2022-08-17 Nr. AB-20388-3-61-3-01164-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3532-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01164-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. M. A.-S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. M. A.-S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. A. M. A.-S. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas, užsienietis) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 21S50464 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad negali pasilikti kilmės šalyje dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nurodė išsamias ir konkrečias aplinkybes, kodėl bijo dėl savo gyvybės. (duomenys neskelbtini). Garbės nusikaltimai iki šiol yra palaikomi visuomenės, t. y. nusistovėjusi norma, policija šių nusikaltimų netiria ir dažnai jie dangstomi kaip nelaimingi atsitikimai ar savižudybės. Todėl atsakovas yra neteisus teigdamas, jog pareiškėjui šiuo atveju turėtų padėti jo valstybė.

3. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu Sprendimu, nes Departamentas neobjektyviai, nevisapusiškai ištyrė su pareiškėjo asmenybe susijusias aplinkybes, netinkamai interpretavo surinktą informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalies punkto nuostatas, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statutas ar papildoma apsauga. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį jam gresia mirtis ir susidorojimas. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

4. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę. Pareiškėjui nepagrįstai nebuvo sudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Šiuo atveju nenustatytos būtinos užsieniečio išsiuntimo sąlygos. Sprendimas dėl išsiuntimo yra nepagrįstas objektyviais įrodymais. Sprendime nurodoma, kad yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti, tačiau koks pagrindas tokiai išvadai lieka neaišku. Todėl Sprendimo dalis yra nepagrįsta, grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad neva yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali slėptis. Atsakovas detaliai neįvertino išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių. Atsakovo sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą jam atvykti neproporcingai užkerta kelią jam Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali jo padėtis kilmės valstybėje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, nes pareiškėjo istorija, kuria jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, o jo deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

7. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) (buvęs pavadinimas Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. ESPA gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas nepagrįstai taikė priverstinę išsiuntimo iš Lietuvos procedūrą, neleido savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijame Sprendime yra detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Pareiškėjas turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

9. Atsakovas nurodė, kad draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o, išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo H. A. M. A.-S. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50464 rezoliucines dalis ir jas išdėstė taip: „Uždrausti H. A. M. A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi H. A. M. A. S. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1. Apklausos metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

12.2. Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 21S50464 nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas pažymėjo, kad persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Pareiškėjo teiginiai apie kilmės šalyje kilusias problemas nėra patikimi, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų aplinkybių tikrumą, jis nepateikė. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas rėmėsi ESPA (duomenys neskelbtini) gairėmis, kuriose nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Departamentas, vertindamas beatodairiško smurto lygį, rėmėsi senais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio, pateiktos medžiagos matyti, jog Departamentas rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami. Departamentas tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste, jokios naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sprendimas išsiųsti jį nesudarius galimybės pačiam išvykti savanoriškai yra nemotyvuotas ir neproporcingas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl teismas darė išvadą, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas pakeitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpinant šį laikotarpį iki 2 metų.

18. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 19. Pareiškėjas H. A. M. A.-S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo H. A. M. A. S. skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jis nurodė, jog negali pasilikti kilmės šalyje dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus, nes (duomenys neskelbtini). Jis nurodė išsamias ir konkrečias aplinkybes, kodėl bijo dėl savo gyvybės. (duomenys neskelbtini). Garbės nusikaltimai iki šiol yra palaikomi visuomenės, t. y. nusistovėjusi norma, policija šių nusikaltimų netiria ir dažnai jie dangstomi kaip nelaimingi atsitikimai ar savižudybės. Pareiškėjo teigimu, tiek iš jo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Sprendime dėl prieglobsčio suteikimo nenurodyta pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, atsakovas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad pareiškėjui galbūt kilsianti persekiojimo grėsmė yra nepakankamai motyvuota, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai akcentuoja, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjo istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas nėra patikimas, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų aplinkybių tikrumą, jis nepateikė. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, pagrindžiančios, jog prieglobsčio prašytojas buvo persekiojimas kilmės valstybėje. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis naujausiais duomenimis ((duomenys neskelbtini) parengtomis gairėmis), nustatyta, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tiek Departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus, todėl atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas informuoja, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro duomenimis, pareiškėjas iš apgyvendinimo vietos išvyko nežinoma kryptimi ir iki šiol negrįžo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50464, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasisakyti, jis ja nesinaudojo, į teisėjo klausimą, ar nori ką nors papildomai paaiškinti atsakė, kad palaiko skundą, kuris parašytas, nieko daugiau pasakyti nenori (teismo posėdžio garso įrašas nuo 6 min. 13 s. iki 7 min. 01 s.). Be to, atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjas yra išvykęs iš apgyvendinimo vietos nežinoma kryptimi ir iki šiol negrįžo. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra neproporcingas, todėl pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

29. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

30. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, Departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, konstatuoja, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), buvo abstraktus ir neišsamus, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių apie (duomenys neskelbtini), apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad (duomenys neskelbtini). Todėl tokio pobūdžio pasakojimas vertintinas kritiškai ir sudaro pagrindą abejoti pareiškėjui kylančios baimės pagrįstumu. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes.

37. Pažymėtina ir tai, kad asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)) savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Prieglobsčio prašytojas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jam suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad, vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, buvo įvertintos ir aplinkybės, susijusios su garbės nusikaltimais pareiškėjo kilmės valstybėje. Tačiau nebuvo nustatyta aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas ateityje galėtų patirti netinkamą elgesį iš (duomenys neskelbtini) visuomenės narių dėl (duomenys neskelbtini), kas galėtų lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimo apklausos metu, jis gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) amžiaus vyras, įgijęs (duomenys neskelbtini) profesiją, turintis darbo patirties ir turėjęs iš to darbo tiek pajamų, kad sugebėjo savarankiškai apmokėti kelionę į Europą. Nors pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo ilgą laiką, tačiau nenurodė jokių kitų priežasčių, išskyrus konfliktą su (duomenys neskelbtini), dėl ko patyrė persekiojimą. Be to, pareiškėjas kilmės valstybėje turi giminių, su kuriais artimai bendravo ((duomenys neskelbtini)), visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Pareiškėjas nebuvo kreipęsis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas dėl persekiojimo, byloje nėra jokių duomenų, kad jos būtų atsisakiusios suteikti jam apsaugą. Pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo persikelti (neturi kur kitur gyventi) atmestini kaip prieštaraujantys jo pasakojimui, kad pareiškėjo finansinė padėtis buvo gera, jis turėjo pinigų, kurių užsidirbo pats.

38. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei į pareiškėjo pasakojimo aiškumo ir patikimumo trūkumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje ir / ar nesulaukti apsaugos dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų savybių. Dėl to sutiktina su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui suteikti ir šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmetami.

39. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis Departamento surinkta informacija, kilmės valstybėje (pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas ar kiltų kokia nors grėsmė.

41. Kadangi pareiškėjas nenurodo savarankiškų teisinių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento Sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šia apimtimi nepasisako.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Departamento Sprendimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. M. A.-S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Iveta Pelienė