2016-05-25 Nr. AB-11316-3-61-3-01392-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-546-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01392-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovams Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2-136; 2) panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (24.4.5)STI-51; 3) įpareigoti Direkciją ir Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyrių nustatyti planavimo sąlygas, reikalingas parengti Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą dėl pareiškėjo 0,53 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), siekiant jame parinkti ūkininko sodybos vietą.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamus sprendimus UAB „Markai“ elektroniniu paštu pareiškėjui persiuntė tik 2016 m. vasario 29 dieną. Skundžiami sprendimai buvo pateikti per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą (toliau – ir ŽPDRIS), kuria naudotis buvo suteikta teisė UAB „Markai“, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės anksčiau nei 2016 m. vasario 29 d. su jais susipažinti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog prašymo atmetimo atveju ŽPDRIS sistemos naudotojas negauna jokio pranešimo apie naują dokumentą ir tik UAB „Markai“ patikrinus sistemą tapo žinoma apie skundžiamus sprendimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad skundžiami sprendimai buvo pateikti per ŽPDRIS atitinkamai 2016 m. vasario 17 d. ir 2016 m. vasario 12 dieną. Teismas darė išvadą, kad paskutinė Direkcijos 2016 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2-136 apskundimo diena buvo 2016 m. kovo 12 d., o Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (24.4.5)STI-51 paskutinė apskundimo diena – 2016 m. kovo 17 diena. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. balandžio 6 d., t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjo analogiško skundo priėmimo klausimas jau buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-6657-142/2016, kurioje teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti. Minėtoje byloje teismas nurodė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo skundžiamų sprendimų išdavimo sistemoje datų, nepaisant to, kam pareiškėjas buvo suteikęs teisę naudotis minėta sistema.

Teismas nustatė, kad prieigą prie ŽPDRIS turėjo pareiškėjas, o UAB „Markai“ 2015 m. gruodžio 17 d. sutartimi jis buvo suteikęs tik teisę naudotis šia prieiga. Skundžiami sprendimai buvo adresuoti būtent pareiškėjui ir jų priėmimo dieną per ŽPDRIS jam įteikti. Teismas darė išvadą, kad neturi teisinės reikšmės pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis iki UAB „Markai“ elektroninio laiško gavimo nežinojo apie priimtus sprendimus.

Teismo vertinimu, tai, kad prašymo atmetimo atveju ŽPDRIS sistemos naudotojas negauna jokio pranešimo apie naują dokumentą, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas, žinodamas, kad UAB „Markai“ jo iniciatyva atlieka žemėtvarkos projekto rengimo darbus ir turėdamas prisijungimą prie ŽPDRIS, objektyviai galėjo domėtis, stebėti ir sekti UAB „Markai“ atliekamus veiksmus (prašymų Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui ir Direkcijai pateikiamą) bei ŽPDRIS gautus sprendimus. Teismas pareiškėjo argumentą, jog jis neturėjo galimybės anksčiau susipažinti su skundžiamasi sprendimais, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių kreiptis į teismą laiku, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas B. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir atnaujinti terminą skundui paduoti bei priimti jo skundą.

Pareiškėjas remiasi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad savo teiginį dėl termino praleidimo pagrindė objektyviais duomenimis, t. y. pateikė įrodymus, kad jam apie skundžiamus atsakovų sprendimus tapo žinoma tik 2016 m. vasario 29 d., todėl pateikęs skundą 2016 m. kovo 29 d. laikė, kad vieno mėnesio terminas nėra praleistas. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo nustatyti faktinę aplinkybę, kada atsakovų sprendimai buvo įteikti pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, atsakovų sprendimų įkėlimas į ŽPDRIS informacinę sistemą negali būti prilygintas sprendimų įteikimui pareiškėjui ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme.

Pareiškėjas pabrėžia, kad niekada neturėjo prieigos prie ŽPDRIS sistemos. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. gruodžio 17 d. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo sutarties Nr. KPZP-4, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Markai“, 2.4 punkte pareiškėjas, kaip planavimo organizatorius, ir UAB „Markai“, kaip projekto rengėjas, susitarė, kad planavimo organizatorius perleidžia projekto rengimo laikotarpiu projekto rengėjui planavimo organizatoriaus teises ir suteikia teisę dirbti organizatoriaus teisėmis ŽPDRIS sistemoje.

Pareiškėjas daro išvadą, kad tik UAB „Markai“ turėjo prieigą prie ŽPDRIS sistemos. Pareiškėjas pažymi, kad šią aplinkybę taip pat patvirtina su skundu teismui pateikta Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos ekrano turinio nuotrauka, kurios kairiajame viršutiniame kampe matyti, jog prie ŽPDRIS sistemos prisijungęs S. L., UAB „Markai“ direktorius, o ne pareiškėjas. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis buvo suteikęs teisę UAB „Markai“ dirbti organizatoriaus teisėmis ŽPDRIS sistemoje. Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Markai“ nurodė, jog ŽPDRIS sistemos vartotojai gauna tam tikrus pranešimus apie projekto eigą ŽPDRIS sistemoje, tačiau nėra gaunami pranešimai dėl planavimo sąlygų išdavimo ir teigiamo arba neigiamo išduodančių institucijų atsakymo, todėl tik 2016 m. vasario 29 d.

UAB „Markai“ patikrinus sistemą tapo žinoma apie pareiškėjui adresuotus institucijų sprendimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nepiktnaudžiauja procesu, operatyviai pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti, nurodydamas svarbias aplinkybes, dėl kurių negalėjo pateikti skundo teismui anksčiau. Pareiškėjas pažymi, kad, atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti jo skundą, yra iš esmės paneigiama jo teisės įgyvendinimo galimybė savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype pastatyti ūkininko sodybą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą kreipėsi teisminės gynybos laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, nors institucijos savo sprendimuose nenurodė individualių aktų apskundimo tvarkos. Dėl to, kad pareiškėjas nežinojo jam adresuotų individualių aktų apskundimo tvarkos, dėl teisinės pagalbos kreipėsi tik 2016 m. kovo 22 dieną. Pareiškėjas paaiškina, kad jo atstovui reikėjo surinkti įrodymus skundo parengimui, be to, 2016 m. kovo 26-28 dienos buvo nedarbo, todėl tik 2016 m. kovo 29 d. skundas buvo pateiktas teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti pareiškėjo B. B. praleistą skundo padavimo terminą ir priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas skundui pateikti nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą bei koks yra jo turinys. Tokios ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo taisyklės laikomasi administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-455/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-437/2006, 2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-301/2006).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-6657-142/2016 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kuriuo prašyta panaikinti Direkcijos 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2–136, Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (24.4.5)STI-51 ir įpareigoti Direkciją bei Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyrių nustatyti planavimo sąlygas, reikalingas parengti Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą dėl pareiškėjo 0,53 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 5617-0002-0027), siekiant jame parinkti ūkininko sodybos vietą. Aptariamoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 17 d. sutarties pagrindu suteikė teisę UAB „Markai“ naudotis ŽPDRIS. Teismas nustatė, kad skundžiamas Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus sprendimas buvo išduotas 2016 m. vasario 17 d., o skundžiamas Direkcijos sprendimas – 2016 m. vasario 12 d., todėl konstatavo, kad paskutinė diena pateikti skundą dėl Direkcijos sprendimo buvo 2016 m. kovo 12 d., o dėl Administracijos sprendimo – 2016 m. kovo 17 diena. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-6657-142/2016 darė išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 29 d., t. y. praleidęs ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė atskirojo skundo dėl šios teismo nutarties, tačiau pateikė teismui skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą.

Ginčijama nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl Direkcijos 2016 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2-136 ir Administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (24.4.5)STI-51 panaikinimo, ir atsisakė praleistą terminą atnaujinti, nustatęs, kad pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-6657-142/2016, kurioje jau buvo spręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai skaičiavo termino skundui paduoti terminą, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad teismas nenustatinėjo, kada atsakovų sprendimai buvo įteikti pareiškėjui, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Reikia pabrėžti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Pareiškėjo teigimu, jis praleido terminą dėl svarbių priežasčių, kadangi atsakovų atsakymai buvo pateikti per ŽPDRIS, kuria naudotis teisė buvo suteikta UAB „Markai“. Pastaroji apie priimtus aktus pareiškėją informavo tik 2016 m. vasario 29 d., todėl, pareiškėjo teigimu, jis neturėjo objektyvios galimybės anksčiau nei 2016 m. vasario 29 d. sužinoti apie siekiamus nuginčyti atsakovų aktus.

Kaip matyti iš pareiškėjo akcentuojamos 2015 m. gruodžio 17 d. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo sutarties Nr. KPZP-4, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Markai“, 2.4 punkto, pareiškėjas, kaip planavimo organizatorius, ir UAB „Markai“, kaip projekto rengėjas, susitarė, jog planavimo organizatorius perleidžia projekto rengimo laikotarpiu projekto rengėjui planavimo organizatoriaus teises ir suteikia teisę dirbti organizatoriaus teisėmis ŽPDRIS sistemoje. Remdamasis šia sutarties nuostata pareiškėjas teisina vėlesnį sužinojimo apie priimtus atsakovų aktus laiką ir atitinkamai skundo padavimą teismui praleidus terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo laisva valia sudaryti susitarimai ir pasirinktas elgesio modelis suteikti teisę UAB „Markai“ dirbti organizatoriaus teisėmis ŽPDRIS sistemoje, šiai bendrovei operatyviai neinformavus pareiškėjo apie priimtus atsakovo administracinius aktus, negali būti laikoma objektyvia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Tai, kad, kaip tvirtina pareiškėjas, UAB „Markai“ prisijungė prie ŽPDRIS tik 2016 m. vasario 29 d., nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl priežasčių, dėl kurių praleistas terminas, objektyvumo, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas, būdamas planavimo organizatorius, sutartimi nusprendė UAB „Markai“ perleisti planavimo organizatoriaus teises, taip pat ir teisę UAB „Markai“ dirbti organizatoriaus teisėmis ŽPDRIS sistemoje, o tai negali būti laikoma objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo minimos Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo sutarties 2.6 punktą, pagal kurį tiek pareiškėjas, tiek UAB „Markai“ įsipareigojo nedelsiant pranešti vienas kitam apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos sutarties vykdymui. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos išrašų, organizatoriumi yra nurodytas būtent B. B.. Tai, kad jo vardu veikė ir atsakovams užklausas dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti teikė UAB „Markai“, nėra pagrindas kitokiam termino skundui paduoti skaičiavimui, taip pat nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apie skundžiamus aktus sužinojo 2016 m. vasario 29 d., t. y. dar prieš pasibaigiant aktų apskundimo terminams, atitinkamai 2016 m. kovo 12 d. ir 17 d., tačiau, kaip matyti iš atstovavimo sutarties ir kaip nurodo pats pareiškėjas, jis dėl teisinės pagalbos, siekiant nuginčyti atsakovų aktus, kreipėsi tik 2016 m. kovo 22 d., t. y. nepagrįstai delsiant. Pareiškėjas tokį delsimą grindžia skundžiamuose aktuose nenurodyta jų apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskundimo tvarkos administraciniame akte nenurodymas ar neišsamus nurodymas kiekvienu atveju turi būti įvertintas konkrečių aplinkybių visumos kontekste ir sprendžiama dėl šios aplinkybės galimos įtakos termino praleidimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-148-146/2015). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad jam sužinojus apie atsakovų atitinkamai 2016 m. vasario 12 ir 17 d. priimtus aktus ir turint pagrindą manyti, kad atsakovai jo vardu veikiančio UAB „Markai“ prašymo neišsprendė taip, kaip turėjo išspręsti pagal teisės aktų reikalavimus, buvo objektyvių kliūčių kreiptis į teismą anksčiau nei 2016 m. kovo 29 dieną. Asmens, praleidusio skundo padavimo terminą, elgesys savo teisių įgyvendinimo prasme vertinamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio standartą. Pareiškėjo elgesys pagal pateiktus įrodymus reaguojant į atsakovų priimtus aktus teisės kreiptis į teismą realizavimo prasme šių standartų neatitinka. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais, jog aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakius priimti pareiškėjo skundą, jis jau kitą dieną pateikė skundą su prašymu atnaujinti praleistą terminą, rodo, jog pareiškėjas operatyviai pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepatvirtina aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui pateikti, svarbos, sudarančios pagrindą termino atnaujinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius