administraciją dėl mokėjimo pranešimų sujungimo ir lengvatos suteikimo, tačiau atsakovas žodžiu atsisakė taikyti lengvatą (žodinio atsisakymo taikyti lengvatą faktą atsakovas atsiliepime pripažino). Žodinis atsisakymas taikyti lengvatą turėtų būti prilyginamas individualiam administraciniam aktui, kuris gali būti skundžiamas teismui.

5. Pastato paskirtis yra gyvenamoji. Nekilnojamojo turto objektas gali būti naudojamas tik pagal paskirtį. Tuo atveju, jei nekilnojamojo turto objekte niekas negyvena, jis nėra naudojamas pagal paskirtį, t. y. apskritai nenaudojamas, nes negali būti naudojamas kitai būdais. Tai sudaro pagrindą vadovautis Aprašo 5.3 punkto nuostatomis. Namo šildymas elektra bei elektros prietaisų naudojimas (pvz., žoliapjovė) padidina elektros energijos suvartojimą, todėl peržengiama Apraše numatyta 140 kWh per metus riba.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 189-192) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. A. ir V. S. 2013 m. kovo 18 d. pareiškimais prisidėjo prie pareiškėjos apeliacinio skundo (b. l. 187, 188).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjos pareigos mokėti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą pažymima, kad skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 konstatavo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz.: administracinės bylos Nr. A442-2210/2011, A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Šios bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai D. A. bei tretiesiems suinteresuotiems asmenis V. S. ir A. A. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamosios paskirties pastatas (230,07 m2 ploto vienbutis namas). Minėta aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, jog D. A. pagrįstai laikoma vietinės rinkliavos mokėtoja, t. y. ji turi pareigą mokėti įmokas, apskaičiuojamas pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatytą vietinės rinkliavos dydį.

Atsakant į pareiškėjos skundo argumentus pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“ nagrinėjamu atveju yra svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Tačiau aptartas teisinis reguliavimas niekaip neapriboja pareiškėjos galimybių kreiptis į savivaldybės administravimo subjektą dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo.

Pagal Aprašo 13 punktą, asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio tvarkos aprašo 5.3 punkte nustatyta lengvata, t. y. kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas, seniūnijai pagal objekto buvimo vietą arba Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriui turi pateikti: 1) prašymą; 2) sąžiningumo deklaraciją 3) AB LESTO pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį už metus, kai nebuvo naudojamasi nekilnojamuoju turtu ir sunaudota elektros energijos per metus ne daugiau kaip 140 kWh. Sunaudojus elektros energijos daugiau kaip 140 kWh per metus, privaloma pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad nekilnojamojo turto objektas buvo nenaudojamas. Taigi, kaip matyti iš cituotų nuostatų, tam, kad viešojo administravimo institucijos sprendimai (veiksmai) sukurtų teisines pasekmes ir galimai pažeistų asmens teises, asmuo turi realiai siekti pasinaudoti jam numatytomis teisėmis.

Teisėjų kolegija, nuodugniai išanalizavusi ir įvertinusi D. A., V. S. ir A. A. 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškimą, kuriame jos nurodė atsakovui sutinkančios sudaryti sutartį dėl šiukšlių išvežimo, pasirašyti už pateiktą šiukšlių konteinerį ir sumokėti už paslaugas, jei bus sudarytos sąlygos išvežti nupjautą žolę 2012 m. gegužės – spalio mėnesiais, bei neprieštaraujančios bendros sąskaitos išrašymui, formalios išraiškos ir turinio požiūriu, negali pritarti pareiškėjai, jog minėtas dokumentas atitinka esminius kreipimosi dėl palankesnių apmokestinimo sąlygų taikymo reikalavimus (Aprašo 13 p.). Aplinkybė, kad prie pareiškimo D. A. pridėjo AB LESTO pažymą, nepaaiškindama, kokiu tikslu šis dokumentas pateikiamas, nelaikytina tinkamu ginčo administracinės procedūros inicijavimu. Todėl byloje nesant objektyvių duomenų, kad D. A. nustatyta tvarka paprašė skirti 100 proc. vietinės rinkliavos lengvatą, o Vilniaus rajono savivaldybės administracija tokį prašymą atmetė, nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Dėl kitų pareiškėjos skunde keliamų reikalavimų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, sprendime išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. Apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų įvertinęs, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą ir A. A., V. S. prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius