2018-06-13 Nr. AB-11484-3-61-3-01614-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-808-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01614-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. P-142 „Dėl tarnybinės nuobaudos Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui M. R.“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas) ir jo pagrindu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad įsakymas, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių, bei nesant jo veiksmuose tarnybiniam pažeidimui konstatuoti reikiamos tarnybinio pažeidimo sudėties, grindžiant pažeidimą iš esmės blanketinėmis teisės normomis.

1.2. Pareiškėjo teigimu, jis skundžiamame įsakyme nurodytus neva tarnybinius nusižengimus, susijusius su ikiteisminių tyrimų atlikimo kontrole ir jų vilkinimu (t. y. terminų pratęsimu ir kitų kontrolės ir reagavimo veiksmų (ne)atlikimu), atliko ne sąmoningai ir valingai, o dėl objektyvių priežasčių. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Panevėžio valdyboje buvo ir yra susiklosčiusi sudėtinga situacija dėl tyrėjų darbo krūvių, kadangi tiriamos bylos yra sudėtingos ir didelės apimties.

Priešingai, nei teigiama 2016 m. kovo 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje (toliau – ir Išvada), prokurorės, kurios veiklą kontroliavo pareiškėjas, krūvis tokio sudėtingumo ir apimties bylose tikrai buvo maksimaliai didelis, todėl pareiškėjas nemanė ir nemano, kad tyrimai buvo vilkinami ir nematė pagrindo tyrėjams kelti drausmės bylų bei prokurorei inicijuoti tarnybinį patikrinimą. Tai pareiškėjas buvo nurodęs ir savo paaiškinime. Be to, nors skundžiamame įsakyme nurodyta, kad prokurorė ir pareiškėjas nepripažįsta padarę tarnybinius pažeidimus, nors prokurorė savo paaiškinime nurodė, jog dalis tyrimų buvo atliekami nepakankamai intensyviai, tačiau prokurorė nurodė ir to priežastis, kurios iš esmės yra teisingos ir į kurias atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo atsižvelgta, apsiribojant STT centrinės būstinės vadovų paklausimu.

Šiuo atveju turėjo būti vertinama ne tik tai, kad tyrimų veiksmai nebuvo atlikti, bet ir tai, kokios buvo to priežastys, t. y. ar jie objektyviai galėjo būti atlikti, tačiau toks vertinimas nebuvo atliktas. Kita vertus, už tyrimo greitumą ir objektyvumą atsakingi pirmiausia ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovai, kurie šiuo atveju tyrimų užsitęsimą taip pat grindė objektyviomis priežastimis, taigi į situaciją buvo įsigilinę. Taip pat pats pareiškėjas, kaip aukštesnysis prokuroras, tyrimą tiesiogiai organizavusių prokurorų vadovas, nuolat ėmėsi reikiamų priemonių, t. y. rengė ar dalyvavo pasitarimuose su prokurorais, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovais, kurie buvo protokoluojami, esant pagrindui, visuomet kreipėsi ir raštais į juos.

Rašytinių nurodymų pareiškėjas nedavė, nes tyrėjai žinojo, ką daryti byloje, tyrimo vizija ir veiksmų atlikimo eiga jiems buvo ir yra žinomi. Be to, pareiškėjas ėmėsi įvairių priemonių darbo krūviui sureguliuoti, siekdamas padidinti reikiamos specializacijos prokurorų skaičių (paskirti antrą prokurorą korupcijos byloms), tačiau jos buvo neįgyvendintos dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių (sprendimai priimti apygardos vyriausiosios prokurorės). Galiausiai tyrimą tęsiantis aukštesnis prokuroras (pareiškėjo vadovas) taip pat turėjo tinkamai ir laiku reaguoti į galbūt pareiškėjo ir prokurorės netinkamus veiksmus.

Į visas šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta ir jos nebuvo tirtos bei vertintos. Be to, pareiškėjas nebuvo supažindintas su visais tyrimo duomenimis (pvz., vyriausiosios prokurorės paaiškinimu, į kurį neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimo). Taigi šiuo atveju tarnybinis tyrimas atliktas neobjektyviai, šališkai, sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, o tarnybinė nuobauda paskirta nesant nustatytų visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų.

1.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme nurodomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio bei 170 straipsnio 5 dalies normos, kurias pareiškėjas neva pažeidė, yra blanketinės, tačiau šiuo atveju nebuvo nustatyta, ar šie pažeidimai kartu gali būti laikomi ir tarnybiniu nusižengimu. Išvadoje ir skundžiamame įsakyme taip pat nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjas pažeidė BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi, pareiškėjas, vadovaudamasis to paties straipsnio 2 dalimi bei Ikiteisminių tyrimų terminų kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. spalio 15 d.

įsakymu Nr. I-142 (2012 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. I-300 redakcija) (toliau – ir Aprašas), po vieną kartą bylose pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, nepažeisdamas įstatymų nuostatų, esant objektyvioms aplinkybėms tai padaryti. Iš pranešimo apie galbūt padarytą pažeidimą neaišku, kada pareiškėjo padaryto pažeidimo tiksli pradžia ir pabaiga. Be to, ikiteisminio tyrimo atlikimo terminą pareiškėjas bylose pratęsė tik po vieną kartą, visus kitus kartus, metus laiko, tyrimus tęsė apygardos vyriausioji prokurorė. Taigi šiuo atveju vertinant pareiškėjo nava padarytus pažeidimus, jie iš esmės turėjo būti įvertinti ir Panevėžio apygardos prokuratūroje nustatytos tyrimų tęsimo tvarkos kontekste.

Be to, skundžiamame įsakyme nurodyta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies norma yra blanketinė, todėl turėjo būti nurodyta, kokio konkrečiai teisės akto pareiškėjas nevykdė, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi tiek pranešimas, tiek skundžiamas įsakymas suformuluoti netinkamai, neaiškiai. Taip pat ir Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra blanketinė, o imperatyvių paliepimų dėl tyrimo eigos, kontrolės sustiprinimo formų ar kt. nebuvo duota, apsiribojant bendro pobūdžio blanketinės formos nurodymais.

Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (toliau – ir Rekomendacijos dėl veiklos) (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija), 15 punkto (taip pat blanketinės normos, nukreipiančios į kitą blanketinę BPK normą) nurodymas taip pat nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta, jog ikiteisminį tyrimą atliko prokuratūros prokuroras, t. y. pati prokurorė tyrimų neatliko, juos tik kontroliavo, o tyrimus atliko ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai.

Taip pat ir Rekomendacijų dėl veiklos (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1-139 redakcija) 53 punkto norma yra blanketinė, nukreipianti į minėtą blanketinę BPK 170 straipsnio normą, iš kurios matyti, kad aukštesnysis prokuroras gali pats vykdyti kontrolę arba ją perduoti kitam aukštesniajam prokurorui, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, terminų kontrolę vykdė apygardos vyriausioji prokurorė; be to, šio pažeidimo pradžia nurodoma nuo 2013 m. lapkričio 28 d., tačiau ši nuostata įsigaliojo tik 2015 m. birželio 2 d., todėl iki to laiko pareiškėjas šios nuostatos negalėjo pažeisti.

Dėl Aprašo 22.1.3, 29.2, 29.3, 29.4 ir 29.6 punktų pažeidimo pareiškėjas pažymėjo, jog kaip minėta, jis nematė, kad prokurorė būtų pažeidusi įstatymus, neužtikrinusi bylų tyrimo ar kt., todėl pagrindo inicijuoti drausmės bylos prokurorei nematė; Aprašo 29 punkto nuostatos taikomos aukštesniajam prokurorui pratęsiančiam tyrimus, šiuo atveju – apygardos vyriausiajai prokurorei. Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d.

įsakymu Nr. 1-141 (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1-290 redakcija) (toliau – ir Kompetencijos nuostatai), 10.2 punkto taip pat nurodė, kad iš esmės tai yra blanketinė norma, nenusakanti konkretaus veikimo varianto, be to, iš esmės ši nuostata yra susijusi su konkrečių veiksmų ar sprendimų vertinimu, o dėl rašytinių nurodymų davimo pareiškėjas jau yra pasisakęs. Pareiškėjas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 6-V-10 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijų nustatymo“ 1.3 punkto nurodė ir tai, kad apskritai neaišku, ką šiuo atveju jis pažeidė, kadangi šis punktas yra labai platus ir nei skundžiamame įsakyme, nei Išvadoje nenurodyta, kokių šiame punkte nurodytų reikalavimų pareiškėjas neužtikrino.

Taip pat, pareiškėjo nuomone, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 6-V-13 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 6-V-2 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijos nustatymo“ pakeitimo“ 1.3.5, 1.3.6 punktų normos yra iš bendrųjų BPK blanketinių normų išplaukiančios taip pat blanketinės normos, savyje neįtvirtinančios jokių imperatyvių nuostatų, kita vertus, visiškai neaišku, kada pareiškėjas jas pažeidė, kadangi nei pranešime, nei skundžiamame įsakyme tai konkrečiai nėra nurodyta, šios nuostatos įsigaliojo tik 2015 m. birželio 2 d. o pareiškėjo pažeidimo pradžia nurodoma nuo 2013 m. lapkričio 28 d.

1.4. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje ir skundžiamame įsakyme jo veika (neveikimas) kvalifikuota netinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas nekonkrečiai, jo veiksmų nesusiejant su teisės aktų imperatyviomis normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis ir pažeidė. Pats pranešimas ir skundžiamas įsakymas suformuluoti netinkamai – aprašytos bylos, o po to visos teisės aktų nuostatos, iš kurių nematyti, kada ir kokie konkretūs veiksmai, kokių teisės aktų nuostatų nesilaikymą, t. y. galimus pažeidimus, lėmė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pranešime nurodyti laikotarpiai nuo 2013 m. lapkričio 28 d. (bylose Nr. 07-1-00408-13, Nr. 07-1-00409-13, Nr. 07-1-00412-13, Nr. 07-1-00413-13), 2014 m. kovo 25 d. (byloje Nr. 07-1-00413-140), 2014 m. rugsėjo 22 d. (byloje Nr. 07-1-00417-14) ir 2014 m. rugsėjo 29 d. (byloje Nr. 07-1-00418-14) negali būti laikomi pažeidimo pradžia, kadangi tais laikotarpiais bylos tik buvo pradėtos.

1.5. Pareiškėjas nurodė, kad skiriant nuobaudą iš esmės nebuvo įvertintos visos jo asmenį charakterizuojančios aplinkybės, remtasi tik paskutine charakteristika, dėl kurios šališkumo jis nurodė paaiškinime. Pareiškėjo pateiktose charakteristikose nurodytos absoliučiai priešingos aplinkybės. Galiausiai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda, vien siekiant pateisinti atliktą tyrimą. Taip pat nepagrįstai pareiškėjo neprisipažinimas vertintas kaip pagrindas griežtinti tyrimo komisijos siūlomą nuobaudą.

1.6. Pareiškėjas pabrėžė, kad Išvadoje nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjas netinkamai rinkosi savo veiklos prioritetus sau prisiskirdamas bylas kontrolei, kadangi iš 7 pareiškėjo kontroliuojamų bylų 3 buvo pavestos vyriausiosios prokurorės, dvi jo paties sprendimu, o dvi bylos buvo laikinai. Iš jų sudėtingiausios (savo apimtimi, vertinamų aplinkybių kiekiu ir sudėtingumu) buvo pareiškėjui pavestos apygardos vyriausiosios prokurorės. Kitos trys bylos taip pat buvo atliekamos STT, todėl turėjo pagal specializaciją atitekti prokurorei, vienintelei dirbančiai su korupcinėmis bylomis, tačiau, siekdamas nedidinti jai krūvio, pareiškėjas pats paėmė šių bylų kontrolę. Dar dvi bylas pareiškėjas paėmė iš kitų prokurorų jų atostogų metu.

1.7. Pareiškėjas pastebėjo, kad 2016 m. kovo mėn. vyriausioji prokurorė, matydama, jog dirbant visose bylose vienodai nepakanka žmogiškųjų išteklių ir laiko, suderino prioritetinių bylų sąrašą, kuri dirbama intensyviai, o kur ne, todėl tai šiuo atveju ir patvirtina, kad dėl krūvių, bylų apimčių nėra galimybės visose bylose dirbti vienodai. Kad tokia problema egzistuoja ir kitose ikiteisminio tyrimo įstaigose, matyti ir iš to, kad Generalinio prokuroro ir Policijos generalinio komisaro įsakymu (2014 m. gruodžio 8 d. Nr. 1-2701 / 5-V-1061) patvirtintas policijoje atliekamų ikiteisminio tyrimo prioritetų nustatymo aprašas. Tai pareiškėjas buvo nurodęs ir tyrimo komisijai teiktame paaiškinime.

1.8. Pareiškėjo manymu, skundžiamame įsakyme tik formaliai nurodyta žala prokuratūros, kaip valstybės institucijos, prokurorų profesijos, visos prokurorų bendruomenės prestižui ir geram vardui, visiškai to nedetalizuojant, nenurodant, kuo pasireiškė žala.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovo nuomone, atliekant pareiškėjo tarnybinį patikrinimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises, tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir Išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys pakankami konstatuoti pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, ginčijami įsakymai priimti kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jie neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

2.2. Atsakovas pažymėjo, jog visi ikiteisminiai tyrimai, dėl kurių pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, trunka ilgiau nei nustatyta BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ilgiau nei 9 mėnesius, o tarnybinio patikrinimo metu nustačius, jog labai ilgus laiko tarpus nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai ir nesant duomenų, kad tyrimai užsitęsė dėl proceso dalyvių elgesio, tikrintojas negalėjo nepripažinti šių faktų tyrimų vilkinimu. Apibendrinus visuose ikiteisminiuose tyrimuose padarytus pažeidimus, matyti, kad jokie veiksmai nebuvo atliekami nuo 6 iki 17 mėnesių, t. y. veiksmų neatlikimo laikotarpiai yra ilgesni už įstatymų leidėjo numatytą optimalų viso ikiteisminio tyrimo terminą dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra suformavęs praktiką, kad bylos sudėtingumas savaime ilgesnės proceso trukmės nepateisina. Konkrečios baudžiamosios bylos sudėtingumą būtina vertinti kartu su kitais proceso trukmės vertinimo kriterijais, o pats sudėtingumas gali būti susijęs ir su fakto, ir su teisės klausimais. Pareiškėjas nenurodė jokių kriterijų, pateisinančių ikiteisminių tyrimų sudėtingumą, tad jo nurodytų faktų apie tai, kad ikiteisminiai tyrimai yra sudėtingi, didelės apimties, negalima laikyti objektyviomis aplinkybėmis, nulėmusiomis tai, kad tyrimai užtruko.

Taip pat būtent prokuroras yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo rezultatus, nes jis yra ikiteisminio tyrimo proceso vadovas, todėl paaiškėjus, kad prokuroras laiku nedavė reikiamų nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atsakomybė tenka prokurorui. Šiuo atveju tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija neturėjo kompetencijos vertinti tyrėjų veiksmus. Duomenys apie tai buvo gauti iš centrinės STT įstaigos, Panevėžio apygardos vyriausiosios prokurorės tarnybinių paaiškinimų, tikrinamų prokurorų paaiškinimų. Juos išanalizavus, Išvadoje pasiūlyta informuoti STT direktorių apie šio tarnybinio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus ir įvertinti STT Panevėžio valdybos pareigūnų veiklą.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl tyrimų vilkinimo priežasčių yra deklaratyvaus pobūdžio, nulemtos prokuroro vaidmens ir atsakomybės ikiteisminiame tyrime ydingo traktavimo ir nėra pagrįstos objektyviais duomenimis. Skyriaus vyriausiajam prokurorui, kaip aukštesniajam prokurorui, taikomi didesni reikalavimai ne tik vykdant proceso įstatymus, bet ir kontroliuojant pavaldžių prokurorų darbą.

2.3. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, kaip apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiasis prokuroras, Kompetencijos nuostatų 10.2 punktu yra įpareigotas tikrinti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, duoti rašytinius nurodymus dėl proceso veiksmų atlikimo, t. y. atlikti veiksmus, kurie patenka į vadovavimo apibrėžimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. bei 2006 m. birželio 15 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, susidarius situacijai, reikalaujančiai užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, teisės aktuose prokuroro kompetencijai priskirti veiksmai (įvardyti kaip prokuroro teisės) tampa pareigomis. Ši nuostata taikoma ir tiesiogiai ikiteisminį tyrimą organizuojančiam, ir aukštesniajam prokurorui. Taigi prokuroras negali pasyviai stebėti ikiteisminio tyrimo proceso, turi pasirinkti, kokių veiksmų pagal jam priskirtą kompetenciją tikslinga imtis konkrečiu atveju, ir laiku atlikti šiuos veiksmus. Skunde pareiškėjas nenurodė jokių veiksmų, kurių ėmėsi, siekdamas pagreitinti procesą, išskyrus pasitarimus, nors, 2015 m. redakcijos Rekomendacijose dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant yra numatyta ir kitų priemonių. Kaip matyti iš Išvados, pareiškėjo organizuojami pasitarimai nedavė rezultato – ikiteisminių tyrimų eiga nesuintensyvėjo. Todėl skundo teiginys, jog pareiškėjas veikė tinkamai ir atliko visus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, parodo, kad pareiškėjas netinkamai suvokia savo, kaip skyriaus vyriausiojo prokuroro, veiklos esmę.

2.4. Atsakovas nurodė, kad iš skundžiamo įsakymo 1–7 punktų aiškiai matyti, jog nurodyti konkretūs ikiteisminių tyrimų numeriai, tarnybinio pažeidimo ribos laike, taip pat nurodyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis tęsti ikiteisminių tyrimų terminai, kiek mėnesių ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo atliekami veiksmai ir kt., t. y. tarnybiniai pažeidimai išdėstyti konkrečiai ir aiškiai.

2.5. Atsakovas pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymo 1 dalies 4 punkto norma, numatanti, jog prokurorai privalo tinkamai ir laiku atlikti užduotis ir pavedimus, nėra blanketinė, nes yra suformuluota aiški taisyklė. Akivaizdu, kad jei vyriausioji prokurorė pavedė prokurorui užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą laiku, intensyviau atlikti tyrimo veiksmus, buvo tikimasi, kad pareiškėjas tai įvykdys, pats pasirinkdamas tinkamą vykdymo būdą. Vadovaujantis Kompetencijos nuostatų 6.5 punktu, pareiškėjui suformuluoti pavedimai buvo parašyti raštu ir patvirtinti vyriausiosios prokurorės parašu. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo žinoma apie šiuos pavedimus, jokių pastabų dėl operatyvinių pasitarimų protokolų jis nebuvo pareiškęs, todėl nėra aišku, kuo remdamasis, jis jų nevykdė.

2.6. Atsakovas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma, nustatyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nes turėjo objektyvią galimybę laiku ir tinkamai atlikti jam priskirtas funkcijas, t. y. užkirsti kelią ikiteisminių tyrimų vilkinimui. Tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių tai, kad ikiteisminiuose tyrimuose labai ilgus laiko tarpus nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai: tyrime Nr. 07-1-00408-13 – 16 mėn., tyrime Nr. 07-1-00409-13 – 14 mėn., tyrime Nr. 07-1-00412-13 – 15 mėn., tyrime Nr. 07-1-00413-13 – 17 mėn., tyrime Nr. 07-1-00413-14 – 8 mėn., tyrime Nr. 07-1-00417-14 – 6 mėn., tyrime Nr. 07-1-00418-14 – 5 mėn. Pareiškėjas, kaip skyriaus vyriausiasis prokuroras, turėjo visas priemones, galėjusias užkirsti kelią ikiteisminių tyrimui vilkinimui, tačiau, be kelių ikiteisminių tyrimų aptarimo bei dalyvavimo juose, daugiau nieko nedarė.

2.7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo teiginys, jog skundžiamame įsakyme tik formaliai nurodyta žala, visiškai jos nedetalizuojant, neatitinka tikrovės, nes Išvadoje nurodyta, kad dėl prokurorės ir pareiškėjo tarnybinio pažeidimo, pasireiškusio 7 ikiteisminių tyrimų vilkinimu, kilo tokie neigiami padariniai: ilgą laiką neištirta 18 galbūt padarytų sunkių ir apysunkių nusikaltimų, taip pat ir rezonansinis, plačiai žiniasklaidos priemonėse aptartas ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00413-14 (dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų Ignalinos atominėje elektrinėje dėl Lietuvos ir šalių donorių skirtų lėšų panaudojimo vykdant strateginius atominės elektrinės uždarymo projektus) bei žiniasklaidos priemonėse aptarti tyrimai, susiję su galimu nusikaltimų padarymu Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, pažeistos asmenų, apklaustų kaip specialieji liudytojai pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies taisykles, teisės, nepasiektas baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, ir taip padaryta žala prokuratūrai, kaip valstybės institucijai, prokurorų profesijos, visos prokurorų bendruomenės prestižui ir geram vardui. Kadangi Išvadoje išsamiai ir detaliai nurodyta, kokias pasekmes sukėlė pareiškėjo neveikimas, o Išvada yra sudedamoji skundžiamo įsakymo dalis, skundžiamame įsakyme nėra būtina vėl iš naujo išsamiai aptarti visų prokuroro pažeidimų sudėties elementų.

2.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl blanketinių normų leidžia teigti, jog jis klaidingai traktuoja blanketinių normų esmę. Dalis pareiškėjo įvardytų teisės aktų, kuriuos jis pažeidė, normų jokiu būdu negali būti laikomos blanketinėmis, nes jose yra suformuluota konkreti pareiga (teisė) veikti ir į jokius kitus teisės aktus nuorodų nėra. 2015 m. Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos 53 punkto norma blanketinė, t. y. daro nuorodą į BPK 170 straipsnį, tačiau skundžiamame įsakyme yra įvardyta, kad pareiškėjas pažeidė ir BPK 170 straipsnio 5 dalį. Pati BPK 170 straipsnio 5 dalies norma nėra blanketinė, nes joje suformuluota aiški taisyklė – aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti.

2.9. Atsakovas pabrėžė, kad konkrečių ikiteisminio tyrimo terminų nustatymas bei suteikta teisė juos tęsti (BPK 176 str. 1 d. 3 p., 2 d.) nepanaikina prokuroro pareigos imtis visų būtinų ir teisėtų priemonių, kad ir atskiri ikiteisminio tyrimo veiksmai, ir visas ikiteisminis tyrimas būtų atliekami be nepateisinamo delsimo kaip įmanoma greičiau. Ši nuostata tiesiogiai susijusi su BPK 1 ir 2 straipsniuose įtvirtinta pareiga greitai atskleisti nusikalstamas veikas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta ar konstatuota, kad pareiškėjas negalėjo pratęsti ikiteisminių tyrimų terminų. Išvadoje yra analizuojamos terminų pratęsimo aplinkybės, t. y. nekvestionuojant teisės tęsti terminus analizuojamas šios teisės įgyvendinimas. Pavyzdžiui, ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00408-13 terminai nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pratęsti tais pačiais pagrindais, nurodant tas pačias aplinkybes, t. y. kad „Tyrimo metu reikalinga atlikti kratas pas įtariamuosius, įstaigose, susijusiose su viešaisiais pirkimais, įteikti pranešimus apie įtarimą galimai nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, juos apklausti, atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, priklausomai nuo tyrimo rezultatų“. Iš pareiškėjo rezoliucijų, kad prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus yra pagrįsti, matyti, jog pareiškėjas neanalizavo terminų pratęsimo aplinkybių ir į jas nesigilino, todėl tokie terminų pratęsimai laikytini formaliais. Likusiuose 6 ikiteisminiuose tyrimuose padėtis analogiška – terminai pratęsti neanalizuojant priežasčių, jas tiesiog perrašant iš vieno prašymo į kitą. Pareiškėjas tarpininkavo minėtomis aplinkybėmis pratęsiant ikiteisminių tyrimų terminus, dalyvavo aptarimuose, organizuotuose apygardos vyriausiosios prokurorės, t. y. žinodamas terminų pratęsimo aplinkybes, toleravo, kad terminai būtų pratęsiami po keletą kartų, vadovaujantis identiškomis aplinkybėmis. Be to, tarnybinis patikrinimas šiuo atveju buvo pradėtas dėl pareiškėjo veiksmų ir komisija tyrė būtent jo veiksmus. Tarnybinio patikrinimo metu apygardos vyriausiosios prokurorės veiksmai analizuoti nebuvo ir jie neturi jokios įtakos pareiškėjo atsakomybei.

2.10. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo tikrinami pareiškėjo veiksmai nuo 2013 m. lapkričio 28 d. (už ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-00413-14 nuo 2014 m. kovo 25 d., Nr. 07-1-00417-14 – nuo 2014 m. rugsėjo 22 d., Nr. 07-1-00418-14 – nuo 2014 m. rugsėjo 29 d.) iki 2015 m. spalio 13 d. Pareiškėjo minimas 2015 m. birželio 2 d. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro įsakymas Nr. 6-V-13 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015-02-10 įsakymo Nr. 6-V-2 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijos nustatymo“ pakeitimo“ įsigaliojo 2015 m. birželio 2 d., vadinasi, jis galiojo daugiau kaip keturis mėnesius, patenkančius į tarnybinio patikrinimo atlikimo laikotarpį.

2.11. Atsakovas pažymėjo, jog iš pareiškėjo tarnybinio pažeidimo turinio yra akivaizdu, kad jis pažeidė didžiąją Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. Nr. 6-V-10 įsakymo „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijų nustatymo “ 1.3 punkto nuostatų dalį, t. y. tokias nuostatas kaip: vyriausiasis prokuroras turi visus prokuroro įgaliojimus, numatytus BPK, ir aukštesniojo prokuroro įgaliojimus dėl savo vadovaujamo padalinio prokurorų proceso veiksmų ir sprendimų, vykdo visas funkcijas, nurodytas Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 10 punkte (paveda vadovaujamo padalinio prokurorams atlikti funkcijas, numatytas 10.1.1–10.1.12 papunkčiuose; tikrina prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, duoda rašytinius nurodymus dėl proceso veiksmų atlikimo (išskyrus, kokį sprendimą priimti); esant sutarimui perduoda kitai apygardos prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą ir kt.); gali vykdyti ir funkcijas, nurodytas 11 punkte (atlikti ikiteisminį tyrimą svarbiose bylose: dėl nusikalstamų veikų, padarytų organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų bei jų narių, ar esant kitiems organizuoto nusikalstamumo požymiams; dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų; dėl nusikalstamų veikų, turinčių didelę visuomeninę reikšmę ir kt.).

2.12. Dėl tarnybinio tyrimo komisijos šališkumo atsakovas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 24 d. pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjui pavaldžios prokurorės galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00410-12, generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P-609 sudaryta tokios sudėties komisija: Ž. R. (pirmininkas), O. Z., L. P.. 2015 m. spalio 2 d. Ž. R. pateikė tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo nuo komisijos priminko pareigų ir darbo komisijoje (Nr. 17.9-3307), kurį generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas, patenkino. Generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, 2015 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. P-620 sudaryta tokios sudėties komisija: Z. B. (pirmininkas), O. Z., L. P.. Kadangi komisijos narės L. P. dėl nedarbingumo ilgą laiką nebuvo tarnyboje, generalinio prokuroro 2016 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. P-75 sudaryta tokios sudėties komisija: Z. B. (pirmininkas), A. K., O. Z.. Pareiškėjas nenurodė, kuri tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija buvo šališka, be to, nepateikė jokių aplinkybių, pagrindžiančių teiginius dėl komisijos (-ų) narių šališkumo. Komisijos, kurią sudarė Z. B., L. P. ir O. Z., galimo šališkumo klausimą pagal pareiškėjui pavaldžios prokurorės prašymą nušalinti komisiją (gautas 2015 m. lapkričio 19 d., reg. Nr. 17.1-15723) išnagrinėjęs generalinio prokuroro pareigas ėjęs generalinio prokuroro pavaduotojas 2015 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą šį prašymą atmesti kaip nepagrįstą (reg. Nr. 17.9-4170).

2.13. Dėl paskirtos nuobaudos atsakovas pažymėjo, jog šiuo atveju generalinis prokuroras tarnybinę nuobaudą parinko pasinaudodamas Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86 (toliau – ir Nuostatai), 40.3 punkte jam suteikta teise iš dalies nepritarti teikimui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir skirti griežtesnę nei siūloma tarnybinę nuobaudą. Savo pasirinkimo motyvus ir argumentus, kodėl iš dalies nepritaria teikimui, kuris parengtas Išvados pagrindu, generalinis prokuroras išsamiai išdėstė 2016 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 17.9.-1911 (toliau – ir sprendimas). Todėl nesutiktina su pareiškėjo teiginiais dėl nuobaudos griežtinimo motyvų, nes sprendime nurodyta, kad pareiškėjo charakteristika iš esmės teigiama, bet joje nurodyti ir tam tikri su jo darbu susiję niuansai. Sprendime pasisakyta, kad parenkant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui atsižvelgtina į tai, jog jis padarė 7 tarnybinius pažeidimus, šie pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką, pareiškėjas, užimdamas vadovaujamas pareigas ir turėdamas pareigą užtikrinti savo vadovaujamų prokurorų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, be kita ko, ir ikiteisminių tyrimų atlikimo per trumpiausius terminus reikalavimo įgyvendinimą, nereagavo į nevienkartinius Panevėžio apygardos prokuratūros vadovų bandymus nutraukti tarnybinių pažeidimų (ikiteisminių tyrimų vilkinimo) darymą, toleravo jam pavaldžios prokurorės daromus pažeidimus, buvo pasyvus ir nesiėmė aktyvių veiksmų, kad spręstų susidariusią situaciją. Sprendime dėl nuobaudos griežtinimo pagrįstai akcentuojamos pareiškėjo užimamos vadovaujamos pareigos, kadangi vyriausiųjų prokurorų padaryti tarnybiniai pažeidimai, nereagavimas į ikiteisminių tyrimų vilkinimą, neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų atlikimą itin neigiamai atsiliepia prokuratūros autoritetui visuomenėje, todėl asmuo, tapdamas vyriausiuoju prokuroru, be kita ko, prisiima ir didelę atsakomybę už visuomenės pasitikėjimą prokuratūra. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad nuobauda buvo griežtinama vadovaujantis jo neigiama charakteristika, neprisipažinimu ar neveikimo faktu, neatitinka objektyvių duomenų, pateiktų sprendime.

2.14. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius, susijusius su 2015 m. lapkričio 3 d. koordinacinių pasitarimų protokolų (ne)vertinimu, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo veiksmai vertinti iki 2015 m. spalio 13 d., todėl 2015 m. lapkričio 3 d. protokolai tarnybinio patikrinimo metu negalėjo būti analizuojami ar vertinami, nes šis laikotarpis nebuvo tikrinamas.

2.15. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su jo siekiu užtikrinti tolygesnį jo skyriaus prokurorų darbo krūvį, atsakovas pažymėjo, jog tarnybinio tyrimo komisija rėmėsi ne tik Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės paaiškinimu, tačiau buvo patikrinti Informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS) esantys duomenys ir nustatyta, kad pareiškėjui pavaldžios prokurorės paaiškinime nurodytos aplinkybės apie ikiteisminius tyrimus Nr. 07-1-401-14, Nr. 07-1-402-14, Nr. 07-1-403-14, Nr. 07-1-404-14, Nr. 07-1-405-14 neatitinka tikrovės, nes ji šiuos ikiteisminius tyrimus organizavo ir kontroliavo tik nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. kovo 25 d., o po to visi šie ikiteisminiai tyrimai buvo priskirti kitam prokurorui ir užbaigti jo sprendimais. Kadangi vyriausiosios prokurorės (kuria abejoti nėra pagrindo) paaiškinime, IPS esantys duomenys leidžia daryti vienokias išvadas, o pareiškėjas skunde nurodo priešingas aplinkybes, nėra aišku, kuo pareiškėjas jas grindžia. Pareiškėjui pavaldžios prokurorės paaiškinimuose pateikti duomenys gali būti laikomi gynybinės pozicijos dalimi.

2.16. Atsakovo teigimu, apygardos vyriausiosios prokurorės paaiškinime pateikta informacija buvo patvirtinta objektyviais duomenimis (IPS duomenys, ikiteisminių tyrimų medžiagos). Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad neturėjo galimybės paaiškinti dėl vyriausiosios prokurorės paaiškinime išdėstytų aplinkybių, ir skunde nenurodo, su kuriomis konkrečiai aplinkybėmis nesutinka, kokiais dokumentai gali pagrįsti savo poziciją. Kai pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo baigtas, jis susipažino su visa tarnybinio patikrinimo medžiaga ir savo skunde teismui pasinaudojo teise teikti papildomus paaiškinimus ar įrodymus dėl teiginių, su kuriais nesutiko.

2.17. Atsakovas nurodė, kad patikrinimą atlikusi komisija, vadovaudamasi tik patikrintų aplinkybių bei surinktų įrodymų visuma, Išvadoje nurodė, kad savo paaiškinime pareiškėjui pavaldi prokurorė, teigia, jog dėl aptariamų ikiteisminių tyrimų eigos dažnai susirašinėjo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais elektroniniu paštu ir gali šį susirašinėjimą pateikti, tačiau komisija neturėjo pagrindo laikyti tokio susirašinėjimo tinkamu prokuroro funkcijų (nurodymų, reagavimo ir pan.) įgyvendinimu. Be to, paaiškinime nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-413-14 buvo prašoma iš Panevėžio apygardos prokuratūros perduoti Generalinei prokuratūrai. Patikrinusi šią aplinkybę, komisija nustatė, kad toks pasiūlymas buvo pateiktas Generalinei prokuratūrai 2015 m. lapkričio 5 d. (t. y. jau po šio tarnybinio patikrinimo pradėjimo). Iš Panevėžio apygardos prokuratūros rašto Nr. 6-S-29899 (reg. Nr. 17.1-15006) Generalinei prokuratūrai ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ir ONKTD) vyriausiojo prokuroro 2015 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. 17.2-13316 matyti, kad juose nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos pareiškėjo ir jam pavaldžios prokurorės veiksmų vertinimui. Kartu komisija konstatavo, kad išdėstyta STT centrinės įstaigos vadovų pozicija parodo jų žinojimą apie STT Panevėžio valdybos pareigūnų turimus darbo krūvius ir galimumą atlikti šį ir kitus ikiteisminius tyrimus savo jėgomis. Raštas, kuriuo atsisakyta perimti ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-413-14, surašytas ONKTD vyriausiojo prokuroro, tačiau jame išdėstoma ir STT vadovų pozicija, nes kaip ir nurodyta, rengiant raštą buvo konsultuotasi su STT vadovais. Tad negalima teigti, jog komisija padarė niekuo nepagrįstas išvadas, ji rėmėsi kompetentingo pareigūno (ONKTD vyriausiojo prokuroro) rašte išdėstyta STT vadovų pozicija.

2.18. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog komisija neturi įgaliojimų vertinti situacijos ikiteisminio tyrimo įstaigoje (STT Panevėžio valdyboje), be to, tai būtų netikslinga, nes būtent prokuroras yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo rezultatus. Dėl to tarnybiniuose patikrinimuose vertinami tik prokurorų veiksmai ir tiriamos tik su prokuroru susijusios aplinkybės (jo darbo krūvis ir kt.).

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Spręsdamas dėl pareiškėjo neveikimo nesiimant priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų atlikimą per trumpiausią laiką, teismas vadovavosi BPK 2 straipsnio, 170 straipsnio 5 dalies, 176 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų dėl veiklos (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija) 15 punkto, Rekomendacijų dėl veiklos (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija), V skyriaus „Aukštesniojo prokuroro vykdoma kontrolė“ 53 punkto, Aprašo 22.1.3, 29.2, 29.3, 29.4 ir 29.6 punktų, Kompetencijos nuostatų 10.2 punkto, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 6-V-10 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijų nustatymo“ 1.3 punkto (1–12 papunkčių), Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 6-V-13 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 6-Y-2 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijos nustatymo“ pakeitimo“ 1.3.5 bei 1.3.6 punktų nuostatomis.

5. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepaneigė tyrimo komisijos išvadų, jog jam tęsiant ikiteisminius tyrimus (arba rekomenduojant juos tęsti, kai virš metų trunkančių tyrimų terminus pratęsdavo apygardos vyriausioji prokurorė) neretai buvo nurodomos tos pačios tyrimų neužbaigimo priežastys ir kartojami tie patys atliktini veiksmai. Pavyzdžiui, ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00408-13 prašant pratęsti terminą 2014 m. birželio 2 d., 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2015 m. kovo 2 d., pareiškėjo skyriaus prokurorė nurodydavo tas pačias aplinkybes, o pareiškėjas šiuos terminus tęsė (rekomendavo tęsti).

6. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog užsitęsusių tyrimų negalima vertinti kaip vilkinimo, nes jie užsitęsė dėl objektyvių priežasčių: jų sudėtingumo, tyrėjų ir prokurorės darbo krūvių, kadangi tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad apie tyrėjų itin didelį ir neleidžiantį dirbti darbo krūvį pareiškėjas būtų informavęs STT Panevėžio valdybos ar STT centrinės įstaigos vadovus. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų informavęs apie prokurorės itin didelį ir trukdantį tinkamai atlikti prokuroro pareigas darbo krūvį. Pareiškėjas nurodo, jog buvo siekiama prokurorės kontroliuojamą ikiteisminį tyrimą Nr.07-01-00413-14 (dėl lėšų iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi VĮ Ignalinos atominėje elektrinėje) perduoti Generalinei prokuratūrai, tačiau teismas pažymėjo, jog tai buvo atliekama jau po tarnybinio patikrinimo pradėjimo (2015 m. lapkričio 5 d.), todėl ši aplinkybė nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių.

7. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigia, kad prokurorės darbo krūvis buvo itin didelis, tačiau patikrinimo metu jos darbo krūvis buvo įvertintas pagal Prokurorų ir prokuratūrų darbo krūvio vertinimo metodiką ir nustatyta, kad pagal rezultatyvumą jis gerokai mažesnis už kitų skyriaus prokurorų darbo krūvį (vidutinis 0,79, prokurorės – 0,59), be to, jis yra gerokai mažesnis už optimalų. Komisija nustatė, jog paties pareiškėjo darbo krūvis analizuojamu laikotarpiu buvo vidutinis (Išvados 4.1 p., 4.2 p.). Vertinant tyrėjų darbo krūvį buvo nustatyta, jog ginčui aktualaus laikotarpio ikiteisminio tyrimo aptarimo protokoluose nėra pareiškėjo pastabų dėl didelių tyrėjų darbo krūvių. Taip pat nėra pareiškėjo ar skyriaus prokurorės raštų ikiteisminio tyrimo įstaigai dėl vieno ar kito tyrėjo darbo krūvio. Nenustatęs, kad prokurorės darbo krūvis buvo didesnis už kitų prokurorų, teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė negalėjo lemti ikiteisminių tyrimų atlikimo ne laiku, o pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais.

8. Nors pareiškėjas teigė, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai kai kuriuose tyrimuose nebuvo atliekami dėl tyrimo taktikos (siekiant nepakenkti kitam tyrimui Nr. 07-1-416-14), tačiau teismas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu šis pareiškėjo teiginys buvo paneigtas. Komisijai užklausus Panevėžio apygardos prokuratūrą apie minėtą tyrimą 2015 m. lapkričio 23 d. raštu buvo pateiktas atsakymas, jog šis ikiteisminis tyrimas nėra susijęs su kitais minėtais tyrimais, kontroliuojamais pareiškėjui pavaldžios prokurorės. Šios aplinkybės teismui leido spręsti, jog pareiškėjas ikiteisminių tyrimų terminus tęsdavo (rekomenduodavo tęsti) neįsigilinęs į realias skyriaus prokurorės atliekamų tyrimų sąsajas.

9. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog jis veikė taip, kaip turėjo veikti, nuolat stebėjo situaciją tyrimuose, dalyvavo pasitarimuose, organizavo aptarimus, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. bei 2006 m. birželio 15 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, BPK 164 straipsnio 1 dalies, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. įsakymo 1.3 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad būtent prokuroras yra atsakingas už tinkamą ir laiku ikiteisminio tyrimo atlikimą.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, kontroliuodamas jam pavaldžių skyriaus prokurorų veiklą, turėjo užtikrinti, kad skyriaus prokurorė laiku ir tinkamai atliktų ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo veiksmus. Rekomendacijos dėl veiklos ir Aprašas numato priemones, kurių galima, o susidarius tam tikrai situacijai kai reaguoti būtina, ir būtina imtis siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą laiku. Pareiškėjas nurodė, jog siekdamas, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, organizuodavo pasitarimus ir aptarimus, duodavo žodinius nurodymus, tačiau, kaip matyti iš komisijos nustatytų aplinkybių, šios pareiškėjo pasirinktos priemonės nedavė reikiamų rezultatų, o kitų aukštesniajam prokurorui Apraše, taip pat Rekomendacijose dėl veiklos nurodytų veiksmų pareiškėjas nesiėmė.

11. Dėl pareiškėjo argumento, jog virš metų trunkantiems ikiteisminiams tyrimams terminus tęsė ne jis, o Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė, todėl jis nėra atsakingas už jų pratęsimą, teismas pažymėjo, jog būtent pareiškėjui, kaip skyriaus vyriausiajam prokurorui, pavesta ikiteisminio tyrimo terminų kontrolė skyriaus prokurorų atliekamuose arba organizuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose, sprendimų (rekomendacijų) priėmimas sprendžiant dėl jų pratęsimo. Pareiškėjas yra įpareigotas nuolat prižiūrėti skyriaus prokurorų organizuojamų ar vadovaujamų ikiteisminių tyrimų atlikimą laiku ir šių tyrimų kokybę. Kaip tyrimo metu nustatė komisija ir teismo posėdžio metu patvirtino pats pareiškėjas, prašymus dėl daugiau nei metus trunkančių ikiteisminių tyrimų pratęsimo jis derindavo rezoliucija, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog jis nėra atsakingas už terminų šiuose ikiteisminiuose tyrimuose tęsimą.

12. Teismas, įvertinęs surašytą Išvadą, sprendė, kad atsakovas surinko visus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo tiriamų pažeidimų faktus, motyvavo, kodėl, kokiais įrodymais, paaiškinimais, kitais duomenimis vadovaujantis šios išvados yra grindžiamos, nurodė, kokie tarnybiniai nusižengimai padaryti, pažeidimų padarymo laiką kiekviename iš 7 tyrimų, aplinkybes bei pagrindžiančius įrodymus, kad jie padaryti dėl nerūpestingumo, taip pat kilusias pasekmes (ilgą laiką neištirta 18 galbūt padarytų sunkių ir apysunkių nusikaltimų, pažeistos asmenų, apklaustų kaip specialieji liudytojai teisės, nepasiektas baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, sumenkintas prokuratūros, kaip vykdančiosios baudžiamąjį persekiojimą institucijos, įvaizdis ir kt.), pažeidimus teisiškai kvalifikavo.

13. Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų ir tyrimo komisijos šališkumo teismas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 dalių, Nuostatų 15 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo terminas pratęstas iki 2016 m. kovo 10 d., tą pačią dieną patiekta surašyta Išvada, o skundžiamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas 2016 m. kovo 22 d., todėl terminas tarnybinei nuobaudai skirti nėra praleistas. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas komisijai pateikė kelis paaiškinimus, taigi jis naudojosi jam suteiktomis teisėmis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų, taisyklių ir jų nepažeidė.

14. Teismas neturėjo pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiu, jog tarnybinio patikrinimo komisija buvo šališka, nesiėmė priemonių objektyviai, visapusiškai ir nešališkai ištirti galimo nusižengimo aplinkybių. Pirmuoju generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymu sudarytos komisijos pirmininkas, siekdamas išvengti galimų abejonių dėl jo galimo suinteresuotumo tarnybinio patikrinimo baigtimi, nusišalino nuo tarnybinio patikrinimo atlikimo. Pareiškėjas neįvardija, kurie komisijos nariai buvo šališkai, taip pat nenurodo aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti dėl komisijos šališkumo. Pareiškėjas nei vienai komisijos sudėčiai jokių nušalinimų nepareiškė, todėl teismui nekilo jokių abejonių dėl komisijos šališkumo. Dėl pareiškėjo teiginio, jog buvo įvertintos ne visos aplinkybės, nurodytos jo paaiškinimuose, teismas pažymėjo, jog surašydama Išvadą, komisija pagrįstai nevertino tų pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir pateikiamų įrodymų (2015 m. lapkričio 3 d. ir vėlesnių pasitarimų protokolų, raštų), kurie nesusiję su tarnybiniu patikrinimu. Patikrinimo laikotarpis buvo aiškiai apibrėžtas (nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. spalio 13 d.), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo teigti, kad komisija netinkamai išnagrinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą. Taip pat teismas pažymėjo, jog komisija papildomai aiškinosi ir rinko duomenis dėl pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių (kreipėsi į STT Panevėžio valdybą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo krūvių; kreipėsi paaiškinimo dėl, pareiškėjo teigimu, neobjektyvios jo 2015 m. lapkričio 12 d. charakteristikos surašymo aplinkybių), o, gavusi papildomus duomenis, juos įvertino, todėl pareiškėjo teiginiai, jog komisija nesiėmė priemonių objektyviai ištirti galimo nusižengimo, nepagrįsti. Be to, tyrimo metu komisija susiaurino pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo apimtį ir nepripažino tarnybinio pažeidimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 07-1-406-14.

15. Dėl tarnybinės nuobaudos parinkimo teismas pažymėjo, jog pagal Prokuratūros įstatymo 40 straipsnį nustato šiuo atveju pareiškėjui už tarnybinį nusižengimą skirta antra pagal griežtumą tarnybinė nuobauda – papeikimas. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta nei pareiškėjo tarnybinę atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Iš teismui pateiktos pareiškėją charakterizuojančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo daugybę kartų skatintas, tarnybinės nuobaudos niekada nebuvo skirtos. Pareiškėjas iš esmės charakterizuojamas teigiamai, 2015 m. lapkričio 12 d. charakteristikoje nurodoma, jog jis sugeba atsakingai planuoti ir organizuoti kasdienius darbus, juos išskirti pagal svarbą. Tačiau taip pat nurodyta, kad pareiškėjas vengia sudėtingų užduočių, pervertina savo darbo rezultatus, neužtikrina tolygaus darbo krūvio paskirstymo skyriuje, skyrius susiskaldęs. Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog nebuvo vertintos visos jį charakterizuojančios aplinkybės, nes Išvadoje nurodyti visi pareiškėjo paskatinimai ir apdovanojimai. Pareiškėjo minima 2015 m. lapkričio 12 d. charakteristika surašyta kompetentingo ją teikti asmens, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, todėl, atsižvelgdama į šio prokuroro paaiškinime pateiktus duomenis, komisija atmetė pareiškėjo teiginius dėl šios charakteristikos neobjektyvumo.

16. Teismas pažymėjo, jog Išvadoje ir Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios prokurorės 2016 m. kovo 18 d. teikime dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Nr. 17.9-1840 nurodyta nuobaudos rūšis (pastaba) yra rekomendacinio pobūdžio, todėl, priimdamas sprendimą dėl to, kokia nuobauda pareiškėjui turi būti skirta, generalinis prokuroras gali nuspręsti taikyti griežtesnę arba švelnesnę nuobaudą.

17. Įvertinęs pareiškėjo padarytos veikos turinį, teismas nematė pagrindo pripažinti, kad tokia pareiškėjui pritaikyta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra per griežta. Taip pat teismas nenustatė, kad skiriant šią tarnybinę nuobaudą nebūtų atsižvelgta pareiškėjo charakteristiką ir jo ankstesnę veiklą. Šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs kitų byloje esančių rašytinių įrodymų bei aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog skundžiamame įsakyme dėl nuobaudos skyrimo tik formaliai nurodyta žala, t. y. kad pakenkta prokuratūros prestižui ir geram vardui to nedetalizuojant. Teismas pažymėjo, jog Išvadoje, kuri yra akto dėl nuobaudos skyrimo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, aiškiai nurodyti dėl tarnybinio pažeidimo kilę neigiami padariniai, t. y. ilgą laiką neištirta 18 galbūt padarytų sunkių ir apysunkių nusikaltimų (tarp jų ir rezonansinis dėl lėšų Ignalinos atominėje elektrinės uždarymo projektuose panaudojimo), pažeistos asmenų, apklaustų kaip specialieji liudytojai pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies taisykles, teisės, nepasiektas baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis – greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą.

18. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei generalinio prokuroro sprendime iš dalies nepritarti teikimui nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta viena iš švelniausių tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui.

19. Taigi teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo Išvada surašyta išsamiai pagrindžiant joje nurodytą sprendimą dėl tarnybinių pažeidimų padarymo, pagrįsta teisės aktų nuostatomis bei visapusiškai išanalizuota tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Tiek teikimas, tiek sprendimas iš dalies nepritarti teikimui yra pagrįsti objektyviais duomenimis.

20. Atsižvelgęs į tai, įvertinęs tarnybinio nusižengimo pobūdį, kaltės laipsnį, pasirinktą pareiškėjo elgesio modelį bei aplinkybes, teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos Išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų, tarnybinis patikrinimas atliktas laikantis Prokuratūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, jog skundžiamas įsakymas dėl nuobaudos skyrimo laikytinas teisėtu bei pagrįstu.

III. 21. Pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

21.1. Teismo sprendime padarytos išvados nepagrįstos visapusišku, išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dalis išvadų yra be motyvų, o itin svarbios ginčui išspręsti aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos ir objektyviai ištirtos, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl ko turėtų būti panaikintas. Teismo sprendimas naikintinas ir dėl materialiosios teisės normų pažeidimo (ABTĮ 147 str.), nes teismas netinkamai sprendime išaiškino, jog skundžiamame įsakyme teisingai nurodytos BPK, įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų normos, kurias pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė.

21.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šio proceso ir skundo esmės, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Šiuo atveju neužtenka patikrinti sprendimo tik procedūrinių formų išlaikymo aspektu, tačiau, atsižvelgiant į visas aplinkybes, būtina įvertinti, ar priimtas sprendimas teisingas, ar jį priimant nebuvo pažeistas teisingumo principas. Taigi šiuo atveju svarbiausias klausimas, į kurį iš esmės neatsakyta, yra tai, ar tyrimai buvo vilkinti, o jei taip, tai kas juos vilkino. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju prokurorų atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo tyrėjų atsakomybės. Kadangi tyrėjai nebuvo pripažinti vilkinę ikiteisminius tyrimus, tai ir pareiškėjas bei jam pavaldi prokurorė negali atsakyti už tokių tyrimų kontrolės netinkamą atlikimą vilkinimo aspektu.

21.3. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakartojo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, tačiau jų iš esmės neįvertino skunde nurodytų aplinkybių kontekste, nepagrįstai Išvadoje nurodytų įstatymų nuostatų pažeidimų konstatavimą vertino apsiribojęs iš esmės tik skundžiamame įsakyme įvardytais įrodomais. Teismas nepasisakė dėl esminių skunde nurodytų aplinkybių, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad būtina nustatyti asmens veikoje visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, išsiaiškinti visas tiriamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir priežastis, lėmusias jo padarymą. Teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl visų esminių aplinkybių, kurios lėmė nepagrįsto, skundžiamo teisės akto (įsakymo) priėmimą.

21.4. Nors teismas nurodė, kad jo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo, tačiau šiuo atveju esminis skundo dalykas ir buvo tai, kad komisija nevisiškai atliko patikrinimą, neišsiaiškino ir neištyrė visų aplinkybių, todėl tai turėjo padaryti teismas, tačiau nepadarė. Su tuo susiję pareiškėjo prašymai į posėdį iškviesti ir apklausti pareiškėjo nurodytus asmenis ir kiti buvo atmesti.

21.5. Pareiškėjas teismui skunde buvo nurodęs, kad nors jis nubaustas už tai, kad nesiėmė priemonių, t. y. neveikė, tačiau pareiškėjas pateikė įrodymus, kad buvo priešingai – jis veikė atitinkamomis priemonėmis, organizavo pasitarimus ir kt. Nei komisija, nei skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas to iš esmės nevertino. Taip pat komisijai buvo teikti koordinacinių pasitarimų protokolai, kurie rodo pareiškėjo veikimą, tačiau jie nebuvo vertinti nei komisijos, nei teismo.

21.6. Pareiškėjui pavaldžios prokurorės darbo krūvis nelėmė tyrimų užsitęsimo termino, kadangi tai lėmė STT Panevėžio valdybos tyrėjų darbo krūvis. Dėl prokurorės darbo krūvio nebuvo laiku neatlikti prokurorės kompetencijai priskirti atlikti veiksmai, byla pas prokurorę nebuvo ilgiau nei pagal terminus prokurorė gali ją turėti, t. y. nenustatyta, kad dėl prokurorės negalėjimo bylose atlikti kokių nors veiksmų laiku tyrimas būtų užsitęsęs ir tuomet jau pareiškėjas, kaip aukštesnysis prokuroras, nebūtų reagavęs atitinkamomis priemonėmis. Nepaisant to, teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su darbo krūvio paskirstymu pareiškėjo vadovaujamo skyriaus prokurorams, nepagrįstai neapklausė pareiškėjo nurodytų STT Panevėžio valdybos vadovų.

21.7. Išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog ikiteisminių tyrimų metu, pratęsiant jų terminus, nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai. Iš tikrųjų 2013 m. spalio mėn. – 2015 m. gegužės mėn. ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 07-1-00408-13, 07-1-00409-13, 07-1-00413-13, 07-1-00413-14, 07-1-00417-14, 07-1-00418-14 buvo vykdoma telefoninių pokalbių ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daromi jos įrašai. Šiuo atveju teismas iš esmės tinkamai neįvertindamas nurodytų aplinkybių, t. y. kad komisija tarnybinį patikrinimą atliko neišsamiai, tendencingai, neapklausė visų pareigūnų, nevertino visų aplinkybių (įskaitant ir koordinacinių pasitarimų protokolus), Išvadą grindė neteisingais duomenimis, padarė neteisingas išvadas, kad skundžiamas teisės aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

21.8. Teismas savo sprendime išvardijo teisės aktus, kurie kaip pažeidimai buvo nurodyti komisijos Išvadoje bei skundžiamame įsakyme, tačiau jų iš esmės neįvertino, nepasisakė dėl jų taikymo konkrečioje situacijoje pagrįstumo, dėl jų galimo pažeidimo laikotarpio bei dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, turėjusių reikšmės bylai teisingai išspręsti.

21.9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, patvirtinančių, jog komisija buvo šališka. Pareiškėjo nuomone, komisija buvo šališka, kadangi patikrinimas atliktas neišsamiai, kryptingai, neapklausiant visų pareigūnų, kurių apklausos buvo būtinos, siekiant objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Dėl šios priežasties teismo buvo prašoma kviesti ir apklausti STT Panevėžio valdybos pareigūnus, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, t. y. neištaisė to, ko nepadarė komisija. Taip pat komisijos šališkumą rodo tai, jog patikrinimo metu vieną dieną patikrinti bylas ir įvertinti situaciją į Panevėžį buvo atvykę komisijos nariai, tarp jų ir komisijos pirmininkas, kuris įvykio aplinkybes aiškinosi pokalbio metu su apygardos vyriausiąja prokurore (kuri iniciavo patikrinimą), su skyriaus prokurorais, su pareiškėjui pavaldžia prokurore, tačiau pareiškėjas į šiuo pokalbius ar atskirai kviestas nebuvo. Taigi nebuvo siekiama objektyvaus tyrimo, objektyvaus ir išsamaus aplinkybių nustatymo. Patikrinimo šališkumą rodo ir tai, jog po šio patikrinimo, vadovaujantis nepagrįsta išvada, pareiškėjui buvo inicijuota neeilinė atestacija, kurios metu buvo padaryta daugybė pažeidimų. Patikrinimo komisijos pirmininkas ir atestacinės komisijos pirmininkas buvo tas pats prokuroras. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti tarnybinio patikrinimo medžiagą dėl neeilinės atestacijos (galbūt padarytų pažeidimų), tačiau teismas šį prašymą taip pat atmetė. Visa tai rodo ir atlikto tyrimo tendencingumą, vyriausiosios prokurorės ir komisijos narių šališkumą, ir konkretų tikslą pašalinti pareiškėją iš užimamų pareigų.

21.10. Tiek komisija, tiek generalinis prokuroras neturėjo galimybės per 1–2 dienas objektyviai ir tinkamai susipažinti su 170 tomų apimties ikiteisminių tyrimų medžiaga bei tarnybinio patikrinimo medžiaga, taigi dėl laiko stokos negalėjo objektyviai ir visapusiškai įvertinti tarnybinio patikrinimo metu surinktos medžiagos. Generaliniam prokurorui objektyviai neįvertinus surinktos medžiagos, tą privalėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, tačiau to nepadarė.

21.11. Kadangi tarnybinis patikrinimas atliktas ir pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015 m. spalio 12 d. tarnybinį pranešimą Nr. 6-T-497 dėl galimų pažeidimų 8 ikiteisminiuose tyrimuose, šiuo atveju vyriausioji prokurorė buvo suinteresuota įrodinėti savo paties surašytame tarnybiniame pranešime nustatytas aplinkybes ir turėjo išankstinę nuomonę pareiškėjo atžvilgiu, todėl ji tarnybinio patikrinimo atlikimo procese negalėjo būti nešališka. Tačiau vyriausiosios prokurorės pateiktais 2015 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 6-S-316-56 ir 2016 m. sausio 27 d. paaiškinimais komisija rėmėsi padarydama išvadas apie padarytus pažeidimus ir apie teiktą informaciją dėl STT Panevėžio valdybos pareigūnų darbo krūvio. Vyriausiosios prokurorės raštuose nurodyti faktai privalėjo būti patikrinti betarpiškai pačios komisijos, tačiau komisija šių veiksmų neatliko, taip įrodydama savo neobjektyvumą, reikšmingus duomenis renkant tik iš suinteresuoto asmens. Teismas į tai neatsižvelgė.

21.12. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju galbūt tūrėjo išankstinę nuomonę, kadangi atvykus į teismo posėdį, teismas taip pat kaip ir teismas, nagrinėjęs pareiškėjui pavaldžios prokurorės skundą, atmetė visus prašymus, šiuo atveju nesiėmė priemonių objektyviai išsiaiškinti visų aplinkybių, be to, sprendime nurodyta, kad procese dalyvavo prokuratūros atstovė O. Z., kuri pareiškėjo skundo nagrinėjimo procese nedalyvavo, tačiau dalyvavo nagrinėjant pareiškėjui pavaldžios prokurorės skundą. Nors ši klaida buvo ištaisyta priimant 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad klaida nebuvo atsitiktinė ir teismas galbūt turėjo išankstinę nuomonę.

22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą atmesti pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų, yra nepagrįstas ar priimtas pažeidus materialiosios ar proceso teisės normas. Taip pat teismas šioje byloje įrodymus vertino laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, išnagrinėjo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais. Taip pat teismas vertino tuos įrodymus, kurie reikšmingi ginčo dalykui. Teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl pareiškėjo pozicijų ir reikalavimų, todėl nesutiktina, kad teismas įrodymų vertinimą byloje atliko formaliai.

22.2. Teismas taip pat nustatė ir aptarė sprendime, kad atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, kad atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

22.3. Nei vieno ABTĮ 91 straipsnyje nustatyto pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą nėra. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės lieka tos pačios pozicijos, kurią dėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo nuomonę, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę. Pareiškėjo prašymų išsprendimas jam nepalankiu būdu savaime nereiškia, kad teismas buvo suinteresuotas, šališkas ar turėjo išankstinę nuomonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas – Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, padarė tarnybinį pažeidimą ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Skundžiamame įsakyme, vadovaujantis tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjo veiksmų, konstatuota, kad pareiškėjas padarė 7 tarnybinius pažeidimus, t. y. vykdydamas aukštesniojo prokuroro funkcijas, būdamas įpareigotas užtikrinti ikiteisminio tyrimo terminų kontrolę Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorų organizuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose ir privalėdamas nuolat prižiūrėti ikiteisminių tyrimų, kuriuos atlieka arba organizuoja ir jiems vadovauja šio skyriaus prokurorai, atlikimą laiku ir ikiteisminio tyrimo kokybę, šias savo pareigas atliko netinkamai, nes nesiėmė priemonių užtikrinti išsamaus ikiteisminių tyrimų Nr. 07-1-00408-13, Nr. 07-1-00409-13, Nr. 07-1-00412-13, Nr. 07-1-00413-13, Nr. 07-1-00413-14, Nr. 07-1-00417-14, Nr. 07-1-00418-14, kuriuos organizavo, kontroliavo ir jiems vadovavo pareiškėjui pavaldi prokurorė, atlikimo per kuo trumpiausią laiką. Pratęsdamas ikiteisminių tyrimų terminus bei tarpininkaudamas dėl jų pratęsimo, nereagavo į akivaizdžius šių ikiteisminių tyrimų vilkinimo požymius ir į tai, kad tyrimai, neatliekant jokių tyrimo veiksmų, trunka nepateisinamai ilgai, kad prokurorės prašymuose pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą kartojami tie patys atliktini veiksmai ir nurodomos tos pačios ikiteisminio tyrimo neužbaigimo priežastys. Tokiu neveikimu pareiškėjas toleravo ikiteisminių tyrimų vilkinimą, prokurorės ir STT Panevėžio valdybos ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimą, BPK ir kitų teisės aktų pažeidimus ir nesiėmė priemonių šiuos pažeidimus nutraukti – nesurašė tarnybinių pranešimų aukštesniajam prokurorui, reagavimo raštų ikiteisminio tyrimo įstaigai, neinicijavo tarnybinio patikrinimo procedūrų ir neiškėlė drausmės bylų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nepatikrino ikiteisminių tyrimų eigos ir neišsiaiškino ikiteisminių tyrimų vilkinimo priežasčių, nepareikalavo konkretizuoti ikiteisminių tyrimų planų, nedavė jam pavaldžiai prokurorei, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir (ar) ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovams privalomų nurodymų, nepasinaudojo kitomis jam teisės aktų suteiktomis priemonėmis, kad būtų užtikrinta tinkama ikiteisminių tyrimų kontrolė. Įsakyme taip pat nurodomi kiekviename iš 7 ikiteisminių tyrimų padaryti pažeidimai (1–7 p.).

25. Skundžiamame įsakyme pripažinta, kad pareiškėjas įsakymo 1–7 punktuose nurodytu neveikimu pažeidė BPK 2 straipsnį, 170 straipsnio 5 dalį, 176 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 16 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija), 15 punktą, Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija), 53 punktą, Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. I-142 (2012 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. I-300 redakcija), 22.1.3, 29.2, 29.3, 29.4, 29.6 punktus, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1-290 redakcija), 10.2 punktą, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 6-V-10 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijų nustatymo“ 1.3 punktą, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 6-V-13 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015 m., vasario 10 d. įsakymo Nr. 6-V-2 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijos nustatymo“ pakeitimo“ 1.3.5 ir 1.3.6 punktus.

26. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos Išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų, tarnybinis patikrinimas atliktas laikantis Prokuratūros įstatyme ir Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, todėl skundžiamas įsakymas dėl nuobaudos skyrimo yra teisėtas bei pagrįstas.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neišnagrinėjo ginčo iš esmės, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nenustatė bei neištyrė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, atsižvelgusi į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jame pareiškėjas iš esmės kelia tuos pačius nesutikimo su jo atžvilgiu atliktu tarnybiniu patikrinimu bei skundžiamu generalinio prokuroro įsakymu argumentus, kurie jau buvo vertinami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į juos atsakyta teismo sprendime. Atsižvelgdama į minėtus apeliacinio proceso ypatumus, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei jų motyvacija ir tik papildo jas, atsižvelgdama į kitus (naujus bei papildomus) apeliacinio skundo argumentus.

31. Pasisakydama dėl, pareiškėjo nuomone, esminio šio ginčo aspekto, jog pareiškėjui negali kilti tarnybinė atsakomybė už skundžiamame įsakyme nurodytus veiksmus, kadangi ikiteisminių tyrimų atlikimas laiku priklausė ne tik nuo pareiškėjo, tačiau ir nuo tyrimą tiesiogiai vykdžiusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ikiteisminius tyrimus organizavusios, kontroliavusios ir jiems vadovavusios prokurorės bei pareiškėjo vadovų (apygardos vyriausiosios prokurorės) veiksmų, be to, nenustatyta, kad ikiteisminiai tyrimai iš tiesų buvo vilkinami, t. y. kad šiuo atveju pareiškėjo atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo kitų asmenų atsakomybės, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog prokurorų funkcijos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

32. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, o už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn (Prokuratūros įstatymo 391 str. 2 d.).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, jog prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, todėl prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai, o nustačius, kad prokuroras netinkamai atliko minėtas savo pareigas arba jų neatliko, jam taikoma tarnybinė atsakomybė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1378-520/2017). Taigi, prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą).

34. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai; ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 str. 2 d.). Aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti (BPK 170 str. 5 d.) (taip pat ir Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. I-290 redakcija) 10.2 punkte nustatyta, jog apygardos specializuoto skyriaus vyriausiasis prokuroras tikrina prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, duoda rašytinį nurodymą dėl proceso veiksmų atlikimo (išskyrus, kokį nutarimą priimti)). Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: 1) dėl baudžiamojo nusižengimo – per 3 mėnesius; 2) dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per 6 mėnesius; 3) dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per 9 mėnesius (BPK 176 str. 1 d.). Vadovaujantis BPK 176 straipsnio 2 dalimi, dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija.

35. Iš esmės analogiškos nuostatos numatytos ir Rekomendacijų dėl veiklos (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija) 1 bei 3 punktuose, be to, pagal Rekomendacijų dėl veiklos 4 punktą prokuroras yra ikiteisminio tyrimo vadovas, jo nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi (BPK 164, 170, 171 ir 172 str.), jis sprendimus priima savarankiškai, vienvaldiškai ir vadovaujasi tik įstatymu. Pagal Rekomendacijų dėl veiklos 5.2 punktą prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, pagal savo kompetenciją privalo kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 str.). Prokuroras kartu su ikiteisminio tyrimo įstaiga yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo, kurį organizuoja ir kuriam vadovauja, rezultatus (Rekomendacijų dėl veiklos 7.5 p.). Rekomendacijų dėl veiklos 15 punkte nustatyta, kad prokuratūros ar prokuratūros padalinio vyriausiasis prokuroras arba jo pavaduotojas, vadovaudamiesi BPK 170 straipsnio nuostatomis, pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, kai ikiteisminį tyrimą atlieka šios prokuratūros prokuroras. Taip pat ir Rekomendacijų dėl veiklos (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) 53 punkte nustatyta, jog aukštesnysis prokuroras, vadovaudamasis BPK 170 straipsnio nuostatomis, kontroliuoja, kaip vykdoma prokuroro veikla organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant; kontrolę aukštesnysis prokuroras gali vykdyti pats arba pagal Kompetencijos nuostatus perduoti kitam aukštesniajam prokurorui.

36. Ikiteisminių tyrimų terminų kontrolės tvarkos aprašo (2012 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. 1-300 redakcija) 2 punkte yra pakartotas BPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, o Aprašo 6 punkte nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką. Ikiteisminio tyrimo terminus, be kita ko, numatytus BPK 176 straipsnio 1 dalyje, gali pratęsti apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) – apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokurorų atliekamuose ir organizuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose (Aprašo 7.2 p.). Ikiteisminio tyrimo terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip trims mėnesiams (Aprašo 8.1 p.). Aprašo 22.1.3 punkte nustatyta, kad apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), nustatęs, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas nesilaikant reikalavimo tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus, nedelsiant imasi priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti ir informuoja apie prokuroro galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą Nuostatų nustatyta tvarka. Gavęs prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, aukštesnysis prokuroras turi teisę pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, t. y. rezoliucijoje nurodyti datą, iki kurios terminas pratęsiamas (Aprašo 29.1 p.), pareikalauti pateikti papildomos informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą, tyrimo veiksmų planą ir (ar) ikiteisminio tyrimo medžiagą (Aprašo 29.2 p.), pavesti tiesiogiai pavaldžiam prokurorui patikrinti pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą (Aprašo 29.3 p.), duoti rašytinius nurodymus dėl reikiamų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo (Aprašo 29.4 p.), rengti ikiteisminio tyrimo eigos aptarimą, į kurį gali būti kviečiami informaciją apie tyrimo eigą pateikęs, ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar padalinio vadovas ir kiti pareigūnai (Aprašo 29.5 p.), pagal savo kompetenciją priimti kitus proceso sprendimus ar imtis reagavimo priemonių (Aprašo 29.6 p.).

37. Galiausiai konkrečias Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (t. y. pareiškėjo) funkcijas reglamentuoja Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 6-V-10 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijų nustatymo“ (II t., b. l. 114–136) 1.3 punktas bei Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 6-V-13 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 6-V-2 „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių ir specializacijos nustatymo“ pakeitimo“ (II t., b. l. 137–168) 1.3 punktas, pagal kuriuos pareiškėjas, be kita ko, vykdo ikiteisminio tyrimo terminų kontrolę skyriaus prokurorų atliekamuose arba organizuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose, sprendžia dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo šiuose tyrimuose (1.3.5 p.), nuolat prižiūri ikiteisminių tyrimų, kuriuos atlieka arba organizuoja ir jiems vadovauja skyriaus prokurorai, atlikimą laiku ir ikiteisminio tyrimo kokybę.

38. Iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad net jei ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, jų atliekamus ikiteisminius tyrimus organizuoja, kontroliuoja ir jiems vadovauja konkretus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras, tačiau apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui, aukštesniajam prokurorui (šiuo atveju – pareiškėjui), be kita ko, tenka pareiga kontroliuoti ir prižiūrėti, ar ir kaip jo vadovaujamo skyriaus prokurorai, organizuojantys, kontroliuojantys ir vadovaujantys konkretiems ikiteisminiams tyrimams, laikosi bei vykdo BPK, generalinio prokuroro, apygardos vyriausiojo prokuroro priimtų ir kitų teisės aktų nuostatas, be kita ko, susijusias ir su ikiteisminių tyrimų atlikimu per kuo trumpiausius terminus.

Nurodyti teisės aktai taip pat nustato ir konkrečias priemones, kurių turi teisę imtis aukštesnysis prokuroras, atlikdamas minėtą kontrolės ir priežiūros funkciją. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta būtent už šios kontrolės ir priežiūros funkcijos neatlikimą ir (ar) netinkamą atlikimą, nesiėmimą pakankamų priemonių užtikrinant ikiteisminių tyrimų, kuriuos atlieka arba organizuoja ir jiems vadovauja jo skyriaus prokurorai, atlikimą laiku ir šių ikiteisminių tyrimų kokybę.

Todėl ta aplinkybė, kad, kaip nurodo pareiškėjas, tiesiogiai tyrimo veiksmus atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai (STT Panevėžio valdybos pareigūnai) nebuvo nubausti už ikiteisminių tyrimų terminų praleidimą, neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi šiuo atveju sprendžiamas tik pareiškėjo atsakomybės ir tik už jam priskirtų funkcijų neatlikimą ir (ar) netinkamą atlikimą klausimas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose savo bylose (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1378-520/2017).

Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ir apygardos vyriausiosios prokurorės veiksmų įtakos pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo atžvilgiu, kadangi šios prokurorės atsakomybės klausimas nei tarnybinio patikrinimo metu, nei ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo sprendžiamas. Pažymėtina, jog dėl pareiškėjui pavaldžios prokurorės, tiesiogiai organizavusios, kontroliavusios ir vadovavusios ginčui aktualiems ikiteisminiams tyrimams, veiksmų, susijusių, be kita ko, ir su terminų praleidimu, tarnybinis patikrinimas taip pat pasibaigė tarnybinės nuobaudos paskyrimu, dėl ko šiuo metu nagrinėjama atskira administracinė byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinė byla Nr. A-632-756/2018).

39. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ir į teismo posėdį kviesti bei apklausti nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų – STT Panevėžio valdybos pareigūnų, bei jų vadovų, nei tiesiogiai tyrimams vadovavusios prokurorės, nei apygardos vyriausiosios prokurorės. Pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą šiuo atveju buvo galima nustatyti ir iš byloje esančios medžiagos, užfiksavusios faktinę situaciją ginčo ikiteisminiuose tyrimuose bei konkrečius juose atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat pareiškėjo veiksmus, kurių jis ėmėsi konkrečioje situacijoje.

40. Pabrėžtina, jog tai, dėl kokių priežasčių užtruko minėti ikiteisminiai tyrimai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės, kadangi pareiškėjas nubaustas už tai, kad nesiėmė priemonių užtikrinti, jog ikiteisminiai tyrimai netruktų nepateisinamai ilgai. Nors, vadovaujantis teismų praktika, bylose dėl neveikimu padarytų tarnybinių nusižengimų būtina nustatyti, ar asmuo veiką neveikimo forma padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1112/2009, 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1131/2009 ir kt.), tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios sukliudė jam tinkamai atlikti savo kontrolės ir priežiūros funkciją. Tai, kad pareiškėjas manė, jog ikiteisminiai tyrimai nėra vilkinami, prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai dirba daug, intensyviai ir atsakingai, o tyrimai užtruko dėl jų sudėtingumo, didelių pareigūnų (ir prokurorės) darbo krūvių (ši aplinkybė nebuvo patvirtinta bylos medžiaga: tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad apie tyrėjų itin didelį ir neleidžiantį dirbti darbo krūvį pareiškėjas būtų informavęs STT Panevėžio valdybos ar STT centrinės įstaigos vadovus, be to, pareiškėjo nurodomi 2015 m. lapkričio 3 d. pasitarimo protokolas, STT Panevėžio valdybos 2016 m. kovo 30 d. raštas Nr. 4-09-235 dėl didelių tyrėjų darbo krūvių ir kt. nėra aktualūs ginčo laikotarpiui, kadangi pažeidimo laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. spalio 13 d.; prokurorės darbo krūvis buvo gerokai mažesnis už vidutinį ir kitų skyriaus prokurorų darbo krūvį, paties pareiškėjo – vidutinis), yra tik subjektyvi nustatyto pareiškėjo neveikimo, priklausiusio tik nuo jo paties valios, priežastis. Nenustačius, jog pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis, daroma išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo yra įrodyta.

41. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti tiek tarnybinio tyrimo komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo ikiteisminiai tyrimai buvo akivaizdžiai vilkinami, neatliekant jokių tyrimo veiksmų, o pareiškėjas nesiėmė dėl to jokių jo kompetencijai priskirtų veiksmų. Kaip nustatyta byloje, visi septyni ikiteisminiai tyrimai truko ilgiau nei yra nustatyta BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ilgiau nei devynis mėnesius.

Visuose ikiteisminiuose tyrimuose itin ilgą laiko tarpą nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, pavyzdžiui, tyrime Nr. 07-1-00408-13 – 16 mėn., tyrime Nr. 07-1-00409-13 – 14 mėn., tyrime Nr. 07-1-00412-13 – 15 mėn., tyrime Nr. 07-1-00413-13 – 17 mėn., tyrime Nr. 07-1-00413-14 – 8 mėn., tyrime Nr. 07-1-00417-14 – 6 mėn., tyrime Nr. 07-1-00418-14 – 5 mėn. Tam tikrais laikotarpiais per mėnesį buvo atliekami vos keli tyrimo veiksmai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, jog šiuose ikiteisminiuose tyrimuose iš tikrųjų buvo vykdomi tyrimo veiksmai, t. y. telefoninių pokalbių ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daromi jos įrašai, tačiau šie teiginiai paneigia tik dalį komisijos išvadų (pvz., pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. spalio – gruodžio mėn. ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00408-13, vadovaujantis 2013 m. rugsėjo 6 d.

Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, buvo atliekama A. Š. ir V. B. telefoninių pokalbių ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daromi jos įrašai, tačiau Išvadoje nurodoma, kad šiame ikiteisminiame tyrime jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir 2014 m. sausio – balandžio mėn., 2014 m. liepos – gruodžio mėn. bei 2015 m. sausio – kovo mėn.; taip pat pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. sausio – vasario mėn. bei 2015 m. balandžio – gegužės mėn. ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00409-13, vadovaujantis 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2015 m. kovo 6 d.

Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimis, buvo atliekama V. S., S. L., A. B., A. G., J. L. telefoninių pokalbių ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daromi jos įrašai, tačiau Išvadoje nurodoma, kad šiame ikiteisminiame tyrime jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir 2014 m. kovo – balandžio mėn., 2014 m. liepos – gruodžio mėn. bei 2015 m. sausio – vasario mėn.).

42. Taip pat pareiškėjas nepaneigė ir kitų Išvadoje nurodytų nustatytų faktinių aplinkybių dėl tyrimų eigos bei paties pareiškėjo veiksmų. Nors pareiškėjas ir teigia, kad iš tikrųjų ėmėsi atitinkamų priemonių esamoje situacijoje, t. y. iš esmės organizavo tik pasitarimus, tačiau nenurodė kokių kitų efektyvių priemonių jis ėmėsi, siekdamas sukontroliuoti pernelyg ilgai užsitęsusius ikiteisminius tyrimus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, kontroliuodamas jam pavaldžių skyriaus prokurorų veiklą, turėjo užtikrinti, kad skyriaus prokurorė laiku ir tinkamai atliktų ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo veiksmus. Rekomendacijos dėl veiklos ir Aprašas numato daugybę priemonių, kurių galima, o susidarius tam tikrai situacijai kai reaguoti būtina, ir būtina imtis siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą laiku. Šiuo atveju pareiškėjo pasirinktos kontrolės priemonės (pasitarimų ir aptarimų organizavimas, žodinių nurodymų (nenurodyta kokių konkrečiai) davimas) nedavė reikiamų rezultatų.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarnybinio patikrinimo išvada surašyta išsamiai, pagrindžiant joje nurodytą sprendimą dėl tarnybinių pažeidimų padarymo, pagrįsta teisės aktų nuostatomis bei visapusiškai išanalizuota tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, o bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos Išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų. Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pareiškėjo abejonės dėl teismo atlikto įrodymų bei bylos aplinkybių vertinimo yra subjektyvios, deklaratyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis.

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl tarnybinio tyrimo komisijos šališkumo pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai pasisakė, atmesdamas šiuos pareiškėjo argumentus. Vadovaujantis šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutarties motyvais, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti papildomi argumentai dėl komisijos šališkumo nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų šiuo aspektu.

45. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas atmetė visus prašymus, nesiėmė priemonių objektyviai išsiaiškinti visų aplinkybių, sprendime padarė klaidą, nurodydamas ne tą prokuratūros atstovę), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius