2016-12-20 Nr. AB-24222-3-61-3-04469-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3427-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04469-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1–3).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 3 d., apie 16.40 val., jį nuvedus paskambinti, Lukiškių TI-K dirbantis pareigūnas J. Č. neleido jam skambinti „Tele plius“ kortele nemokamu numeriu, reikalavo skambinti telefono kortele, kurioje nebuvo pakankamai kreditų mobiliojo telefono pokalbiui, įžeidinėjo jį, vėliau trukdė kalbėtis telefonu, reikalavo baigti pokalbį. Vėliau pareigūnas J. Č. nutraukė jo pokalbį. Pareiškėjo teigimu, vedant jį atgal, pareigūnas jam keletą kartų trenkė į nugarą, taip sukeldamas skausmą, pargriaudamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. 1. 13–14) paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 23 straipsnį, suimtiesiems telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Paaiškino, kad kai nuteistasis (suimtasis) pasinaudoja savo teise pasiskambinti, nuteistųjų / suimtųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnale yra daromi atitinkami įrašai, t. y. užrašoma nuteistojo (suimtojo) vardas ir pavardė, padaromas įrašas ar pokalbis „įvyko“ arba kitu atveju „neįvyko“, užrašomas laikas, bei nuteistasis (suimtasis) tame žurnale pasirašo. 2014 m. spalio 3 d. G. K. pokalbis įvyko ir truko nuo 17.40 val. iki 17.55 val., t. y. iš viso 15 minučių, kaip priklauso. G. K., įvykus pokalbiui pasirašė nuteistųjų / suimtųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnale. Pažymėjo, kad tą dieną, kaip nurodė J. Č., pareiškėjas pretenzijų nereiškė, pareiškėjui buvo padaryta pastaba žodžiu dėl to, kad jis bandė rinkti telefono numerius, kurie nebuvo nurodyti jo prašyme telefoniniam pokalbiui. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei tinkamai ir teisėtai veikia, nepažeisdami įstatymų ir kitų teisės aktų, Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą visiškai nepagrįstas ir neatitinka jokių proporcingumo principų. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o jo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 57–60) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246–6.250 straipsniais. Suimtųjų teisė paskambinti telefonu reglamentuota SVĮ 23 straipsnyje. Teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtinto Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių XII skyrius reglamentuoja suimtųjų skambinimus telefonu. Teismas vadovavosi Taisyklių 73–78 punktų nuostatomis.

Ginčo, kad suimtajam G. K., būnant Lukiškių TI-K nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2014 m. spalio 6 d., teisė paskambinti telefonu buvo suteikta vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo teisėjo išduotu rašytiniu leidimu, kuriame buvo nurodyti telefono numeriai, kuriais suimtasis G. K. gali skambinti, byloje nėra. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis J. Č. 2014 m. spalio 15 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl G. K. skundo. Pareigūnas pranešė, kad 2014 m. spalio 3 d. buvo paskirtas atlikti tarnybines pareigas pirmame korpusiniame skyriuje. Tą dieną G. K. buvo suteikta galimybė realizuoti savo teisę paskambinti telefonu, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-168. Pareigūnas paaiškino, kad konfliktų, pretenzijų, nepasitenkinimų tarp jo ir G. K. nebuvo, o bendraujant su G. K. griežtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais. Nurodė, kad skambinimo metu G. K. buvo padaryta pastaba žodžiu dėl to, kad bandė rinkti numerius, kurie nebuvo nurodyti minėto asmens prašyme telefoniniam pokalbiui ir kuriems nebuvo leidimo. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis J. Č. patvirtino 2014 m. spalio 15 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad konflikto su nuteistuoju nebuvo, o nuteistąjį sudrausmino, nes jis norėjo skambinti telefono numeriu, nenurodytu rašytiniame sutikime. Liudytojas teigia pareiškėjo neįžeidinėjęs, jo atžvilgiu nesmurtavęs. Pareigūno parodymai duoti teismo posėdyje, neprieštaravo aplinkybėms, išdėstytoms tarnybiniame pranešime, todėl teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. Nuteistųjų / suimtųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnalo duomenys patvirtino, kad 2014 m. spalio 3 d. G. K. pokalbis įvyko. Pareiškėjas G. K., įvykus pokalbiui, tai patvirtino savo parašu nuteistųjų / suimtųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnale.

Esant nustatytoms aplinkybėms, negalėjo būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K administracija neteisėtai apribojo pareiškėjo galimybę pasinaudoti teise paskambinti. VSĮ ir Taisyklių nuostatos, kuriose aptarta suimtųjų teisė į telefoninius pokalbius, nebuvo pažeistos. Teismas darė išvadą, kad pareigūnas, matydamas, kad G. K. bando rinkti numerį, su kurio abonentu jis neturi teisės kalbėti, pagrįstai pareiškė pastabas. Byloje nėra įrodymų, kad pareigūnas J. Č. pareiškėją būtų įžeidinėjęs, jo atžvilgiu smurtavęs. Pareiškėjas šiais klausimais į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Tokie pareiškėjo teiginiai vertinti kaip prasimanymas. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Jų nesant, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui (b. l. 62–64).

Apeliaciniame skunde teigia, kad byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai, buvo neįgyvendinta pareiškėjo teisė užduoti liudytojui J. Č. klausimus. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą sudaryti jam galimybes dalyvauti teismo posėdyje per nuotolines komunikacines priemones, bet teismas, žinodamas, kad pareiškėjas negali atvykti į teismo posėdį, netenkino tokio prašymo.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Lukiškių TI-K darbuotojas yra daug kartų naudojęs pareiškėjo atžvilgiu fizinę prievartą. Teismas neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, kas vyko pareiškėją vedant į kamerą. Teismas neįvertino, kad atskiri pareigūnai yra įgalioti prižiūrėti skambinimą, o J. Č. tokie įgaliojimai nebuvo suteikti, jis buvo paskirtas tik prižiūrėtoju, į kurio pareigas neįėjo teisė suteikti paskambinimus. Teismas neišreikalavo J. Č. pareigybės aprašymo, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymų, kuriais nustatyta, kas atsakingas už paskambinimus.

Tvirtina, kad atsakovo atstovas nuslėpė filmuotas medžiagas, nors pareiškėjas prašė Lukiškių TI-K padaryti 2014 m. spalio 3 d. filmuotų medžiagų, kuriose jis ir J. Č. užfiksuoti, kopijas ir jas išsaugoti teismui.

Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 76) nurodo, kad pareiškėjas turėjo „Tele plius“ kortelę, turėjo leidimą skambinti į taksofono numerį, kurio pradžia 845, į jį tuo metu buvo galima skambinti 1686 numeriu nemokamai. Bet J. Č. reikalavo iš karto rinkti numerį tokį, koks yra leidime. Taip pat teigia, kad būtent grąžinimo į kamerą metu J. Č. padarė žalą, žemindamas pareiškėją ir stumdydamas. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti apklausti liudytoju D. K., nes nepasibaigus telefono pokalbiui su juo, J. Č. pradėjo elgtis grubiai, nemandagiai, tai girdėjo D. K..

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nemini naujų aplinkybių ar argumentų savo pozicijai pagrįsti. Priimdamas sprendimą, teismas įvertino ir išsamiai ištyrė visas aplinkybes, sprendimas yra priimtas teisėtai, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo abejoti sprendimo pagrįstumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl Lukiškių TI-K pareigūno veiksmų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam padaryta Lukiškių TI-K pareigūnui J. Č. su juo pasielgus netinkamai: šis pareigūnas neleido pareiškėjui skambinti jo norimu numeriu, kalbant telefonu, trukdė, o grįžtant į kamerą – keletą kartų trenkė į nugarą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių pareiškėjo teiginių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnas J. Č. atliko pareiškėjo nurodytus veiksmus.

SVĮ 23 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. J. Č. 2014 m. spalio 15 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 15) nurodė, kad skambinimo metu G. K. buvo padaryta pastaba žodžiu dėl to, kad pastarasis bandė rinkti numerius, kurie nebuvo nurodyti minėto asmens prašyme telefoniniam pokalbiui ir kuriems nebuvo leidimo. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog J. Č. trukdė jam skambinti telefonu, tačiau neįvardijo, kokiu numeriu jis siekė paskambinti, ar šis numeris buvo tarp tų, kuriais jis galėjo skambinti. Iš į bylą pateiktos Suimtųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnalo kopijos (b. l. 16–17) matyti, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 3 d. skambino 3 numeriais, pokalbis telefonu įvyko, pareiškėjas šiame žurnale jokių pastabų dėl neįvykusių skambučių nenurodė. Pareiškėjo teiginiai dėl J. Č. prieš jį panaudoto smurto taip pat nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais: atsakovas tokį pareiškėjo teiginį neigia, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl pareigūno prieš jį naudojamo smurto, ar kreipęsis į gydytojus dėl sumušimų ar pan., liudytoju apskaustas J. Č. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, neigė 2014 m. spalio 3 d. konfliktavęs su pareiškėju.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skunde nurodytų paaiškinimų dėl neteisėtų veiksmų, su kuriais jis sieja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas, ABTĮ nustatyta tvarka įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai vertino, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra įrodyta.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nėra konkretūs, iš esmės susiję su jo skunde pateikiama 2014 m. spalio 3 d. įvykių versija, kurios kaip minėta, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo teiginius galėtų patvirtinti filmuota medžiaga, tačiau Lukiškių TI-K dar 2014 m. spalio 20 d. rašte yra nurodęs, kad 2014 m. spalio 3 d. vaizdo įrašų nėra: Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 1-57 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1-97 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vaizdo duomenų tvarkos aprašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 13 punktas, be kita ko, numato, kad vaizdo stebėjimo sistemos įrašai saugomi iki 2 parų, o vėliau yra panaikinami, juos trinant automatiškai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 3 d. ar bent kitą dieną būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl pareigūno prieš jį panaudoto smurto.

Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas liudytoju turėjo kviesti D. K., teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamo ginčo kontekste šio liudytojo parodymai nebūtų reikšmingi: D. K. nebuvo Lukiškių TI-K, todėl jis nematė ir negali patvirtinti, kas vyko iki telefono skambučio ir po jo, dėl ko šioje byloje skundžiasi pareiškėjas.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatyta tvarka informavo pareiškėją, kuris tuo metu jau nebuvo Lukiškių TI-K, apie teismo posėdį (b. l. 27, 41), taip pat kad byla nebus perduodama kitam teismui bei atsisakymą organizuoti vaizdo konferenciją (b. l. 46). Nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu (vaizdo konferencijos) būdu, pažymėtina, kad proceso dalyviams suteikiama galimybė dalyvauti teismo posėdžiuose naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas tuo atveju, kai atvykimas į teismą jam yra objektyviai apsunkintas, tuo tarpu pareiškėjo nurodyta aplinkybė – lėšų stoka – nevertintina, kaip apsunkinanti atvykimą į teismo posėdį, juo labiau, kad pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė