2016-09-28 Nr. AB-18389-3-61-3-07129-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-72-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07129-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko , Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-238170 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“; 2) panaikinti atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-238174 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“; 3) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8212 „Dėl ligos pašalpos“; 4) įpareigoti atsakovą Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., skaičiuojant pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį; 5) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521 „Dėl Jūsų skundo“.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu nutraukė bylos dalį, kuria pareiškėjas prašė panaikinti Valdybos direktoriaus 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521 „Dėl Jūsų skundo“, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir patenkinti skundo reikalavimus, be kita ko, panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimus Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670, Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 6-15-210.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo šioje administracinėje byloje nagrinėjami reikalavimai yra nukreipti į atsakovo pareiškėjo atžvilgiu priimtų 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-12-238170 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-12-238174, kurie buvo palikti nepakeistais trečiojo suinteresuoto asmens (išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8212, panaikinimą. Šiais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimais įstatymų nustatyta tvarka buvo išspręstas pareiškėjo teisės į ligos pašalpą dėl jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. klausimas, nustatant, kad už šiuos laikotarpius pareiškėjui turi būti išmokėta ligos pašalpa, kuri apskaičiuojama, pritaikant minimalų (o ne maksimalų, kaip to siekia pareiškėjas) dienos kompensuojamąjį uždarbį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra klausimas dėl paminėtos ligos pašalpos dydžio nustatymo ta prasme, ar ją apskaičiuojant turi būti taikomas minimalus arba maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir nėra sprendžiamas klausimas dėl pačios pareiškėjo teisės į paminėtą ligos pašalpą.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra kvestionuojami nei pareiškėjo darbo laikotarpis, kuris yra reikšmingas pareiškėjo draudžiamųjų pajamų apskaičiavimui Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-639 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punkto (2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. 1293 redakcija) taikymo prasme, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., nei pareiškėjui atlikto ligos pašalpos dydžio apskaičiavimo (taikant minimalų 17,71 Lt dydžio dienos kompensuojamąjį uždarbį) teisingumas. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra klausimas, koks (minimalus arba maksimalus) dienos kompensuojamasis uždarbis turėtų būti taikomas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minimalaus ar maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymą nulemia duomenys apie asmens (pareiškėjo) draudimo įmokas (turėtas draudžiamąsias pajamas), kurie yra užfiksuoti tokios informacijos teisėtame šaltinyje – Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras). Tai yra tiesiogiai nurodyta (nustatyta) Nuostatų 12 punkte (2009 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 258 redakcija). Teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis šia imperatyviai nustatyta taisykle.

Atskirai pasisakydama dėl paminėtų Registro duomenų reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Registro duomenų statusas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintuose Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatuose. Šis nutarimas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsniu, kurio 3 dalyje nurodyta, kad visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus apdraustųjų įskaitos informacinėje duomenų bazėje (Registre). Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tai reiškia, jog būtent Registro duomenys apie asmens turėtas draudžiamąsias pajamas teisės taikymo požiūriu yra leistinas informacinis (teisme – įrodinėjimo) šaltinis ir priemonė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Registre nebuvo užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo draudimo įmokas (turėtas draudžiamąsias pajamas) nagrinėjamai bylai reikšmingu pirmiau aptartu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d.). Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šios faktinės aplinkybės įvertinimu, sutiko su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiami (pirmiau įvardyti) atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai pripažintini pagrįstais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos Nr. A502-1230/2013, A502-1240/2013, A756-997/2014 ir A-250-143/2016 yra identiškos, proceso dalyviai tie patys, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas šias faktines aplinkybes ir taikydamas atitinkamas teisės normas priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Pareiškėjo teigimu, apdraustojo asmens subjektinė teisė gauti pašalpą atsiranda Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (įgijus tam tikrą statusą), o ne pagal Registro duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad Valdybos Vilniaus skyriui laiku neišmokėjus ligos pašalpos jam teko jausti nepriteklių, negalėjo įsigyti vaistų. Kadangi trauma gauta darbe, pareiškėjo teigimu, ligos pašalpa turi būti mokama 100 procentų sutartyje numatyto atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 3 dalį, administracinių bylų, kurių proceso atnaujinimas pradėtas ir nebaigtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, proceso atnaujinimas vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šiuo atveju prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), todėl laikytina, kad apie aplinkybes, kurios nurodomos kaip pagrindas procesui atnaujinti, pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016, kurios procesą prašoma atnaujinti. Prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 atnaujinimo buvo paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. gegužės 20 d. (t. III, b. l. 112), todėl konstatuotina, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio saugumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (pvz., EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją 61 p.). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją 51–58 p.).

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P146-2/2010, P520-15/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtas administracines bylas Nr. A502-1230/2013, A502-1240/2013 ir A756-997/2014. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 argumentus ir nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiose bylose priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip prieštaringa teismų praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose buvo nagrinėjami to paties asmens skundai dėl sprendimų, kuriais Valdybos teritorinis skyrius atsisakė mokėti ligos pašalpą. Skirtingai nei pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose, šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl minimalaus ar maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymo apskaičiuojant ligos pašalpos dydį. Tai, kad minėtų bylų aplinkybių negalima laikyti tapačiomis, matyti iš nurodytose nutartyse išdėstytų teismo argumentų, kurie pagrįsti ištyrus į minėtas bylas pateiktus rašytinius įrodymus ir bylos proceso šalių paaiškinimus. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčus sprendė pagal pateiktus įrodymus būtent tų bylų faktinių aplinkybių kontekste. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 ir pareiškėjo prašyme minimose administracinėse bylose procesiniai sprendimai priimti esant tam pačiam ratio decidendi.

Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, o tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija. Vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo pačiu teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių (pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją 52 p.).

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo administracinės bylos Nr. A-250-143/2016 procesui atnaujinti, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas, atnaujinti procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-250-143/2016 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė