2016-05-31 Nr. AB-11703-3-61-3-02737-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1141-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02737-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis, dėl ko patyrė didelį stresą, negatyvias emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kitų negatyvių reiškinių, kurių iki šiol negali pamiršti. Pablogėjo jo regėjimas, išbėrė kūną, tačiau gydytojas į tai nereagavo, nepaskyrė jokių vaistų, dėl ko pareiškėjas nebuvo išgydytas.

Kalint Lukiškių TI-K kamerose, pareiškėjui teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010). Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose, jam teko ne daugiau kaip 1 kv. m ploto. Kamerose buvo po dvi dviaukštes lovas, kurios užimdavo didelę dalį gyvenamojo ploto. Lovos plotis – 80 cm, ilgis – 210 cm.

Kamerose esančių kriauklių matmenys yra 45x30 cm, unitazas užima apie 1 kv. m, o veidrodžio ir lentynėlės išvis nebuvo. Niekada nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl pareiškėjas turėjo būti prietemoje, o degant dieninei lempai, buvo dirginamos akys, nusilpo rega, dėl ko sumažėjo galimybė skaityti ir rašyti. Pareiškėjas tokiose kamerose buvo priverstas gulėti arba stovėti, skaudėdavo akis, sukosi galva, dėl ko norėjosi mirti. Kamerose trūko oro, nes ne visada pavykdavo atidaryti langą, kadangi prie pat lango yra pritvirtintos grotos.

Jei langą pavykdavo atverti apie 20 cm, kamera vis tiek nesivėdindavo. Kamerose esančios ventiliacijos neveikia, ventiliacijos angos užsikišusios, todėl nėra oro srauto. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamosiose patalpose, atskiros ventiliacijos nėra, todėl nepakenčiamas kvapas pasinaudojus tualetu pasklisdavo po visą kamerą. Kameroje pareiškėjas buvo priverstas išbūti 23 valandas per parą ir tik 1 valandą per parą buvo išvedamas pasivaikščioti į kiemelį. Lukiškių TI-k administracija niekaip neišsprendžia kalinamųjų, laikomų tardymo izoliatoriaus kamerose, užimtumo problemų.

Didelius nepatogumus sukeldavo ir tai, kad kameroje įrengti mygtukai pareigūnams iškviesti buvo sugadinti arba tokių mygtukų išvis nebuvo. Todėl išsikviesti pareigūną būna labai sunku arba išvis neįmanoma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 7–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad ne visu pareiškėjo nurodomu laikotarpiu jam teko mažiaus kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, be to, ne visomis dienomis pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų kiekis yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti, o tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Kalinamieji neretai piktybiškai griauna sieneles, skiriančias tualetą nuo miegamųjų vietų. Lukiškių TI-k kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu (b. l. 162–168) pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 308 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas, remdamasis atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus (b. l. 7–13), nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. Lukiškių TI-K praleido 68 dienas. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas ir taip buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu metu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 44 dienas (b. l. 8–9). Per visą 68 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 24 dienas, o 44 dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, kaip pareiškėjas nurodė skunde, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsakovas atsiliepime sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog kameros buvo blogai vėdinamos, jose trūko oro, kadangi kamerose įrengti langai nepritaikyti tinkamam kamerų vėdinimui.

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip išvengiant šviežio oro trūkumo. Pažymėtina, kad VVSC 2012 m. birželio 22 d., 2012 m. liepos 12 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. lapkričio 21 d., 2012 m. gegužės 30 d, 2012 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. birelio 7 d., 2013 m. gruodžio 18 d., 2013 m. gegužės 17 d., 2014 m. lapkričio 27 d. ir kt. patikrinimo aktuose nurodė, kad kamerose Nr. 400, Nr. 119, Nr. 107, Nr. 109, Nr. 111, Nr. 115, Nr. 254, Nr. 121, Nr. 116, Nr. 105, Nr. 125 (b. l. 22–23, 24–25, 32–33, 35–37, 38–40, 49–52, 53–54, 55–63, 76–78, 91–93, 98–100, 103–104, 105–108, 130–134), kuriose gyveno pareiškėjas, pažeidimų dėl šių kamerų vėdinimo nenustatyta. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, dėl ko pareiškėjas turėjo būti prietemoje. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 Lx, o 23 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Į bylą pateiktame VVSC 2014 m. lapkričio 27 d. patikrinimo akte (patikrinimas pradėtas 2014 m. lapkričio 20 d., baigtas 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d.) (b. l. 130–137) nustatyta, kad kameroje Nr. 105 dirbtinė apšvieta buvo 97,7 lx, tai neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 105 buvo kalinamas 2014 m. liepos 7 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. Darytina išvada, kad pareiškėjui kalint kameroje Nr. 105 laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. buvo pažeisti HN 76:2010 22 punkto reikalavimai.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas kamerose, o ne atskiroje patalpoje, sanitariniame mazge nėra nei veidrodžio, nei lentynėlės, sanitarinis mazgas neturi atskiros ventiliacijos. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Į bylą pateiktame VVSC 2012 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo akte (b. l. 55–63) nurodyta, kad kameroje Nr. 254 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamosios patalpos atskirtas betonine sienele ir užuolaida, 2012 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akte (b. l. 64–65) nurodyta, kad kameroje Nr. 310 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamojo ploto yra atskirtas betonine sienele. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyti reikalavimai nepažeisti. Tačiau atsiliepime į skundą atsakovo nurodyti argumentai, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų, patvirtina pareiškėjo teiginius, kad prie tualeto nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio. Atsakovas atsiliepime taip pat nepaneigė pareiškėjo argumento, kad sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti HN 76:2010 21 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų arba jie buvo sugadinti. Dėl signalinių mygtukų kamerose nebuvimo pažymėtina, kad juos įtvirtinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punktas nuo 2010 m. sausio 27 d. neteko galios, vadinasi, nuo 2010 m. sausio 27 d. reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus nebegalioja. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo nurodomo netinkamo gydymo (vaistų nepaskyrimo) pažymėtina, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (CK Šeštosios knygos XXXV skyrius), o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos, o ne administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškia reikalavimus ne gydymo įstaigai, o Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, kuri nėra atsakinga už sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo buvimo ginčo laikotarpiui Lukiškių TI-K sąlygos, išskyrus ploto, pakankamo apšvietimo (tris dienas) reikalavimus ir veidrodžio, spintelės bei atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimą, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo itin ilgas, periodiškai sudaro iš viso 44 dienas (pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 24 dienas iš 68). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Todėl, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą minimalų gyvenamąjį plotą, apšvietimo reikalavimus, baldų nepritaikymą apgyvendinamų asmenų skaičiui, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo miegas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Šiuo atveju esminis kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimas iš esmės sąlygojo ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus nepatogumus. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką (LVAT administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. – 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt, nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, nuo 2015 m sausio 1 d. – 300 Eur), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 44 dienas) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 308 Eur.

Pareiškėjui išaiškintina, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

III. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu (b. l. 174–176) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir priteisti visą jo skunde nurodytą neturtinės žalos sumą.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad kalinimo perpildytose kamerose sąlygas pateisino 1 valandos pasivaikščiojimai, kadangi jie privalomi, juos atsakovas skiria ne tam, kad kompensuotų kalinimo sąlygas ankštose kamerose. Tokios kalinimo sąlygos padarė pareiškėjui sunkiai atitaisomą fizinę ir psichinę žalą. Be to, atsakovas nesistengė pašalinti minėtų teisės aktų pažeidimų, taigi, diskriminavo pareiškėją dėl jo socialinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui M. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (iš viso 68 paras) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 308 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

Iš teismui pateikto apeliacinio skundo turinio (b. l. 174–176) matyti, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas grindžia iš esmės tik tuo, kad teismas turėjo priteisti jam visą skunde prašomą neturtinės žalos dydį, kadangi atsakovas nesudarė jam tinkamų kalinimo sąlygų, padarė neatitaisomą fizinę ir psichinę žalą; pareiškėjas patyrė diskomfortą ir kt.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Šiuo atveju nors apeliantas teigia, jog teismas turėjo priteisti visą pirminiame skunde nurodytą neturtinės žalos sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose buvo pažeista iš viso 44 paras (iš 68 parų, kurias pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, b. l. 7–9), taip pat kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., pareiškėjui kalint kameroje Nr. 105, buvo pažeisti HN 76:2010 22 punkto reikalavimai, t. y. minėtos kameros apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Be to, kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į kalinimo sąlygas buvo pažeista ir tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai buvo netinkamai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, prie tualeto nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio bei atskiros oro šalinimo sistemos. Kita vertus, pažeidimai, susiję su kalinimu kamerose, kuriose nebuvo tinkamos ventiliacijos, trūko oro, o pareiškėjui buvo netinkamai suteiktos gydymo paslaugos, byloje nenustatyti (ABTĮ 136 str.). Šiais aspektais teisėjų kolegija teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja. Papildomai pažymėtina tik tai, kad pastarieji pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs, nekonkretizuoti.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, taip pat į pragyvenimo lygį, į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015), nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje yra priteisiama retai ir tik už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata (ar net gyvybė), vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą ir išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes kalinimas perpildytose kamerose ir tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus (44 paras pareiškėjui teko itin nedaug kameros ploto – nuo 2,59 kv. m iki 1,47 kv. m). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo naudotis tualetu, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas vos 1,5 m aukščio sienele, ribojo pareiškėjo privatumą ir sukėlė jam nemalonius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Kita vertus, minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (1 val. per dieną skirta pasivaikščioti gryname ore, 24 dienas iš 68 dienų, kurias pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, jam teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto). Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (t. y. 10 000 Eur) neturtinė žala.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 390 Eur suma. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 308 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 390 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą 308 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 390 Eur (trijų šimtų devyniasdešimties eurų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė