2016-04-14 Nr. AB-8587-3-64-3-00456-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-943-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00456-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 27000 Eur (93225,60 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 44, 48, 62, 14, 82, 39 ir 64. Kamerų, kuriose gyveno pareiškėjas, gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų plotas buvo apie 20 kv. m, jose buvo laikoma 8-10 asmenų, be to, kamerose buvo 8-10 dviaukštės lovos, kurių plotas įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą. Išeiti iš kameros galėjo labai ribotai – vieną kartą per savaitę 10-15 minučių galėjo išeiti į dušą, kirpyklą, pasivaikščioti vieną valandą per parą. Kadangi pasivaikščiojimų kiemelių dydžiai tokie pat kaip ir kamerų, todėl juose galimybės laisvai judėti, sportuoti, nebuvo. Tvirtino, kad kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, grotuoti, todėl negalėjo jų išvalyti. Kamerose nebuvo šilto vandens, pasinaudoti šiltu vandeniu galėjo tik kartą per savaitę 15 minučių, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena. Tokiais veiksmais buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Laikymo sąlygas Šiaulių TI pareiškėjas prilygino nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalavo atlyginti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią vertino 27 000 Eur (93225,60 Lt).

Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2013 m. vasario 14 d. ir šioje įstaigoje laikytas periodiškai iki 2014 m. lapkričio 14 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, jog laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto.

Nurodė, kad Šiaulių TI stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji netinkamomis sąlygomis (mažame plote) būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei perkeldamas juos į laisvesnes kameras. Nurodė, kad mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensuoja nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną, sportuoti sporto salėje, žaisti stalo tenisą, krepšinį, nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu, kamerų, kuriose jis kalėjo, atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų nebuvo atlikta.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI netaikytini.

Atsižvelgiant į išdėstytą, tvirtino, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai skaidraus stiklo, gyvenamųjų patalpų dirbtinis apšvietimas, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas, kamerose neturi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįsti.

Nuteistiesiems (suimtiesiems) užtikrinama teisė kartą į savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pažymėjo, kad kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka, tam, esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius, todėl atsakovo atstovas negali atsakyti už nuteistųjų (suimtųjų) netinamai vykdomą pareigą tvarkytis ir prižiūrėti švarą kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remontai neturi ilgalaikio efekto.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Nurodė, kad Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, nebuvo neigiamo veikimo nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Šiaulių TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2000 Eur (du tūkstančius eurų) (6905,6 Lt) neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo 583 dienas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. kamerose Nr. 14, 39, 44, 48, 54, 62, 64 82 (b. l. 19-31). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 336,5 dienas (b. l. 19-31). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darė išvada, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI, įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. 336,5 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas pažymėjo, kad D. K. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose dėl nedidelio langų dydžio bei nešvarių langų buvo tamsu, nebuvo šilto vandens, nusiprausti po šiltu dušu galėjo tik kartą per savaitę, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo asmens higiena. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas pastatytas 1911 metais (iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo), jis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą (pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. I-516 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas vertino, kad langų matmenų, o tuo pačiu natūralios apšvietos koeficiento, padidinimas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nešvarių, grotuotų kamerų langų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl nešvarių, grotuotų langų, kurių neįmanoma išvalyti, lieka nepaneigti.

Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Kadangi minėtame punkte nėra reglamentuota, jog kamerose ar gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl, spręsta, jog neužtikrinant karšto vandens tiekimo į Šiaulių TI kameras, Higienos normos reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiška nuostata nuteistųjų atžvilgiu įvirtinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasinaudoti šiltu dušu galėjo vieną kartą per savaitę, t. y. aukščiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, nenustatyta.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų prilyginimo kankinimui ir žiauriam elgesiui Konvencijos 3 straipsnio prasme, pažymėjo, kad pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 336,5 dienas. Kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo ypač mažas gyvenamasis plotas - apie 1,89 kv. m ar 2,1 kv. m (nuo 2014-01-10 iki 2014-01-16), 2,4 kv. m (nuo 2014-02-14 iki 2014-02-18), 2,6 kv. m (nuo 2013-03-22 iki 2013-03-27, nuo 2013-07-17 iki 2013-07-26 ir pan. (b. l. 19-31). Akcentavo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas, tam, kad jis galėtų laisvai judėti. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, sporto patalpose, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje, nusiprausti pirtyje, tačiau, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės negali kompensuoti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.). Nors administracinėje byloje kalinimo sąlygų neigiama įtaka pareiškėjo sveikatos būklei nenustatyta, nes į bylą pateikti duomenys apie D. K. sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų (b. l . 68-73), tačiau, atsižvelgiant į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, ypač mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, konstatuota, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas darė išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 2 000 Eur (6905,6 Lt) ir ši suma priteista iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkintas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismo priteista suma yra per maža. Mano, kad teismas nesigilino į tikrąsias kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo pateikta medžiaga. Nurodo, kad neturi galimybės skųstis administracijai, kadangi visi skundai grąžinami atgal. Tvirtina, kad įkalinimo įstaigoje veikia savotiškos taisyklės apie kurias niekas nežino.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Atsakovas mano, kad teismas visapusiškai įvertino ir ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto argumentai yra abstraktūs. Atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos neindividualizuotos, nedetalizuotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 27000 Eur. Taigi apeliantas akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nepriima jo skundų yra deklaratyvūs.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo taisyklių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl langų dydžio, švaros, šilto vandens, galimybės nusiprausti po šiltu dušu, todėl šiais aspektais teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Kaip teisingai nurodė, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamam ginčui taikytini tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija. Teismas pagrįstai sprendė, kad langų matmenų keitimas priskirtinas rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikytini. Kita vertus, teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nešvarių, grotuotų kamerų langų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl nešvarių, grotuotų langų, kurių neįmanoma išvalyti, lieka nepaneigti.

Teismas taip pat tinkamai taikė Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, pagal kurį sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema, ir nurodė, kad jame nėra reglamentuota, jog kamerose ar gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl, pagrįstai spręsta, jog neužtikrinant karšto vandens tiekimo į Šiaulių TI kameras, Higienos normos reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nebuvo pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkto nuostatos dėl prausimosi, kadangi, kaip pripažino pats pareiškėjas, jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo 583 dienas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. kamerose Nr. 14, 39, 44, 48, 54, 62, 64 82 (b. l. 19-31). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 336,5 dienas, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (b. l. 19-31).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (336,5 paros), nustatytą aplinkybę, susijusią su kamerų langų nešvara, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusią minimalią mėnesinę algą (atitinkamai 289,62 Eur ir 299,76 Eur), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis yra pakankamas ir adekvatus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė