2023-06-14 Nr. AB-12121-3-61-3-03711-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-686-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03711-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas, NTA) 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 4R-1218-(4.34) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NTA pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad NTA direktorė N. K., gavusi Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugpjūčio 3 d. išvadą dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją V. G. Nr. l5FB-22-(4.46) (toliau – ir Išvada), 2021 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 9FB-22-(4.46) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją V. G.“ (toliau – ir Įsakymas) atmetė pareiškėjo 2021 m. vasario 26 d. prašymą ir atsisakė skirti pareiškėjui pensiją dėl to, kad trūksta trijų dienų teisėjo stažo. Pareiškėjas Klaipėdos rajono teismo teisėju dirbo daugiau nei visą kadenciją – nuo išrinkimo Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1990 m. liepos 13 d. iki 1995 m. rugsėjo 22 d., tačiau Komisija, vadovaudamasi dviem Lietuvos Respublikos teisingumo misterijos dokumentais, nustatė, jog iki penkerių metų teisėjo stažo pareiškėjui trūksta trijų dienų. Pareiškėjas vertino, kad nustatytos išvados dėl teisėjo stažo trukmės iš esmės yra neteisingos, nes jo turimas teisėjo darbo stažas yra didesnis nei penkeri metai. Pareiškėjas nurodė, kad darbo teisėju pradžia – 1990 m. liepos 26 d., pabaiga – 1995 m. rugpjūčio 4 d.

3. Pareiškėjas teigė baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, beveik dešimt metų dirbo prokuratūroje. Buvęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas teisingumo ministras prof. P. K., pažinojęs pareiškėją kaip savo studentą, rekomendavo jį dirbti teisėju Klaipėdos rajono teisme. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. I-370 pareiškėjas buvo išrinktas teisėju, teisme pradėjo dirbti ne 1990 m. rugpjūčio 1 d., kaip tyrimo medžiagoje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) duomenis nurodo atsakovas, o keliomis dienomis anksčiau, t. y. 1990 m. liepos 26 d., paprašius pačiam ministrui, kuris savo prašymą motyvavo tuo, kad norėtų pareiškėją skirti šio teismo pirmininku. Teisme tuo metu buvo tik du teisėjų etatai, teisėja dirbo M. J.-U.. Pagal pareiškėjo užrašus, jis būtent tą dieną teisme gavo kabineto raktus, susipažino su jam priskirta sekretore J. S. ir Teisingumo ministerijos nurodymu prisistatė Klaipėdos rajono tarybos pirmininkui R. S. jo kabinete savivaldybėje, nes pirmininkas rugpjūčio mėnesį turėjo atostogauti. Darbdavio atstovo nurodymu pareiškėjas teigė prisistatęs ir prokuratūroje rajono vyriausiajam prokurorui V. J.. Pareiškėjas paaiškino, jog, iš darbo išėjus teisėjui K. S., teismas buvo užverstas bylomis ir ši aplinkybė buvo būtina stabilizuoti aplinką bei tinkamais terminais išnagrinėti bylas. Profesorių paskyrus Lietuvos ambasadoriumi Beniliukso šalims, kitas ministro pavaduotojas pirmininke dėl didesnės darbo patirties paskyrė kitą teisėją. Pareiškėjas teigė pirmininku teisme pradėjęs dirbti tik 1994 m., perėmus šias pareigas iš teisėjo E. V., o visas šias aplinkybes gerai prisimena, nes rado įrašus savo darbo kalendoriuose. 1995 m. baigiantis pareiškėjo kadencijai, jis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate pranešė ministrui J. P., kad dėl per didelio darbo krūvio (1994 m. pareiškėjas buvo antras Lietuvos Respublikoje pagal išnagrinėtų teisme bylų skaičių) ir (duomenys neskelbtini) turėjo gultis į ligoninę operacijai ir po nedarbingumo norėsiantis tapti advokatu. Pareiškėjui 1995 m. liepos mėnesį buvo atlikta operacija, žaizda pūliavo, todėl jis oficialiai buvo nedarbingas dar du mėnesius t. y. nuo 1995 m. liepos 16 d. iki 1995 m. rugsėjo 22 d. Pinigus visą laiką mokėjo teismo buhalterė M. L..

4. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas pateikė jam 1995 m. liepos 18 d. teismo perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo pareiškėjas, kaip teismo pirmininkas, dalyvaujant apygardos teisėjui J. S. bei teisėjui J. J., perdavė teismo dokumentus, bylas, raktus, inventorių, anspaudus ir archyvą. Tačiau pareiškėjo bloknote užrašyta, kad būtent tą dieną jis buvo operuotas ligoninėje ir teismo perdavimo–priėmimo aktą pasirašė tik 1995 m. rugpjūčio 4 d., apgijus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, jog minėtą aktą trise teismo patalpose atgaline data pasirašė tik dėl to, kad nereikėtų dvylikos lapų akto perspausdinti mašinėle. Šią aplinkybę patvirtina ir J. S. tik 1995 m. liepos 21 d. išsiųstas prašymas Nr. 267 Teisingumo ministerijai atidėti terminą iki pareiškėjo nedarbingumo pabaigos. Teisingumo ministerijos sekretorius 1995 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 391K pareiškėją, esantį ligoninėje, įpareigojo perduoti teismą po keturių dienų t. y. iki 1995 m. liepos 28 d. Teisingumo ministerijai nebuvo nežinoma, kad, būdamas nedarbingu, pareiškėjas negali perduoti teismo. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. dekretas dėl pareiškėjo įgaliojimų pasibaigimo nedarbingumo laikotarpiu įrodo, jog pareiškėjo darbo stažas pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėtų būti skaičiuojamas iki 1995 m. rugsėjo 22 d. Atsakovas, netikrindamas šių aplinkybių, pažeidė adiatur et altero pars (tebūnie išklausyta ir kita pusė) principą, kas sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą arba jį pakeisti, įpareigojant atsakovą papildomai tirti minėtas aplinkybes ir tiksliai, pagal tuo metu galiojusius įstatymus nustatyti pareiškėjo tikrą darbo trukmę.

5. Atsakovas NTA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. kovo 8 d. gavo pareiškėjo 2021 m. vasario 26 d. prašymą skirti teisėjų valstybinę pensiją. NTA direktoriaus 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 6P-88 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos sudarymo“ sudaryta Komisija, kuri Išvadoje pasiūlė NTA direktoriui įsakymu atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją. NTA direktorius Įsakymu nusprendė neskirti pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo – nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 30 d. su skundu kreipėsi į NTA dėl Įsakymo panaikinimo. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta, kad NTA direktoriaus Įsakymu pareiškėjui pagrįstai atsisakyta skirti teisėjų valstybinę pensiją.

7. Atsakovas vadovavosi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3, 5, 7 straipsniais, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68, (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir pažymėjo, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama, kai kreipimosi dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo dieną asmuo atitinka visas Pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytas teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlygas. Nesant bent vienos sąlygos, asmeniui teisėjo valstybinė pensija nėra skiriama. Kadangi pareiškėjas neatitiko Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo, todėl atsakovas atsisakė pareiškėjui skirti teisėjo valstybinę pensiją.

8. Atsakovas paaiškino, kad, priimant Sprendimą, buvo vertinama NTA turima informacija: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 1-370 „Dėl rajonų (miestų) teismų teisėjų išrinkimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. birželio 29 d. dekretas Nr. 675 „Dėl apylinkės teismo teisėjo atleidimo“, Teisingumo ministerijos pateikti duomenys – teisingumo ministro pavaduotojo 1990 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 56K, teisingumo ministro 1995 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 391K, kuriame nurodoma paskutine pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju diena laikyti 1995 m. liepos 28 d., 1994 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. 558 „Dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo dokumentacijos perdavimo“, kuriuo pareiškėjui buvo pavesta laikinai eiti Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, 1995 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 338K „Dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo dokumentacijos perdavimo“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 1995 m. liepos 21 d. perduoti pagal aktą laikinai einančiam teismo pirmininko pareigas teisėjui teismo bylas, antspaudus ir kt. inventorių ir kuriame buvo nurodyta paskutine pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju diena laikyti 1995 m. liepos 21 d. Atsakovas, gavęs pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. skundą, papildomai kreipėsi į Teisingumo ministeriją, Klaipėdos apylinkės teismą bei Fondo valdybą.

9. Atsakovas nurodė, kad Teisingumo ministerija papildomai pateikė Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 1995 m. liepos 21 d. raštą Nr. 267, kuriame „ryšium su buvusio Klaipėdos rajono apylinkės pirmininko V. G. sirgimu“ siūloma pakeisti teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymą ir priėmimo–perdavimo laiką pratęsti iki 1995 m. liepos 28 d. Teisingumo ministerija nepateikė kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes dėl darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju pradžios ir / ar pabaigos datų. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 1R-38617 pateikė pareiškėjo 1995 m. kortelės-pažymos kopiją, kurios skiltyje „Įrašai apie priėmimą į darbą ir perkėlimus“ nurodyta 1995 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 391K pagrindu pareiškėjo paskutine darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju diena laikyti 1995 m. liepos 28 d. Šioje pažymoje taip pat užfiksuota, kad 1995 m. liepos mėn. pareiškėjui išmokėta kompensacija už nepanaudotas 19,6 dienų atostogas. Rugpjūčio mėnesio skiltyje nėra įrašų apie darbo dienų skaičių, priskaičiuotas išmokas, išmokėtinas sumas ir pan., tik dalyje prie įrašų apie nedarbingumą pažymėta, kad liepos mėn. 11 darbo dienų, rugpjūčio mėn. – 23 dienas, rugsėjo mėn. – 16 dienų pareiškėjui buvo suteiktas nedarbingumas, už kurį išmokos išmokėtos 1995 m. rugsėjo mėn. Klaipėdos apylinkės teismas taip pat pateikė 1995 m. perdavimo–priėmimo akto (toliau – ir Aktas), pasirašyto pareiškėjo ir J. J. bei priėmime dalyvavusio Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko J. S., kopiją. Akte nurodyta jo surašymo data – 1995 m. liepos 18 d., jame nėra kitų įrašų, kurie rodytų vėlesnę jo surašymo ir / ar pasirašymo datą ir galėtų patvirtinti pareiškėjo skunde dėstomus teiginius apie tai, kad Aktas pasirašytas 1995 m. rugsėjo 21 d.

10. Atsakovas nurodė, kad Fondo valdyba 2021 m. rugsėjo 21 d. rašte (10.12E) 1-6684 „Dėl duomenų pateikimo“ NTA informavo, kad pagal darbo knygelės įrašą pareiškėjas nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. buvo išrinktas Klaipėdos rajono teismo teisėju ir atleistas iš šio teismo 1995 m. liepos 28 d. (Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys pagal draudėjo Klaipėdos rajono teismo pateiktą 2-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą). Fondo valdyba paaiškino, kad pagal draudėjo Klaipėdos rajono teismo 1995 m. byloje saugomą 8a-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ligos ir motinystės pašalpas už 1995 m. III ketv., pareiškėjui buvo išmokėta ligos pašalpa už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 16 d. iki 1995 m. rugsėjo 22 d.: už pirmas 3 dienas – 107,17 Lt (iš draudėjo (darbdavio) lėšų), 2 749,37 Lt (iš Fondo valdybos lėšų). Įvertinusi surinktą informaciją NTA padarė išvadą, jog nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde dėstomus teiginius, kad pareiškėjas dirbti Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju pradėjo anksčiau nei 1990 m. rugpjūčio 1 d. ir kad baigė vėliau nei 1995 m. liepos 28 d. Pareiškėjas nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo, todėl neatitinka visų sąlygų, pagal kurias jam galėtų būti skirta teisėjų valstybinė pensija.

11. Atsakovas teigė, jog NTA įvertino ir aplinkybę, kad nuo 1995 m. liepos 16 d. iki 1995 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjui mokėta ligos pašalpa, kuri nedaro įtakos teisėjo darbo stažo apskaičiavimui, kadangi NTA pateiktuose dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuota pirma pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju diena – 1990 m. rugpjūčio 1 d., paskutinė darbo teisėju diena – 1995 m. liepos 28 d. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. sausio 1 d.) 7 straipsniu, 8 straipsnio 1–2 dalimis ir nurodė, kad pareiškėjo nedarbingumo laikotarpis prasidėjo jam einant teisėjo pareigas (1995 m. liepos 16 d.), o, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, ligos pašalpa galėjo būti mokama ir pasibaigus darbo santykiams, pats ligos pašalpos mokėjimo faktas savaime nereiškia, kad pareiškėjo darbas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo pareigose tęsėsi.

Pareiškėjas tiek skunde NTA direktoriui dėl Įsakymo panaikinimo, tiek skunde teismui savo reikalavimą grindžia asmeniniais prisiminimais, užrašais (nors jie nepateikiami), tačiau nepateikė jokių jų teisingumą bei pagrįstumą patvirtinančių objektyvių duomenų, dokumentų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas neginčija Komisijos Išvados, kurios pagrindu priimtas NTA Įsakymas ir atsisakyta pareiškėjui skirti teisėjų valstybinę pensiją, todėl vertino, kad pareiškėjas sutinka su Komisijos Išvada bei joje konstatuojamu faktu, jog pareiškėjas neatitinka teisėjų valstybinės pensijos skyrimui reikalingos sąlygos – yra įgijęs ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą.

Tais atvejais, kai skaičiuojamas teisėjo darbo stažas teisėjo valstybinei pensijai gauti, įgytas dirbant teisėju skirtingose teismuose ir skirtingu laiku, teisėjo darbo stažas yra sumuojamas, įskaitant metus, mėnesius, dienas: darbo stažo dalis, apskaičiuota dienomis, išreiškiama mėnesiais (dienų skaičių dalijant iš 30), o likęs dienų skaičius, nesudarantis pilno mėnesio, į darbo stažą neįskaitomas (Nuostatų 20 p.). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėjo darbo stažas nėra sumuojamas, atsakovas vertino, jog ši Nuostatuose įtvirtinta taisyklė, kad į darbo stažą neįskaitomas pilną mėnesį nesudarantis darbo stažo laikas, taip pat gali būti vertinama kaip reikšminga, sprendžiant dėl pareiškėjo teisėjo darbo stažo trukmės ir jos vertinimo teisėjų valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui kontekste.

12. Teismo posėdyje atsakovo atstovė iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad pagal Nuostatuose įtvirtintą darbo stažo skaičiavimo tvarką pareiškėjui trūksta ne trijų dienų, o viso mėnesio.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino, panaikino NTA Sprendimą, NTA Įsakymą ir įpareigojo NTA pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė atsakovui 2021 m. vasario 26 d. prašymą skirti teisėjų valstybinę pensiją. Komisija Išvadoje pasiūlė NTA direktoriui įsakymu atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją. NTA direktorius Įsakymu nusprendė neskirti pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo – nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. skundu kreipėsi į NTA, prašydamas panaikinti Įsakymą. Sprendimu NTA direktorius konstatavo, kad pareiškėjas nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo, todėl neatitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo ir sprendė, kad Įsakymu pareiškėjui pagrįstai atsisakyta skirti teisėjų valstybinę pensiją.

15. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nors pareiškėjas nereiškė reikalavimo panaikinti Įsakymą, tačiau tiek iš skundo turinio, tiek iš pareiškėjo pasisakymų teismo posėdyje teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutiko ir su jam teisines pasekmes sukeliančio Įsakymo turiniu, todėl teismas vertino ir Įsakymo teisėtumą bei pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 5 d.).

16. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 3 straipsniu, Nuostatų 20 punktu ir iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-370 „Dėl rajonų (miestų) teismų teisėjų išrinkimo“ pareiškėjas išrinktas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju. Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. (skaičius taisytas) įsakymu Nr. 56 K pareiškėjas nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų sąrašą, mokant mėnesinį atlyginimą pagal patvirtintą etatų sąrašą.

Teisingumo ministerijos 1994 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 50K iki Prezidento dekretu bus paskirtas teismo pirmininkas, pareiškėjui pavesta laikinai eiti Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. birželio 29 d. dekretu Nr. 675 „Dėl apylinkės teismo teisėjo atleidimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. liepos 13 d., pareiškėjas atleistas iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų. Teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 338K laikinai eiti Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas pavesta teisėjui J.

J., pareiškėjas, kuris nuo 1994 m. kovo 1 d. laikinai ėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, įpareigotas iki 1995 m. liepos 21 d. perduoti pagal aktą laikinai einančiam Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas teisėjui J. J. visas teismines bylas, vykdomąsias bylas, raštvedybos dokumentus, asmens bylas, antspaudą, teismo inventorių ir nurodyta pareiškėjo paskutine darbo diena laikyti 1995 m. liepos 21 d. bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 19,5 darbo dienas nepanaudotų atostogų. Teisingumo ministro 1995 m. liepos 24 d.

įsakymu Nr. 391K iš dalies pakeistas teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 338K – pareiškėjas įpareigotas iki 1995 m. liepos 28 d. perduoti pagal aktą laikinai einančiam Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas teisėjui J. J. visas teismines bylas, vykdomąsias bylas, raštvedybos dokumentus, asmens bylas, antspaudą, teismo inventorių, paskutine pareiškėjo darbo diena laikyti 1995 m. liepos 28 d. Pareiškėjas J. J. 1995 m. liepos 18 d. Aktu perdavė Klaipėdos rajono apylinkės teismo dokumentus. Byloje esančioje Klaipėdos apylinkės teismo pateiktos pareiškėjo 1995 m. kortelės-pažymos kopijos skiltyje „Įrašai apie priėmimą į darbą ir perkėlimus“ nurodyta 1995 m. liepos 24 d.

įsakymo Nr. 391K pagrindu pareiškėjo paskutine darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju diena laikyti 1995 m. liepos 28 d. Šioje pažymoje taip pat užfiksuota, kad 1995 m. liepos mėn. pareiškėjui išmokėta kompensacija už nepanaudotas 19,6 dienų atostogas. Rugpjūčio mėnesio skiltyje nėra įrašų apie darbo dienų skaičių, priskaičiuotas išmokas, išmokėtinas sumas ir pan., prie įrašų apie nedarbingumą pažymėta, kad liepos mėn. 11 darbo dienų, rugpjūčio mėn. – 23 dienas, rugsėjo mėn. – 16 dienų pareiškėjui buvo suteiktas nedarbingumas, už kurį išmokos išmokėtos 1995 m. rugsėjo mėn.

17. Kadangi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-370 „Dėl rajonų (miestų) teismų teisėjų išrinkimo“ pareiškėjas buvo išrinktas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju, teismas vadovavosi tuo metu galiojusio 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymo Nr. XI-3684 (toliau – ir Teisėjų statuso įstatymas) 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsnio 1, 3 dalimis, pareiškėjo atleidimo metu galiojusio Teismų įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. birželio 29 d. dekretu Nr. 675 „Dėl apylinkės teismo teisėjo atleidimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. liepos 13 d., pareiškėjas atleistas iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo pareigų. Sistemiškai aiškindamas aptartą reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad teisėju asmuo buvo laikomas nuo jo išrinkimo į teisėjo pareigas iki atleidimo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įgaliojimai Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo pareigose prasidėjo 1990 m. liepos 12 d., baigėsi – 1995 m. liepos 13 d. Teismas pažymėjo, kad jokie kiti žemesnės galios teisės aktai negali pakeisti įstatymais įtvirtintos teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarkos.

18. Teismas sprendė, jog atsakovas pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju pradžią skaičiuodamas nuo tada, kai Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 įsakymu Nr. 56 K pareiškėjas buvo įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų etatų sąrašą (1990 m. rugpjūčio 1 d.), o pabaigą – nuo teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 338K nustatytos paskutinės pareiškėjo darbo dienos (1995 m. liepos 28 d.) netinkamai taikė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas ir Įsakymas negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl juos panaikino ir įpareigojo NTA pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 19. Atsakovas NTA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, o taip pat priimti naujus dokumentus: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2022 m. gegužės 25 d. rašto Nr. 17.2.-1723 „Dėl V. G. duomenų“ ir Teisingumo ministerijos 2022 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (2.41Mr) 7R-2594 „Dėl V. G. duomenų“ ir jo priedo (V. G. pareiškimo) kopijas.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsamiai ištyrė surinktus ir byloje pateiktus duomenis, nes sistemiškai aiškinant Teisėjų statuso įstatymo nuostatas, teisėjo išrinkimo faktas nesuponuoja teisėjo pareigų pradžios. Tai, kad pareiškėjas Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 56K nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų etatų sąrašą (nuo kurios NTA skaičiavo pareiškėjo teisėjo darbo stažą), nepaneigia Teisėjų statuso įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos rajonų (miestų) teismų teisėjų rinkimo tvarkos, pagal kurią pareiškėjas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvo išrinktas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju. NTA vadovaujasi Teisėjų statuso įstatymo 61 straipsniu ir nurodo, kad viena iš teisėjų, atliekančių teisingumo vykdymo funkciją, nepriklausomumo dedamųjų yra draudimas teisėjams dirbti antraeilį darbą, išskyrus pedagoginę ir mokslinio tyrimo veiklą.

21. Atsakovas paaiškina, jog kreipėsi dėl papildomų duomenų apie pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teisme pradžios ir pabaigos datas bei pareigų, užimtų iki pradedant eiti teisėjo pareigas, pabaigą. Generalinė prokuratūra pateikė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 1990 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. 194-K „Dėl atleidimo“ patvirtintą kopiją (pridedama), kuri leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, nors Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-370 buvo išrinktas Klaipėdos rajono teisėju, iki 1990 m. liepos 31 d. užėmė Klaipėdos miesto prokuratūros vyresniojo tardytojo pareigas (iki šios datos skaičiuota ir kompensacija už nepanaudotas atostogas), taigi iki 1990 m. rugpjūčio 1 d. jis negalėjo eiti Klaipėdos rajono teisėjo pareigų. Būtent todėl Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 56K pareiškėjas tik nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo etatą, mokant mėnesinį atlyginimą pagal patvirtintą etatų sąrašą, o nuo šios datos ir skaičiuotinas teisėjo darbo stažas. NTA vertina, jog nepaisant to, kad šie duomenys nebuvo pateikti teismui, jų pateikimas bei pridėjimas prie bylos medžiagos neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ir yra reikšmingas vertinant kitų byloje pateiktų įrodymų visetą, kurio išnagrinėjimu pagrįstas atsakovo suformuotas vidinis įsitikinimas priimant išvadą, kad pareiškėjo teisėjo darbo stažo pradžia laikytina 1990 m. rugpjūčio 1 d.

22. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjo teisėjo darbo stažo skaičiavimas nuo asmens įrašymo į konkretaus teismo teisėjų etatą, kuomet pradedamas mokėti ir teisėjo atlyginimas (be kita ko, reikšmingas sprendžiant dėl skiriamo teisėjų valstybinės pensijos dydžio), atitinka susiformavusią teisėjo darbo stažo skaičiavimo praktiką, kadangi dėl įvairių aplinkybių (kaip ir nagrinėjamu atveju viena iš jų – nepasibaigę darbo santykiai kitoje darbovietėje) teisėjo pareigas asmenys pradeda eiti praėjus skirtingam laikui nuo jų skyrimo teisėju. NTA vadovaujasi Pensijų įstatymo 5 straipsniu ir pažymi, kad teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Lingvistiniu požiūriu šioje teisės normoje vartojama formuluotė „laikas, kurį asmuo dirbo teisėju“ implikuoja, kad teisėjų darbo stažas pradedamas skaičiuoti ne nuo asmens išrinkimo (skyrimo) teisėju, bet nuo tada, kai asmuo faktiškai pradeda eiti teisėjo pareigas.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teisėjo darbo stažo pabaigos skaičiavimo, atsakovas sutinka, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. birželio 29 d. dekretas Nr. 675 „Dėl apylinkės teismo teisėjo atleidimo“, kaip individualus teisės aktas, įsigaliojo 1995 m. liepos 13 d., tačiau laikosi pozicijos, jog faktiškai pareiškėjo teisėjo įgaliojimai tęsėsi ir, siekiant objektyviai nustatyti pareiškėjo teisėjo darbo stažo skaičiavimui reikšmingas aplinkybes, kiti NTA iniciatyva surinkti duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisėjo įgaliojimai truko iki 1995 m. liepos 28 d. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su byloje gautais ir vertintais įrodymais, ir teigia, jog papildomai Teisingumo ministerija NTA pateikė teisingumo ministrui pareiškėjo surašyto pareiškimo, kuriuo jis nurodo, kad teismą perdavė 1995 m. liepos 27 d., kopiją. Šie papildomai pateikti duomenys, vertinant juos sistemiškai su kitais byloje surinktais duomenimis, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo įgaliojimai Klaipėdos rajono apylinkės teisme truko iki 1995 m. liepos 28 d., todėl turėtų būti priimti į bylą.

24. Atsakovas pažymi, kad šios bylos sprendimas dėl teisėjo darbo stažo skaičiavimo gali būti reikšmingas ir kitiems subjektams: teisėjų valstybinių pensijų gavėjams bei NTA, apskaičiuojančiai teisėjų darbo stažo trukmę, priimančiai sprendimus dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo bei mokančiai teisėjų valstybines pensijas. Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad susiformavusi teisėjo darbo stažo skaičiavimo praktika yra ydinga, užtikrinant teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų įgyvendinimą, buvusių teisėjų, kuriems teisėjų darbo stažas jau yra apskaičiuotas, darbo stažą tektų perskaičiuoti, o tai galimai lemtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžių pokyčius. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Prezidento priimamuose dekretuose nurodomą asmens skyrimo teisėju ir (ar) atleidimo datą faktiškai asmuo pradeda eiti teisėjo pareigas ir (ar) nutrūksta jo įgaliojimai.

25. Atsakovo teigimu, teismas neteisingai įvertino pareiškėjo teisėjo darbo stažo pradžios ir pabaigos momentą, nes pareiškėjo teisėjo darbo stažo pradžia laikytina 1990 m. rugpjūčio 1 d. (o ne 1990 m. liepos 12 d., kaip konstatavo teismas skundžiamame sprendime), o pabaiga – 1995 m. liepos 28 d. (o ne 1995 m. liepos 13 d., kaip skundžiamame sprendime konstatavo teismas), pareiškėjo teisėjo darbo stažas yra trumpesnis nei 5 metai, todėl nėra pagrindo naikinti NTA Įsakymą.

26. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, kad jo darbo teisėju pabaiga yra ne 1995 m. liepos 28 d., o rugsėjo 23 d., pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, ir 1995 m. rugpjūčio 4 d., kai buvo pasirašytas teismo perdavimo–priėmimo aktas (atgaline data). Pareiškėjas teigia, jog apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas, nes prie jo nepridėti dokumentai apie asmens, pasirašiusio apeliacinį skundą, įgaliojimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės teismų administracijos 2021 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. 9FB-22-(4.46) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją V. G.“ ir 2021 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. 4R-1218-(4.34) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją“ pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Byloje ginčijamais administraciniais sprendimais nuspręsta neskirti pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas neatitinka Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo – nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo. NTA pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju pradžia laiko laikotarpį, kai Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 56 K pareiškėjas buvo įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų etatų sąrašą (1990 m. rugpjūčio 1 d.), o pabaigą skaičiuoja nuo teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 338K nustatytos paskutinės pareiškėjo darbo dienos – 1995 m. liepos 28 d.

30. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų, kadangi nenustatyta aplinkybių, įtvirtintų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai skaičiavo pareiškėjo darbo teisėju pradžią ir pabaigą, nes teisėju asmuo buvo laikomas nuo jo išrinkimo į teisėjo pareigas iki atleidimo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, jokie kiti žemesnės galios teisės aktai negali pakeisti įstatymais įtvirtintos teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo NTA pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

32. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes jame neįvertinta, jog teisėjo išrinkimo faktas nesuponuoja teisėjo pareigų pradžios. Atsakovas laikosi pozicijos, kad teisėjo darbo stažas prasideda ne nuo asmens išrinkimo (skyrimo) teisėju, bet nuo tada, kai asmuo faktiškai pradeda eiti teisėjo pareigas, pasibaigia tada, kai asmuo faktiškai netenka teisėjo įgaliojimų ir pareigų. Nagrinėjamu atveju žemesnės galios teisės aktai nepaneigė įstatymais įtvirtintos teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarkos, įstatyme taip pat konkrečiai įvardijama, kad teisėjo darbo stažą sudaro laikas, kurį „asmuo dirbo teisėju“.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo prie bylos pridėti naujus įrodymus: Generalinės prokuratūros 2022 m. gegužės 25 d. rašto Nr. 17.2.-1723 „Dėl V. G. duomenų“ ir Teisingumo ministerijos 2022 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (2.41Mr) 7R-2594 „Dėl V. G. duomenų“ ir jo priedo (V. G. pareiškimo) kopijas.

34. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

35. Išplėstinė teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo pridėti naujus įrodymus (ABTĮ 142 str. 3 d.), nes nenustatė priežasčių, kodėl šie dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas turėjo galimybę naujus įrodymus surinkti anksčiau ir prašomus pridėti raštus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė, o pagrįstų ir pakankamų priežasčių, dėl kurių tai nebuvo padaryta, nenurodė.

36. Byloje svarbios šios faktinės aplinkybės: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-370 „Dėl rajonų (miestų) teismų teisėjų išrinkimo“ pareiškėjas išrinktas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju (b. l. 62). Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 56 K pareiškėjas nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų sąrašą, mokant mėnesinį atlyginimą pagal patvirtintą etatų sąrašą (b. l. 63). Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. birželio 29 d. dekretu Nr. 675 „Dėl apylinkės teismo teisėjo atleidimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. liepos 13 d., pareiškėjas atleistas iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų (b. l. 74). Teisingumo ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 338K pareiškėjas įpareigotas iki 1995 m. liepos 21 d. perduoti pagal aktą laikinai Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas einančiam teisėjui visas teismines bylas ir kt., nurodyta pareiškėjo paskutine darbo diena laikyti 1995 m. liepos 21 d. (b. l. 25). Teisingumo ministro 1995 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 391K iš dalies pakeistas ministro 1995 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 338K – pareiškėjas įpareigotas iki 1995 m. liepos 28 d. perduoti pagal aktą laikinai Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas einančiam teisėjui visas teismines bylas ir kt., paskutine pareiškėjo darbo diena nurodyta laikyti 1995 m. liepos 28 d. (b. l. 66). Pareiškėjas 1995 m. liepos 18 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė Klaipėdos rajono apylinkės teismo dokumentus (b. l. 26).

37. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu jie atitinka šias sąlygas: 1) kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; 2) sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) nustojo dirbti teisėjais; 4) yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą.

38. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Nuostatų nustatyta tvarka.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje nurodomą formuluotę „asmuo dirbo teisėju“ (darbo teisėju pradžią ir pabaigą), dėl ko nagrinėjamoje byloje ir yra nesutariama, svarbu sistemiškai įvertinti konstitucinį teisėjo statusą reglamentuojančias teisės normas.

40. Pareiškėjo išrinkimo teisėju metu galiojęs Laikinasis pagrindinis įstatymas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai priklauso rinkti Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ir rajonų (miestų) teismų teisėjus <...> (78 str. 2 d. 11 p.). Rajonų (miestų) teismų teisėjus ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus renka Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (114 str. 1 d.). Teismų teisėjai renkami dešimčiai metų <...> (114 str. 3 d.). Teisėjų ir teismo tarėjų neliečiamumą, taip pat kitas jų nepriklausomumo garantijas nustato Lietuvos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas bei kiti Lietuvos įstatymų aktai (117 str. 3 d.).

41. Pareiškėjo išrinkimo teisėju metu galiojęs 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos TSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas Nr. XI-3684 nustatė, kad teisėjų ir teismo tarėjų nepriklausomumą užtikrina įstatymo nustatyta jų išrinkimo ir atleidimo tvarka, jų neliečiamumas, griežtai reglamentuota teisingumo vykdymo procedūra, teisėjų pasitarimo slaptumas priimant teismo sprendimus ir draudimas reikalauti atskleisti pasitarimo paslaptį, atsakomybė už teismo negerbimą ir kišimąsi į konkrečių bylų nagrinėjimą, reikiamų organizacinių ir techninių sąlygų teismų veiklai sudarymas, taip pat teisėjų materialinis ir socialinis aprūpinimas (42 str. 2 d.). Teisėjai ir teismo tarėjai yra Lietuvos TSR piliečiai, įstatymo nustatyta tvarka išrinkti į Lietuvos TSR aukščiausiąjį teismą, rajonų (miestų) teismus (41 str. 1 d.). Rajonų (miestų) teismų teisėjus, administracinio proceso teisėjus ir Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo teisėjus renka Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (50 str. 1 d.).

42. Taigi svarbu pažymėti, kad pareiškėjo išrinkimo teisėju metu galiojęs teisinis reguliavimas įstatymo nustatytą teisėjo išrinkimo ir atleidimo tvarką siejo su teisėjų nepriklausomumo užtikrinimu. Pažymėtina, kad po pareiškėjo išrinkimo 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat skelbia, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (109 str. 2 d.).

43. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia (be kita ko) įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Taigi viena iš teisėjo nepriklausomumo, įtvirtinto Konstitucijoje, garantijų yra jo įgaliojimų trukmės garantija (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi dar ir dėl to, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, turi išlikti nepriklausomas ir nesitaikyti prie galimos politinių jėgų kaitos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepriklausomumo principas suponuoja tik tokį teisėjų įgaliojimų trukmės reguliavimą įstatymais, kad skiriant teisėją jam būtų žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus); teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

44. Teisėjų nepriklausomumo aspektu aktualus Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas, kuriame pažymėta, kad pagal Teismų įstatymą apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų pavaduotojams ar skyrių pirmininkams, Apeliacinio teismo skyrių pirmininkams patikėtos atskiros teismo darbo organizacinės funkcijos, be to, jie prireikus pavaduoja šių teismų pirmininkus. Todėl, atsižvelgiant į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, taip pat į tai, kad teismų veikla vykdant teisingumą nėra ir negali būti teisingumo ministro valdymo sritis, yra pagrindas teigti, kad ginčijamose Teismų įstatymo normose nustačius teisingumo ministro įgaliojimus skirti atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus yra sudaromos prielaidos vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų pareigūnų skyrimą ir kartu – į teismų veiklą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, padaryta išvada, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

45. Nors šie minimi Konstitucinio Teismo išaiškinimai pateikti vėliau negu pareiškėjas buvo išrinktas teisėju, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, jie yra reikšmingi sistemiškai vertinant konstitucinį teisėjo statusą ir teisingumo ministro įgaliojimus, apsprendžiant teisėjo darbo pradžią ir pabaigą.

46. Papildomai pažymėtina, kad ir tarptautinių teismų praktika teisėjo įgaliojimų trukmės, inter alia paskyrimo procedūrą sieja su teismų nepriklausomumo garantijomis. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją „nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties formavimo, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo atvejų, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai“ (žr., pvz., 2018 m. liepos 25 d. sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 66 punktą; 2019 m. birželio 24 d.

Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 71–73 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.). Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai konstatuoja, kad siekiant nustatyti, ar teismas gali būti laikomas „nepriklausomu“, kaip tai suprantama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jo narių skyrimo tvarką ir jų kadenciją, garantijų nuo išorinio spaudimo buvimą ir į tai, ar institucija sudaro nepriklausomumo įspūdį (2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nunes De Carvalho prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendime Ástráðsson prieš Islandiją, CE:ECHR:2019:0312JUD002637418, konstatavo taikytinų nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių teisėjų skyrimą, šiurkštų pažeidimą, kai kitos valdžios, visų pirma vykdomoji valdžia, naudojosi nepagrįsta diskrecija, kuri kėlė grėsmę skyrimo proceso sąžiningumui, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, kad nacionalinės teisės aktai buvo skirti apsaugoti teismų nepriklausomumui nuo vykdomosios valdžios ir kuo labiau sumažinti nepagrįstos partijų politinių interesų įtakos šiam procesui riziką.

Minėtas teismas konstatavo, kad šis procesas kenkė pasitikėjimui, kurį teismai turi kelti demokratinėje visuomenėje, ir pažeidė pagrindinę teisinės valstybės principo nuostatą, kad teismas turi būti įsteigtas pagal įstatymą (103, 121–123 punktai).

47. Dar vienas su teisėjo nepriklausomumu susijusių aspektų – teisėjo valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savitikslė ir pagal Konstituciją nėra vertinama kaip privilegija; tokios garantijos nustatymas siejamas su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, visų pirma, Konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, nustatytu teisėjo nepriklausomumo reikalavimu. Kitaip tariant, įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materialinių) garantijų, t. y. tokia teisėjo socialinė (materialinė) garantija, kuri yra nustatyta (taikoma), kai nutrūksta jo įgaliojimai, ir ginama pagal Konstitucijos 109 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

48. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nurodo, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, inter alia socialinės garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, gali būti diferencijuojamos pagal asmens darbo teisėju trukmę. Pagal asmens darbo teisėju trukmę gali būti diferencijuojamas ir socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis. Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis diferencijuojamas pagal asmens darbo teisėju trukmę, turi nenukrypti nuo konstitucinės šios teisėjų socialinės (materialinės) garantijos sampratos (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Teisėjo darbo stažo trukmė gali būti teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijumi, tačiau jis negali būti vienintelis (Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimas).

49. Taigi aiškūs kriterijai, nustatant teisėjo įgaliojimų pradžios ir pabaigos laikotarpius, kitaip tariant – darbo teisėju trukmę, yra aktualūs užtikrinant teisėjo nepriklausomumo suponuojamą įgaliojimų trukmės garantiją, taip pat ir socialinę (materialinę) garantiją – valstybinę pensiją.

50. Teisėjų valstybinė pensija – viena iš valstybinių pensijų rūšių (Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 5 p.). Atskleisdamas valstybinių pensijų konstitucinę sampratą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

51. Kaip jau minėta anksčiau, pareiškėjo išrinkimo teisėju metu aukščiausios galios teisės aktai – Laikinasis pagrindinis įstatymas ir Lietuvos TSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas Nr. XI-3684 – nustatė, kad teisėjus renka Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Taigi pareiškėjo išrinkimo teisėju metu galiojęs teisinis reguliavimas aiškiai apibrėžė, kas turi kompetenciją išrinkti teisėją. Atsakovas pareiškėjo darbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju pradžią skaičiuoja nuo tada, kai Teisingumo ministerijos 1990 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 56 K pareiškėjas buvo įrašytas į Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjų etatų sąrašą (1990 m. rugpjūčio 1 d.). Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad pareiškėjo įgaliojimai Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo pareigose prasidėjo 1990 m. liepos 12 d., jį išrinkus teisėju Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu.

52. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo paskyrimo teisėju metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų 6 punktas numatė, kad svarbiausieji Teisingumo ministerijos uždaviniai yra <...> užtikrinti organizacinę rajonų (miestų) teismų veiklą griežtai laikantis teisėjų nepriklausomumo ir jų klausymo tik įstatymo principo (d p.); pagal 10 punktą teisingumo ministras teikia Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai teikimus dėl rajonų (miestų) teismų sudarymo, rajonų (miestų) teismų teisėjų, administracinio proceso teisėjų ir teismo tarėjų skaičiaus nustatymo; rajonų (miestų) teismų pirmininkų ir pirmininkų pavaduotojų tvirtinimo; rajonų (miestų) teismų teisėjų atšaukimo ir atleidimo prieš laiką (e); nustatytąja tvarka pristato Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai kandidatus į rajonų (miestų) teismų teisėjus ir administracinio proceso teisėjus; įstatymo nustatyta tvarka įgyvendina administracinio proceso teisėjų darbo organizavimo priemones (f). Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas vėlesniame nutarime konstatavo, kad teismų veikla vykdant teisingumą nėra ir negali būti teisingumo ministro valdymo sritis (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo, kaip teisėjo, darbo pradžia turi būti siejama su kompetentingo subjekto (byloje nagrinėjamu atveju – Lietuvos Aukščiausios Tarybos) atliktu jo išrinkimu į teisėjus diena, o ne su vykdomosios valdžios įgaliojimus turinčio subjekto atliktu jo įrašymu į konkretaus teismo teisėjų sąrašą. Tokią išvadą suponuoja pareiškėjo išrinkimo metu galiojęs teisinis reguliavimas, apibrėžiantis teisėjo darbo pradžią, siekis užtikrinti teisėjo nepriklausomumo kriterijų, siejamą su įstatymo nustatyta teisėjo išrinkimo ir atleidimo tvarka bei teisėjo įgaliojimų trukmės garantija, siekis užtikrinti su teisėjo nepriklausomumu siejamą socialinę (materialinę) garantiją – valstybinę pensiją, kuriai taip pat reikšmingi aiškūs kriterijai, nustatant teisėjo įgaliojimų pradžios ir pabaigos laikotarpius, kitaip tariant – darbo teisėju trukmę. Be to, konstitucinis teisėjo statusas apima teisingumo vykdymo funkciją, kuri siejama ne vien tik su faktiniu bylų nagrinėjimu, bet ir su kitais įpareigojimais, pavyzdžiui, negalimumu teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą; dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; teisėjui taikomais etikos reikalavimais ir pan. (Konstitucijos 113 str.). Teisėjui keliami darbinės veiklos apribojimai bei etikos reikalavimai pradėjo galioti nuo pareiškėjo išrinkimo į teisėjo pareigas (Lietuvos TSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymo Nr. XI-3684 61, 53 str.). Todėl, atsižvelgiant į teisėjo konstitucinį statusą, teisėjo darbo pradžia negali būti išimtinai siejama tik su faktiniu jam paskirtų bylų nagrinėjimu ar, kaip nurodo atsakovas, faktiniu pradėjimu eiti teisėjo pareigas, teisingumo ministrui įrašius jį į konkretaus teismo teisėjų sąrašą.

54. Pareiškėjo išrinkimo teisėju metu galiojęs 1980 m. spalio 29 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR Įstatymų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų ir kitokių aktų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatė, kad paskelbti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo normatyvinio pobūdžio aktai įsigalioja nuo jų priėmimo momento. Todėl pareiškėjo atveju jo darbo teisėju pradžia Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio prasme laikytina 1990 m. liepos 12 d., kai pareiškėjas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-370 „Dėl rajonų (miestų) teismų teisėjų išrinkimo“ buvo išrinktas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokios organizacinės priežastys, kaip vėlesnis nei išrinkimas teisėju įrašymas į konkretaus teismo teisėjų sąrašą, vėlesnis atleidimas iš kitų pareigų, informacijos perdavimas Fondo valdybai ar kitos nuo pareiškėjo nepriklausiusios aplinkybės, dėl kurių jis vėliau pradėjo faktiškai nagrinėti bylas, negali paneigti jam kartu su išrinkimu į teisėjus įgyto teisėjo konstitucinio statuso suponuojamų teisių ir pareigų.

55. Pareiškėjo įgaliojimų pabaigos metu galiojusioje Konstitucijoje įtvirtinta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas (112 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai (115 str.). Respublikos Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus (84 str. 11 p.).

56. Pareiškėjo įgaliojimų pabaigos metu Teismų įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. kovo 21 d. iki 1996 m. birželio 17 d.) buvo nustatyta, kad kitų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas (56 str. 7 d.).

57. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, inter alia suformuotą Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose, Konstitucija leidžia įstatymu nustatyti tik išimtinį teisėjo įgaliojimų pratęsimo teisinį reguliavimą. Teisėjo įgaliojimų pratęsimas yra leistinas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus ir nepratęsus jo įgaliojimų sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeisti tam tikras konstitucines vertybes. Antai bylų sprendimas sulėtėtų, jeigu teisėjo įgaliojimai nebūtų pratęsiami inter alia tais atvejais, kai įgaliojimų pasibaigimo dieną teisėjas yra bebaigiąs nagrinėti sudėtingas bylas, kuriose dauguma procesinių veiksmų yra atlikta ir kuriose reikia laiko tam tikriems baigiamiesiems veiksmams atlikti, inter alia baigiamajam sprendimui priimti (surašyti ir paskelbti). Kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimas).

58. Konstitucinis Teismas taip pat nurodo, kad tai, jog pagal Konstituciją teisėjai nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus gali būti atleidžiami iš pareigų dėl sveikatos būklės, savaime negali būti pagrindu jiems netaikyti su teisėjo statusu susijusių socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams, nustatytų (ir taikomų) teisėjams, kurių įgaliojimai nutrūko jiems sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus arba pasibaigus įgaliojimų laikui. Nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti tokių teisėjų (atleistų iš pareigų dėl sveikatos būklės nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus) socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas nutrūkus jų įgaliojimams, jis neturi diskrecijos nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams atžvilgiu teisėjų, atleistų iš pareigų dėl sveikatos būklės nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, statusas būtų priešpriešinamas teisėjų, kurie iš pareigų buvo atleisti jiems sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus arba pasibaigus įgaliojimų laikui, statusui (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

59. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bendroji taisyklė yra, kad teisėjo darbo pradžią lemia kompetentingo subjekto (byloje nagrinėjamu atveju – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos) atliekamas asmens išrinkimas (paskyrimas) teisėju, o pabaigą – atleidimas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teisėju asmuo buvo laikomas nuo jo išrinkimo į teisėjo pareigas iki atleidimo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu dienos. Kaip nurodė Konstitucinis Teismas, išimtiniais atvejais galimas teisėjo įgaliojimų pratęsimas. Nuostatų 20 punkte nustatyta, kad teisėjo darbo stažas teisėjo valstybinei pensijai gauti, įgytas dirbant teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas: įskaitomi metai, mėnesiai ir dienos. Darbo stažo dalis, apskaičiuota dienomis, išreiškiama mėnesiais – dienų skaičius dalijamas iš 30. Likęs dienų skaičius, nesudarantis pilno mėnesio, į darbo stažą neįskaitomas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra poreikio spręsti, ar egzistavo išimtinis atvejis, taip pat dėl kitos pareiškėjo atleidimo iš teisėjo pareigų datos nei nurodyta Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete, nes laikotarpis nuo 1995 m. liepos 14 d. iki 1995 m. liepos 28 d. nekeičia pareiškėjo 5 metų darbo teisėju stažo skaičiavimo.

60. Pareiškėjas teigia, jog apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas, nes prie jo nepridėti dokumentai apie asmens, pasirašiusio apeliacinį skundą, įgaliojimus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti NTA direktoriaus 2021 m. sausio 5 d. įgaliojimas atstovauti Nacionalinei teismų administracijai teismuose Nr. 8FB-9-(4.7) ir Lietuvos teisės universiteto bakalauro diplomo kopija (b. l. 102), kurie patvirtina M. G. įgaliojimus pateikti apeliacinį skundą (įgaliojimas galioja iki 2022 m. gruodžio 31 d., o apeliacinis skundas gautas 2022 m. birželio 13 d.), todėl pareiškėjo argumentai dėl apeliacinio skundo nepriėmimo atmestini.

61. Apibendrindama išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.), o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Skirgailė Žalimienė