2016-08-29 Nr. AB-16560-3-61-3-04020-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2506-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04020-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovė), po 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis praleistą parą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. jis buvo uždarytas į Lukiškių TI-K paskirstymo kamerą ir joje laikytas iki 18 val. 30 min., vėliau – į karantino kamerą Nr. 112A, kurioje laikytas su penkiais asmenimis. Kitą dieną buvo perkeltas į apie 8 kv. m ploto kamerą, kurioje buvo prievarta laikomas su dar trimis asmenimis. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros buvo perpildytos, neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, normos (3,6 kv. m) reikalavimo. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas 23 val. per parą ir 1 val. leista pasivaikščioti lauko kiemelyje. Be to, dalį kamerų ploto taip pat užėmė sanitarinis mazgas, tualetas, atitvertas apie 1,5 m aukščio sienele, prie grindų pritvirtintas stalas su dviem atsilenkiančiom kėdėm. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose nepakankama ventiliacija, dėl to buvo drėgna, nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, krisdavo ant galvų ir į maistą, taip pat kamerose buvo tarakonų. Kamerose nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, nes stalas labai mažas, o karantino kameroje jo apskritai nebuvo. Pareiškėjui kamerose trūko erdvės, neturėjo galimybės judėti.

Pareiškėjo manymu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio nuostatoms, pažeidžia jo garbę ir orumą. Pareiškėjas teigė, kad dėl teisės aktų reikalavimų atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymo, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, pablogėjo sveikata, jis tapo dirglus, nervingas, jautė baimę bendraudamas su kitais asmenimis.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 26 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 A. Taip pat nurodė laikotarpius, kameras, jų plotus, kamerose buvusių asmenų skaičių, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovė pažymėjo, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau ne 3,6 kv. m ploto, tačiau tam tikrais atvejais kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, bet tam tikrą laiką pareiškėjui tekęs plotas visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, atsiradus galimybei, suimtieji (nuteistieji) perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovė pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K teigimu, kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje nurodytų reikalavimų. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant miegamųjų vietų kamerose skaičių, lentynos padaromos atitinkamai didesnės arba mažesnės. Atsakovė paaiškino, kad dėl mažo kamerų ploto, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų.

Atsakovės teigimu, Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko savo kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės kamerose. Sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo kamerose tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų.

Atsakovės manymu, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius ir Lietuvos nacionalinius teisės aktus bei nurodydamas, kad bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri jo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai jį paveikė ir sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėjo, kad nesant nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo I. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės 330 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 312 dienų, iš jų – 109 dienas pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista, t. y. jam teko nuo 1,59 kv. m iki 3,39 kv. m plotas.

Teismas išdėstė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje tekęs plotas buvo ne mažesnis nei Įsakyme Nr. V-124 nustatytas 3,6 kv. m minimalus plotas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas kameros plotas nėra išskaičiuojamas, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, ar nėra suvaržyta galimybė judėti tarp baldų ir, ar toks suvaržymas galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris nėra vienkartinis ar trumpalaikis išgyvenimas ar emocija. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, kad jis patyrė neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, jog kamerose buvo sunku judėti, nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo. Šios pretenzijos iš esmės buvo susijusios su kamerų perpildymu. Konstatavęs gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos pažeidimą ir pripažinęs, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl judėjimo galimybių apribojimo ir maitinimosi sąlygų teismas atskirai nevertino.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kamerų būkle dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, parazitų kamerose nurodė, kad iš atsakovės atsiliepimo turinio ir pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, ir tai atitiko Higienos normos 24 punkto reikalavimą. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014–2015 m. atliktų patikrinimų aktais, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose kurį laiką buvo laikomas pareiškėjas, esminiai Higienos normos pažeidimai nenustatyti. Kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros, drėgmės ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo pašalinti. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai patvirtino, kad nustatyti lubų, sienų, grindų defektai buvo šalinami nedelsiant, atsižvelgiant į finansines Lukiškių TI-K galimybes.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracija 2013 m. gruodį sudarė sutartį dėl dezinsekcijos su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. 2015 m. sausio 2 d. buvo sudaryta sutartis ir su UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014–2015 m. atliktų patikrinimų metų vizualiai graužikų ir kitų buitinių parazitų tikrintose kamerose nenustatė ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K pagal nustatytą tvarką registruojami ir vykdomi sutartyse nustatyti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad Lukiškių TI-K skyrė reikiamą dėmesį kenkėjų naikinimui.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus tik dėl teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimo, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovės teiginius, kad ji negalėjo daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, vertino kaip nereikšmingus sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą bei trukmę, atsižvelgdamas į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo sąlygas, į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nenustatęs, kad Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatęs pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo Lukiškių TI-K, priteisė pareiškėjui iš atsakovės 330 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas I. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki apeliacinio skundo padavimo dienos, jo bausmės Lukiškių TI-K laiką skaičiuoti vieną parą prilyginant dviem parom.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 lapkričio 25 d. jis buvo uždarytas Lukiškių TI-K ir kalėjo netinkamomis sąlygomis: kameros plotas neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, kamerose laikomas 23 val. per parą kartu su 3–4 asmenimis, dviem asmenim suteikiamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus per mėnesį, kamerose nepakanka apšvietimo, neužtikrinama ventiliacija, nėra galimybės pavalgyti prie stalo. Be to, pareiškėjo teigimu, tualetas yra atviras ir arti durų, todėl, tenkinant lytinę aistrą, pareigūnai dažnai atidaro duris ir taip sukelia neigiamas emocijas, pareiškėjas jaučiasi pažemintas ir patiria išgyvenimus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose trūksta baldų, nėra kur susidėti drabužių, juos skalbti ar džiovinti. Pasivaikščiojimui skiriama tik 1 val. Tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė emocines bei dvasines kančias, stresą, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į skundą pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų, iš kurių matyti kamerų plotai ir jose buvusių asmenų skaičius, negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė. Atsižvelgiant į tai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio mėn., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 330 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jo laikymo Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto, Lietuvos higienos normų pažeidimais bei teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygų bei priteistos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės (netinkamas apšvietimas, tualetinio popieriaus, baldų kameroje trūkumas, galimybių išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nesudarymas) galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki skundo padavimo dienos – 2015 m. rugpjūčio 3 d., kuriuo pirmosios instancijos teismas ir vertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, todėl laikotarpis nuo skundo iki apeliacinio skundo padavimo dienos nebus vertinamas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. Pagal EŽTT praktiką, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Pažymėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. (iš viso 312 parų) buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš jų 109 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto (kameros plotas vienam asmeniui svyravo nuo 1,59 kv. m iki 3,39 kv. m). Tokiu būdu buvo pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Šios aplinkybės, be kita ko, atsiliepime į skundą neneigia ir atsakovė, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo kitų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K, vertinimu, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis grindė savo reikalavimus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos higienos normų HN 76:2010 pažeidimų dėl patalpų vėdinimo, santykinės oro drėgmės, buitinių parazitų ir graužikų buvimo, nenustatyta, o nežymūs pažeidimai (nešvarios grindys ir/ar tualetai, vietomis atsilupę dažai), kurie buvo pašalinti, negali būti vertinami kaip sukėlę pareiškėjui intensyvius neigiamus išgyvenimus.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepatyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris, nagrinėjamu atveju, galėtų būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui 109 kalinimo Lukiškių TI-K dienas teko nuo 1,59 iki 3,39 kv. m kameros ploto, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 1035 Lt (300 Eur) minimali mėnesinė alga, ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 45 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 330 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 800 Eur suma.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką, kai jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, vieną dieną skaičiuojant kaip dvi, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai tokio pažeistų teisių gynimo būdo nenumato, todėl šis pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. G. (I. G.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui I. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas