2022-03-23 Nr. AB-6688-3-61-3-04607-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1669-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04607-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini). Norėdamas apsaugoti save, pareiškėjas paliko kilmės šalį.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvadomis, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė detalią informaciją apie jam kylančią grėsmę – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesurinko jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini). Atsakovas neanalizavo informacijos apie (duomenys neskelbtini), nesurinko aktualios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto lygį pareiškėjo kilmės šalyje. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimas įrodo, jog (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje gali grėsti individualus persekiojimas, todėl jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

4. Pareiškėjas nesutiko su Departamento spendimo dalimi, kuria jam nesuteikiama papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento sprendime atsakovas nenurodė dokumento, informacijos, kuria remdamasis padarė išvadą, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, rėmėsi išimtimi, numatyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje, nors minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs jokių pažeidimų, jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, buvo nuoseklus, detalus, informatyvus, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Pareiškėjas pažymėjo, kad nustatytas maksimalus draudimo atvykti terminas yra neproporcingas, nes Departamento sprendimu pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo padėtis kilmės valstybėje.

6. Nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas atmetė jo prašymą dėl žodinio skundo nagrinėjimo, tačiau nepateikė argumentų, todėl buvo pažeista jo teisė būti išklausytam.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikta istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų (duomenys neskelbtini) ir tikslų persekioti pareiškėją, nes (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais įrodymais, o pats pasakojimas pasižymėjo vidiniais ir išoriniais trūkumais, todėl nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, todėl Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punktu ir pažymėjo, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikta informacija dėl (duomenys neskelbtini) vertintina kaip neprieštaraujanti kilmės valstybės informacijai, tačiau Departamento atlikto tyrimo metu duomenų, kad (duomenys neskelbtini) nerasta. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo atveju iš jo pasakojimo nebuvo galima identifikuoti persekiotojų motyvų ir tikslų jį persekioti, nes jo pasakojimas dėl to buvo abstraktus, nenuoseklus ir tuo pačiu prieštaringas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti paaiškinimai, dėl ko jis (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais arba abstrakčiai. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas surinko tiek informacijos, kad ji būtų pakankama objektyviai įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą, o apie (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nurodė tik pasakojimo metu, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie jos pobūdį, veiklą, veiklos formas, naudojamas priemones ir pasiektus rezultatus. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini), Departamentas nurodytas aplinkybes vertino pasakojimo patikimumo kontekste.

10. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiu, jog jam nepagrįstai nebuvo suteikta apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį, nurodė, kad pareiškėjo individuali situacija buvo vertinama atsižvelgus į jo paaiškinimus, skundo motyvus bei surinktą kilmės valstybės informaciją ir buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta Konvencijoje apibrėžtam persekiojimui dėl pareiškėjo individualių savybių. Taip pat byloje nėra duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Todėl buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

11. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiu, jog Departamentas nesurinko aktualios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto lygį pareikėjo kilmės šalyje, nurodė, kad nagrinėjant prieglobsčio prašymą buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija pačios naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjo kilmės valstybės informacija yra surinkta iš įvairių šaltinių ir atspindi patį aktualiausią laikotarpį, t. y. (duomenys neskelbtini). Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats nepaneigė šių atsakovo surinktų duomenų ir jais grindžiamų išvadų.

12. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma atsakovui leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovo teigimu, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovas pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

14. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl skundo nagrinėjimo žodžiu, atsakovas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir pažymėjo, kad Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: 3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą. Teismas netenkino kitos skundo dalies.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 2, 5 dalimis, Aprašo 116 punktu, vertino pareiškėjo pasakojimą apie jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir sutiko su atsakovo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pateikta informacija dėl (duomenys neskelbtini) neprieštarauja kilmės valstybės informacijai. Tačiau Departamentas atlikto tyrimo metu nerado duomenų, kad (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo surinktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini).

Teismas sutiko su atsakovu, kad tyrimo metu nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog (duomenys neskelbtini). Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tačiau byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjo kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinių“ priežasčių (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atveju nei iš jo pasakojimo apklausų metu, nei teismo posėdyje nebuvo galima identifikuoti persekiotojų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, nes jo pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus ir tuo pačiu prieštaringas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius jo kilmės valstybėje, skirtingai nuo jo pasakojimo apie įvykius išvykus iš jos, yra labai abstraktus, nenurodytos detalės, pareiškėjas vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo ir nelaikė pasakojimo patikimu.

Teismas konstatavo, kad Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje šiuo metu kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai yra nepatikimi, o grasinimo faktas – nenustatytas. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas priklauso kokiai nors pažeidžiamų asmenų grupei, taip pat nenustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, o pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. t. y. nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalies pabėgėlio statuso nuostatų, todėl atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir tarptautinės apsaugos.

17. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam kylančių grėsmių, atsakovas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste ir, teismo vertinimu, pagrįstai konstatavo nenustatęs pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų asmenų grupių. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras. Iš atsakovo tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta veiksmai, dėl kurių šalyje būtų beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

19. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, jog jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jog yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ar rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl pagrįstai pareiškėjui nuspręsta nesuteikti papildomos apsaugos.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Todėl teismas pagrįsta laikė Departamento išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, ir darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pritaikė 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti, ir pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

21. Teismas vadovavosi Tvarkos 5, 28.5, 35.4, 38.2, 40.3, 44.3.1 punktais ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėją bent vienai iš nurodytose Tvarkos nuostatose nurodytų asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių Tvarkos 5 punkto taikymui, todėl šiuo atveju adekvačiu laikytinas Tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas dvejų metų draudimo laikotarpis. Nustačius, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra dveji metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas nurodė, kad keistina Departamento sprendimo dalis, nustatant įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dvejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės būti išklausytas nagrinėjant jo skundą Komisijoje, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes ši teisė – pasisakyti asmeniškai – pareiškėjui buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas ir vertėjas, ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo.

III. 23. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nurodo informaciją apie kilmės valstybę ir pažymi, kad kilmės šalies informacija sutampa su jo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjas realiai gali būti persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini).

25. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamento sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjo pateikta informacija dėl (duomenys neskelbtini) vertintina kaip neprieštaraujanti kilmės valstybės informacijai, tačiau vienas iš svarbiausių aspektų yra tai, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad Departamento atlikto tyrimo metu duomenų, jog (duomenys neskelbtini) yra tendencingai persekiojami, taip pat nerasta. Turimais duomenimis (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas ir nurodė, jog, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo teiginiai, kad, anot jo, tokio pobūdžio informacija patvirtina jam kylantį individualų persekiojimą, yra niekuo nepagrįsta, nėra paaiškinama, kaip (duomenys neskelbtini) patvirtina jo individualią situaciją, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų.

28. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Atsakovas nurodo, kad Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus (duomenys neskelbtini), tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės. Atsakovas pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės.

29. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei Departamentas, nei teismas sprendime nepasisakė, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominės. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu dėl pareiškėjo pasakojimo vertinimo ir šį pasakojimą patvirtinančios kilmės šalies informacijos, dėl ko mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, suteikimo.

33. Dėl faktinių aplinkybių, apibūdinančių prieglobsčio prašytojo padėtį jo kilmės šalyje, vertinimo pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuojama, jog pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad iki smulkmenų būtų nustatytos persekiojimo baimės priežastys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1406-261/2020 ir kt.).

34. Šios nuostatos yra grindžiamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, visų pirma, pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

35. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020).

36. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą minėtų kriterijų kontekste, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo išvadų nekartoja ir tik papildo jas atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.

37. Šio ginčo atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini).

38. Pažymėtina, kad vien tik priklausymas atitinkamai socialinei grupei nėra pakankamas pagrindas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pretenduoti į pabėgėlio statusą, nenustačius diskriminacinių ar kitokių persekiojimo veiksmų už savo įsitikimų reiškimą.

39. Šio ginčo atveju pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ir jos formos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jo buvimas kilmės šalyje yra nepakenčiamas ar gali tapti tokiu į ją grįžus, atitinkantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo draudimą.

40. Pirmosios instancijos teismas ištyrė saugumo situaciją pareiškėjo kilmės šalyje bei pareiškėjo nurodomas individualaus persekiojimo aplinkybes, remiantis minėtais vertinimo kriterijais (žr. nutarties 35 dalį) ir pagrįstai pripažino, kad jos nepakankamos suteikti prieglobstį, todėl nėra pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas.

41. Teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys