2022-07-13 Nr. AB-18736-3-62-3-00404-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3155-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00404-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. H. H. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. A. H. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 22S475 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Mano, kad jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas konstatavo, jog įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.

Jo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jam suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų lemtas „konvencinių“ priežasčių. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kad jam grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas kilmės valstybėje, o turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui patirti persekiojimą kilmės valstybėje tikimybės, kad kilmės valstybėje jam kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Įvertinęs pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo S. A. H. H. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti S. A. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini).

7. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 22S475 nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

8. Teismas aptarė aktualias Konvencijos, Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) nuostatas.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl prieglobsčio suteikimo, kad jis (duomenys neskelbtini).

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo pasakojimą dėl jam kilmės valstybėje iškilusios grėsmės, sprendė, kad jis nėra nuoseklus, detalus. Bylos medžiaga patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismui nepateikė naujų įrodymų savo pasakojimui pagrįsti, jo teismo posėdyje duoti paaiškinimai nepaneigia atsakovo padarytos išvados apie jo pasakojimo nepatikimumą.

12. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini. Taigi, pareiškėjo baimės patirti persekiojimą dėl jo tikėjimo nepatvirtina ir kilmės valstybės informacija.

13. Teismas pažymėjo, kad vien tik prieglobsčio prašytojo istorija apie (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo nurodytas grasintojas nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas patvirtino, kad į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas jis dėl persekiojimo nesikreipė. Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo jo nurodomo persekiojimo, ir, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų lemtas konvencinių priežasčių. Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią (duomenys neskelbtini) skelbiamą informaciją, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją bei kitus šaltinius apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, jos vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nenustatyta. Todėl Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojo situacija įvertinta individualiai.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas. Todėl teismas sprendė, jog Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, pareiškėjas gali pasislėpti, o Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, todėl laikytina teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimu pareiškėjui nustatė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato imperatyvių kriterijų konkrečiam draudimo terminui apibrėžti. Nors šio laikotarpio nustatymą Įstatymas priskiria atsakovo diskrecijai bei pagal byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas sprendė, kad atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų.

19. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, draudimo terminą sumažinant iki dviejų metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metų laikotarpį.

20. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Tačiau, teismo vertinimu, parinkus nepagrįstai ilgus laikotarpius dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. keičiant Sprendimo rezoliucinės 3 ir 4 punktus. Nepatenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo panaikinti Sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 21. Pareiškėjas S. A. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

22. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kad pareiškėjui būtų užtikrintas betarpiškas jo išklausymas, teisingas jo skundo išnagrinėjimas.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Šios aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas prašo jį tenkinti.

24. Pareiškėjas teigė, kad grėsmė susidurti su persekiojimu jam kyla iš (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės pagrindžia, jog jam turėjo būti suteiktas prieglobstis.

25. Pareiškėjas teigia, kad atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui, ši našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistams tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo, o ne tiesiog priimti pažodžiui tekstą nedarant jokių apibendrinimų bei logiškų išvadų.

26. Pareiškėjas teigia, kad informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas yra pasenusi ir neaktuali. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą, tačiau šios išvados nepagrindė jokiais argumentais. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo tinkamai ištirtos, taip pat nebuvo patikrintas atsakovo atliktas jų kvalifikavimas, todėl toks vertinimas negali būti laikomas pagrįstu.

27. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis – dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti Pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

31. Atsakovas taip pat informuoja, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), turėdamas laisvo judėjimo teisę išvykti iš Kybartų Užsieniečių registracijos centro 24 valandų laikotarpiui, į įstaigą nesugrįžo, šiuo metu pareiškėjo buvimo vieta nežinoma. Šie pareiškėjo veiksmai įrodo, kad pareiškėjo tikslas nebuvo Lietuvos Respublika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 22S475 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, jam kylančios grėsmės, nesurinko ir neanalizavo naujausios kilmės valstybės informacijos, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jam kilmės šalyje kyla individualios grėsmės pavojus.

35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam ar kankinamam.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjo pasakojimo tikrumas ir nuoširdumas kelia pagrįstų abejonių ir dėl to, kad jis, nesulaukęs galutinio teismo sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, (duomenys neskelbtini), turėdamas teisę laisvai judėti, išvyko iš Kybartų Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo, jo buvimo vieta nežinoma. Atsižvelgiant į tai, kad, pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini), tikėtina, kad prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje nebuvo tikrasis jo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas.

49. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

50. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik (duomenys neskelbtini), kuri, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, laikytina patikimu ir pakankamai nauju šaltiniu sprendžiant apie kilmės valstybės situaciją, tačiau ir kitais duomenimis atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Atsakovas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės situaciją tiek visos valstybės mastu, tiek mieste, kuriame pareiškėjas gyveno, taip pat buvo įvertinti ir pareiškėjo paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini).

51. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatavimui nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo, uždraudimo jam atvykti ir perspėjimo dėl draudimo atvykti įvedimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra išsami ir pagrįsta teisingu teisės aktų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikinti nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos atsakovo Sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas